Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo R. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2844-924/2015 pagal ieškovės R. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų R. R. ir R. R. patikslintą ieškinį atsakovui R. R., trečiajam asmeniui A. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, santuokos metu įgyto turto padalinimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir ieškovės R. R. ieškinį atsakovams R. R. ir D. R. dėl sandorio nuginčijimo ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovų R. R. ir R. R. patikslintą ieškinį atsakovui R. R., trečiajam asmeniui A. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, santuokos metu įgyto turto padalinimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir ieškovės R. R. ieškinį atsakovams R. R. ir D. R. dėl sandorio nuginčijimo ir restitucijos taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismas pažeidė CK 3.65, 3.192 straipsnių, CPK 144, 145 straipsnių nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos, neįvertino realios situacijos, neatsižvelgė į tai, kad nėra nei vieno įsiteisėjusio teismo procesinio dokumento, patvirtinančio neteisėtus atsakovo veiksmus ieškovės ir nepilnamečio vaiko atžvilgiu, duomenų apie besaikį alkoholio vartojimą.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama užtikrinti nepilnamečių vaikų asmeninius neturtinius ir turtinius interesus iki teismo sprendimo priėmimo. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Jų tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl teismas turi nustatyti realią grėsmę vaiko interesams. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių būtinumą atsakovui su nepilnamečiu vaiku gyventi skyrium. Nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kad atsakovas naudojo prieš ieškovę smurtą. Netinkamo atsakovo elgesio nepatvirtina medicinos specialisto išvada, nes ieškovė nesikreipė į policiją dėl smurto panaudojimo. Atsakovas niekada nėra naudojęs smurto, tai patvirtina Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato 2014 m. spalio 24 d. nutarimas, kitu atveju ikiteisminis tyrimas nebūtų nutrauktas. Ieškovė į ikiteisminio tyrimo instituciją kreipėsi tik prasidėjus skyrybų procesui, iki tol jokių nusiskundimų neturėjo ir į atitinkamas institucijas nesikreipė, tai rodo ieškovės nesąžiningą elgesį. Iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pareiškimo teisme dienos (2014 m. gruodžio 4 d.) ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, atsakovas visada elgėsi tinkamai.

Nurodo, kad ieškovė pati nesirūpina jų nepilnamečiu sūnumi, labai mažai laiko praleidžia namuose, kadangi nuolat būna išvykusi į užsienį. Ieškovė jų nepilnametį sūnų nuteikia prieš atsakovą, nepagrįstai bando įtikinti, kad atsakovas yra blogas tėvas. Atsakovas yra įsitikinęs, jog ieškovė turi kitą vyrą, dėl ko bando iškraustyti atsakovą iš jų bendrų namų. Ieškovei išvykus į užsienį, atsakovui tenka vienam prižiūrėti ir rūpintis jų sūnumi.

Prašo panaikinti nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Išvadoje dėl atskirojo skundo išvadą teikianti institucija nurodė, kad, išklausius vaiko paaiškinimų, yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojant atsakovą gyventi skyrium. Vaiko interesai, sprendžiant šeimos bylas, yra prioritetiniai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (atsakovo įpareigojimas gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio sūnaus iki teismo sprendimo priėmimo), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Prie atsiliepimo į atskirąjį skundą ieškovė pateikė naujus įrodymus – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato 2013 m. birželio 16 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, jog nurodytą dieną ji kreipėsi į policiją dėl konflikto su sutuoktiniu dėl automobilio panaudojimo tikslu parvežti sūnų, sutuoktiniui esant neblaiviam, bei 2015 m. vasario 27 d. Kauno m. šv. Mato gimnazijos informaciją apie šalių dalyvavimą jų sūnaus mokykliniame gyvenime (gimnazijos ir klasės susirinkimuose, atvirų durų dienose, domejimąsi mokslo pasiekimais per elektroninį dienyną), kurie nebuvo vertinami pirmosios instancijos teisme, sprendžiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, pagal kurį šeimos bylose teismas turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, tinkamam klausimo išnagrinėjimui minėti įrodymai įvertintini.

