Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-16 · Administracinė byla Nr. I-2602-362/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-16
Bylos Nr.
I-2602-362/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01350-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
K. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2602-362/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01350-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 16 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,nedalyvaujant pareiškėjui K. P.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. P. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas K. P. nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. lapkričio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 07 d., ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, jis buvo patalpintas į karantino kamerą Nr. 4, kuri yra rūsyje, joje buvo tamsu, didelė smarvė, nebuvo ventiliacijos, vandens kranas neveikė, gultai surūdiję, ten reikėjo ir valgyti. Čiužinį išdavė ploną, purviną, drėgną. Dėl buvimo tokiose sąlygose vėl kilo depresija, ėmė skaudėti galvą, iš naujo prasidėjo ligos, nugaros, galvos skausmai, peršalimas. Kameroje buvo labai drėgna, smirdėjo pelėsiais, šalta, iš burnos ėjo garas. Kai paprašė vaistų nuo galvos skausmo, jų negavo, buvo pasakyta iš ryto kreiptis į gydytojus. Ploto kameroje teko labai mažai, kameroje nebuvo lango, gultai surūdiję, drėgna, vedinimo sistemos nėra, grindys betoninės. Parašius skundą dėl sąlygų kameroje, jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 12, dėl jos pretenzijų neturi. Jam paskirto dietinio maitinimo negavo.. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš 2016-07-13 Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažymos „Dėl K. P.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių etapuotas 2015-11-30 ir įstaigoje laikytas iki 2015-12-07. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 50, kameroje būdavo 1-4 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui tekdavo nuo 4,66 kv. m iki 18,66 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Atsiliepimo į skundą papildyme nurodoma, jog 2015-12-06 kameroje Nr. 50 įvykus techniniam gedimui, pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 11, o ne Nr. 12, kaip nurodo pareiškėjas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas kameroje Nr. 50, tad pareiškėjo nuurodyti higienos pažeidimai yra deklaratyvūs. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Antisanitarinių sąlygų karantino kamerose nenustatyta, šios kameros nelaikytinos gyvenamosiomis kameromis. Pareiškėjui buvo išduotas tinkamas čiužinys, atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai įrodo, jog išduodami čiužiniai atitinka higienos reikalavimus. Pareiškėjas 2015-12-02 buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojų, tačiau prašymo skirti dietinį maitinimą neišreiškė, o jam pateikus prašymą 2015-12-04 dėl dietinio maitinimo skyrimo, kas buvo penktadienis, jis nebuvo medicinos darbuotojų apžiūrėtas, nes buvo paruoša pareiškėją 2015-12-07 etapuoti į bausmės atlikimo vietą. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo K. P. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, neužtikrintos higienos normos gyvenamosiose kamerose.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2016-07-13 pažymos Nr. 69/06-25880 „Dėl K. P.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas nuo 2015-11-30 iki 2015-12-06. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas buvo kameroje Nr. 50 kalinamas 7 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 4,66 kv. m iki 18,66 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismui nėra pateiktas kameros Nr. 11 plotas, kurioje pareiškėjas K. P. buvo kalinamas nuo 2015-12-06 iki 2015-12-07, tačiau pats pareiškėjas yra nurodęs, kad dėl buvimo šioje kameroje jis pretenzijų nereiškia, tad ši aplinkybė teisingam bylos išsprendimui įtakos neturi.