- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-07
- Bylos Nr.
- I-2243-394/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01708-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė (pran.), Žanas Kubeckas, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Trečiasis asmuo
- O. Š.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Šiaulių skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius
- Advokatai
- Vidmantas Skaburskas
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, kolegijos narių teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Žano Kubecko,
dalyvaujant pareiškėjai A. M., trečiajam suinteresuotam asmeniui O. Š., jų atstovui adv. Vidmantui Skaburskui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. skundą dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises, atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius, trečiasis suinteresuotas asmuo - O. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu (2-7 b. l.) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus 2014-06-16 sprendimą Nr. 31SD-(14.31.104)-3556 dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. O. iki nacionalizacijos Šiaulių apskrityje, Papilės valsčiuje, Tautgailių kaime nuosavybės teise valdytą 27,85 ha žemės sklypą bei atnaujinti terminą pateikti reikalingus dokumentus giminystės ryšiams įrodyti ir pripažinti, kad A. M. dėl svarbių priežasčių praleido terminą laiku pateikti šiuos dokumentus.
Pareiškėja savo skunde nurodė ir pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja A. M., mergautinė pavardė Ozola, gimė 1937 metais Lietuvoje ir augo tėvų A. O. ir L. O. šeimoje iki tėvų ištrėmimo 1948 m. gegužės 22 d. Tėvai, sužinoję apie galimą ištrėmimą, ją ir jos seseris išvežė į Latviją pas motinos seserį. Po tremties 1959 metais grįžo į Lietuvą, tačiau namai buvo sugriauti, todėl kartu su tėvais liko gyventi Latvijoje. Pareiškėja 1991 m. spalio 24 d. Šiaulių rajono Šakynos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. O. iki 1940 m. birželio mėn. nuosavybės teise valdytą 27 ha žemės sklypą Tautgailių kaime, Papilės valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Pateikus visus reikalaujamus dokumentus (pažymą apie tėvų ištrėmimą, savo ir seserų gimimo ir santuokos liudijimų kopijas, tėvo mirties liudijimo kopiją), tarnybos atstovas daugiau nieko neprašė ir liepė laukti nuosavybės teisių atkūrimo. 2002 metais balandžio mėn. iš agrarinės tarnybos pareiškėja gavo pranešimą pateikti pasą, tačiau to padaryti negalėjo, nes 2001 m. dėl ligos patyrė smegenų komociją, nuolat sirgo ir tik pagerėjus sveikatos būklei 2012 m. balandžio mėn. pateikė pasą kartu su kitais reikalingais dokumentais latvių kalba, kartu pateikė ir prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo formos. 2013 metais pareiškėja iš Lietuvos valstybės archyvų gavo papildomus dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Migracijos departamentas prie LR VRM 2014-03-25 raštu nurodė, kad pareiškėjai yra atkurta pilietybė. Mano, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėja tik 2012 metais įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes ji niekada pilietybės nebuvo atsisakiusi. 1991-12-31 redakcijos LR Pilietybės įstatymo 5 str. 1 d. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, savaime nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės. 2002-09-17 redakcijos LR Pilietybės įstatymo 1 str. sakoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo). Pareiškėja pagal šį įstatymą supranta, kad ji visą laiką buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir savo pilietybės niekada nebuvo atsisakiusi, nes buvo ištremta iš Lietuvos prieš savo valią. 2008-07-15 buvo pakeistas LR Pilietybės įstatymo 1 str., kurio antroje dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali kartu būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu. Ši įstatymo norma galioja ir šiuo metu ir įrodo, kad pareiškėja teisingai suvokė, kad ji nebuvo praradusi pilietybės dėl jos ištrėmimo iš gyvenamosios vietos ir iki šiol yra teisėta Lietuvos pilietė. Pareiškėja nuo 2001 metų nuolat sirgo sunkia liga, serga ir šiuo metu, 2011 m. jai pripažinta II invalidumo grupė ir yra pagrindo manyti, kad dėl savo ligos ji negalėjo anksčiau išsiimti jai priklausančio Lietuvos piliečio paso, todėl šios aplinkybės turėtų būti pripažintos svarbiomis ir atnaujintinas terminas pateikti reikalingus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti. Pareiškėja pažymėjo, kad pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimas iki 2001 m. gruodžio 31 d. arba nepateikimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas tik įrodo juridinę reikšmę turintį faktą – asmens subjektinę teisę į pilietybę, tačiau jos nesukuria. Tais atvejais, kai asmuo, būdamas nustatyta tvarka pripažintas LR piliečiu iki 2001 m. gruodžio 31 d., ir kai iki šios datos kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises nepateikia LR piliečio paso ar kito jį atstojančio dokumento, jis subjektyviškumo požymių, leidžiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nepraranda, o terminas pateikti pasą ar kitą jį atstojantį dokumentą gali būti atnaujintas LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad Latvijos pilietybę ji įgijo tik 2005 m., o iki to laiko turėjo tik leidimą gyventi Latvijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius pateiktame atsiliepime į skundą (76-81 b. l.) bei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad nėra jokio pagrindo naikinti 2014-06-16 rašte Nr. 31SD-(14.31.104.)-3556 išdėstytą sprendimą neatkurti nuosavybės teisių A. M., nes rašte Šiaulių skyrius konstatavo aplinkybę, kad atkurti nuosavybės teisių negalima dėl vienintelės priežasties – nesant kartu su prašymu iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikto pilietybę patvirtinančio dokumento. Kad atsakovas nuosavybės teisių atkurti negalėjo supranta ir pati pareiškėja, nes ji antruoju skundo reikalavimu prašo teismo atnaujinti terminą LR piliečio pasui ir kitiems dokumentams pateikti. Pareiškėja skunde nenurodo motyvų, kodėl prašo naikinti skundžiamą raštą ir jame išdėstytą sprendimą neatkurti nuosavybės teisių. Nesant nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai iki 2001-12-31 pateikto LR piliečio paso, skundžiamo rašto panaikinimas jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukeltų. Skundžiamas raštas yra atsakymas į pareiškėjai atstovaujančio advokato 2014-05-15 prašymą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvo A. O. valdytą 27,85 ha žemės sklypą. Rengiant atsakymą buvo įvertinti buvusio savininko A. O. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Apie tai, kad nuosavybės teisės pareiškėjai į buvusio savininko A. O. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę nebus atkuriamos, pareiškėja buvo informuota 2012-05-17 raštu, o jai atstovaujantis advokatas – 2014-01-02 raštu, tačiau nei pareiškėja, nei advokatas šių raštų neskundė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos atstovas prie 2014-05-15 prašymo pateikė Migracijos departamento 2014-03-25 raštą, t.y. nurodė naujas aplinkybes, Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius pakartotinai išnagrinėjo prašymą ir raštu atsakė, kad nuosavybės teisės pareiškėjai negali būti atkuriamos. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo rašto parengimo metu nebuvo pagrindų atkurti nuosavybės teises, skundžiamo rašto naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta LR Vidaus reikalų ministro 2012-01-30 įsakymu Nr. IV-92, o pasas išduotas 2012-03-22, šį pasą ir jo kopiją pareiškėja Šiaulių skyriui pateikė 2012-04-17. Migracijos departamento rašte nurodyta, kad pareiškėjos prašymas dėl pilietybės atkūrimo buvo gautas 2011-09-27. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms pretendentas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises privalėjo pateikti LR pilietybę patvirtinantį dokumentą. Pagal LR pilietybės įstatymo (galiojusio nuo 1991-12-11 iki 2002-12-31) 2 str. nuostatas, pilietybę patvirtinantis dokumentas buvo LR piliečio pasas, taigi tik pagal pateiktą pasą nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija galėjo spręsti, ar prašymą padavęs asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis. LR Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. įstatymų leidėjas apibrėžė vieną iš pagrindinių reikalavimų subjektui, siekiančiam atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. Dėl to asmenims, nepateikusiems pilietybę patvirtinančio dokumento per įstatyme nustatytus terminus, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkurtos. Pareiškėja prašo atnaujinti terminą dokumentams pateikti ir pripažinti, kad šį terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių, nurodo, kad dokumentų nepateikė dėl ligos nuo 2001 metų, tačiau šie pareiškėjos skundo teiginiai nereikšmingi, nes ji nenurodo, kodėl nuo prašymo padavimo 1991-10-24 iki 2001-12-31 ji neįgyvendino savo teisių į Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat nenurodo, kokios valstybės pilietybę ji turėjo minėtu laikotarpiu. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant aplinkybes dėl terminų atnaujinimo, yra būtina nustatyti, kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise. Atsakovo nuomone, atnaujinti termino prašymui paduoti ir LR piliečio pasui pateikti nėra pagrindo, nes termino praleidimas susijęs su teisės į LR pilietybę neįgyvendinimu. Pareiškėja prašymą buvo pateikusi 1991-10-24, tačiau kartu su prašymu nepateikė LR piliečio paso ir šio trūkumo neištaisė iki 2001-12-31, ir nesant pateikto LR piliečio paso nuosavybės teisių atkūrimo procedūros negalėjo būti pradedamos. Pasibaigus prašymų priėmimo terminui, pareiškėja 2008-03-05 kreipėsi su prašymu niekam neatiduoti žemės ir pateikė Latvijos piliečio pasą, išduotą 2005-12-20. LR piliečio pasą pareiškėja pateikė tik 2012-04-17, todėl jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebegalėjo būti tenkinamas. Vadovaujantis teismų praktika, manytina, kad asmenims, neįgyvendinusiems teisės į LR pilietybę iki 2001 m. gruodžio 31 d., nėra pagrindo atnaujinti termino papildomiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo O. Š. atsiliepime į pareiškėjos skundą (92 b. l.) ir teismo posėdyje jos atstovas nurodė, kad pareiškėja yra jos sesuo, abi gimė Lietuvoje, nuo gimimo turi Lietuvos pilietybę, kurios niekada nebuvo atsisakiusios, iš Lietuvos buvo priverstinai ištremtos, savarankiškai nėra repatrijavusios. 1959 metais grįžo į Lietuvą iš tremties, tačiau sodyba buvo sugriauta, jos atstatyti neleido, taip pat neleido ir apsigyventi Lietuvoje, todėl šeima buvo priversta gyventi Latvijoje pas mamos seserį. Pareiškėjos skundą palaiko pilnai, nes dar 1991 m. priimto LR pilietybės įstatymo 5 str. 1 d. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, savaime nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės. Vėlesnis LR Pilietybės įstatymas, priimtas 2002 m., nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, jeigu šie asmenys nerepatrijavo. Pareiškėjos šeimos ištrėmimas yra įrodytas, todėl pareiškėja Lietuvos pilietybės neprarado. 2008 m. LR Pilietybės įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos pilietis negali kartu būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus asmenis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusius Lietuvos pilietybę ir ištremtus ar pasitraukusius iš Lietuvos nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Šiuo pagrindu ir dėl to, kad pareiškėja laiku kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisė turi būti atkurta tikriesiems šeimininkams.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas dėl sprendimo panaikinimo ir prašymas atnaujinti terminą dokumentams pateikti atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Nors pareiškėja skundžia 2014-06-16 Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimą Nr. 31SD-(14.31.104)-3556 dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises, tačiau byloje iš esmės yra sprendžiamas termino paduoti papildomus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo klausimas.
LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. numato, kad viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei - atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu, be to, tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas – pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t.y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta, taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Taigi minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma, ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių prielaidų arba sąlygų, yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalyse numatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu, ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.
Byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1991 m. spalio 24 d. pareiškėja A. M., gyvenanti Latvijoje, Šiaulių rajono Šakynos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo A. O. Šiaulių apskrityje, Papilės valsčiuje, Tautgailių kaime nuosavybės teise valdytą 27 ha žemės plotą (35-36 b. l.). 2008 m. kovo 5 d. pareiškėja Šiaulių rajono žemėtvarkos tarnybai pateikė prašymą „Dėl žemės atgavimo“, kuriuo prašė jai priklausančią žemę 27,85 ha, esančią Tautgailių kaime, niekam neatiduoti, nes žada „pristatyti Lietuvos pilietybę“, kartu su prašymu pateikė Latvijos piliečio pasą, išduotą 2005-12-20 (24, 82 b. l.). Dar kartą į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių pareiškėja kreipėsi 2012-04-17 su prašymu už jai priklausančią buvusio savininko A. O. žemę išmokėti kompensaciją pinigais, nurodė, kad kiti pretendentai neturi Lietuvos Respublikos pilietybės, prie prašymo pridėjo LR piliečio paso, išduoto 2012-03-22, kopiją (17-18 b. l.). Į šį pareiškėjos prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius atsakė 2012-05-17 raštu Nr. 31SS-(14.31.45.)-443, kuriame nurodė, kad atkurti pareiškėjai nuosavybės teisių į turėtą 27,85 ha žemės plotą, esantį Tautgailių kaime, Šiaulių rajone, negalės, nes pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2012-03-22, rašte Šiaulių skyrius rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-25 d. nutartimi, kurioje nurodyta kad pilietybė yra būtinas subjektyviškumo pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalavimas, todėl prašymą atkurti nuosavybės teises gali pateikti tik asmuo, turintis LR pilietybę, prašymai atkurti nuosavybės teises turėjo būti paduoti iki 2001-12-31, dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises bei giminystės ryšį – iki 2013-12-31, todėl darytina išvada, kad prielaida būti LR piliečiu arba įgyti šią pilietybę turėjo atsirasti iki 2001-12-31, asmeniui, įgijusiam LR pilietybę po 2001-12-31, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos (14-15 b. l.). 2013-11-25 skundu pareiškėją A. M. atstovaujantis advokatas Vidmantas Skaburskas kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM, kuriuo skundė 2012-05-17 Šiaulių skyriaus raštą 31SS-(14.31.45.)-443, skunde nurodė, kad A. M. pagal LR pilietybės įstatymo 1 str., kuris numato, kad LR piliečiai yra asmenys, iki 1940-06-15 turėję LR pilietybę, yra Lietuvos Respublikos pilietė ir savo pilietybės nebuvo praradusi, nes buvo ištremta iš Lietuvos sovietmečiu prieš savo valią, dėl savo invalidumo ir ligos negalėjo anksčiau išsiimti jai priklausančio LR piliečio paso (83-84 b. l.). Nacionalinė žemės tarnyba 2014-01-02 raštu Nr. 1SS-(7.5)-2 į pareiškėjos atstovo 2013-11-25 skundą atsakė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, pareiškėja nėra tinkamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektas ir nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jai negali būti atkuriamos, nes A. M. LR pilietybę įgijo tik 2012 metais, t.y. po 2001-12-31 (10-13 b. l.). teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, kad šis Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas buvo skundžiamas administraciniam teismui, tačiau skundas nebuvo priimtas praleidus skundo padavimo terminą. 2014-05-15 pareiškėjos atstovas advokatas Vidmantas Skaburskas raštu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių, vėl prašydamas atkurti A. M. nuosavybės teises į jos tėvo A. O. valdytą 27 ha žemės plotą Tautgailių kaime, Papilės valsčiuje, Šiaulių apskrityje, motyvuodamas tuo, kad gavo išaiškinimą iš Migracijos departamento, kuriame nurodyta, jog A. M. prašymą dėl LR pilietybės atkūrimo pateikė 2011-09-21 pagal 2010-12-02 priimto LR Pilietybės įstatymo 9 str., kuriame numatyta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję LR pilietybę ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję LR pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti LR pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje jie nuolat gyvena, todėl nuosavybės teisės A. M. turi būti atkurtos, kaip asmeniui, neatsisakiusiam LR pilietybės (86-87 b. l.). Į šį advokato prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius atsakė skundžiamu 2014-06-16 raštu Nr. 31SD-(14.31.104)-3556, kuriame išdėstė sprendimą neatkurti nuosavybės teisių A. M., nes ji atkūrimą vykdančiai institucijai iki 2001-12-31 nebuvo pateikusi Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, o įstatymų leidėjas nenumato galimybės atnaujinti termino pilietybę patvirtinančiam dokumentui pateikti (8-9 b. l.). Iš Migracijos departamento prie LR VRM 2014-03-25 rašto Nr. (15/3-7)10K-12692, adresuoto advokatui Vidmantui Skaburskui, matosi, kad A. M. prašymą dėl LR pilietybės atkūrimo, adresuotą Vidaus reikalų ministrui, ir dokumentus padavė 2011-09-21 per LR ambasadą Latvijos Respublikoje, A. M. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo ją atkurdama 2012-02-04 pagal 2010-12-02 LR Pilietybės įstatymo 9 str., kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję LR pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję LR pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti LR pilietybę (88 b. l.). Lietuvos Respublikos piliečio pasas pareiškėjai išduotas 2012-03-22 (18 b. l.).
Pareiškėja į Šiaulių apygardos administracinį teismą, skųsdama 2014-06-16 nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimą ir prašydama atnaujinti terminą pateikti reikalingus dokumentus giminystės ryšiams įrodyti, kreipėsi 2014-07-17 (2-7 b. l.). Svarbiomis priežastimis, dėl kurių buvo praleistas terminas LR piliečio pasui išsiimti ir jį pateikti, pareiškėja ir jos atstovas nurodė pareiškėjos ligas nuo 2001 m., pateikė išrašą iš pareiškėjos medicininės kortelės (37-38 b. l.). Kaip minėta anksčiau, LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos LR piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka – iki 2001-12-31. Tokiu būdu atsiranda pakankamas pagrindas išvadai, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001-12-31. Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu ir tapti tinkamu minėtų nuosavybės santykių subjektu iki 2001-12-31. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-11-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-1403/2006). Teismas taip pat konstatuoja, kad nuo 1997-07-16 iki 2003-01-01 Lietuvos Respublikos pilietybės klausimus reglamentavo Pilietybės įstatymo 1997-07-02 redakcija. Dėl šios aplinkybės Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas (ar pilietybės išsaugojimas) turi būti sprendžiami vadovaujantis būtent minėto Pilietybės įstatymo 1997-07-02 redakcija, kuri galiojo iki LR nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino 2001-12-31. Pareiškėja, siekdama realizuoti savo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėjo atitikti nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme numatytą būtinąją prielaidą – vėliausiai 2001-12-31 tapti Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėja privalėjo įvykdyti Pilietybės įstatymo 17 str. numatytas sąlygas, apie kurias pasisakyta Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarime „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p., 17 str. 1 d. 1 ir 2 p. turi būti aiškinami sistemiškai, viso šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste. Nutarime konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 17 str. nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme nustatytus reikalavimus. Pilietybės įstatymo 1 str. 1 d. 1 p. (1995-10-03 redakcija – iš esmės tokia pati redakcija galiojo ir 2001-12-31 tik buvo praplėstas nerepatrijavusių asmenų sąrašas) nuostata „Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir jų vaikai (jeigu šie asmenys ar jų vaikai nerepatrijavo iš Lietuvos)“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege yra tie iš šiame punkte nurodytų asmenų, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, taip pat tie užsienyje nuolat gyvenantys asmenys, kurie savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendino pagal Pilietybės įstatymo 17 str. (1995-10-03 redakcija – tokia pat redakcija buvo ir 1997-07-02 Pilietybės įstatymo redakcijoje). Asmenų, siekiančių tapti Lietuvos Respublikos piliečiais, aiškios valinės išraiškos būtinumas numatytas Pilietybės įstatymo 17 str. 2 d., kur pasisakyta, jog asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pagal Pilietybės įstatymo paskutinę redakciją, galiojusią 2001-12-31, pareiškėja, siekdama tapti tinkamu LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo subjektu ir realizuoti savo subjektines teises į nuosavybės sugrąžinimą, privalėjo pateikti kompetentingai institucijai prašymą, išreiškiantį jos valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir dėl tokio prašymo turėjo būti priimtas Vidaus reikalų ministro sprendimas, kaip ir buvo numatyta Pilietybės įstatymo 17 str. 2 d., 31 str. 2 d. (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-11-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-1403/2006). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2005 metais tapo Latvijos Respublikos piliete (82 b. l.), o iki to laiko turėjo tik leidimą gyventi Latvijoje, tačiau savo valią dėl LR pilietybės atkūrimo išreiškė tik 2011-09-21, paduodama prašymą ir dokumentus LR Vidaus reikalų ministrui, ir tik 2012-01-30 Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-92 nuo 2012-02-04 jai buvo atkurta LR pilietybė, kaip asmeniui iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiam LR pilietybę ir iki 2010-12-02 priimto LR Pilietybės įstatymo neįgijusiam LR pilietybės (88 b. l.). Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja 1991-10-24 paduodama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, savaime nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė ir neįgijo LR pilietybės iki 2001-12-31, nes LR pilietybę įgijo tik 2012-02-04 ją atkurdama (88 b. l.). Tai reiškia, kad pareiškėja iki LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytos datos (2001-12-31) netapusi Lietuvos Respublikos piliete, kaip subjektas neatitiko šio įstatymo 2 str. 1 d. nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Teismas taip pat pažymi, kad pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą požymis. Dėl to asmenims, nepateikusiems atitinkamoms institucijoms pilietybę patvirtinančio dokumento per terminus, įstatymo nustatytus prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos. Tokios nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime aprobuotose Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose (Rekomendacijų 4.6 punktas). Taigi, pareiškėjai nesant byloje aptariamo teisinio santykio subjektu, teismo nuomone, jos atžvilgiu negali būti atnaujinami terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d., ir todėl pareiškėjos prašyme ir jos atstovo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad pareiškėja negalėjo dėl objektyvių priežasčių (sveikatos būklės laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2013 m.) tapti Lietuvos piliete anksčiau, laikytinos teisiškai nereikšmingomis, nes Atkūrimo įstatymas nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat atmeta pareiškėjos atstovo argumentus, kad pareiškėja visą laiką save laikė Lietuvos Respublikos piliete, todėl neprivalėjo atlikti jokių veiksmų, be to, jai niekas nepranešė, kad reikia pateikti ir pilietybę įrodantį dokumentą. Ne tik Civiliniame kodekse, bet ir kituose teisės aktuose yra numatyta, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.).
Spęsdamas iškilusį ginčą bei priimdamas procesinį sprendimą byloje teismas vadovaujasi nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. ABTĮ 13 str., 20 str. nuostatų analizė patvirtina, kad apygardų administracinių teismų vienodą praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Be to, ir Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime konstatavo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat - t. y., jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi, rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra suformavęs vienodą praktiką tokio pobūdžio bylose ir nukrypti nuo jos nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime aprobuoti Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, LVAT 2006-11-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-1403/2006, 2009-12-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1592/2009, 2010-02-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-293/2010, 2010-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-2093/2010, 2012-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2516/2012).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino, todėl teisės norma, reglamentuojanti praleisto termino atnaujinimo galimybę, pareiškėjai netaikytina. Atmestinas ir pareiškėjos skundas dėl Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus 2014-06-16 sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3556 panaikinimo, kadangi pripažinti jį neteisėtu nėra pagrindo, nes jame atsakovas konstatuoja tas pačias aplinkybes, kad atkurti nuosavybės teisių negalima dėl vienintelės priežasties – nesant kartu su prašymu iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikto Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. M. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus 2014-06-16 sprendimo Nr. 31SD-(14.31.104)-3556 panaikinimo ir prašymą atnaujinti terminą reikalingiems dokumentams pateikti atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.