Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-10-16 iki 2016-05-09.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas teigė, kad teko valgyti atšalusį maistą, nes nebuvo pakankamai vietos prie stalo. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.9 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti atsižvelgiant į tai, kiek kameroje yra miegamųjų vietų (t. 1, b. l. 48). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas kartu su dar dviem ar daugiau asmenų. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kokie baldai buvo įrengti kamerose, nors tokią galimybę turėjo, todėl atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, pareiškėjo teiginiai dėl per mažo stalo ir nesudarymo galimybės valgyti šiltą maistą sėdint prie stalo laikytini įrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas. Iš atsakovo atstovo pateiktos Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016-05-23 pažymos Nr. 24-4615 (t. 1, b. l. 60) matyti, kad pareiškėjas turėjo galimybę naudotis fizinės reabilitacijos patalpomis, aprūpintomis sportiniu inventoriumi, treniruokliais. Lukiškių TI-K įrengta biblioteka, sudarytos sąlygos skaityti knygas bei spaudą gyvenamosiose kamerose. Visose gyvenamosiose kamerose įrengta kabelinė televizija. Nurodyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl dalyvavimo socialinėse programose nesikreipė. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, jog jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių tenkinti socialinius poreikius ir dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (t. 1, b. l. 61–68). Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, ir tai pažeidė jo teises, o pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu konkrečiu jo buvimo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010), įsigaliojusios nuo 2010-04-11, 18.4 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietos teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimai kiemai. Jie turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 įvairaus ploto pasivaikščiojimo kiemeliai (t. 1, b. l. 49–50). Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2015-10-12 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 100–101) buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tvarkingi, atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių kiemelių ir galimų pažeidimų padarymo laiko, teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, Ūkio skyriaus pažymoje (t. 1, b. l. 58–59) nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Tačiau HN 76:2010 2 punktas nustatė, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo veikianti įstaiga ir atskiros oro šalinimo sistemos įrengimas yra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, šis higienos normos reikalavimas nagrinėjamu atveju netaikytinas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna, buvo pelėsių. HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35–60 proc., 56 punktas nustatė, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Tokie patys santykinės drėgmės rodikliai nustatyti ir HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 16 punkte, o 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Vilniaus VSC 2015-03-02 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 79) matyti, kad atlikus patikrinimą kamerose Nr. 112A ir 309 (pareiškėjas jose buvo laikomas atitinkamai 2015-05-29, 2015-06-01 – 2015-06-14, 2015-09-17 – 2015-12-14), jose pelėsių vizualiai nebuvo nustatyta. Vilniaus VSC 2015-05-17 patikrinimo akte (t. 1, b. l. 74–75) užfiksuota, kad kameroje Nr. 116 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-05-29 – 2015-05-31) santykinė oro drėgmė buvo 64,6 proc., kameroje 404 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-12-16) santykinė oro drėgmė buvo 64,8 proc., vėdinimas vyko per langus, pelėsio požymių nenustatyta ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. 2013-05-28 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 76–78) nustatyta, kad kameros Nr. 311 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-03-18 – 2015-04-12) vėdinimo būdas per atidaromus langus atitiko higienos normų reikalavimus, nustatyta santykinė oro drėgmė buvo 39,8 proc. ir taip pat atitiko reikalavimus. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio, yra atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tačiau nenurodė konkrečių kamerų ir galimų pažeidimų laikotarpio. HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 76:2010 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 134:2015, įsigaliojusios nuo 2015-11-01, 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Vilniaus VSC 2013-05-28 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 76–78) nustatyta, kad kameros Nr. 311 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-03-18 – 2015-04-12) dirbtinis dieninis apšvietimas buvo 275 lx ir atitiko reikalavimus. Vilniaus VSC 2015-05-17 patikrinimo akte (t. 1, b. l. 74–75) užfiksuota, kad kameroje Nr. 116 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-05-29 – 2015-05-31) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 212 lx ir atitiko reikalavimus, o kameroje Nr. 404 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-12-16) dirbtinė dieninė apšvieta buvo 223 lx ir taip pat atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis teisės aktais nustatytus dirbtinio apšvietimo reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose žiemą būdavo šalta, o vasarą – karšta. HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad kamerų temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju 18-22 °C. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Iš Vilniaus VSC 2015-05-17 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 74–75) matyti, kad kameroje Nr. 116 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-05-29 – 2015-05-31) oro temperatūra buvo 20,5 °C, kameroje Nr. 404 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-12-16) oro temperatūra buvo 24,3 °C ir atitiko reikalavimus. Vilniaus VSC 2013-05-28 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 76–78) nustatyta, kad kameros Nr. 311 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-03-18 – 2015-04-12) oro temperatūra buvo 18,0 °C ir atitiko reikalavimus. Todėl laikytina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis higienos normų nustatytus reikalavimus laisvės atėmimo vietų temperatūrai ir šildymui.

Pareiškėjas teigė, kad nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai buvo netinkamos būklės. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šiame akte numatyta, kad vyrams yra išduodami: antklodė – 1 vnt. dėvėjimo terminas 3 m., čiužinys – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 4 m., pagalvė – 1 vnt., dėvėjimo terminas – 2 m., užvalkalai pagalvei – 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m., paklodės – 4 vnt., dėvėjimo terminas 1 m., rankšluosčiai, 2 vnt., dėvėjimo terminas – 1 m. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (t. 1, b. l. 58–59) abstrakčiai nurodyta, kad patalynė, kitas inventorius suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodami, jie nustatyta tvarka dezinfekuojami. Tačiau atsakovo atstovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie tai, koks konkrečiai minkštasis inventorius buvo išduotas pareiškėjui. Iš Vilniaus VSC 2013-05-28 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 76–78) matyti, kad dalis Lukiškių TI-K sandėliavimo patalpose laikomo minkštojo inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių) buvo susidėvėję ir suplyšę. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo aprūpinimo minkštuoju inventoriumi ir netinkamos jo būklės laikytini įrodytais.