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-08-10 pažymoje Nr. 62/04-1881 nurodyta, kad nuo 2015-11-31 iki 2015-12-07 pareiškėjas K. P. kreipėsi su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių. 2015-12-01 pateikė skundą, kuriame nurodė, kad karantino kamera žemiau žemės lygio, nėra apšvietimo, sanitarinis mazgas užterštas išmatomis, gultai surūdiję, dėl to, ant jų sėdėdamas, išsitepė rūbus, ventiliacijos nėra, tik nedidelis langelis, kriauklės nėra, šildymo nėra. 2015-12-02 pareiškėjas pateikė skundą, kuriame nurodė, kad kameroje Nr. 50 ant sienų ir lubų yra pelėsis, sanitarinis mazgas smirdi, grindys betoninės, drėgnos, apšvietimas mažas, mažai šilumos, gultai metaliniai, ventiliacijos nėra, galima vėdinti tik per langą, o kadangi už lango žiema, nėra galimybės ilgai laikyti atidarą langą. Į skundus pateiktas atsakymas, jis apskųstas nebuvo.2015-12-02 pateiktas skundas dėl to, jog jis 2015-12-30 (taip skundo tekste, tačiau ši data laikytina rašytiniu apsirikimu, matyt, turėtų būti 2015-11-30) vakare apie 21 val. 30 min. kreipėsi dėl vaistų nuo galvos skausmų, tačiau pagalba suteikta nebuvo, 2015-12-04 pateikė prašymą, jog šio skundo nenagrinėti, problemos išspręstos.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-07-15 pažymoje Nr. 62/08-493 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-09-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“, kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuje, patys privalo rūpintis švara kamerose, tam jiems jų pačių prašymu išduodamas atitinkamas inventorius. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai, vėdinimas per langus, jose yra metaliniai gultai, joms higienos normos, taikytinos gyvenamosioms kameroms, taikomos nėra. Minkštas inventorius (čiužiniai) dezinfekuojami, netinkami nurašomi.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose. 2015-05-18 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog gumbuotų čiužinių nerasta, minkštas inventorius apdorojamas dezinfekcinėse kamerose. 2015-01-13 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 56 per žema oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, per mažas oro srauto judėjimas, dirbtinis apšvietimas, sienų, lubų danga nelygi, grindys betoninės. 2015-04-22 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius švarus, nesuplyšęs, dezinfekuojamas. 2015-10-07 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog daiktų sandėlyje laikomas minkštas inventorius švarus, nesuplyšęs, dezinfekuojamas, netinkamas naudoti nurašomas.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorija matyti, jog jis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pas gydytojus kreipėsi 2015-12-02, dėl jau paskirto gydymo tolesnio pratęsimo, jokių nusiskundimų dėl Šiaulių tardymo izoliatoriuje patirtų galvos, nugaros skausmų, peršalimo neišreiškė, dietinio maitinimo neprašė.

Tokiu būdu, darytina išvada, kad nors nurodo pareiškėjas savo skunde, jog viena iš priežasčių neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tai yra paneigta bylos medžiaga, jo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje kameroje Nr. 50 jam teko nuo 4,66 kv. m (vieną dieną) kameros ploto iki 18,66 kv. m (vieną dieną) kameros ploto, kitas dienas tekdavo 6,22 kv. m kameros ploto, tad šis argumentas yra atmestinas. Tačiau bylos medžiaga nėra pilnai paneigti pareiškėjo argumentai dėl prastų, higienos normų neatitinkančių sąlygų kameroje, pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų karantino ir gyvenamojoje kameroje Nr. 50 teikė skundus, į kuriuos gautas formalus atsakymas (pažymėtina, jog jis apskųstas nebuvo), bet teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, prieštarauja faktinėmis aplinkybėms, išdėstytoms savo paties skunduose. Taip, pareiškėjas skunde, pateiktame teismui, nurodo, jog karantino kameroje nebuvo ventiliacijos, mazgas užsikimšęs maisto atliekomis ir drabužiais, ant gultų nebuvo galima sėdėti, bet savo skunde, rašytame 2015-12-01, iš karto po to, kai jis buvo patalpintas karantino kameroje, nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo priterštas, tačiau jokių aplinkybių apie tai, kad jis buvo užkimštas, nenurodo, nurodo, kad ant gultų sėdėjo, ventiliacija galima per nedidelį langelį. Teikdamas skundą teismui, pareiškėjas nurodo, jog kameroje Nr. 50 kameroje nebuvo lango, dėl ko buvo labai šalta, iš burnos