Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Lozoraitytė, sekretoriaujant Editai Vazgienei, dalyvaujant bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kauno fonas“ administratorės atstovei V. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus E. B. pareiškimą patvirtinti kreditorinį reikalavimą atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno fonas“ bankroto byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB „Kauno fonas“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą netvirtinti E. B. kreditorinio reikalavimo, motyvuodamas tuo, kad negali patikrinti reikalavimo pagrįstumo, kadangi įmonės dokumentai bankroto administratoriui nėra perduoti.

Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi išskyrė administratoriaus ginčijamo finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą į atskirą bylą ir pasiūlė kreditoriui pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus dėl finansinio reikalavimo.

Dalyvaudamas 2017 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje E. B. palaikė prašymą. Aiškino, kad dirbo UAB „Kauno fonas” laidų vedėju, taip pat pagal autorines sutartis, nuo 2008 metų buvo direktoriaus pavaduotojas. Atlyginimas buvo mokamas nereguliariai, susidarė skola, nors negalėjo pasakyti, koks buvo atlyginimas ir kokia tiksliai atlyginimo dalis liko neišmokėta. Prašė vadovautis pateikta buhalterine pažyma, taip pat prašė atidėti posėdį, suteikiant galimybę pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jo reikalavimą (autorines sutartis ir kitus įrodymus).

Teismas pareiškėjo prašymą tenkino, atidėjo teismo posėdį, įpareigodamas pareiškėją R. B. iki 2017 m. gegužės 19 d. pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jo pateiktą reikalavimą. Tačiau nei iki teismo nurodytos datos, nei iki teismo posėdžio pareiškėjas įrodymų nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį informuotas. Todėl byla išnagrinėta pareiškėjui nedalyvaujant.

Bankroto administratorės atstovė su prašymu nesutiko. Mano, kad buhalterine pažyma vadovautis negalima, nes ji, kaip nurodyta pačioje pažymoje, parengta neturint išsamių ar tikslių buhalterinės apskaitos dokumentų.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo atmestinas.

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų.

Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1291/2011; 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2296/2011).

Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Tuo tarpu teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą reglamentuojančiomis taisyklėmis, tarp jų įrodymų pakankamumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 12, 13, 178 straipsniai, 185 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1, 7 dalys). Nagrinėjamu atveju, viena iš šalių yra bankrutavusi bendrovė ir dėl šios priežasties nagrinėjamas ginčas yra susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais. Taigi, tokiose bylose yra ginamas taip pat ir viešasis interesas, todėl teismai privalo būti aktyvūs, griežtai vykdyti proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų reikalavimus (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010; kt.).

Byloje ginčo dėl to, kad E. B. dirbo UAB „Kauno fonas“ nėra, nes tai patvirtina darbo sutartis, iš kurios matyti, kad darbuotojui mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Iš terminuotos darbo sutarties matyti, kad 2012 m. vasario 15 d. sudaryta sutartis galioja iki 2012 m. birželio 30 d., numatytas mokėti 400 Lt atlyginimas. Savo reikalavimui pagrįsti pareiškėjas pateikė buhalterinę pažymą, kuri, kaip nurodyta pačioje pažymoje, parengta pagal netikslius, neišsamius duomenis, nes trūksta didelės apimties dokumentų. Pareiškėjo pateiktos autorinės sutartys ir autoriaus turtinių teisių perdavimo suvestinės nelaikytinos tinkamais įrodymais, kadangi tai yra 2008 metų dokumentai, o iš pažymos matyti, kad 2008 metais nei pagal darbo, nei pagal autorines sutartis skolos nebuvo. 2009 metų pateikta vadovo nepasirašyta sutartis, taip pat pateikta visiškai tuščia autoriaus turtinių teisių perdavimo suvestinė. Kaip minėta nutartyje, kreditoriui E. B. buvo sudaryta galimybė (o ir ne vieną kartą) pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimą, tačiau jokių papildomų įrodymų jis nepateikė.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pripažintina, kad E. B. pareikštas finansinis reikalavimas nėra pagrįstas patikimais ir pakankamais įrodymais, todėl jis netvirtintinas (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 291-292 straipsniais,

nutaria:

Prašymo netenkinti.

Ši nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.