Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui A. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas atmestinas.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduoti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. ir Z. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą – 0,09 ha žemę, buvusią Garliavos valsčiuje, I Birutės kaime (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)), bei pateikti dokumentams, patvirtinantiems pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su P. ir Z. R..

Atkūrimo įstatyme nustatyti galutiniai prašymų atkurti nuosavybės teises bei dokumentų pateikimo terminai: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (10 str. 1 d.), nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančius dokumentus buvo galima pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgą (apie 10 metų) terminą, kuris, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankamas pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (LVAT 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).

Pažymėtina, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Vertinant ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1939-629/2018). Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Pareiškėjas terminų praleidimo priežastimi iš esmės nurodo tai, kad nuo 1998 m. iki 2018 m. gyveno Rusijoje ir nepalaikė jokių socialinių ryšių su artimaisiais, todėl nežinojo apie senelių valdytą žemę.

Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas į nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, o šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas Atkūrimo įstatymu, taigi pareiškėjas dar nuo 1991 m. iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybė teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) galėjo pretenduoti į savo senelių iki nacionalizacijos valdytą žemę (tiesioginis senelių įpėdinis - pareiškėjo tėvas M. R., Z. ir P. R. sūnus - mirė (duomenys neskelbtini)d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas realiai pradėjo domėtis jo seneliams galimai priklausiusiu ir nacionalizuotu turtu tik 2020 metais (pateikė užklausas Kauno regioniniam valstybės archyvui ir NŽT). Pareiškėjas nurodo, kad tik grįžęs į Lietuvą iš pusbrolio sužinojo, jog seneliai turėję žemės Garliavos valsčiuje. Iki tol jokių socialinių ryšių su Lietuvoje esančiais artimaisiais nepalaikė, teigė, jog Rusijoje turėjo savo asmeninį gyvenimą, reikalų, šeimą, todėl nesidomėjo senelių turto klausimais.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos priežastys – nežinojimas, išvykimas į užsienio valstybę, socialinių ryšių su artimaisiais nepalaikymas – negali būti laikomos nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog egzistavo objektyvios kliūtys nustatytais terminais kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, net būnant užsienio valstybėje. Pareiškėjas, fiziškai nebūdamas Lietuvoje, socialinius ryšius su artimaisiais galėjo palaikyti paštu, telefonu, o teisinius santykius reguliuoti per įgaliotą asmenį. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių negalėjo to padaryti. Taip pat nenurodė, kad egzistavo objektyvios kliūtis grįžti į Lietuvą anksčiau nei 2018 metais. Pareiškėjo paaiškinimai, jog dar senelei gyvai esant iki 1998 metų nenorėjo domėtis jos turtine padėtimi ir nemanė, jog yra išlikusio nekilnojamojo turto, laikytina subjektyvia pareiškėjo nuomone, samprotavimais, kurių teisingumo jis iki pat 2020 metų nebandė patikrinti.

Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Pareiškėjo nurodytos terminų praleidimo priežastys yra susijusios su pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties pasirinkimu, kaip elgtis: domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, kuris Lietuvoje buvo pradėtas įgyvendinti nuo 1991 metų, pareiškėjui tebesant Lietuvoje, taip pat domėtis ar nesidomėti savo šeimos istorija, buvusia turtine padėtimi, artimųjų padėtimi. Tai, jog pareiškėjas pasirinko šiais klausimais nesirūpinti, patvirtina ir aplinkybė, jog pareiškėjas apie savo motinos bei brolio mirtį sužinojo tik grįžęs į Lietuvą 2018 metais, be to, negalėjo įvardinti nei brolio, nei senelių mirties datų, todėl akivaizdu, kad savo šeimos istorija visiškai nesidomėjo.

Pagal LVAT praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (LVAT 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Pareiškėjas pats pasirinko iki 2020 m. elgtis pasyviai ir nesidomėti galimybėmis atkurti nuosavybės teises į senelių valdytą turtą, todėl toks jo elgesys nesudaro pagrindo atnaujinti beveik 20 metų praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pabaigos, todėl pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo V. R. prašymą kaip nepagristą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.