Pareiškėjas teigė, kad šiukšlių konteineriai buvo statomi prie kamerų langų ir skleisdavo nemalonų kvapą. HN 76:2010 18.5 punktas nustatė, kad buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų atstumu nuo gyvenamųjų pastatų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais. HN 134:2015 38 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos šalinamos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada ir kokiose kamerose galimai buvo tokio pobūdžio pažeidimai. Iš Vilniaus VSC 2015-05-06 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 85–86) matyti, kad Lukiškių TI-K buvo tikrinamas buitinių atliekų tvarkymas ir esminių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu šiais pažeidimais nesiskundus, šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertina juos kaip neįrodytus.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebūdavo galimybės prausti visą kūną po šiltu vandeniu, dušų būklė buvo netinkama, jam nebuvo sudaryta galimybė papildomai nusiprausti duše, nors pareiškėjas serga vėžiu. HN 76:2010 39 punktas nustatė reikalavimus prausimosi patalpoms: dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą; dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių. 68 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 28.2 punktas nustato, kad dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos; 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, įrengtos specialios patalpos. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl šilto vandens nebuvimo ir dušų būklės nesikreipė. Tačiau iš Vilniaus VSC 2013-07-08 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 114) matyti, kad Lukiškių TI-K II-ojo korpuso 18 posto duše pertvaros tarp dušų paviršius buvo nelygus, nuo sienų vietomis nukritę plytelės. Vilniaus VSC 2015-02-12 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 121–122) nustatyta, kad II-ojo korpuso 18 posto dušinėje ant lubų vietomis buvo pilkų dėmių, vizualiai buvo nustatyta pelėsių požymių ir tai neatitiko higienos normų reikalavimų. Todėl pripažintina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu dušų būklė ne visuomet buvo tinkama. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių buvo kreipęsis 2015-12-07 ir 2015-12-31 prašymais dėl galimybės dažniau nei vieną kartą į savaitę nusiprausti duše, nes taip rekomendavo gydytojai, dėl pareiškėjui paskirtos chemoterapijos šalutinių poveikių. Tačiau Lukiškių TI-K administracija, išnagrinėjusi šiuos pareiškėjo prašymus, jam tokios galimybės nesudarė (t. 1, b. l. 64–68). Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (t. 1, b. l. 147–200, t. 2, b. l. 1–18), teismo medicinos ekspertizės akto (t. 1, b. l. 27–32) matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuojamas (duomenys neskelbtini), jam buvo paskirtas (duomenys neskelbtini), buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę, nesuteikimas pareiškėjui papildomos galimybės nusiprausti duše vertintinas kaip papildomas jo kalinimo sąlygų bloginimas.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo sąlygų nemokamai skalbti drabužius ir išdžiovinti paties išskalbtus drabužius. HN 76:2010 64 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (t. 1, b. l. 58–59) nurodė, kad valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeninai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami tą pačią dieną ir jau sausi. Turintys pinigų asmeninėse sąskaitose skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, neturintiems pinigų viršutiniai drabužiai skalbiami ir nemokamai. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu, todėl atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstraktaus pobūdžio teiginius ir jie laikytini neįrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose būdavo buitinių parazitų. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). HN 134:2015 20 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad sudaro sutartis su įmonėmis, organizuojančiomis profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją, pateikė sudarytas sutartis su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB ,,Dezinfa“ (t. 2, b. l. 19–25). Vilniaus VSC Lukiškių TI-K nenustatė pažeidimų šioje srityje (pvz., 2015-10-26 patikrinimo aktas (t. 1, b. l. 136–137). Remiantis tuo, kas išdėstyta ir atsižvelgiant į tai, kad savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigė, kad maistas buvo nepakankamai kaloringas ir neskanus, atšalęs, maisto dalintojai jį dalindavo be higieninių pirštinių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (t. 1, b. l. 58–59) nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis minėtu nutarimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalinant maistą įrodymais nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau nesikreipė, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigė, kad trumpalaikio sulaikymo kameros buvo per ankštos, purvinos, nedezinfekuotos. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė (t. 1, b. l. 54–55), kad asmenys tokiose patalpose laikomi trumpai, apie dvi valandas, maitinami pagal dienotvarkėje nustatytą grafiką. Iš Vilniaus VSC 2013-06-10 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 112–113) matyti, kad patikrintos Lukiškių TI-K laikino sulaikymo patalpos atitiko nustatytus higienos normų reikalavimus, buvo švarios, jose nebuvo rūkoma. Pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerų būklės laiko neįrodytais.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 495 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis ne visada buvo tinkamai aprūpinamas minkštuoju inventoriumi, jo būklė ne visuomet buvo tinkama, dušų būklė ne visuomet buvo tinkama, pareiškėjui, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, nebuvo sudaryta galimybė papildomai praustis duše. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į itin ilgą ir nuolatinį pažeidimų pobūdį. Pareiškėjo kalinimo sąlygos, ypač atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, buvo netinkamos ir pareiškėjui sukėlė intensyvius neigiamus išgyvenimus bei nepatogumus. Kita vertus, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 45 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.