Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas Lietuvos mokslo taryba (toliau – ir Taryba, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SD-125-24920 „Sprendimas dėl 2024-10-25 skundo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis su 2024 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir viešojo intereso gynimo, sukčiavimo būdu neteisėtai įgyjant darbo užmokestį, mokamą iš valstybės biudžeto, tuo padarant turtinę žalą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui. Pareiškime pareiškėjas kėlė klausimus dėl galbūt padarytų Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) nustatytų maksimalių darbo laiko normų pažeidimo, darbuotojui V. L. (toliau – ir Darbuotojas) dirbant Taryboje, uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) Lietuvos parodų ir koncertų centre „Litexpo“, valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Turto banke ir tuo pačiu einant Trakų rajono savivaldybės tarybos nario pareigas. Pareiškėjo pareiškime keliamų klausimų dalis, susijusi su nusikalstamų veikų ištyrimu ir viešojo intereso gynimu, buvo persiųsta nagrinėti Vilniaus apygardos prokuratūrai, o kita klausimų dalis, susijusi su pažeista Darbo kodekse nustatyta maksimalaus darbo laiko norma, buvo perduota Inspekcijai.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius 2024 m. rugsėjo 24 d. raštu „Dėl atlikto patikrinimo“ (toliau – ir Raštas) pareiškėją informavo, jog nenustatė darbo laiko normų pažeidimo pagal pareiškime nurodytas aplinkybes, todėl administracinės teisenos nepradės. Pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, 2024 m. spalio 25 d. padavė skundą dėl galbūt netinkamų Inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnų veiksmų, kurį išnagrinėjusi Inspekcija priėmė ginčijamą Sprendimą. Inspekcija Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo 2024 m. spalio 25 d. skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino; Inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyriausioji darbo inspektorė vykdė savo pareigas teisės aktais nustatytos Inspekcijos kompetencijos ribose; vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 3 punktu ir 10 straipsniu nuspręsta baigti administracinę procedūrą.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos Sprendimu, teigė, kad teisinėje valstybėje negalimos ir netoleruotinos situacijos, kai atsakingos institucijos vengia spręsti problemą dėl valstybės lėšų savinimosi už nedirbamą darbą, viršijant maksimalius teisėto darbo laiko limitus, ir šį klausimą perduoda spręsti vienos kitoms. Nors Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyba 2024 m. rugsėjo 20 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Darbuotojo galbūt padarytos nusikalstamos veikos, tačiau pareiškėjo pastangų dėka Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo teigimu, vien tai, kad galiausiai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, savaime nereiškia, jog darbo teisės procesas Inspekcijoje tapo nereikalingas, nes darbo teisės normų pažeidimai niekur neišnyko ir viešojo intereso pažeidimas taip pat liko nepašalintas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Darbuotojas buvo įdarbintas daugelyje darboviečių, o jo nustatytas ir apskaitytas darbo laikas ne tik pažeidė maksimalius Darbo kodekse imperatyviai nustatytus apribojimus, bet ir buvo fiziškai neįmanomas: pavyzdžiui, 2022 m. gruodžio mėnesį pagal visas darbo sutartis Darbuotojo darbo laiko norma pasiekė 24 val. per parą; nuo 2023 m. sausio mėnesio Darbuotojo darbo laiko norma buvo 22,4 val. per parą. Šios darbo laiko apimtys neapima intensyvaus Darbuotojo darbo savivaldybėje, t. y. kaip tarybos nario ir dviejų komitetų bei keturių komisijų nario. Pasak pareiškėjo, Darbuotojas deklaravo 18–24 val. per parą darbo laiką ir tokiu būdu galbūt sukčiavo bei savinosi valstybės biudžeto lėšas, todėl tokiais veiksmais buvo pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjas šiuo atveju gina ne savo kaip darbdavio teises, o viešąjį interesą, nes Taryba yra verčiama mokėti Darbuotojui atlyginimą už darbą, kurio jis nedirbo, bet kuris vis tiek turėjo būti apskaitytas.