- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- Ik-503-554/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Audrius Grauželis, Algis Markevičius
- Atsakovas
- Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio,
dalyvaujant atsakovo – Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos atstovei Vilmai Kolpakovienei,
nedalyvaujant pareiškėjo – UAB (duomenys neskelbtini) (filialas (duomenys neskelbtini)) atstovui,
trečiojo suinteresuoto asmens – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB (duomenys neskelbtini) (filialas (duomenys neskelbtini)) skundą atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB (duomenys neskelbtini) (filialas (duomenys neskelbtini)) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimą Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3 p., 1.4 p., 1.7 p. pakeitimo“.
Pareiškėjas skunde (b.l. 2-6) nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) nuo 2001 metų į šilumos punktų įrengimą jų modernizavimą Vilkaviškyje investavo apie 1,666 mln. Lt. Nusidėvėjimo sąnaudos, apskaičiuotos nuo investicijų atliktų iki 2005 m., buvo įskaičiuotos į Vilkaviškio pirmojo laikotarpio bazines šilumos kainas. Atsižvelgiant į tai, kad buvęs miesto šilumos ūkio valdytojas nesukaupė (neperdavė) nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios Bendrovės investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Remiantis teisės aktų reikalavimais, visi investiciniai projektai teisės aktų nustatyta tvarka buvo suderinti su savivaldybės taryba, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu. Sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, Vilkaviškyje buvo įskaičiuotos į Bendrovės šilumos kainą Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimu Nr. B-TS- 1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo". 2011-09-29 buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 str. pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuris įtvirtino, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą. Taip pat numatė, kad į šilumos ir karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Komisija 2011-10-26 priėmė nutarimą Nr. 03-325 „Dėl Komisijos 2009-07-08 nutarimo Nr. 03-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos" pakeitimo", kuris įsigaliojo 2011-10-30. Komisija juo atitinkamai pataisė Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau – Metodika), tačiau šiuo pakeitimu nenurodė, kokiu būdu į šilumos punktus atliktos investicijos turėtų atsipirkti Bendrovei po to, kai nuo atitinkamos investicijos (sukurto turto) vertės apskaičiuotos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos yra išimamos iš šilumos kainos. Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2011-11-25 priėmė sprendimą, kuriuo pakeitė 2010-01-29 nustatytas šilumos kainos dedamąsias ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas - t.y. atliktų investicijų atsipirkimą iš šilumos kainos. Nuo 2011-11-01 įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimui ir priėmus savivaldybės neteisėtą sprendimą, Bendrovė nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų. Iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo - 2011-11-01 per šilumos tarifus Vilkaviškyje Bendrovė surinko apie 1,612 mln. Lt šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o apie 54 tūkst. Lt liko nepadengti. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Pabrėžė, kad atsakovas pažeidė Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. nuostatas ir išlaidas, būtinas energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, išėmė iš šilumos kainos, neįvertindamas, kaip jos turėtų būti padengiamos, todėl buvo pažeista Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. investicijų atsipirkimo (pagrįstų sąnaudų padengimo) per valstybės reguliuojamas kainas (tarifus) taisyklė. Paminėtas sprendimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris suponuoja tai, kad valstybė, įskaitant savivaldybę, turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, gerbti teisėtus lūkesčius. Sprendimas, kuris buvo priimtas pilnai neįgyvendinus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo, pažeidžia Bendrovės teisę susigrąžinti pagrįstas investicijas į šildymo punktų priežiūros sistemą, kartu pažeidžia ir teisėtumo principą. Bendrovė, vadovaudamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir atitinkamai investuodama į šilumos punktų sistemą, pagrįstai tikėjosi, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė nevykdys tokio teisinio reguliavimo, kuris šias investicijas pavers neatlygintinais Bendrovės nuostoliais. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., leido Bendrovei pagrįstai tikėtis, kad savivaldybė, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus bei kartu laikydamasi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. reikalavimų, nepriims nutarimų, užkertančių kelią jos atliktos investicijos padengimui, ir kad naujasis reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Nežiūrint to, ginčijamas sprendimas ne tik, kad neužtikrina Energetikos įstatyme įtvirtinto būtinųjų sąnaudų padengimo principo, bet apskritai paneigia Bendrovės teisę į šių investicijų apsaugą ir taip grubiai pažeidžia Bendrovės teisėtus lūkesčius, jog atlikdama šilumos punktų renovaciją ir, atitinkamai, įgyvendindama susijusias investicijas, vėliau ji nebus verčiama patirti nuostolių. Pabrėžė, kad Bendrovė iš anksto žinodama tokią savivaldybės poziciją, paminėtų investicijų iš viso nebūtų vykdžiusi. Ginčijamas sprendimas prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui, nes Savivaldybei tenka pareiga užtikrinti Bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą – t.y. apsaugoti Bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias ji atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir su savivaldybe suderintą veiklą. Nežiūrint to, Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, elgėsi visiškai priešingai - su pačia savivaldybe suderintas Bendrovės investicijas tiesiog išėmė iš šilumos kainos nespręsdama klausimo iš esmės.
