- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-29
- Bylos Nr.
- I1-1352-809/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03921-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. N. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei priteisti iš atsakovės atstovo bylinėjimosi išlaidų sumą, kuri sudaro 3,80 Eur.
Pareiškėjas nurodo, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju prasideda nuo dienos, kurią jis sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo 2020 m. birželio 1 d., t. y. tuomet, kai Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo pristatytas iš Alytaus vyriausiojo policijos komisariato areštinės atlikti jam paskirtos bausmės.
Paaiškina, jog pareiškėjas neizoliuotas nuo kitų asmenų buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), kas iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei pareiškėjo teises ir laisves į saugią aplinką. Skundžiamas laikotarpis yra nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvęs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių darbuotojas - buvęs Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato viešosios policijos konvojaus būrio policininkas, todėl vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu pareiškėjas Lukiškių TI-K turėjo būti kalinamas kartu su buvusiais valstybės tarnautojais, tačiau Lukiškių TI-K administracija nesivadovavo SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pareiškėją laikė kartu su kitais suimtaisiais, nebuvusiais valstybės tarnautojais.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal teismų suformuotą praktiką asmenims yra privaloma užtikrinti tinkamą izoliaciją nustatyta tiek Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalimi, tiek SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog jo atžvilgiu skaičiuojamas laiko tarpas yra itin didelis, t. y. 1 145 dienas pareiškėjas buvo kalinamas su kitais suimtaisiais, nebuvusiais valstybės tarnautojais, dėl ko pareiškėjui buvo padaryta didžiulė neturtinė žala.
Pareiškėjo teigimu, 1 145 parą praleidus ne su atskirai laikomais asmenimis, jam pasireiškė nerimo, baimės, beviltiškumo jausmas, kadangi jis nesuprasdavo, kodėl kiti suimtieji asmenys su juo elgėsi išskirtinai, įžeidžiančiai, provokuojančiai, žeminančiai, jų veiksmai buvo agresyvūs ir žeminantys pareiškėjo garbę ir orumą. Pareiškėjui nerimą kėlė ir nepalanki socialinė aplinka, nes dažnai pareiškėją veikė nusikaltėlių pasaulio subkultūra, neformalios grupuotės bei kiti asmenis kalinami už labai sunkius nusikaltimus. Nors Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyrius privalėjo užtikrinti pareiškėjo tinkamą saugumą per šį laikotarpį, tačiau to padaryta nebuvo. Pareiškėjas itin dažnai buvo perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą (iš viso 35 kartai), perkeliant pareiškėją nuo vienų suimtųjų, kurie nėra buvę valstybės tarnautojais pas kitus. Pareiškėjas mano, kad buvo siekiama tyčia padaryti jam psichologinį spaudimą, tokiu būdu neteisėtais veiksmais išgaunant iš pareiškėjo ikiteisminiam tyrimui naudingus parodymus.
Paaiškina, kad kai 2020 m. birželio 1 d. pareiškėjas sužinojo, kad Lukiškių TI-K jis turėjo būti laikomas izoliuotai nuo kitų suimtųjų asmenų, nebuvusių valstybės tarnautojais, jam paaiškėjo, jog tie suimtieji galimai žinojo, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas ir dėl to taip su juo elgėsi. Teigia, jog apie tai, kad pareiškėjas buvęs valstybės tarnautojas suimtieji galėjo sužinoti iš Lukiškių TI-K pareigūnų.
Nurodo, kad būnant kameroje iš pareiškėjo buvo atiminėjimas maistas, rūbai, higienos priemonės, jam buvo grasinama susidorojimu. Esant kameroje jis turėjo kovoti dėl savo miegamosios vietos pirmame aukšte. Pastoviai pareiškėjui nematant (išeinant pas gydytojus, pareigūnus, į dušą ar pasivaikščioti) jo patalynė buvo perkeliama iš pirmo aukšto miegamosios vietos į antrą aukštą, o pareiškėjo miegamąją vietą užimdavo vienas iš kameros „autoritetų“, pareiškėjui pradedant reikšti pretenzijas buvo grasinama, kad pareiškėjas tuoj miegos prie durų. Pareiškėjas buvo įspėtas, kad jei pasiskųs pareigūnams su juo bus susidorota. Dėl šios situacijos pareiškėjas patyrė neapsakomas tiek fizines, tiek vidines dvasines kančias, pažeminimo jausmą, išgyvenimus, buvo priverstas nemiegoti naktimis, nes bijojo dėl savo gyvybės, buvo žeminamas tiek pareiškėjo, tiek jo artimųjų žmogiškasis orumas, nes iš suimtųjų, nebuvusių valstybės tarnautojų, pastoviai išgirsdavo įvairių žargonų, kurie buvo nukreipti tiek į pareiškėją, tiek į jo artimuosius.
