Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos UAB „Pjuvėnėlė“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-1016/2005 pagal pareiškėjos UAB „Pjuvėnėlė“ skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo ir nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą ir prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė. Teismas nevertino Inspekcijos 2003 m. vasario 17 d. patikrinimo akto bei Inspekcijos 2003 m. balandžio 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi tokio pobūdžio reikalavimas byloje nebuvo pareikštas. Teismas, vadovaudamasis 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 56 straipsniu, konstatavo, kad Inspekcijos 2003 m. balandžio 30 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra teisėtas ir įsigaliojęs, todėl turi būti vykdomas. Teismas nurodė, kad to paties įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog patikrinimo metu nustatytos nesumokėtos mokesčių sumos ir priskaičiuoti delspinigiai turi būti sumokami ne vėliau kaip per 20 kalendorinių dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o jei šis sprendimas buvo išsiųstas registruotu laišku, minėtas terminas pradedamas skaičiuoti nuo 5 darbo dienos po jo išsiuntimo. Iš byloje esančio Inspekcijos 2003-04-30 lydraščio Nr. 17-01-12454 ir registruotų laiškų sąrašo teismas nustatė, kad Inspekcijos sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjui registruotu paštu išsiųstas 2003-04-30. Kadangi pareiškėjas per įstatymo nustatytą terminą patikrinimo metu apskaičiuotų sumų nesumokėjo, Inspekcija, vadovaudamasi 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2003-06-09 registruotu laišku išsiuntė pareiškėjui Inspekcijos raginimą geruoju sumokėti mokesčius, baudas bei delspinigius. Teismas nustatė, kad šis raginimas atsakovui grąžintas 2003-06-17 su atžyma "tokiu adresu firmos nėra". 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu mokesčio mokėtojas atsisako priimti raginimą arba jo nerandama buveinėje, raginimą pristatantis asmuo apie tai pažymi raginime ir grąžina jį mokesčių administratoriui. Raginimas laikomas įteiktu, jeigu mokesčio mokėtojo nerandama buveinėje jo nurodytu adresu ir darbo laiku du kartus. Teismas iš Inspekcijos atstovės paaiškinimų, įrašų, esančių ant raginimo antros lapo pusės nustatė, kad raginimas įmonei buvo nuvežtas pagal jos registracijos vietą darbo metu ir po raginimo išsiuntimo registruotu laišku, tačiau įmonės vadovų nebuvo. Teismas pažymėjo, kad už adreso tikslumą atsako jį nurodęs asmuo. Iš UAB "Pjuvenėlė" 2003-03-12 pareiškimo teismas nustatė, kad pareiškėja kaip buveinės adresą nurodo Kalvarijų g. 62-14, Vilniuje. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad Inspekcija ėmėsi visų būtinų veiksmų tinkamai įgyvendinti 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą raginimo įteikimo nuostatą. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokesčių mokėtojui nesumokėjus raginime nurodytų sumų, Inspekcija įgijo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Teismas padarė išvadą, kad Inspekcijos 2005 m. sausio 4 d. nurodymas nutraukti pinigų išdavimą ir perdavimą iš banko sąskaitų, 2005 m. sausio 4 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir perdavimą iš banko sąskaitų bei 2005 m. sausio 4 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir perdavimą iš banko sąskaitų priimti nepažeidus 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo 102 straipsnyje keliamų reikalavimų. Teismas nurodė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalies atitikimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams neturįs pagrindo, be to pažymėjo, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. 1995 m. birželio 28 d. Mokesčių administravimo įstatymas neteko galios.