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal CK 3.65 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, įpareigojant vieną sutuoktinį gyventi skyrium (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, 2015 m. vasario 9 d. nutartimi patenkinęs ieškovės prašymą ir pritaikęs CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą laikinąją apsaugą, minėtas teisės normas pritaikė tinkamai.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose, akcentuoja, kad šeimos santykiai iš kitų civilinių santykių išsiskiria specifiniais požymiais, kurie savo ruožtu lemia šeimos santykių teisinio reglamentavimo ypatumus. CK 3.3. straipsnyje įtvirtinti šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai, kuriuos turi atitikti šeimos santykių tvarkymas, šeimos normų aiškinimas bei taikymas. Vienas iš CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų principų - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas įpareigoja tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti. Šį principą išreiškia ir CK 3.3 straipsnio 2 dalies reikalavimas šeimos įstatymus taikyti taip, kad nepilnamečiai vaikai būtų apsaugoti nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011 pagal antstolės A. K. pareiškimą dėl baudos skyrimo).

Atmestini atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi teismų praktika, įpareigodamas apeliantą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečio sūnaus. Apeliantas nenurodė konkrečios teismų praktikos, sprendžiant analogiškus klausimus, kurios pirmosios instancijos teismas nesilaikė.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad byloje nėra įrodymų apie ieškovės nurodytą atsakovo elgesį šeimoje, dėl kurio jai ir nepilnamečiam vaikui yra būtina laikinoji apsauga.

Dėl to, kad apeliantas, anot ieškovės, nedalyvauja vaiko mokyklos bendruomenės gyvenime, nesidomi vaiko mokymusi, pagrindo įpareigoti jį gyventi skyrium nuo šeimos nėra. Apie tai, kad atsakovo elgesys namuose bei ieškovės ir atsakovo šeiminio gyvenimo problemų sprendimo būdas daro neigiamą įtaką jų nepilnamečiam vaikui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė iš ieškovės kreipimosi į medikus dėl sumušimų (specialistui ji nurodė, kad buvo sumušta vyro), į policiją – dėl konfliktų su sutuoktiniu. Nors Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Panemunės policijos komisariato 2013 m. birželio 16 d. ir 2014 m. spalio 24 d. nutarimais ikiteisminį tyrimą pagal ieškovės prašymus pradėti buvo atsisakyta, matyti, kad abiem atvejais ieškovė į policiją kreipėsi dėl ginčų su atsakovu bendro gyvenimo klausimais. Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas, pasikalbėjęs su šalių sūnumi, nustatė, kad pagrindas spręsti klausimą dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium nuo sūnaus yra – vaikas paaiškino, jog neblaivus tėvas jį sumušė, būdamas girtas priekabiauja, garsiai leidžia muziką, nuolat grasina ir žemina, trukdo mokytis, neturi su juo jokio ryšio, vaikas tėvo bijo, būdamas su juo namuose jaučia įtampą. Ši išvada paneigia ir apelianto argumentą, kad ieškovė nesirūpina nepilnamečiu sūnumi. Priešingai, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas konstatavo, jog ieškovė su vaiku turi stiprų ryšį, sūnus nori gyventi su mama.

Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovė 2011 m. sausio 4 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl pagalbos šeimai, ieškovei buvo išaiškinta, kad, esant kritinei situacijai šeimoje, vaiką galima laikinai apgyvendinti vaikų laikinosios globos įstaigoje.

Esant tokioms aplinkybėms neturi reikšmės apelianto argumentas, jog dėl jo elgesio nėra priimtas joks teismo procesinis sprendimas. Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacine tvarka vertinama nutartis šių tikslų įgyvendinimą užtikrina. Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodyta dabartinė vaiko interesus pažeidžianti situacija, todėl atmestini apelianto argumentai, jog ieškovės ir vaiko atžvilgiu jis visada elgėsi tinkamai. Apelianto teiginys, kad teismas pažeidė CK 3.192 straipsnį (tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus), su nagrinėjamu klausimu nėra susijęs (laikinas išlaikymas vaikui priteistas Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartimi).

Vadovaujantis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra pagrįsta nustatyta grėsme ieškovės ir šalių nepilnamečio vaiko saugumui ir emocinei būsenai, vykstant šalių santuokos nutraukimo procesui, todėl nekeistina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.