- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- I1-1131-426/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03553-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas A. B. prašo priteisti 5 000 Eur žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir PN, ir įkalinimo įstaiga). Skunde nurodo, kad šioje įkalinimo įstaigoje nuo 2018 m. kovo 10 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimus, patyčias duše, nes neįrengtos pertvaros, buvo laikoms pažeidžiant privatumą. Pasak pareiškėjo, tai prilygo kankinimui.
Pareiškėjas aiškina, kad taksofonas pritvirtintas prie sienos, jo pokalbius su artimaisiais girdėjo kartu kalintys asmenys, nes Vilniaus PN neužtikrino pokalbių privatumo.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, kad trūko ploto laisvam judėjimui.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN (toliau – ir įkalinimo įstaiga) su pareiškėjo skundu kategoriškai nesutinka, jame pateiktus argumentus ir keliamus reikalavimus laiko nepagrįstus ir us
Dėl Vilniaus PN patalpų gyvenamojo ploto tekusio pareiškėjui ginčo laikotarpiu
Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys šioje įkalinimo įstaigoje nėra kaupiami ir sisteminami. Atsiliepime akcentuoja, kad Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nesisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena, atlikdami jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, jokie teisės aktai nenustato reikalavimo kaupti ir sisteminti tokio pobūdžio duomenis pataisos namuose.
Atkreipia dėmesį į tai, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosioms patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitiko normų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.
Atsakovės atstovas akcentuoja, kad ir pats pareiškėjas skunde taip pat neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo gyvenamosiose patalpose, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šioje patalpoje su kitais nuteistaisiais.
Atkreipia dėmesį, kad paskiriant į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada siekia, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nelaikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.
Atsiliepimas
Vilniaus PN atsiliepime pažymi, kad gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taigi, Vilniaus PN pastatai, atsakovės atstovo tvirtinimu, buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
Atsiliepime atsakovės atstovas akcentuoja, kad skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.
Dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų dušų
Atsakovės atstovas informuoja, kad 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Kartu su atsiliepimu pateikia dušo patalpų foto nuotraukas. Mano, jog šiame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pastebi, kad pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai, atsakovės atstovo manymu, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai dėl neva patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančiu neturtinės žalos kilimą, įkalinimo įstaigos nuomone, vertintini kaip akivaizdus bandymas pasipelnyti iš valstybės. Mano, kad būtina pabrėžti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų, naudojosi galimybe praustis nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų.
Atsiliepimas
Atsiliepime informuoja, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai-prausyklos, kur nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi galimybes laikytis asmens higienos.
Dėl I-am gyvenamajam korpusui įrengtų telefonų (taksofonų)
Atsakovės atstovas teismui pateikė I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtų taksofonų fotonuotraukas. Informuoja, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Taksofonai priklauso ir juos administruoja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „CSC Telekom“, kuri vykdo šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, jos buvo išdalintos nuteistiesiems, kurie šias korteles pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis, turi galimybę skambinti telefonu. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje.
Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka reikalavimus. nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte, atsakovės atstovo manymu, visiškai pakankamas. Kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.
Pataisos įstaigoje, pasak atsakovės atstovo, pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.
Su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą atsakovės atstovas nesutinka, mano, kad pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas nepagrindė, todėl turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad jis į teismą kreipėsi galimai tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės.
Pasak atsakovės atstovo, pareiškėjas nepateikia įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Vilniaus PN tvirtina, kad administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas neprieštarauja bylos nagrinėjimui rašytinio proceso tvarka, prašo skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodo, kad žala kilo dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Vilniaus PN 2018 m. kovo 10 d. – 2019 m. balandžio 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) laikotarpiu.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Dėl Vilniaus PN patalpų gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui ginčo laikotarpiu
Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu vienam asmeniui tenkančio minimalus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos įstaigose nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių taisyklių 111.1 papunktyje įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 papunktyje nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Minėtos Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto.
EŽTT praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13, LVAT 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2169-525/2019 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nenurodo, kokioje gyvenamojoje patalpoje (sekcijoje) ginčo laikotarpiu buvo laikomas. Atsakovė atsiliepime taip pat nenurodo, kokioje bendrabučio tipo patalpoje gyveno pareiškėjas ir koks gyvenamosios patalpos plotas.
Nors atsakovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju patalpoje, tačiau, teismo nuomone, net ir darant prielaidą, kad buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengtų miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nebūtų pažeisti, nes realiai nėra galimybės apgyvendinti daugiau nuteistųjų, nei įrengta miegamųjų vietų. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde taip pat neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo gyvenamosiose patalpose, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šioje patalpoje su kitais nuteistaisiais.
Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad visiems nuteistiesiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taip pat matyti, jog nuteistieji, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, nėra įpareigoti visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė nuo 7 val. iki 23 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti sportu ir kita leistina veikla. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų.
Dėl Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų dušų
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015) (redakcija, galiojusi iki 2018-11-01), 28 punkte buvo nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 papunktis); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas).
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su tuo, jog nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi nebuvo pertvarų tarp dušų. Atsakovas nurodė, jog dušo patalpoje sienelės yra įrengtos, tai patvirtina ir pateiktos foto nuotraukos (b. l. 15-17), iš kurių nustatyta, kad dušai vienas nuo kito yra atskirti pertvaromis, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl neužtikrinto privatumo atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl I-am gyvenamajam korpusui įrengtų telefonų (taksofonų)
Pareiškėjas skunde nurodė, kad taksofonas pritvirtintas prie sienos be jokių pertvarų, jo pokalbius su artimaisiais girdėjo kartu kalintys asmenys, todėl Vilniaus PN neužtikrino pokalbių privatumo.
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK, PĮVTT nuostatos. BVK 102 straipsnyje yra įtvirtina, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. PĮVTT 124 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad taksofonai Vilniaus PN yra įrengti koridoriuje, tačiau nesant teisinio reglamentavimo, kaip ir kur turi būti įrengiami telefonai (taksofonai), teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN yra tinkamai įgyvendinę pareigą sudaryti sąlygas naudotis skambučio teise. Be to, pareiškėjas savo skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjo teisė į privatumą telefoninio pokalbio metu buvo pažeista, nenurodė nei kada, nei kam skambinant ši jo teisė buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pažeidė jo teisę į pokalbių privatumą.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, daro išvadą, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai ar neveikimas pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius bent vienos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, kilimo būtinos sąlygos, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.