Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui M. B., Kaišiadorių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui J. L., nukentėjusiosioms E. M., T. M., viešame teismo posėdyje nagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens M. B. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarimo M. B. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – ir Institucija) tyrėjas M. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2014-09-17 apie 15 val. M. B. palaidas neveislinis šuo nubėgo į kaimynės kiemą, adresu: (duomenys neskelbtini), ir papjovė E. M. 13 triušių ir 5 dedekles vištas, dėl ko E. M. patyrė 1070 litų turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais M. B. pažeidė Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2011-11-24 sprendimu Nr. V17-409 patvirtintų gyvūnų laikymo Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių 3 dalies 25, 29, 35.4 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 13 dalyje.

Skundo autorės nuomone, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-01-19 nutarimas nepagrįstas, neteisėtas. Teismas neteisingai taikė ATPK materialiosios teisės normas, padarė esminių administracinių teisės pažeidimų bylų proceso taisyklių pažeidimų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismo išvados dėl jos kaltės ir reikšmingų bylos aplinkybių pagrįstos ne objektyviais įrodymais, o hipotetiniais samprotavimais, kuriuos paneigia byloje ištirti įrodymai.

Policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais objektyviai nustatyta, kad policijai apie įvykį telefonu pranešė ne pareiškėja E. M., o T. M., kad policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą E. M. kieme iš viso nebuvo, kad su policijos pareigūnais bendravo tik T. M.. Tai, kad E. M. nebuvo kieme įvykio dieną, patvirtina ir T. M. parodymai. Tad E. M. teiginiai, kad ji matė apeliantės šunį savo namo kieme 2014-09-17 apie 16 val., yra akivaizdžiai melagingi, paneigti policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais bei T. M. paaiškinimu. E. M. atvykus į kiemą jau po to, kai pareigūnai išvyko, ji negalėjo kieme prie ūkinio pastato ir narvų matyti sudraskytų gyvūnų kūnų, jos nurodytos šios aplinkybės irgi yra akivaizdžiai melagingos. E. M. 2014-09-17 kieme matė šunį, kurio išvaizda (maždaug pusės metro ūgio, neilgaplaukis, juodas su smėlio spalvos dėmėmis, normalia uodega) visiškai neatitinka nei vieno skundo autorės šuns išvaizdos, todėl ji visiškai nepagrįstai teigia, kad tai M. B. šuo. E. M. kieme galėjo matyti bet kokį kitą šunį. Apklausiama liudytoja teismo posėdyje T. M. parodė, kad rugsėjo 17 d. apie 15.30 - 16.00 ėjo pasižiūrėti triušių, pašerti jų ir eidama už posūkio pamatė išbėgantį juodą su rudu, kiemsargį, šunį, ant kurio snukio buvo pūkai. Šuo nubėgo į M. B. kiemą. Taigi, liudytojos E. M. ir T. M. parodymai dėl įvykio dieną kieme matyto šuns išvaizdos, dydžio, spalvos yra visiškai prieštaringi. Be to, liudytoja T. M., duodama parodymus teisme, nuslėpė, kad skundo autorei su pareigūnais atėjus į kiemą, buvo atėjęs ir jos mažasis šuo (tai objektyviai nustatyta pareigūnų tarnybiniais pranešimais), ir kad ji tiesiogiai nepasakė pareigūnams, jog būtent tą nedidelio ūgio šunį ji matė išbėgant iš jos kiemo. Sprendžiant iš pareigūnų tarnybinių pranešimų turinio, išvadą apie tai, kad su M. B. atėjęs į įvykio vietą mažasis šuo galėjo išpjauti vištas ir triušius, pareigūnai padarė ne pagal T. M. paaiškinimus, o palygindami šuns pėdsakus su kieme rastais kitais pėdsakais.

