Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. (J. P.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Kratos metu paimti iš J. P. 320 litų ir 30 latų, kurie 2010 m. kovo 22 d. yra įnešti į Klaipėdos apskrities VPK depozitinę sąskaitą, konfiskuoti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. kovo 6–18 d. (tikslus laikas nenustatytas) tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo V. D. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. P. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos atgabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir laikė joje iki 2010 m. kovo 18 d. Apie 23 val. 05 min. svetimus asmenų pasus jo namuose rado ir paėmė policijos pareigūnai. Be to, J. P. nuteistas už tai, kad jis iki 2010 m. kovo 18 d. iš tyrimo nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų: polietileninį maišelį, kuriame buvo 48,234 g granuliuotų miltelių, kurių sudėtyje buvo 15,752 g narkotinės medžiagos –heroino, kurią atsigabeno į slėptuvę-apleistą patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) namo pirmos laiptinės bendro naudojimo rūsyje, ir neteisėtai laikė. 2010 m. kovo 18 d., apie 20 val. 20 min., J. P. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, iš savo slėptuvės pasiėmė polietileninį maišelį, kuriame buvo 4,927 g granuliuotų miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,591 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią atsigabeno į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini) , ir laikė jame. Tą pačią dieną minėtą maišelį su narkotinėmis medžiagomis jis gabeno į savo namo pirmą aukštą, tačiau su narkotinėmis medžiagomis buvo sulaikytas. kitą polietileninį maišelį, kuriame buvo 14,161 g narkotinės medžiagos – heroino – minėtoje slėptuvėje kratos metu aptiko ir paėmė policijos pareigūnai.

Nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį ir jį pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių, taip pat pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (arba netaikant šio straipsnio) paskirti jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį švelnesnę bausmę. Nurodo, kad šioje dalyje dėl jo priimtas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nėra pagrįstas išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad teismo padaryta išvada, jog rasti asmens dokumentai buvo laikomi ne šiaip sau, o siekiant juos panaudoti, ir tai neva patvirtina ta aplinkybė, jog jis, bendraudamas SMS žinutėmis, nenustatyto asmens teiravosi, ar šiam nereikia moters knygutės, yra nepagrįsta, padaryta iškraipant faktines aplinkybes. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog ne jis, bendraudamas SMS žinutėmis, nenustatyto asmens teiravosi, ar šiam nereikia moters knygutės, o nenustatytas asmuo SMS žinute siūlė jam moters knygutę, tačiau jokio atsakymo iš jo negavo. Visa tai rodo, kad jis šio nusikaltimo nepadarė. Jis pats tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme visada aiškino, jog šiuos dokumentus rado, parsinešė namo ir ketino atiduoti policijai, ir šie jo parodymai byloje, ką patvirtina net ir paties teismo padarytos išvados, nėra paneigti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė, kad jis dokumentus įgijo, gabeno, laikė neturėdamas teisėto pagrindo, kas leidžia daryti išvadą, jog byloje nebuvo surinkta duomenų, kuriuos teismas galėtų pripažinti įrodymais to, kad jis dokumentus įgijo, gabeno, laikė neturėdamas teisėto pagrindo. Apeliantas skunde taip pat ginčija ir jam teismo nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę. Jo nuomone, jam yra paskirta per griežta bausmė, atsižvelgiant į tai, jog jis prisipažino kaltu ir jo detalus prisipažinimas padėjo teismui greitai, objektyviai nustatyti tiesą šioje byloje. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 23, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė, kartu apsvarstant ir galimybę jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas atmestinas.

BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos – pagrobimas ar neturint teisėto pagrindo įgijimas, laikymas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas fizinio ar juridinio asmens atspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko yra alternatyvūs šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai. Todėl nusikaltimas įvykdomas padarius bet kuria vieną iš šių veikų. Kaip matyti iš nuosprendžio nustatomosios dalies, teismas nustatė, jog J. P. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis: 2010 m. kovo 6-18 dienomis (tikslus laikas nenustatytas), tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo V. D. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) ir V. P. vardu išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos atgabeno į savo gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), ir laikė iki 2010 m. kovo 18 d. Apie 23 val. 05 min. svetimus asmenų pasus jo namuose rado ir paėmė policijos pareigūnai (t. 2, b. l. 107). Šio nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas padarė išvadą, kad J. P. minėtų asmenų pasus laikė neteisėtai (t. 1, b. l. 109). Pagal teismo nuosprendį nusikaltimas įvykdytas padarius vieną iš alternatyvių veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje. Vien to pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Todėl nepagrįstas apelianto reikalavimas jį išteisinti pagal minėtą straipsnį. Galiausiai, iš paties nuteistojo, liudytojų R. G., G. S., kratos protokolo nustatyta, kad J. P. bute kratos metu buvo rasti V. P. ir V. D. asmenų pasai. Šie buvo laikomi be teisėto pagrindo. Nei liudytojas V. D., kuris parodė, kad iš jo automobilio buvo pavogta rankinė su pasu, pinigais, nei liudytojas V. P., kuris parodė, kad gatvėje iš kišenės kažkas jam ištraukė pasą, neperdavė J. P. laikyti savus pasus. Iš nuteistojo parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad jis suvokė, jog svetimus pasus laiko neteisėtai. Pasak jo, prie parduotuvės ,,J“ rado dėžutę, ją parsinešė į butą, manydamas, jog joje yra pinigai, tačiau ten rado pasus, juos laikė, vis galvojo nunešti policijai, bet to nepadarė. Nusikaltimo tikslas ir motyvas kvalifikuojant nusikaltimą pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, reikšmės neturi. Todėl nuosprendyje nurodytas motyvas, jog nuteistasis pasą laikė ne šiaip sau, bet siekdamas jį panaudoti, yra perteklinis. Net ir ne visai tikslus vertinimas įrodymo (2010 03 29 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole pažymėtos įeinančios žinutės Nr. 5) iš kurio matyti, kad ne J. P., o nenustatytas asmuo J. P. siūlo moters knygelę (pasą) (t. 1, b. l. 71), neturėjo lemiamos įtakos nuteisimui pagal jo ginčijamą straipsnį.

Vadovaudamasis BPK nuostatomis, teismas tinkamai išnagrinėjo visus įrodymus bei tinkamai išsprendė J. P. kaltumo dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, konkrečios bausmės paskyrimo klausimus. Iš apeliaciniame skunde išdėstytų nuosprendžio apskundimo motyvų ir apelianto prašymo matyti, kad nuteistasis skundžia tik nuosprendžio dalį, kurioje išdėstytas teismo sprendimas paskirti bausmę. Jo nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis prisipažino kaltu ir jo detalus prisipažinimas padėjo teismui greitai, objektyviai nustatyti tiesą šioje byloje ir jam paskirti švelnesnę bausmę, kartu apsvarstant galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

Nagrinėjamoje byloje nėra BK 62 straipsnyje numatytų sąlygų švelnesnei, negu įstatymo numatytai bausmei paskirti. Taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, leidžiančių teismui taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, todėl teismas pagrįstai šio straipsnio nesvarstė ir netaikė. Apeliaciniame skunde taip pat nenurodyta jokių aplinkybių, kurios gali būti laikomos išimtinėmis. Kita vertus, teismas, skirdamas nuteistajam J. P. bausmę, atsižvelgė į padaryto labai sunkaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į jo asmenybę apibūdinančius duomenis (pirmiau ne kartą teistas, teistumas neišnykęs). Teismas, priešingai nei teigia apeliantas, įvertino ir jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išanalizavęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas motyvuotai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis už J. P. inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (12 metų 6 mėn.). Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiama laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Teismas gi paskyrė laisvės atėmimą vienuolikai metų. Toks dydis artimas sankcijoje numatytai mažiausiajai bausmei. Dar labiau sušvelninti bausmę nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymima, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Apeliaciniame skunde suformuluota aplinkybė (prisipažino kaltu ir prisipažinimas padėjo teismui greitai, objektyviai nustatyti šioje byloje tiesą) BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nenumatyta, vienok teismas jo prisipažinimą įvertino nuoširdžiu, leidžiančiu tai laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir reikšmingu parenkant bausmės dydį. Nuosprendį keisti tiek, kiek to prašoma nuteistojo J. P. apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. P. apeliacinį skundą atmesti.