ėjo garas, tačiau savo skunde, rašytame 2015-12-02, buvimo šioje kameroje metu, nurodo, jog kameroje nėra ventiliacijos, vėdinti galima, tik atidarant langą, kurio ilgai negali laikyti atidaryto dėl žiemos. Įvertinant šiuos prieštaravimus, teismas laiko, jog dalis skunde pateiktų argumentų dėl higienos sąlygų neužtikrinimo karantino ir gyvenamojoje kameroje Nr. 50 yra paneigti paties pareiškėjo anksčiau paduotais skundais Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui. Atmestinas argumentas dėl netinkamo čiužinio, jokių pretenzijų savo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metui pareiškėjas dėl čiužinio nepareiškė, nors apie miegojimo problemas nurodė, atlikti patikrinimai nenustatė nekokybiško minkšto inventoriaus buvimo. Pažymėtina, jog asmens buvimas karantino kameroje, kaip pats pareiškėjas nurodo, 2-3 valandas, yra trumpalaikis, tad tokie pažeidimai negali sukelti ilgalaikio poveikio. Atmestinas argumentas dėl šių sąlygų poveikio pareiškėjo sveikatai, nes nors pareiškėjas nurodo, jog jau 2015-11-30 jis jautė didelius galvos skausmus, nugaros skausmus, peršalimą, tačiau 2015-12-02 apžiūrėtas medicinos darbuotojų, jis nenurodė jokių naujų susirgimų, tik prašė tęsti jau anksčiau paskirtą gydymą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 yra patvirtintos „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės“, kurių 7 punktas numato, jog suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Tokiu būdu, pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, turėjo kreiptis į medicinos darbuotojus dėl dietinio maitinimo jam paskyrimo, tačiau 2015-12-02 apžiūrint pareiškėją, dėl tolesnio gydymo, jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas, duomenų, jog pareiškėjas norėjo, kad būtų paskirtas medikamentinis gydymas, nėra, su šiuo prašymų jis kreipėsi tik sekančią dieną, tačiau dėl to, jog jis jau buvo ruošiamas išvykimui į bausmės atlikimo vietą, maitinimas paskirtas nebuvo. Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog teisės aktų reikalavimai dėl dietinio maitinimo paskyrimo pažeisti nebuvo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 7 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 7 mėnesius, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sistemos LITEKO duomenimis pats pareiškėjas buvo išreiškęs pageidavimą tuo metu būti etapuojamas į Šiaulių tardymo izoliatorių, dėl dalyvavimo teismo posėdyje, kuriame jis prašė priteisti neturtinę žalą, susijusią su neteisėtais Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais, nesuteikiant jam tinkamų sąlygų gyvenamosiose kamerose jo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, tad pareiškėjas jau žinojo, jog jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, gali būti, jog šios sąlygos ir toliau nebus suteikiamos, be to, šias sąlygas neigiamai buvo įvertinusi ir, kaip pareiškėjas nurodo savo skunde, LR prezidentė, tad jam apie tai buvo žinoma, tačiau pats pareiškėjas pasirinko tokį elgesio modelį, kuris jam vėl sukėlė neturtinę žalą.

Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kamerose, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, tad šios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, buvimas laikino sulaikymo ir karantino kamerose ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, kreipdamasis pas gydytojus jis šių aplinkybių nenurodė). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką galimai nebuvo užtikrinti teisės aktuose nustatyti higienos reikalavimai kamerose, paskirstymo kamerose ir kitose patalpose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, tik 7 dienos, į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 7 mėnesius, bei į tai, jog neturtinės žalos atsiradimas iš dalies buvo sąlygotas ir paties pareiškėjo veiksmais, atsižvelgiant į visus skunde išdėstytus argumentus bei atsikirtimus į juos, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo K. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo K. P., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose ir kitose Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose sąlygas buvo pažeista.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius