- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-910-601/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-20643-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Pareiškėjas
- K. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. J., D. V., V. J., J. A. K., R. Š., V. V., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. ieškinį suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. J., D. V., V. J., J. A. K., R. Š., V. V., V. V., V. V., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. M. kreipėsi į teismą, patikslinęs papildyto pareiškimo reikalavimus, prašydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo tikslu nustatyti juridinį faktą, kad K. T. nuosavybės teise valdė iki 1940-07-22: iš B. D. įsigytą žemės sklypą Nr. 96, viso 0,263 ha, dėl kurio buvo taip pat sudaryta 1937-09-05 užpirkimo sutartis; iš J. V. įsigytą žemės sklypą Nr. 97, viso 0,133 ha, dėl kurio buvo taip pat sudaryta 1938-07-17 užpirkimo sutartis; iš S. K. įsigytą žemės sklypą Nr. 95, viso 0,166 ha, dėl kurio buvo taip pat sudaryta 1938-07-17 užpirkimo sutartis (toliau – ginčo sklypai).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad po K. (P.) T. mirties jos turtą lygiomis dalimis paveldėjo dukros L. M. J. ir L. M.. K. M. po sutuoktinės L. M. mirties paveldėjo jos turtą, kuriam savo paveldėjimo teises perdavė palikimą taip pat priėmęs sūnus B. M.. 1991 metais K. T. kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama ekvivalentine natūra atstatyti nuosavybės teisę į jos išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį Kleboniškyje, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindu nurodydama 1991 m. archyvo pažymėjimą be numerio ir pateikdama dokumentų priedus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pareiškimą grindžia 1937 m. rugsėjo 5 d. sutartimi, sudaryta tarp B. D. ir K. T., 1938 m. liepos 17 d. sutartimi, sudaryta tarp J. V. ir K. T., 1938 m. liepos 17 d. sutartimi, sudaryta tarp S. K. ir K. T. bei kitais dokumentais, vekseliais, raštais, Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Kauno apskrities, Pažaislio valsčiaus byla Nr. 997 apie Kleboniškio kaimo išskirstymą, fotonuotraukomis gamtoje, sklypų brėžiniais bei eksplikacijos kopija. Nurodė, kad iš 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos su priedais matyti, kad žemės sklypo savininkė S. K. po Kleboniškių kaimo išskirstymo viensėdžiais iš viso gavo 8,4450 ha žemės, J. V. - 0,5180 ha, o B. D. gavo 0,6580 ha žemės. Nustatė, kad K. T. dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kreipėsi 1991 m., tačiau joks galutinis sprendimas nėra priimtas. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. rugsėjo 2 d. raštu nurodė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad K. T. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemės sklypus Pažaislio vlšč., Kleboniškio k. ir pasiūlė pareiškėjui kreiptis į apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriam, vadovaujantis LR CPK 444 str. 1d. 5 p., 445 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. senato nutarimo Nr. 56 1.2.p., Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 6561, buvo visos aplinkybės spręsti dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, kad nors pareiškėjas pareiškime nurodo, kad K. T. sklypus, dėl kurių prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, buvo nupirkusi ir valdė nuosavybės teise, tačiau, jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodomas sandoris, tai tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusiomis materialinėmis teisės normomis, nustatančiomis tokio sandorio galiojimo sąlygas. Sandorio sudarymo metu, Kauno apskrities Pažaislio valsčiuje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis (toliau - Sąvadas). K. M. nurodytos sutartys vertinamos remiantis Sąvado 1679–1690 straipsniais, reglamentuojančiais civilinius santykius, kilusius iš užpardavimo (užpirkimo) sutarčių. Užpardavimo (užpirkimo) sutartimi jokios teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos sutartininkų teisės ir pareigos ateityje sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį. Teismas rėmėsi Rusijos imperijos Sąvado 1679–1690 straipsniais. Nurodė, kad visos trys užpirkimo sutartys atitinka Sąvado 1679-1690 straipsnių reikalavimus, o Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Kauno apskrities, Pažaislio valsčiaus byloje Nr. 997 apie Kleboniškio kaimo išskirstymą nurodyta, kad K. T. buvo pateikusi į bylą užpirkimo sutartį, todėl net ir visos pinigų sumos sumokėjimas nereikštų, jog K. T. atsirado nuosavybės teisės į tose sutartyse nurodytus sklypus. Užpardavimo sutartis negali būti nuosavybės teisių įrodymu ir kilnojamajam turtui, kas patvirtina nuostatą, jog užpardavimo sutartimi negali būti parduodamas joks turtas. Sutarčių su K. T. sudarymo metu B. D., J. V. ir S. K. nežinojo, kokio tiksliai ploto sklypai jiems teks, dar neturėjo jų savo nuosavybėje, todėl ir negalėjo parduoti. Pagal Sąvadą nekilnojamojo turto pardavimas buvo atliekamas pirkimo aktais, o perleidimas galėjo būti atliekamas tik tvirtybiniu būdu, t. y. pirkimas laikomas galutinai įvykęs jį patvirtinus Vyresniajam Notarui. Nurodė, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog buvo sudaryti nurodytų žemės sklypų pirkimo aktai, archyvinėse pažymose nėra duomenų, kad K. T. valdė nuosavybės teise žemės sklypus. Po visų užpirkimo (užpardavimo) sutarčių sudarymo žemės savininkais liko B. D., J. V. ir S. K.. K. T. žemės sklypus nupirko 1938 m., kai B. D., J. V. ir S. K. nebuvo sutartyse nurodytų sklypų savininkai. Iš Kauno apskrities, Pažaislio valsčiaus, Kleboniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos matyti, kad sklypų Nr. 95, Nr. 96, Nr. 97 plotai su sutartyse nurodytais plotais nesutampa.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas K. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo patenkinti. Nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise Pažaislio valsčiuje, Kleboniškyje, valdė žemės sklypą Nr. 96, kurio plotas 0,263 ha, įsigytą 1937 m. rugsėjo 05 d. užpirkimo sutartimi iš B. D.; žemės sklypą Nr. 97, kurio plotas 0,133 ha, įsigytą 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartimi iš J. V.; žemės sklypą Nr. 95, kurio plotas 0,166 ha, įsigytą 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartimi iš S. K..
Nurodo, kad:
1) teismas, remdamasis kasacinio teismo nutartimis (t.y. Nr. 3K-3-854/1999, Nr. 3K-3-247/2001, Nr. 3K-3-1190/2001 ir Nr. 3K-3-1118/2002) bei konstatuodamas, kad net ir visos pinigų sumos sumokėjimas pagal užpardavimo sutartis nereikštų, kad K. T. perėjo nuosavybės teisės į sutartyse nurodytus sklypus, užpardavimo sutarties teisinę reikšmę aiškino formaliai, tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai. LAT 1999 m. gruodžio 8 d. nutartis 3K-3-926/1999 nustato, kad nors galioję įstatymai numato, kad užpardavimo sutartis nuosavybės teisės į turtą nesukuria, o pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, negali būti paneigiamas žemės valdymo nuosavybės teise faktas. LAT išplėstinė teisėjų kolegija 2000-11-09 nutartyje Nr. 3K-7-844/2000 suformulavo taisyklę, kad kai užpirkimo sutarties sąlygas pirkėjas yra įvykdęs, o nuosavybės teisės perėjimo faktas nebuvo įformintas, konstatuojamas nuosavybės teisės faktas;
2) teismo padarytos išvados, kad nėra duomenų, jog K. T. pilnai sumokėjo visas užpirkimo sutartyse nurodytas sumas, yra nevisapusiškos ir neišsamios. Iš 1937 m. rugsėjo 05 d. užpirkimo sutarties (2.200 kv. m. žemės sklypas) turinio matyti, kad K. T. sumokėjo B. D. 100 Lt rankpinigių, o likusieji pinigai sumokami projekto pateikimo dieną. K. T. turėjo B. D. už žemės sklypą sumokėti iš viso 1 760 Lt. K. T. dar iki Kauno apskrities, Pažaislio valsčiaus, Kleboniškių kaimo viensėdžiais išskirstymo projekto patvirtinimo B. D. buvo pilnai sumokėjusi užpirkimo sutartyje nurodytą žemės sklypo pardavimo kainą, o B. D. išrašė vekselius, kurie laikytini netiesioginiais įrodymais, kad K. T. buvo įvykdžiusi užpirkimo sutarties sąlygas. Tikėtina, kad K. T. buvo atsiskaičiusi pagal 1937 m. rugsėjo 05 d. užpardavimo sutartį. Iš 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutarties matyti, kad J. V. pardavė 1.200 kv. m. žemė sklypą, o K. T. pirko nurodytą sutartyje sklypą už 1 000 Lt. K. T. pilnai buvo atsiskaičiusi pagal 1938 m. liepos 17 d. sutartį su J. V.. Iš 1938 m. liepos 17 d. sutarties matyti, kad S. K. pardavė apie 1.500 kv. m. žemės sklypą, o K. T. pirko nurodytą žemės sklypą už 1 200 Lt ir buvo sumokėjusi virš 83 procentų sutartos kainos, o likusi suma (200 Lt) turėjo būti sumokėta padarius ir patvirtinus sklypo nuosavybės dokumentus;
3) nepagrįstos teismo išvados, kad 1937-1938 metais B. D., J. V. ir S. K. nebuvo žemės sklypų savininkai ir negalėjo sudaryti sutarčių. Užpirkimo sutartimi įsipareigojama ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl, net jei tuo metu minėti asmenys ir nebuvo žemės sklypų savininkai, nesant patvirtinto Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus Kleboniškių kaimo viensėdžiais išskirstymo projekto, nereiškia, kad jie negalėjo sudaryti užpirkimo sutarčių;
4) teismas nepagrįstai nustatė, kad užpirkimo sutartyse ir Kleboniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo plane esantys žemės sklypų plotų neatitikimai lemia užpirkimo sutarčių negaliojimą. Neįvertino, kad visose užpirkimo sutartyse nurodomas ne tikslus planuojamų parduoti žemės sklypų plotas, o tik apytikris. Sutarties šalys, sudarydamos užpirkimo sutartis, numatė, kad patvirtinus Kleboniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo planą, žemės sklypų plotai gali nesutapti su užpirkimo sutartyse nurodytais plotais. Suformulavus žemės sklypų ribas, užpirkimo sutarčių šalys galėjo sužinoti tikslų žemės sklypų plotą. B. D. plano eksplikacijoje paskirto žemės sklypo bendras plotas 0,2630 ha yra didesnis nei nurodytas užpirkimo sutartyje (2.200 kv. m.), tačiau didesnį žemės sklypo plotą lėmė į žemės sklypo plotą įtrauktas kelio plotas (410 kv. m.). Tos pačios priežastys lėmė ir S. K. paskirto žemės sklypo ploto padidėjimą. Nežymiai skiriasi J. V. paskirto žemės sklypo bendras plotas. Po Kauno apskrities, Pažaislio valsčiaus, Kleboniškių kaimo viensėdžiais išskirstymo plano patvirtinimo, žemės sklypų plotų nukrypimai yra nežymūs ir protingai paaiškinami;
5) dėl nacionalizacijos ir karo (force majeure) Kleboniškių kaimo žemės viensėdžiais išskirstymo planas nebuvo patvirtintas Vyriausiojo Notaro, todėl tikėtina, kad minėti asmenys niekada ir netapo ginčo sklypo savininkais, o K. T. nuosavybės teisių perleidimo faktas nebuvo tinkamai įformintas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus;
6) teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti išlaidas J. A. K. už advokato suteiktą teisinę pagalbą. LR CPK 443 str. 6 d. numatyta, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Pareiškėjas jokių priešingų interesų nei J. A. K. ir D. V. šioje byloje neturėjo ir nereiškė jokių reikalavimų jų atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą J. A. K. atstovė, advokatė M. Laurinaitienė prašo Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad pačios sutarties tarp K. T. ir S. K. sudarymas nepatvirtina K. T., kaip savininkės, faktinio žemės valdymo. Rašytiniai įrodymai įrodo, kad S. K. valdė nuosavybės teise ginčo sklypą, nes užpirkimo sutartis nebuvo įvykdyta. Visų sutarties pinigų pagal 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį nesumokėjimo faktas patvirtina, kad K. T. neįvykdė užpirkimo sutarties sąlygų. Asmuo, nebūdamas turto savininku, negali susitarti dėl turto perleidimo ateityje, nes neturi juo disponavimo teisės. Tai nurodo paties apelianto argumentas, kad užpirkimo sutartyse nurodytas žemės sklypo plotas apytikris. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad pareiškėjas neturi priešingų interesų negu J. A. K.. Pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T. valdė nuosavybės teise S. K. žemės sklypus, į kuriuos jau atkurtos nuosavybės teisės suinteresuotam asmeniui J. A. K..
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo D. V. nesutinka su ieškovo apeliaciniu skundu, prašo Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civ. byloje Nr. 2-1845-528/2012 palikti nepakeistą, o pareiškėjo K. M. apeliacinio skundo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo K. M. valstybei už suinteresuotam asmeniui D. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą. Nurodė, kad LAT 1999-12-08 nutarties Nr. 3K-3-926/1999 ir 2000-11-19 nutarties Nr. 3K-7-844/2000, kuriomis remiantis K. M. grindžia apeliacinį skundą, aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. LAT byloje Nr. 3K-7-844/2000 išaiškino, kad užpardavimo sutartimi nuosavybės teisė į daiktą neįgyjama, nes užpardavimo sutartis tėra preliminari sutartis. Nuosavybės teisės perleidimas nustatomas pagal 1931-1940 metais Kauno apskrityje galiojusios Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679-1690 straipsnius, reglamentuojančius, kad užpardavimo sutartis nuosavybės teisės į turtą nesukuria ir negali būti įrodymu, nustatant nekilnojamojo turto nuosavybės teises. LAT praktika dėl užpirkimo sutarties yra vienoda bei nuosekli. Byloje nėra įrodymų, kad K. T. būtų sumokėjusi B. D. visą žemės sklypo sutartyje nurodytą kainą. Vekseliuose nenurodyta tiksli jų pasirašymo data. Jie patvirtinta tai, kad B. D. buvo skolingas K. T., tačiau negali būti įrodymas, kad K. T. pilnai atsiskaitė su B. D. pagal užpardavimo sutartį. Žemės sklypas turėjo būti parduotas už 1760 Lt, tačiau vekseliais nebuvo užtikrintas užpardavimo sutarties sąlygų vykdymas. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nekilnojamojo turto pardavimas buvo atliekamas pirkimo aktais, kurie turėjo būti tvirtinami notariškai ir tapdavo tvirtybiniais aktais tik juos patvirtinus Vyresniajam Notarui, tačiau šiuo atveju tokie žemės sklypų pirkimo aktai negalėjo ir nebuvo sudaryti. Užpirkimo sutarties šalys numatė, jog, jei dėl reformos pasikeistų žemės sklypų išmatavimai, sutartis būtų laikoma negaliojančia ir visi įmokėti pinigai turėtų būti grąžinami. Kadangi dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas, o pareiškėjo pareiškimas atmestas, teismas pagrįstai iš pareiškėjo priteisė bylinėjimo išlaidas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuoto asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus atstovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinio skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad LAT savo praktikoje dėl nuosavybės teisės atkūrimo yra pasisakęs, jog teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo metu faktas, kuris nustatomas įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą arba valdymo nuosavybės teise faktą. Nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai prašoma nustatyti juridinį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, asmeniui nekyla pareiga įrodyti būtent nuosavybės teisių įgijimo pagrindo. Nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių ir į tą patį daiktą, esant ginčui tarp kelių asmenų, turi būti taikomi, valdymo metu galiojusios materialiosios teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo, ribojimai. Nurodė, kad pareiškėjas galėjo įrodyti ne tik nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, bet ir aplinkybę, kad K. T. iki nacionalizacijos valdė žemę nuosavybės teise. LAT ne kartą pasisakė, kad aplinkybė, kas buvo pagal TSRT įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Sandorių sudarymo metu, teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas, galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurio 1679-1690 str. reglamentavo civilinius santykius, kilusius iš užpirkimo sutarties. LAT senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 56 išaiškino, kad pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. 1937 m. rugsėjo 5 d. sutartis, sudaryta tarp K. T. ir B. D., nelaikytina žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, nes jos turinys ir forma neatitinka tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatų. Minėtos sutarties pagrindu tartasi dėl žemės sklypo, kuris sutarties sudarymo dieną B. D. nuosavybės teise nepriklausė. Iš pateiktų 1937 m. liepos 17 d. sutarčių tarp K. T. ir J. V. bei K. T. ir S. K. matyti, kad pirkimo-pardavimo sutarties nėra, o yra tik susitarimas ateityje sudaryti sandorį. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti teisės aktų reikalavimus atitinkančio turinio ir formos. Iki nacionalizacijos ginčo sklypus valdė B. D., S. K. ir J. V.. Pirmos instancijos teismas pagrįstai pirmos instancijos užpirkimo sutarčių nelaikė nuosavybės teisės įgijimo pagrindu, nes užpardavimo sutartis nesukuria nuosavybės teisių į turtą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Nustatyta, kad 1991 m. gruodžio 18 d. prašymu K. T. kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama ekvivalentine natūra atstatyti nuosavybės teisę į jos išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį Kleboniškyje (1 t., b. l. 38-39). Prašymas nebuvo išspręstas. 2010 m. birželio 14 d. Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-32-406/10 tenkino pareiškėjo K. M. (K. T. teisių perėmėjo) prašymą – atnaujino praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams į buvusios žemės savininkės K. T. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį Kleboniškyje, Kauno m. (1 t., b. l. 41-44). 2010 m. rugsėjo 2 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius rašte dėl informacijos pateikimo Nr. 8-SD-304(1.10) nurodė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad K. T. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemės sklypus Pažaislio vlsč., Kleboniškio k., Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktame Kleboniškio kaimo išskirstymo viensėdžiais 1939 m. plane, patvirtintame 1940 07 06, ir eksplikacijoje K. T. kaip žemės savininkė neįrašyta, todėl, vadovaujantis Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-32-406/10, pareiškėjas turi teisę kreiptis į apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl nuosavybės teise iki 1940 m. turėtos žemės (1 t., b. l. 45). Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2009 09 24 raštu Nr.R4-2269 dėl nuosavybės išdavė Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kauno apskrities Pažaislio valsčiaus Kleboniškio kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje esančios 1937 09 05 sutarties kopiją bei nurodė, kad pagal pateiktus duomenis dokumentų apie K. P. T. nuosavybės teise turėtą Kleboniškio kaime, taip pat dokumentų apie žemės pirkimą 1938 m. iš J. (J.) V., S. (S.) K. bei dokumentų, patvirtinančių, jog K. T. nusipirko žemės sklypą iš B. D., pirkimo-pardavimo aktų archyve saugomuose fonduose nerasta (1 t., b. l. 7). Kauno apskrities archyvo 2009 10 27 rašte Nr.(10.6) V10-4252 dėl žemės ir 2011 12 08 rašte Nr.(10.6) V10-3575 dėl informacijos pateikimo nurodoma, kad nepilnai išlikusiuose Kauno apskrities mokesčių inspekcijos, Kauno apskrities statybos komisijos, Kauno apskrities ipotekos įstaigos dokumentų fonduose žinių apie K. P. T., K. žemę iki 1940 metų turėtą Pažaislio valsčiuje Kleboniškio kaime nerasta, duomenų apie ketinimus žemę įsigyti iš B. D., J. V., S. (S.) K. arba minėtų asmenų ketinimus perleisti žemę Kleboniškio kaime K. T. nerasta, notarų dokumentai iki 1940 metų – pirkimo-pardavimo, dovanojimo, kitos sutartys, testamentai, Kauno apskrities ipotekos knygos, Pažaislio valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų knygos, sklypų planai archyvui saugoti neperduoti (1 t., b. l. 127). 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymose su priedais nurodyta:
1) Nr. R4-1956 apie S. K. nekilnojamąjį turtą, iš kurios matyti, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kauno aps., Pažaislio vls., Kleboniškio kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje, žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo 1940 02 22 protokole įrašyta žemės savininkė K. S., po išskirstymo gavusi 8,4450 ha žemės (skl. Nr.71 – 0,5200ha; skl. Nr.95 – 0,1660 ha; skl. Nr.148 – 7,7570 ha; skiltyje „visos turėtos žemės plotas prieš projektą sudarant“ įrašyta „7,59“; tame pačiame archyviniame fonde Kauno aps. Pažaislio vls. Kleboniškio kaimo žemės išskirstymo viensėdžiais 1939 m. plano, patvirtinto 1940 07 06, eksplikacijoje įrašyta žemės savininkė K. S., po išskirstymo gavusi 8,4450 ha žemės (skl. Nr.71 – 0,4350 ha sodybos; 0,0870 ha kelių; skl. Nr.95 – 0,1400 ha sodybos; 0,0260 ha kelių; skl. Nr.148 – 4,9010 ha ariamos; 0,9040 ha ganyklų; 1,7000 ha miško; 0,1280 ha vandenų ir kapų (naudmenys – taip dokumente); daugiau žinių apie Skolastikos K. K. aps., Pažaislio vls., Kleboniškio (Kleboniškių) kaime turėtą žemę, žemės sklypų pirkimo-pardavimo aktų bei dokumentų apie žemės nusavinimą archyve saugomuose fonduose nerasta (2 t., b. l. 123-129);
2) Nr. R4-1955 apie J. (J.) V. nekilnojamąjį turtą, iš kurios matyti, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kauno aps., Pažaislio vls., Kleboniškio kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje, žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo 1940 02 22 protokole įrašytas žemės savininkas V. J., po išskirstymo gavęs 0,5180 ha žemės (skl. Nr.97 – 0,1330 ha; skl. Nr.125 – 0,3850 ha); skiltyje „visos turėtos žemės plotas prieš projektą sudarant“ įrašyta „0,45“; tame pačiame archyviniame fonde Kauno aps. Pažaislio vls. Kleboniškio kaimo žemės išskirstymo 1939 m. plano, patvirtinto 1940 07 06, eksplikacijoje įrašytas žemės savininkas V. J., po išskirstymo gavęs 0,5180 ha žemės (skl. Nr.97 – 0,1330 ha sodybos; skl. Nr.125 – 0,3280 ha ariamos; 0,0570 ha kelių; daugiau žinių apie J. (J.) V. K. aps., Pažaislio vls., Kleboniškio (Kleboniškių) kaime turėtą žemę, žemės sklypų pirkimo-pardavimo aktų bei dokumentų apie žemės nusavinimą archyve saugomuose fonduose nerasta (2 t., b. l. 130-135);
3) Nr. R4-1954 apie B. D. nekilnojamąjį turtą, iš kurios matyti, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kauno aps., Pažaislio vls., Kleboniškio kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje, žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo 1940 02 22 protokole įrašytas žemės savininkas D. B., po išskirstymo gavęs 0,6580 ha žemės (skl. Nr.96 – 0,2630 ha; skl. Nr.106 – 0,3950 ha); skiltyje „visos turėtos žemės plotas prieš projektą sudarant“ įrašyta „0,28“; tame pačiame archyviniame fonde Kauno aps. Pažaislio vls. Kleboniškio kaimo žemės išskirstymo 1939 m. plano, patvirtinto 1940 07 06, eksplikacijoje įrašytas žemės savininkas D. B., po išskirstymo gavęs 0,6580 ha žemės (skl. Nr.96 – 0,2220 ha sodybos; 0,0410 ha kelių; skl. Nr.106 – 0,3170 ha sodybos; 0,0640 ha kelių; 0,0780 ha vandenų ir kapų (naudmenys – taip dokumente); taip pat pateikta B. D. ir K. T. 1937 09 05 sutarties bei 1939 10 21 protokolo ištraukų kopijos; daugiau žinių apie B. D. Kauno aps., Pažaislio vls., Kleboniškio (Kleboniškių) kaime turėtą žemę, žemės sklypų pirkimo-pardavimo aktų bei dokumentų apie žemės nusavinimą archyve saugomuose fonduose nerasta (2 t., b l. 136-142).
Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad K. T. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise valdė tris žemės sklypus Kleboniškės k., Pažaislio vls., juos grindžia sudarytomis užpirkimo (užpardavimo) sutartimis ir jų įvykdymu iš pirkėjo (K. T.) pusės, o šių ginčo sklypų pirkimo aktas nebuvo sudarytas dėl objektyvių priežasčių (karo ir nacionalizacijos). Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškimą motyvuodamas tuo, kad: 1) tuo metu, toje teritorijoje galiojęs Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas neleido užpirkimo sutartimis įgyti nuosavybės teisių, nuosavybės teisėms įgyti buvo būtinas pirkimo aktas, kuris buvo tvirtinamas notaro ir tapdavo tvirtybiniu aktu tik jį patvirtinus Vyriasniajam notarui, o tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė, todėl net ir visos pinigų sumos sumokėjimas nereikštų nuosavybės teisių atsiradimo į nurodytus sklypus, 2) nėra surinkta įrodymų, kad pagal užpirkimo sutartis buvo sumokėti pinigai, o užpirkimo sutartis sudarę asmenys – B. D., J. V. ir S. K., nebuvo nurodytų žemės sklypų savininkai, 3) užpardavimo sutartys neteko galios 1940 m. liepos 6 d., kada buvo patvirtintas Kleboniškių k. viensėdžiais išskirstymo planas, nes skyrėsi užpirkimo sutartyse ir šiame plane nustatyti sklypų išmatavimai.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir sprendžia, kad buvo netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai (CPK 185 str.).
Bylos ginčo esmė – ar buvo įvykdyta užpirkimo sutartis iš pirkėjo pusės, ar ją įvykdžius (nesant pirkimo akto) pirkėjui gali būti pripažintos nuosavybės teisės į sutartą parduoti daiktą.
Pažymėtina, kad ginčo, jog nebuvo sudarytas pirkimo aktas, byloje nėra, o tokiam esant - nebūtų būtinybės kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl šis pareiškimo atmetimo motyvas (kad nebuvo sudarytas pirkimo aktas, todėl negalimas juridinio fakto nustatymas) laikytinas visiškai nepagrįstu.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, formaliai vertindamas užpirkimo (užpardavimo) sutarties teisinę reikšmę (kad nesant pirkimo akto, negali pereiti nuosavybės teisės), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos sprendžiant ginčus dėl nuosavybės teisės perėjimo pagal užpardavimo sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kai užpirkimo sutarties sąlygas pirkėjas įvykdė, o nuosavybės teisės perėjimo faktas nebuvo įformintas, kaip to reikalavo 1940-1944 m. Lietuvos teritorijoje galioję teisės aktai dėl nuo sutarties šalių nepriklausančių aplinkybių (force majeure) – nacionalizacijos ir karo, kurie sutrukdė tinkamai įforminti šį faktą, konstatuojamas nuosavybės teisės perėjimo faktas, o atsižvelgiant į užpardavimo sutarties sudarymo ir jos vykdymo sąlygas, tokia išvada atitinka teisingumo kriterijaus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriausteisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. 3K-7-844/2000, 2002 m. gegužės 20 d. nutartis Nr. 3K-3-750/2002). Taigi, sprendžiant ginčą, ar perėjo nuosavybės teisės K. T. į ginčo žemės sklypus pagal sudarytas sutartis tarp K. T. ir B. D., J. V. bei S. K., reikalinga atsižvelgti į užpirkimo sutarties sudarymo ir jos vykdymo sąlygas.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, sprendžiant klausimą dėl pinigų sumokėjimo pagal užpirkimo sutartis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą
Kaip matyti iš 1937 m. rugsėjo 5 d. sutarties, B. D. parduoda K. T. apie 2.200 kv. m. žemės sklypą, o K. T. perka, sumokėdama už jį po 0,80 Lt už kv. m. Sutartis įsigalioja nuo projekto patiekimo dienos. Surašant sutartį, K. T. sumokėjo 100 Lt rankpinigių, likusieji pinigai turėjo būti sumokėti projekto patiekimo dieną (1 t., b. l. 8). Taigi, sklypo kaina buvo apie 1 760 Lt (2.200 x 0.80 Lt). Byloje yra pateikti: 1) 1939 m. gegužės 22 d. pakvitavimas, kad B. D. gavo iš K. T. 500 Lt už Kleboniškių k. parduotą žemę (1 t., b. l. 9), 2) 1940 m. gegužės 2 d. pakvitavimas, kad Dainauskienė gavo iš K. T. už parduotą žemę 176 Lt, bei 14 Lt tveriamai tvorai, 3) 500 Lt ir 1 000 Lt vekseliai (1 000 Lt vekselyje ranka padarytas prierašas „B. D.. Kleboniškio k.“) (1 t., b. l. 11-12), esantys pas K. T. teisių perėmėjus. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šiuos įrodymus visumoje, sutinka su apelianto argumentais, jog remiantis įrodymų pakankamumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), galima daryti išvadą, kad K. T. buvo visiškai atsiskaičiusi su B. D., K. T. 776 Lt (100+500+176) sumokėjimą patvirtina pateikti pakvitavimai, o pateikti vekseliai (500 Lt ir 1 000 Lt) leidžia daryti išvadą, kad B. D. juos išrašė užtikrindamas, jog sumokėti pinigai bus grąžinti, jeigu dėl kokių nors priežasčių K. T. nebūtų galimybės perduoti sutarto žemės sklypo (pvz.: pagal projektą jam netektų minėtas sklypas – sutarties 4 p.). Nesant jokių duomenų apie B. D. ir K. T. kokius nors kitus turtinius santykius, kurie galėjo būti vekselių išrašymo pagrindu, darytina išvada, kad šie vekseliai patvirtina, jog K. T. buvo sumokėjusi B. D. 1500 Lt už žemės sklypą (viso 100+500+176+1 000 = 1 776 Lt).
Kaip matyti iš 1938 m. liepos 17 d. sutarties, J. V. parduoda apie 1.200 kv. m. žemės sklypą Kleboniškės k., o K. T. perka, sumokėdama už jį 1 000 Lt (200 Lt sumoka sudarant sutartį, o likusius 800 Lt sumoka iki 1938 m. liepos 24 d.) (1 t., b. l. 14-15). 1938 m. liepos 23 d. J. V. 800 Lt sumokėti (1 t., b. l. 16). Taigi, pagal sutartį visi pinigai už žemės sklypą sumokėti.
Kaip matyti iš 1938 m. liepos 17 d. sutarties, S. K. parduoda 1.500 kv. m. didumo žemės sklypą Kleboniškės k., o K. T. perka, sumokėdama už jį 1 200 Lt (200 Lt moka sudarant šią sutartį, 800 Lt sumoka iki 1938 m. liepos 18 d., likusius 200 Lt sumoka padarius ir patvirtinus nuosavybės dokumentus) (1 t., b. l. 117-18). 1938 m. liepos 18 d. S. K. 800 Lt sumokėti (1 t., b. l. 19). Taigi, likusi nesumokėta suma yra tik 200 Lt. Pažymėtina, kad šios sutarties 1 p. yra nurodyta reikšminga šiai bylai aplinkybė (vertinant, kas buvo tikrieji (faktiniai) žemės sklypų savininkai), t. y. kad S. K. parduodama žemė iš pietų pusės ribojasi jau su K. T. žeme (nupirkta pagal 1937 m. rugsėjo 5 d. sutartį iš B. D. (planas - 1 t., b. l. 81-82)).
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad K. T. pagal sudarytas sutartis (užpardavimo sutartis) buvo visiškai atsiskaičiusi su B. D. ir J. V., o su S. K. buvo atsiskaičiusi didžiąja dalimi, todėl darytina išvada, kad K. T. įvykdė užpardavimo sutarties sąlygas. Tą patvirtina ir byloje esantis 1943 m. birželio 17 d. K. T. prašymas Žemės tvarkymo departamentui, kuriame nurodoma, kad ji 1938 m. šiuos žemės sklypus nupirko iš B. D., S. K. ir J. V.. Pardavėjams įvykdyti užpardavimo sutarties sąlygas (sudaryti pardavimo aktą) sutrukdė nuo jų nepriklausančios aplinkybės, t. y. viensėdžiais išskirstymo planas, su kuriuo buvo susietas užpardavimo sutarčių galutinis įvykdymas, buvo patvirtintas tik 1940 m. liepos 6 d. (2 t., b. l. 146), o 1940 m. liepos 22 d. įvyko nacionalizacija, taigi, nacionalizacija ir karas sutrukdė tinkamai įforminti pardavimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas, nuosavybės teisių perėjimo pagal sudarytas sutartis faktą, atsižvelgia į tai: 1) kad šalių valia - perleisti (įgyti) nuosavybės teises į žemės sklypus - buvo aiškiai išreikšta (byloje nėra jokių duomenų apie atsisakymą vykdyti susitarimą), 2) kad sutarčių buvo laikomasi ir jos buvo vykdomos (mokami pinigai, išrašomi vekseliai, 1938 m. liepos 17 d sudarytoje sutartyje su S. K. vietoje B. D., kaip kaimyno, jau įrašyta K. T.), 3) kad sutartys įvykdytos (sumokėti pinigai) iš pirkėjo K. T. pusės, 4) kad jos nebuvo tinkamai įformintos (pagal tuo metu galiojusius įstatymus) dėl nuo sutarties šalių nepriklausančių aplinkybių (force majeure), 5) teisingumo principą bei įstatymo tikslus, atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (atkurtos turi būti nuosavybės teisės tikriesiems, faktiniams nuosavybės teisių turėtojams iki nacionalizacijos, bet ne remiantis formaliu įstatymo taikymu, neįvertinant tarp šalių atsiradusių santykių ir prieškarinio laikmečio sąlygų). Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas konstatuoti, jog įvykdžius sudarytas užpardavimo (užpirkimo) sutartis, K. T. perėjo nuosavybės teisės į ginčo sklypus, kas sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti pareiškėjo pareiškimą ir nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Kleboniškių k., valdė žemės sklypą Nr. 96, kurio plotas 0,263 ha, įsigytą iš B. D., įvykdžius 1937 m. rugsėjo 05 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 97, kurio plotas 0,133 ha, įsigytą iš J. V., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 95, kurio plotas 0,166 ha, įsigytą iš S. K., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį.
Tai, kad B. D., J. V. ir S. K., pagal sudarytą 1939 m. viensėdžiais išskirstymo planą, patvirtintą 1940 m. liepos 6 d., buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypus, nesudaro pagrindo nenustatyti prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, nes kaip jau konstatuota, būtent patvirtinus viensėdžiais išskirstymo planą turėjo būti užbaigtas užpardavimo sutarčių vykdymas, todėl tikrieji (faktiniai) ginčo sklypų nuosavybės teisės turėtojai buvo ne šie plane nurodyti asmenys, o K. T..
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1937-1938 m. B. D., J. V. ir S. K. nebuvo žemės sklypų savininkai, todėl jie negalėjo sudaryti užpirkimo sutarčių. Pagrįstais laikytini apelianto argumentai, kad užpardavimo sutartimi įsipareigojama ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, todėl svarbu ne kas yra žemės sklypo savininkas užpardavimo sutarties sudarymo metu, o svarbu, kad tas asmuo būtų savininkas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad B. D., J. V. ir S. K. nebuvo 1937-1938 m. žemės sklypų savininkai, nes nebuvo patvirtintas viensėdžiais išskirstymo projektas (planas), tačiau, kaip matyti iš užpardavimo sutarčių, jie žinojo jiems skirtų žemės sklypų plotus ir ribas, todėl objektyvių trukdžių sudaryti šias sutartis jiems nebuvo. Sutartys aiškios, suprantamos, draudimo jas, kaip tokias, tuo metu galioję įstatymai nenumatė.
Nepagrįstu laikytinos pirmosios instancijos teismo išvados, kad užpardavimo sutartys neteko galios 1940 m. liepos 6 d., kada buvo patvirtintas Kleboniškių k. viensėdžiais išskirstymo planas, nes skyrėsi užpirkimo sutartyse ir šiame plane nustatyti sklypų išmatavimai. Pirma, pačiose užpardavimo sutartyse nebuvo ir negalėjo būti nurodomas tikslus parduodamo sklypo plotas (nurodyta - apie 2.200 kv. m., apie 1.200 kv. m., tik vienoje iš sutarčių nurodyta - 1.500 kv. m., tačiau šioje sutartyje nėra susitarimo dėl sutarties negaliojimo pasikeitus žemės sklypo plotui), kas visiškai suprantama, nes buvo tik rengiamas šių sklypų išskirstymo viensėdžiais projektas (tikslus plotas tapo žinomas tik patvirtinus šį projektą). Antra, žemės sklypo plotų neatitikimai labai nežymūs, iš esmės nulemti įtrauktų kelių į šiuos plotus (B. D. priskirtą 0,263 ha žemės sklypą Nr. 96 sudarė: 0,220 ha sodybos ir 0,041 ha kelių (2 t., b. l. 136), kai sutartyje nurodyta apie 0,200 ha; S. K. priskirtą 0,166 ha žemės sklypą Nr. 95 sudarė: 0.140 ha sodybos ir 0,026 ha kelių (2 t., b. l. 123), kai sutartyje nurodyta 0,15 ha; J. V. priskirtas 0,133 ha žemės sklypas Nr. 97 (2 t., b. l. 130), kai sutartyje nurodyta apie 0,12 ha). Taigi, užpardavimo sutartyse ir viensėdžiais išskirstymo plane esantys žemės sklypų plotų nežymūs neatitikimai negali turėti ir neturi įtakos užpirkimo sutarčių galiojimui.
Esant aukščiau nurodytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškimas tenkintinas. (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., 331 str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T., mirusi 1999 m. birželio 12 d., iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise, Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Kleboniškių k., valdė: žemės sklypą Nr. 96, kurio plotas 0,263 ha, įsigytą iš B. D., įvykdžius 1937 m. rugsėjo 05 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 97, kurio plotas 0,133 ha, įsigytą iš J. V., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 95, kurio plotas 0,166 ha, įsigytą iš S. K., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tam, kad pareiškėjas galėtų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.