2005 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje. Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė esminius materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, kurie galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pareiškėja pažymi, jog Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 17-2-30, nepriėmus kitų sprendimų ir neatlikus veiksmų, iš esmės nepažeidžia jos teisių ir interesų, todėl nelaikytinas veiksmu ar aktu Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme, yra tik sudėtinė atitinkamų aktų dalis (tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A11 - 851/2004). Jos teises pažeidžia jo pagrindu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priimti 2005 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. 14-14-44 ir 2004 m. sausio 4 d. nurodymas Nr. NIS-09-46. Teismas nagrinėdamas šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjos manymu, privalėjo išnagrinėti ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 17-2-30 teisėtumą ir pagrįstumą, o nustatęs, kad jis nepagrįstas, panaikinti ir jo pagrindu priimtus sprendimus. Pareiškėja teigia, kad teismas, priimdamas nutartį šioje byloje, nuklydo nuo savo suformuotos praktikos. Pareiškėja nurodo, kad teismas, nevisapusiškai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, nustatė, kad atsakovo veiksmai atitiko Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalies nuostatą, nustatančią, kad raginimas laikomas įteiktu, jeigu mokesčio mokėtojo nerandama buveinėje jo nurodytu adresu ir darbo laiku du kartus. Pareiškėja pažymi, kad šiuo atveju atsakovas, teikdamas teismui atsiliepimą, nepateikė atitinkamų duomenų ir tik teismo posėdžio metu pateikė raštą, kurio kitoje pusėje buvo R. N. parašas, jog pareiškėjas nurodytu adresu nerastas. Pareiškėja teigia, kad atsakovas galėjo suklastoti šį įrodymą, nes paprastai jo atstovai siunčia raginimus registruotu paštu, todėl teismas turėjo apklausti R. N. teismo posėdžio metu kaip liudytoją. Šiomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad bylai nėra reikšminga surinkti papildomų įrodymų dėl raginimo įteikimo pareiškėjai, yra nepagrįsti, nes tai turi esminės įtakos nustatant, ar mokesčių inspekcija elgėsi taip, kaip nustato įstatymas, o jeigu įstatymo reikalavimai buvo pažeisti, sprendimas įpareigoti atlikti veiksmus yra neteisėtas, negalima reikalauti iš asmens juos atlikti. Pareiškėjos manymu, svarbi teismų nenustatyta aplinkybė, ar tikrai abu kartus (jei iš tiesų buvo du kartai) darbo metu pareiškėjos buvo ieškoma darbo metu, šioms aplinkybėms nustatyti, teismas turėjo išsiaiškinti ir kitą asmenį, bandžiusį įteikti 2003 m. raginimą Nr. 4-20-153 (teismas negalėjo remtis ta aplinkybe, kad šiuo metu pareiškėja nurodytu adresu jokios veiklos nevykdo). Pareiškėja pažymi, kad įstatymo nuostata, jog raginimas turi būti bandomas įteikti du kartus darbo metu, yra besąlygiška. Pareiškėja taip pat nurodo mananti, kad teismas nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalies nuostatos (1995 m. birželio 28 d. Nr. I-974 įstatymo redakcija), pagal kurią raginimas laikomas įteiktu, jeigu mokesčio mokėtojo nerandama buveinėje jo nurodytu adresu ir darbo laiku du kartus, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai (joje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas privalo nagrinėti tiek galiojančių, tiek negaliojančių įstatymų nuostatų atitikimą Konstitucijai, jei jos yra taikomos konkrečiam teisiniam ginčui išspręsti, nes priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą.

Teismas, pareiškėjos manymu, nepagrįstai neišnagrinėjo šių jam pateiktų pagrindinių argumentų:

1. Inspekcija buvo tikrinusi UAB „Pjuvenėlė" veiklą nuo 1999 m. vasario 1 d. iki 2000 m. balandžio 14 d. ir nebuvo nustačiusi, kad UAB „Pjuvenėlė" neteisingai moka PVM, dėl to, kad PVM sąskaitos faktūros gautos iš trijų įmonių BĮ UAB „Šiva-Ana", UAB „Algedina" ir UAB „Ravola". Pareiškėja mano, kad šiuo atveju inspekcijai nebuvo pagrindo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi ir pakartotinai tikrinti UAB „Pjuvenėlė" veiklos laikotarpį nuo 1999 m. vasario l d. iki 2000 m. balandžio 14 d., nes minėtą laikotarpį įmonę pirmą kartą tikrinusi inspekcija nenustatė, kad PVM sąskaitos faktūros, gautos iš įmonių BĮ UAB „Šiva-Ana", UAB „Algedina" ir UAB „Ravola", neturi įstatymų nustatytų rekvizitų, jeigu šį laikotarpį tikrinusi inspekcija tai būtų nustačiusi ir, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi, būtų nustačiusi terminą trūkumams pašalinti, trūkumai būtų buvę pašalinti. Inspekcija dėl neaiškių priežasčių 2003 m. birželio 13 d. banko įstaigoje esančių piniginių lėšų arešto aktu Nr. 14-2-239 areštavo bendrovės banko sąskaitą „(duomenys neskelbtini)“ banke AB „Vilniaus bankas" (arešto aktas panaikintas 2005 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 14-3-6, bet tuo metu sąskaitoje piniginių lėšų nebuvo).

2. Inspekcija, patvirtindama 2003 m. vasario 17 d. patikrinimo aktą Nr. 07-02-10-1367, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 8 dalies nuostatą, nustatančią, kad patikrinimo aktas turi būti patvirtinamas per 30 darbo dienų nuo jo surašymo, o tuo atveju, jeigu dėl patikrinimo akto buvo pateikta rašytinių pastabų ir atsikirtimų, šis terminas skaičiuojamas nuo jų pateikimo mokesčio administratoriui (šiuo atveju patikrinimo aktas patvirtintas praėjus 45 dienoms, t.y. 2003 m. balandžio 30 d., po atsikirtimų iš pareiškėjos gavimo dienos, todėl turi būti laikomas nepatvirtintu, neteisėtu ir negaliojančiu). Pareiškėjos teigimu, teismas, nepasisakydamas dėl šio argumento, parodė savo šališkumą, tuo pažeisdamas proceso bešališkumo principą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymas numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Pareiškėja, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, pateikė prašymą atnaujinti procesą byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte aptartu pagrindu, kuris numato proceso atnaujinimą, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašymas paduotas nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą pagrindu nurodo esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą teismo sprendimą, tačiau jos prašyme iš esmės nurodomas ne akivaizdus konkrečių materialinės teisės normų netinkamas taikymas, o netinkamas, pareiškėjos manymu, įrodymų įvertinimas nagrinėjant bylą teisme ir teismo padaryti procesiniai pažeidimai (raginimo pareiškėjai įteikimo įrodymų įvertinimas, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. 17-2-30 teisėtumo ir pagrįstumo neišnagrinėjimas, Inspekcijos veiksmų atliekant pareiškėjos patikrinimus, tvirtinant patikrinimo aktą ir areštuojant bendrovės banko sąskaitą teisėtumo neišnagrinėjimas, draudimas advokato padėjėjui atstovauti pareiškėjos interesus teisme). Šiomis aplinkybėmis, pareiškėjai remiantis ne netinkamu konkrečių materialinės teisės normų taikymu, o netinkamu įrodymų įvertinimu ir procesinės teisės normų pažeidimais, nėra pagrindo atnaujinti procesą, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t.y., kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Netinkamas įrodymų vertinimas ir pareiškėjos nurodyti procesinių įstatymų pažeidimai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnį nėra savarankišku pagrindu procesui atnaujinti.

Pažymėtina, jog pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Mokesčių administravimo įstatymo 30 straipsnio 5 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams yra neargumentuotas, bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo kvestionuojama teisės norma nekelia abejonių savo konstitucingumu. Raginimų ir pranešimų įteikimo tvarka yra aiškiai reglamentuota Mokesčių administravimo įstatyme, prieinama ir suprantama visiems suinteresuotiems asmenims, kurie turi galimybę žinoti savo veikimo ar neveikimo įstatymines pasekmes ir imtis priemonių neigiamiems padariniams išvengti, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjos nurodyta norma pažeidžia konstitucinius principus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos UAB „Pjuvėnėlė“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-1016/2005 pagal pareiškėjos UAB „Pjuvėnėlė“ skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo ir nurodymo panaikinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.