Atsiliepimas
Atsakovas - Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 44-46) nurodė, taip pat atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad Savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 37 p., 18 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 str. 6 d., priėmė ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo teiginys, jog įsigaliojus 2011-11-01 Šilumos ūkio įstatymo pakeitimams, Savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimas Nr. B-TS-201 yra neteisėtas, kaip prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisės principams, yra nepagrįstas, nes Savivaldybė vadovavosi aukštesnės galios teisės aktu - Šilumos ūkio įstatymu. Savivaldybė nepažeidė Energetikos įstatymo (galiojusio iki 2011-12-31) 15 str. 2 d., nes šioje teisės normoje įtvirtinta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Šiame straipsnyje nekalbama apie šilumos (karšo vandens) ruošimo įrenginius daugiabučiuose namuose. Šilumos ūkio įstatymo 20 str. 2 d. pakeitimai reiškia, kad pareiškėjui nuo įstatymo įsigaliojimo dienos draudžiama būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtoju, eksploatuotoju ir, kad draudžiama į šilumos ir karšto vandens kainą įtraukti sąnaudas, susijusias su pareiškėjo padarytomis investicijomis į daugiabučių namų šilumos ir karšto vandens sistemas. Akcentavo, kad pakeitus Šilumos ūkio įstatymą bus pakeisti ir kiti su minėtu įstatymu turintys sąsajų įstatymai, taip pat bus priimti poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys kaip bus atsiskaitoma su šilumos tiekėjais, investavusiais į pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemas. Be to, atkreipė dėmesį, jog Vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje, patikrinęs ginčijamą Savivaldybės tarybos sprendimą bei jo atitikimą įstatymams, prieštaravimų teisės normoms nenustatė. Pats pareiškėjas inicijavo prašomo panaikinti sprendimo priėmimą ir parengė jo projektą, nes Šilumos ūkio įstatymo 8 str. 1 d. nurodyta, jog įstatymas įsigalioja 2011-11-01, o Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo 8 str. 6 d. nurodyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos yra diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę ir gali būti taikomos iki 2011-11-01. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas priimto sprendimo neapskundė Vyriausybės atstovui Marijampolės apskrityje.
Trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą (b.l. 61-66) nurodė, kad Komisija, įgyvendindama Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas, 2011-10-14 raštu Nr. R2-2008 informavo savivaldybes, kad atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, turi būti pakoreguoti savivaldybių tarybų sprendimai dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo, ir 2011-10-26 nutarimu Nr. 03-325 „Dėl Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 03-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos" pakeitimo" atitinkamai pataisė Šilumos kainų nustatymo metodiką (toliau - Metodika), panaikindama galimybę įtraukti į šilumos kainą sąnaudas, susijusias su šilumos punktų nusidėvėjimu, remontu bei priežiūra. Šiuo pakeitimu Komisija nenurodė, kokiu būdu į šilumos punktus atliktos investicijos turėtų atsipirkti Pareiškėjui po to, kai nuo atitinkamos investicijos (sukurto turto vertės apskaičiuotos nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos yra išimamos iš šilumos kainos). Atsakovas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatomis, priėmė 2011-11-25 skundžiamą Sprendimą ir atitinkamai pakeitė atsakovo 2010-01-29 sprendimą Nr. B-TS-1046. Komisija 2011-12-30 nutarimu Nr. 03-450 konstatavo, kad atsakovas skundžiamu sprendimu šilumos kainas nustatė be pažeidimų. Komisija ir atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektai, įgyvendinantys įstatymų leidėjo suteiktas teises ir pareigas, privalo veikti pagal įstatymų nustatytus reikalavimus. Dėl to atsakovas, perkeldamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nustatytus reikalavimus ir priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo nukrypti nuo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatų ir, tuo pačiu, negalėjo numatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numato minėtas teisės aktas bei išplėsti įstatymo leidėjo nustatyto teisinio režimo, susijusio su šilumos kainų, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimu pagal šilumos punktų nuosavybę.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčija Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimą Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 punktų pakeitimo“. Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 37 p., Šilumos ūkio įstatymo 2, 15, 22, 32 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo 5 str. 3 d., Komisijos 2009-07-08 nutarimo Nr. O3-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ 2.2, 2.7 p., Komisijos 2008-10-31 nutarimu Nr. O3-182 nustatytomis pareiškėjui centralizuotai teikiamomis šilumos kainomis bei atsižvelgdama į UAB (duomenys neskelbtini) teikimą, kurio 1 p. buvo perskaičiuotos pareiškėjo centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamosios be pridėtinės vertės mokesčio, 2010-01-29 priėmė sprendimą Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ (b. l. 9). Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 37 p., 18 str. 1 d., Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 str. 6 d., 2011-11-25 priėmė sprendimą Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 p. pakeitimo“, kurio 1 p. nusprendė pakeisti Vilkaviškio rajono savivaldybės 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ (b. l. 8). Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 7 d. bei atsižvelgdama į Komisijos Komunalinių paslaugų skyriaus 2011-12-28 pažymą Nr. O5-364 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“, 2011-12-30 priėmė nutarimą Nr. 03-450 „Dėl savivaldybių tarybų ir šilumos tiekėjų nustatytų šilumos kainų dedamųjų pakeitimų, įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas“, kurio 6 p. konstatavo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2011-11-25 sprendimu Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3, 1.4, 1.7 p. pakeitimo“ šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų (b.l. 55). Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 3 d. redakcija, galiojusi iki 2011-11-01, numatė galimybę šilumos kainas, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijuoti pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo – pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo–vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Kaip matyti iš atsakovo 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046, pareiškėjui nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę (b.l. 9). Teismas pabrėžia, kad nuo 2011-11-01 įsigaliojusioje Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. redakcijoje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 3 d. nustatyta, kad šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Diferencijuojant kainas, kryžminis subsidijavimas tarp vartotojų grupių yra draudžiamas. Taigi, Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitus Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2, 3 d. nuostatas, nustatant, jog į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo, įskaitant ir šilumos punktus, ir karšto vandens sistemomis, buvo panaikinta galimybė šilumos kainas diferencijuoti, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, pagal šilumos punktų nuosavybę. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 str. 6 d. be kita ko, nustatė, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, galėjo būti taikomos iki 2011-11-01 (ABTĮ 57 str.).
Teismas akcentuoja, kad šilumos bazinės kainos nustatomos vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo Metodika, patvirtinta Komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. 03-96. Komisija 2011-10-26 nutarimu Nr. O3-325 pakeitė Metodikos 64 p., kuriame nurodė, kad šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusijusios su šilumos tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos kainų dedamąsias. Į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Būtinosiomis sąnaudomis nepripažįstamos tos nuomos ar koncesijos sutarties sumos, kurios nebūtų susidariusios, jei šilumos tiekimo veiklą vykdytų turto savininkas. Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 2011-11-25 priėmė sprendimą Nr. B-TS-201 „Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3; 1.4; 1.7 p. pakeitimo“, kurio 1 p. nusprendė pakeisti Vilkaviškio rajono savivaldybės 2010-01-29 sprendimu Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ nustatytas pareiškėjos tiekiamos šilumos bazinės kainos dedamąsias, nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą (b.l. 8). Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. yra įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, pagal kurį, savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos įstatymo 16 str. apibrėžia savivaldybės tarybos funkcijas. Viena iš jų – kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka (16 str. 1 d. 37 p.). Bendrą energetikos veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, taip pat efektyvų energijos ir energijos išteklių vartojimą nustato Energetikos įstatymas, kurio normos numato, kad atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai (1 str. 1 d.). Šio įstatymo 8 str. 1 p. nustato, kad savivaldybė savo teritorijoje pagal įstatymų nustatytą kompetenciją reguliuoja vartotojų aprūpinimą tiekiama šiluma. Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. apibrėžia Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos funkcijas. Joms priklauso: valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikų tvirtinimas; valstybės reguliuojamų kainų viršutinių ribų nustatymas; valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymo kontrolė; teisė vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų ir kt. funkcijos. Kaip jau buvo paminėta, Energetikos įstatymo 1 str. nurodyta, kad atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, kuriame taip pat imperatyviai nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareiga patvirtinti šilumos kainų nustatymo metodiką bazinei šilumos kainai apskaičiuoti (2 str. 28 d.), o savivaldybės tarybos pareiga pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 5 d. 1 p. – vadovaujantis Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Šilumos kainų nustatymo metodika nustatyti šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias, atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų dedamųjų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainų dedamąsias, lygias šilumos bazinių kainų dedamosioms. Komisijos vienašališkai nustatytos šilumos kainų dedamosios skelbiamos viešai ir taikomos nuo kito mėnesio pirmos dienos. Pareiškėjas argumentuoja, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 str. 2 d.. Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. (redakcija galiojusi iki 2012-01-01) buvo numatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Dabartinės Energetikos įstatymo redakcijos 19 str. 2 d. numatoma, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 str. 15 d. numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Teismas pabrėžia, kad šioje administracinėje byloje nekeliamas ginčas dėl pareiškėjo į šilumos punktus padarytų investicijų reikalingumo ir jų tinkamo suderinimo su kompetentingomis institucijomis. Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui šilumos punktų nuosavybės teisė buvo numatyta tik daugiabučio namo butų ir patalpų savininkams kaip bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 37 d.). Teismas pareiškėjo darytas investicijas į šilumos punktus vertina kaip daikto išlaidas. Civilinio kodekso 4.10 str. daikto išlaidas skirsto į įprastines ir ypatingąsias. Įprastinėmis laikomos išlaidos būtinos daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo, o ypatingosiomis išlaidomis - išlaidos daiktui pagerinti, ar iš daikto gaunamoms pajamoms padidinti. Daikto išlaidos yra daikto vertės sudėtinė dalis, todėl jos negali būti atskirtos nuo daikto ir turi būti atlyginamos kartu su daikto perdavimo kitam asmeniui nuosavybės teise. Šilumos tiekėjai nuo 2011-11-01, kai įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, imperatyviai negali būti šilumos punktų savininkai, o netekę teisės turėti daiktą nuosavybės teise, jie kartu su daiktu turi pagrindą perduoti ir paskui daiktą sekančias daikto išlaidas (ABTĮ 57 str.). Akcentuotina, kad daikto išlaidų perdavimo santykiai yra daiktinės teisės reguliavimo sfera, o ne prievolinės teisės, kurios pagrindu yra vykdomas šilumos tiekimas. Taigi, investicijos šilumos punktui nėra šilumos tiekimo paslaugos sąnaudos ir neturi būti įtraukiamos į kainą už paslaugą. Dėl paminėtų aplinkybių Vilkaviškio rajono savivaldybė, nustatydama centralizuotai teikiamos šilumos kainų dedamąsias, neturi pakankamo pagrindo svarstyti galimybės į kainą įtraukti investicijų šilumos punktams. Teismo nuomone, ginčijamas sprendimas negali prieštarauti teisinės valstybės principui, nes atsakovė minėtu sprendimu įgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir negalėjo nuo jų nukrypti, bei numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas, ar išplėsti nustatyto teisinio reguliavimo. Pažymėtina, jog Komisija 2011-12-30 nutarimu Nr. 03-450 konstatavo, kad šilumos kainų dedamosios Vilkaviškio rajono savivaldybės nustatytos be pažeidimų. Priešingas Komisijos sprendimas reikštų, jog Komisija savo valia perkėlė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 str. 6 d. nuostatos įsigaliojimo datą - t. y. savo iniciatyva pakeitė įstatymą. Toks veikimas būtų akivaizdus Komisijai suteiktos kompetencijos ribų pažeidimas. Minėto Komisijos nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo konstatuotas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-04-12 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2015-580/2012 (b.l. 68-75, Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Vertintina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą 2012-08-03 nutartimi pripažino kaip pagrįstą ir, tuo pačiu, paliko nepakeistą (b.l. 99-103).
Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo (2011-09-29 redakcija) 8 str. 6 d. ir Šilumos ūkio įstatymo (2011-10-11 redakcija) 32 str. 2 d., nei vienai iš paminėtų nuostatų nenurodžius ir nedetalizavus tvarkos, kokiu būdu investicijos atliktos į šilumos punktų įrengimą (modernizavimą) turėtų būti sugrąžintos, atitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtintą konstitucinį teisinės valstybės principą, įskaitant, bet neapsiribojant, teisėtų lūkesčių principą, taip pat ir Konstitucijos 23 str. įtvirtinantį nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Pareiškėjas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas (b.l. 82-86). Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 4 str. 1 d.. Konstitucijos 110 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo konkrečios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 str. 2 d.. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjo pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis turi teisę savarankiškai vertinti tokio pobūdžio prašymo pagrįstumą. Taigi, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Teismas, įvertinęs anksčiau aptartus teisės aktus, daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, nes Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 str. 3 d. numatyta Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos pareiga priimti įstatymo įgyvendinimui reikalingus teisės aktus. Vien tai, kad įstatymų leidėjo numatytas terminas yra pažeistas - t. y. iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo (2011-11-01) teisės aktai nebuvo parengti, neleidžia laikyti įstatymo pažeidžiančiu Konstituciją. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė 2011-11-25 sprendimu Nr. B-TS-201, vadovaudamasi paminėta teisine reglamentacija, pakeitė Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2010-01-29 sprendimo Nr. B-TS-1046 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ 1.3 p., 1.4 p., 1.7 p., pagrįstai neįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų į šilumos kainą ir todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas prašo teismo priteisti iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos bylinėjimosi išlaidas. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas, todėl netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB (duomenys neskelbtini) (filialas (duomenys neskelbtini)) skundą atmesti kaip nepagrįstą..
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.