Dėl visų nurodytų aplinkybių, pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą. Be to, Lukiškių TI-K administracijai ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo žinoma, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2011 m. spalio 5 d. Tarnybiniame pranešime „Dėl IT Nr. 38-1-00107-11 ir ikiteisminio tyrimo veiksmų sankcionavimo“ Lietuvos kriminalinės policijos biuro vyr. tyrėjas S. B. nurodė, kad operatyvinio tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra dirbęs policijos pareigūnu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad būnant Lukiškių TI-K jis patyrė kankinimus, žeminanti orumą elgesį, nes atsakovės atstovas paprasčiausiai negerbė jo teisių ir laisvių. Tokiu būdu buvo grubiai pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 ir 3 straipsniai.
Pastebi, kad teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ar piniginės kompensacijos dydžio, be kita ko, turi atsižvelgti į laisvės atėmimo įstaigos galimas pastangas gerinti kalinamo asmens padėtį. Šiuo atveju Lukiškių TI-K, esant pažeidimui, nesistengė šalinti trūkumų, t. y. Lukiškių TI-K pareigūnai net nesistengė pareiškėjui užtikrinti tinkamą izoliaciją nuo kitų suimtųjų asmenų, kurie nebuvo valstybės tarnautojai. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta tinkama izoliacija jis ne kartą kreipėsi pas psichologę.
Pareiškėjo sveikatai buvo padaryta nepataisoma žala, kuri pasireiškia net ir dabar. Pareiškėjas negali miegoti naktimis, yra dirglus ir erzlus, dėl ko sumažėjo jo bendravimo galimybės. Atsirado apatija gyvenimui, pasidarė labai nervingas. Pažymi, kad tik dabar suprato dėl ko su pareiškėju buvo taip elgiamasi ir kokias pasekmes ir žalą jis patyrė. Lukiškių TI-K pareiškėjui tinkama izoliacija nebuvo užtikrindama net virš 3 (trijų) metų, tad tokio ilgo laikotarpio negalima laikyti trumpu ir mažareikšmiu, dėl to mano, kad sąžininga, jog pareiškėjui būtų priteista 100 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašo teismo atlyginti su skundo padavimu susijusias išlaidas, kurios sudaro 3,80 Eur. Nurodo, kad įstaigoje dokumentų kopijos daromos vadovaujantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2020 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1-56. Įstaigoje vieno A4 formato lapo išspausdinimas kainuoja 0,07 Eur, šiam skundui parengti įstaigoje pareiškėjas išspausdino 36 A4 formato lapus, kas sudaro 2,52 Eur sumą. Taip pat įstaigos parduotuvėje vieno C4 formato voko kaina yra 0,30 Eur., vieno pašto ženklo kaina yra 0,49 Eur., tą patvirtina įstaigos UAB „HANDELSHUS“ įsigytų prekių kasos kvitas Nr. LTF LG 00402846 02. Skundui išsiųsti buvo panaudotas vienas C4 formato vokas bei du pašto ženklai po 0,49 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Vilniaus PN pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas teismui skundą parašė 2020 m. lapkričio 26 d. Atsakovės atstovas prašo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nurodo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir BVK 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pažymi, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012 m. kovo 14 d., atvykęs į Lukiškių TI-K nepranešė Apsaugos ir priežiūros pareigūnams, kad yra buvęs valstybės tarnautojas. Apie tai jis nepranešė ir kitą darbo dieną po atvykimo, t. y. pokalbio metu su Socialinės reabilitacijos skyriaus, Vidaus tyrimų skyriaus (nuo 2014 m. gegužės 2 d. Kriminalinės žvalgybos skyrius) bei Psichologinės tarnybos pareigūnais. Kadangi aukščiau minėtos informacijos nebuvo ir pastarojo asmens byloje, pastarasis buvo paskirtas į kamerą kartu su kitais suimtaisiais, vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio ir Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo nuostatomis. Lukiškių TI-K administracija galiojančių teisės aktų nepažeidė, kadangi nebuvo duomenų apie tai, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, pats pareiškėjas taip pat apie tai nepranešė. Pareigūnai savo pavestas darbo funkcijas atlieka nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas tinkamai buvo laikomas Lukiškių TI-K.
Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Be to, pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė jo skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2020 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytų laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2015 m. balandžio 30 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta. Pareiškėjas tiek teismo posėdžio metu, tiek skunde nurodė, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik 2020 m. birželio 1 d., t. y. tik tuomet, kai Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pristatytas iš Alytaus vyriausiojo policijos komisariato areštinės atlikti jam paskirtos bausmės, kai buvo nurodyta, jog pareiškėjas bus laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų, dėl pareiškėjo buvusio valstybės tarnautojo statuso. Teismas nurodo, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė atsižvelgus į aplinkybių visumą nėra laikytina svarbia atnaujinant ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, jog pareiškėjas buvo pareigūnas, todėl turėjo pareigą žinoti įstatymus ir reikalauti būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Taip pat pažymėtina, jog pats pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K dėl laikymo atskirai nuo kitų nuteistųjų (suimtųjų).
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. N. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.