Nukentėjusiosios E. M. parodymuose yra vidinių esminių prieštaravimų, pavyzdžiui, savo pareiškime ji kategoriškai, tarsi būtų pati mačiusi, teigia, kad 2014 m. rugsėjo 17 d. kaimynės M. B. šuo atbėgo į jos kiemą ir papjovė 13 triušių, 5 dedekles vištas, o teisme parodė, kad to nematė, kad į kiemą grįžo po 16 val., kai pareigūnai jau buvo apžiūrėję kiemą ir išvykę. Be to, jos parodymai dėl esminių bylos aplinkybių (jos buvimas įvykio vietoje, triušių ir vištų gaišenų išsidėstymas įvykio vietoje, jos matyto šuns išvaizda ir kt.) prieštarauja skundo autorės, liudytojų T. M., G. B. ir V. S. parodymams. Teismas šių prieštaravimų nepašalino, motyvuotai nepasisakė, kodėl vadovaujasi būtent nukentėjusiosios E. M. parodymais.

Apeliantė tvirtina, kad liudytojo V. S. parodymai visiškai patvirtina jos parodymus ir paneigia teismo išvadas bei nukentėjusiosios E. M. parodymus dėl šuns fizinių galimybių sugadinti narvus, išpjauti didelį skaičių triušių bei vištų. Teismas liudytojo V. S. parodymus nutarime aprašė neteisingai, selektyviai, juos iškraipant ir atrenkant tik tokias šio liudytojo nurodytas aplinkybes, kurios visiškai nereikšmingos šio įvykio aplinkybių ištyrimui, visiškai nutylint šio liudytojo nurodytas itin reikšmingas bylos aplinkybes. Liudytojas parodė, kad triušių narvai iškelti ant aukštų kojų, ką patirtino visi liudytojai; kad šuo yra mažas ir nusenęs, trumpų kojų, ką patvirtino ir pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose; M. B. kieme nerasta jokių kraujo, plunksnų ar pūkų pėdsakų, kurie tikrai būtų likę nuo jos šuns pėdų, kojų, jeigu jis būtų sudraskęs minėtus gyvūnus. Bet teismas šio liudytojo parodymais nesivadovavo ir nepateikė jokių išvadų ar paaiškinimų, kodėl nesiremia šio liudytojo parodymais.

Nors E. M. teigia, kad buvo papjauta 13 triušių ir 5 vištos, tačiau tokio kiekio papjautų gyvūnų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Liudytoja T. M. nei savo paaiškinime, nei apklausiama teisme nenurodė papjautų triušių, vištų skaičiaus, nenurodė, kiek sudraskytų gyvūnų lavonų rado kieme. Savo 2014-10-08 paaiškinime E. M. nenurodė papjautų triušių kiekio, tik nurodė bendrą patirtą žalą – 1070 Lt. Policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, sudraskytų gyvūnų lavonų ar jų liekanų nesuskaičiavo, neapžiūrėjo, nenufotografavo. Apklausiama teismo posėdyje nukentėjusioji E. M. negalėjo apibūdinti ir kokiais nors įtikinamais paaiškinimais pagrįsti tariamai sudraskytų triušių ir vištų vertę, jų amžių, svorį, kitas ypatybes, pagal kurias galima nustatyti padarytos žalos dydį pinigine išraiška. Iš jos parodymų teisme neaišku, kiek ji įvykio dieną iš viso turėjo triušių ir vištų, ir kiek konkrečiai jų buvo sudraskyta ar sužalota įvykio metu, kiek liko gyvų ir kt. E. M. nepateikė jokių dokumentų ar duomenų apie šių vištų įsigijimo kainą, vertę, nenurodė, iš ko tas vištas įsigijo, koks jų amžius ir svoris, byloje jokių duomenų apie tai nėra. Nesant tokių duomenų negalima nustatyti realios vištų vertės. Ji nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių triušių įsigijimo kainą, veislę, nenurodė jų svorio ir amžiaus.

Nei E. M. pareiškime ir paaiškinime, nei liudytojos T. M. paaiškinime, nei policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nėra jokių užuominų apie tai, kad įvykio vietoje būtų pastebėtos kraujo dėmės. Jokiais tyrimo procesiniais veiksmais ir dokumentais šios aplinkybės neužfiksuotos. E. M. pareiškime nurodytų aplinkybių, kad buvo sugadintas inventorius - nuplėštos dvi nipelinės girdyklos, sudraskytas triušių narvo tinklas, sulaužytos lentos, suma 50 Lt, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Nei protokole, nei nutarime nenurodyta, kad šuo būtų apgadinęs E. M. inventorių. Apklausiama teismo posėdyje nukentėjusioji E. M. nieko nepaaiškino dėl sugadinto inventoriaus ir nepagrindė patirtos žalos dydžio. ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatyto pažeidimo sudėtis yra materialioji. Privalomasis šios normos požymis – žala, kuri apibrėžiama kaip žala asmens sveikatai ar turtui. Taigi, kvalifikuojant veiksmus pagal šią normą, turi būti tiksliai, neginčytinais ir neabejotinais įrodymais nustatytas padarytos žalos dydį. Šioje byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kiek E. M. priklausančių triušių ir vištų buvo išpjauta, ir kokio dydžio turtinė žala dėl to padaryta.

Įvykio tyrimas atliktas aplaidžiai, faktiškai neatliktas nei vienas procesinis veiksmas – neatlikta įvykio vietos apžiūra, neapžiūrėtos gyvūnėlių liekanos, nebuvo apžiūrėtas ar bent nufotografuotas šuo. Jeigu triušių ir vištų narvai buvo apgraužti, lentos sulaužytos, tai ant tų lentų, narvų vielos tinklo turėjo likti juos apgraužusio gyvūno seilių, kailio šerių, o gal net ir kraujo, kadangi grauždamas lentas, vielos tinklą, lįsdamas į narvą, agresyvus gyvūnas gali susižaloti nasrus ar dantis, susižaloti kailį ar pan. Pagal šias biologines liekanas būtų galima identifikuoti gyvūną, sudraskiusį triušius ir vištas. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio vietoje buvo rasta kokių nors gyvūnų biologinių skysčių, plaukų, šerių ar pan., tuo labiau nėra jokių duomenų, kad šias biologinius pėdsakus paliko skundo autorės šuo. Nebuvo atlikta papjautų gyvūnų veterinarinė apžiūra ar ekspertizė gyvūnų mirties priežasčiai nustatyti. Byloje neaišku, kokie sužalojimai buvo padaryti gyvūnams, neatskleistas gyvūnų sužalojimo mechanizmas, neaišku, ar gyvūnai buvo sukandžioti, pasmaugti ar sudraskyti šuns, ar kito žvėries, ar išgaišo dėl kokių nors užkrečiamų ligų, žuvo nuo traumų ar kitokio mechaninio poveikio. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad liudytoja T. M. tą pačią dieną gyvūnų liekanas užkasė. Pareigūnai jokių pėdsakų įvykio vietoje neužfiksavo, nematavo ir netyrė, nepaėmė šuns pėdsakų pavyzdžių, neatliko šuns identifikavimo pagal pėdsakus kriminologinio tyrimo, policijos pareigūnai G. B. ir J. L. nėra specialistai, galintys atlikti tokio pobūdžio kriminologinius tyrimus, byloje nėra nei specialisto išvados nei kitų duomenų apie tai, kad įvykio vietoje rasti gyvūnų pėdsakai palikti apeliantės šuns. M. triušius ir vištas galėjo išpjauti valkataujantys šunys, kurių pilna Pravieniškių 2 kaime, ką patvirtino teismo posėdyje ir liudytojas V. S..

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo praktiką kaltinimas negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiųjų parodymais. E. M., konstatavus, kad jai padaryta turtinės žalos, šioje byloje de jure ir de facto turi nukentėjusiosios statusą. Ji yra suinteresuota bylos baigtimi, t. y. ji yra suinteresuota siekti patirtos žalos atlyginimo. T. M. yra nukentėjusiosios E. M. artima giminaitė, ji suinteresuota duoti parodymus, naudingus nukentėjusiajai. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, nukentėjusiosios ir jos artimos giminaitės parodymus dėl išpjautų vištų ir triušių skaičiaus įvertino kaip patikimus, nors jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai, be to, visiškai paneigia liudytojų V. S. ir G. B. parodymai. Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio sudraskytų gyvūnų skaičių ir vertę, ir nėra jokių įrodymų, kad tai padarė skundo autorės šuo. Iš skundžiamo teismo nutarimo taip ir lieka neaišku, kuris šuo - didesnis ar mažesnis - sudraskė gyvūnus. Taigi, toks nutarimas nepagrįstas ir neteisėtas.

M. B. apeliacinis skundas netenkinamas.

M. B. apylinkės teismo nutarimu pripažinta kalta pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo išvadomis, teigia, kad jokio pažeidimo nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. B. padarė ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatytą pažeidimą. Spręsdamas M. B. kaltės klausimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apygardos teismas pažymi, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas byloje surinktus rašytinius įrodymus ir apklaustų liudytojų parodymus būtų vertinęs pažeisdamas procesinių normų reikalavimus.

M. B., neigdama savo kaltę dėl ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, tvirtina, kad tai ne jos šuo papjovė E. M. triušius ir vištas. Mano, kad jos nusenęs 12-14 metų amžiaus, nedidelis apie 25 cm aukščio, rusvai pilkas, neagresyvus šuo fiziškai negalėjo nei išardyti triušių narvų, nei į juos įlipti, nei papjauti bei sudraskyti tokio didelio kiekio triušių ir vištų. Iškeliama versija, kad paminėti gyvūnai išvis nebuvo išpjauti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ATPK 257 straipsnio nuostatomis, įvertinęs byloje esančius įrodymus, be to, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, pašalinti kilusias abejones, papildomai apklausęs E. M. ir T. M., apklausęs administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusį policijos pareigūną J. L., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. B. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, yra teisingos.

Faktas, kad 2014-09-17 apie 15 val. (duomenys neskelbtini) r. buvo išpjauti E. M. priklausantys 13 triušių ir 5 vištos, neginčytinai nustatytas. Tai patvirtina E. M. ir T. M. tiek ikiteisminio administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo metu duoti paaiškinimai, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duoti parodymai. Be šių liudytojų parodymų faktą apie triušių ir vištų papjovimą patvirtina ir pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo – policijos pareigūno G. B. parodymai, apeliacinės instancijos teisme apklausto policijos pareigūno J. L. parodymai, šių policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai. E. M. nuo tyrimo pradžios kategoriškai tvirtino, kad 2014-09-17 buvo išpjauta 13 triušių ir 5 vištos. Policijos pareigūnų G. B. ir J. L. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuota, kad atvykus į įvykio vietą, T. M. nurodė, kad išpjauta 13 triušių ir 5 vištos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. B. patvirtino, jog matė keletą vištų, triušių kūno dalis. Apeliacinės instancijos teisme J. L. parodė, kad atvykus pagal T. M. iškvietimą, apžiūrėjo gaišenas. Teismas neturi pagrindo netikėti šių asmenų parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų duomenų teisingumu. V. S. M. kieme nebuvo, todėl jo samprotavimai apie tai, kad jei būtų buvę papjauti gyvūnai, tai jo medžioklinis šuo būtų užuodęs kraują, reagavęs į tai, jokios įrodomosios reikšmės neturi. Nors tyrimo metu nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, nebuvo nufotografuoti papjauti triušiai ir vištos, tačiau įvertinus anksčiau paminėtus įrodymus, daroma išvada, jog byloje yra įrodyta, jog buvo papjauta būtent 13 triušių ir 5 vištos.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad byloje nėra duomenų apie papjautų triušių ir vištų vertę, nenustatytas gyvūnų amžius, svoris, kitos ypatybės, pagal kurias galima nustatyti padarytos žalos dydį pinigine išraiška, tačiau kaip minėta, aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad E. M. priklausantys triušiai ir vištos buvo išpjauti, apgadintas gyvūnų laikymo inventorius, tad žala E. M. neabejotinai padaryta, o jos mastas ir dydis administracinio teisės pažeidimo teisenoje, nukentėjusiajai nereikalaujant atlyginti padarytus nuostolius (ATPK 37 str.), nenustatinėjamas. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog nesurinkta jokių duomenų, rodančių, kad buvo padaryta žala E. M., nenustatytas tikslus jos dydis, atmetami kaip nepagrįsti.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos pažeidėjos abejonės dėl jos kaltę padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą patvirtinančių įrodymų pakankamumo atmestinos sistemiškai įvertinus byloje esančių įrodymų visumą: E. M. ir T. M. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotus parodymus, o taip pat jų paaiškinimus policijos pareigūnams, policijos pareigūnų G. B. ir J. L. parodymus, jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Byloje pagrindinis ginčas kyla dėl to, kieno šuo išpjovė E. M. triušius ir vištas. M. B. kategoriškai nesutinka su tuo, jog tai padarė jos šuo. Ji tikina, kad jos senas, mažas, nerangus, nevikrus šuo, kuris niekur neina iš kiemo, guli prie durų, niekad nieko nėra užpuolęs, yra neagresyvus, todėl jis negalėjo papjauti ir kaimynų triušių su vištomis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, papildomai ištyręs įrodymus, daro išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog M. B. šuo išpjovė E. M. triušius ir vištas. Kad būtent M. B. šuo išpjovė kaimynų gyvūnus, visų pirma patvirtina T. M. parodymai. T. M. nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad tai padarė būtent M. B. šuo. Nukentėjusioji tvirtino, kad 2014-09-17 apie 15 val. eidama pažiūrėti, pašerti vaikams priklausančių triušių, už posūkio pamatė išbėgantį nedidelį kiemsargį šunį, kuriam prie snukio buvo kažkas balta. Šuo nubėgo tiesiai į M. B. kiemą. Apeliacinės instancijos teisme T. M. patikslino, kad iš kiemo pamatė išbėgantį būtent M. B. mažąjį šunį, kuris nubėgo tiesiai į M. B. kiemą prie durų. Liudytoja parodė, kad įėjusi į kiemą, pamatė, kad kieme esantis smėlis išpėduotas, išdraskyti triušių narvai, po kiemą ištampyti triušių kūnai be kojų, uodegų, apkramtytomis ausimis, taip pat buvo užsmaugtos ir 5 vištos. Apie tai ji pranešė policijos pareigūnams. Bijodama dėl marčios, kuri laukėsi kūdikio, reakcijos ji triušius sunešė už tvarto. M. B. pasiūlė už triušius, kaip žalos atlyginimą, paimti jos šunį. T. M. parodymus apie tai, kad M. B. šuo papjovė triušius ir vištas, patvirtina liudytojų policijos pareigūnų G. B. ir J. L. parodymai. Nors jie patys nematė, kas išpjovė gyvūnus, tačiau remiantis jų pateiktais duomenimis, galima konstatuoti, kad T. M. parodymai yra teisingi, kadangi T. M. policijos pareigūnams nurodė tas pačias aplinkybes, kurias patvirtino ir apklausų teisme metu, kas leidžia daryti išvadą, jog jos parodymai, priešingai nei kad teigia apeliantė, yra nuoseklūs, neprieštaringi. Liudytojas G. B. teisme parodė, kad T. M. pranešė, jog M. B. šuo išpjovė triušius ir vištas. Įvykio vietoje smėlyje matėsi tik vieno šuns pėdsakai. Liudytojas J. L. parodė, kad buvo gautas pranešimas, jog M. B. šuo išpjovė E. M. triušius ir vištas. M. B. į T. M. namo kiemą atėjo su savo nedideliu šunimi. Ji neneigė, kad triušius galėjo išpjauti jos šuo. Jam ir kolegai pasirodė, kad smėlyje prie triušių narvų esantys pėdsakai yra identiški M. B. šuns, su kuriuo ji atėjo į T. M. kiemą, pėdsakams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors M. B. ir liudytojas V. S. teigia, kad skundo autorės šuo to padaryti negalėjo, kadangi yra senas, neagresyvus, guli prie durų, niekur neina, tačiau liudytojas J. L. visiškai kitaip apibūdino M. B. šunį. J. L. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis yra apylinkės inspektorius, jam žinoma problema dėl M. B. šunų. Apeliantės mažo ūgio neveislinis šuo nuolat būna palaidas, laksto. Kiek jie važiuoja pro šalį, tiek mato tą šunį lakstantį pagrindine gatve. Nors jis senas, tačiau vikrus, juda pakankamai greitai. Atvažiavus pas M. B., tas šuo lodavo, urgzdavo, ne visada dėl jo agresyvaus elgesio pavykdavo išlipti iš tarnybinio automobilio. Liudytojas taip pat paaiškino, kad daugiau palaidų šunų yra kitoje Pravieniškių pusėje, o šioje pusėje, kur gyvena T. M. ir M. B., pagrindinė problema būdavo dėl skundo autorės palaido šuns. Be to, J. L. paaiškino, kad triušių narvai yra tokio dydžio, kad M. B. mažasis šuo net nepilnai atsistojęs ant dviejų kojų, pajudinęs su letenėle, gali tuos narvus atidaryti, tuo patvirtindamas T. M. parodymus apie tai, kad narvai buvo tokiame aukštyje, jog šuo juos galėjo pasiekti, tuo pačiu paneigdamas M. B. ir V. S. parodymus apie narvų aukštį ir šuns galimybes šiuos narvus pasiekti bei atidaryti ar išdraskyti. Apeliacinės instancijos teismas tiki liudytojo J. L. parodymais, kadangi jo suinteresuotumas byloje nenustatytas, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis siekia pakenkti M. B., o V. S. parodymai dėl apeliantės šuns apibūdinimo vertinami kritiškai. Šis liudytojas nurodė, kad bendrauja su M. B., dažnai su ja susitinka, todėl, atsižvelgus į tai, kad jo parodymai dėl skundo autorės šuns apibūdinimo, yra visiškai priešingi J. L. parodymams, yra pagrindas manyti, kad jis tokius parodymus davė norėdamas padėti M. B. išvengti atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigiama skunde, visi pirmiau nurodyti įrodymai yra vienas kitą papildantys ir jų visiškai pakanka pažeidėjos kaltei pagrįsti. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, kadangi jie yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl nepatikimi, aukštesnysis teismas su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymuose, neturintys ypatingos reikšmės nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, nelaikytini esminiais, dėl kurių tokio asmens parodymais negalima remtis priimant atitinkamą procesinį sprendimą. Vertinant T. M. parodymus matyti, kad ji visų apklausų metu nurodė iš esmės analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, patvirtino, kad M. B. šuo papjovė jos vaikų triušius ir vištas. E. M., kuri paties įvykio nematė, nes namo grįžo apie 16 val., patvirtino reikšmingas aplinkybes dėl jai padarytos žalos – papjautų gyvūnų skaičiaus. Todėl teigti, kad jų parodymai yra prieštaringi ar melagingi, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, įstatymas nedraudžia sprendžiant asmens kaltės klausimą remtis vien tik nukentėjusiųjų parodymais. Įrodymais pripažįstami bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 straipsnio 1 dalis).

Dėl apeliantės teiginių, kad tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir kad jį būtina papildyti atliekant apeliantės nurodytus tyrimo veiksmus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, byloje esančių įrodymų pakanka išvadai, kad M. B. palaidas šuo papjovė E. M. triušius ir vištas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl pagrindo tenkinti administracinėn atsakomybėn patrauktos M. B. apeliacinį skundą nėra, jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Tačiau, kaip jau minėta konkretus E. M. padarytų nuostolių dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarimo nustatomosios dalies pašalinama, kad E. M. patyrė 1070 litų dydžio turtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarimą nepakeistą ir M. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Pašalinti iš 2015 m. sausio 19 d. nutarimo nustatomosios dalies, kad E. M. patyrė 1070 litų turtinę žalą.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.