Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. nutarties, kuria sustabdytas baudžiamosios bylos nagrinėjimas ir N. A. pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje N. A. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje.

Byloje N. A. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis susitaręs su vykdytoju R. L. ir veikdamas organizatoriumi organizuotoje grupėje su juo, organizavo labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų neteisėtą įgijimą ir gabenimą šiomis aplinkybėmis: susitarė su Olandijoje, Amsterdamo mieste, gyvenančiu G. S. įgyti iš jo apie 15000 vnt. tablečių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos MDMA, davė nurodymus vykdytojui R. L. automobiliu “Mercedes Benz 230”, v/n (duomenys neskelbtini) kuriame buvo specialiai įrengta slėptuvė, 2003 m. gegužės 4 d. nuvykti į Olandiją, Amsterdamo miestą, N. A. duotu telefono numeriu susisiekti su turėsiančiu perduoti psichotropines medžiagas G. S. ir suderinti tikslią šių medžiagų perdavimo vietą ir laiką, paimti iš jo šias medžiagas ir pargabenti į Lietuvos Respubliką, Vilniaus miestą, automobilį kartu su pargabentomis psichotropinėmis medžiagomis perduoti N. A. , nurodytoje vietoje ir laiku. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis perdavė vykdytojui R. L. šių nurodymų vykdymui reikalingus duomenis ir priemones: G. S. , iš kurio R. L. turėjo paimti psichotropines medžiagas, mobilaus ryšio telefono numerį, tikslios psichotropinių medžiagų perdavimo vietos ir laiko suderinimui, automobilį “Mercedes Benz 230”, v/n (duomenys neskelbtini) su specialiai šių medžiagų gabenimui įrengta slėptuve, 100 eurų kelionės išlaidoms, perdavė G. S. duomenis, iš kurių šis galėtų suprasti, kad atvykęs R. L. yra asmuo, su kuriuo G. S. , suderinęs tikslią vietą ir laiką, turi susitikti, ir kuriam turi perduoti sutartą kiekį psichotropinių medžiagų. R. L. , vykdydamas N. A. nurodymus, automobiliu “Mercedes Benz 230”, v/n (duomenys neskelbtini) 2003 m. gegužės 4 d. nuvyko į Olandiją, Amsterdamo miestą, tą pačią dieną apie 20 val., paskambino į N. A. nurodytą G. S. mobilaus ryšio telefono numerį ir susitarė su juo dėl tikslios psichotropinių medžiagų perdavimo vietos – bute adresu (duomenys neskelbtini), Amsterdamo mieste. Tą pačią dieną apie 22 val. nuvyko į šį butą, laikotarpiu iki 2003 m. gegužės 5 d., 6 val. paėmė iš G. S. dalį sutarto psichotropinių medžiagų kiekio - tris paketus su 9903,79 vnt. 1436,69 g. sveriančių tablečių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 589,042 g. draudžiamos vartoti medicinos tikslams psichotropinės medžiagos MDMA, ir tokiu būdu įgijo šias medžiagas N. A. . Po to, paslėpęs šias medžiagas automobilio “Mercedes Benz 230”, v/n (duomenys neskelbtini) specialiai įrengtoje slėptuvėje, neteisėtai jas gabeno iki Lietuvos Respublikos - Lenkijos Respublikos valstybės sienos, Kauno teritorinės muitinės Lazdijų kelio posto, kur 2003-05-06 apie 13 val. 04 min. buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų.

Taip pat, N. A. kaltinamas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis tais pačiais veiksmais, tomis pat aplinkybėmis, veikdamas organizuotoje grupėje kartu su R. L. , šiam atliekant išvardintus veiksmus, kuomet 2003 m. gegužės 6 d. apie 13 val. 04 min. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Kauno teritorinės muitinės Lazdijų kelio postą gabenant neturint leidimo 9903,79 vnt. 1436,69 g. sveriančių tablečių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 589,042 g. draudžiamos vartoti medicinos tikslams psichotropinės medžiagos MDMA, organizavo labai didelio kiekio šių psichotropinių medžiagų, gabenimą.

Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 15 d. nutartyje konstatavo, jog 2008 m. gruodžio 4 – 23 d. teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės aktu ir ekspertės parodymais teisme nustatyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo N. A. psichika sutriko ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Todėl, teismas sustabdė baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir vadovaudamasis BK 98 straipsnio nuostatomis, nutarė, kad yra įstatyminis pagrindas N. A. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje), kol N. A. pasveiks arba pagerės jo psichikos būklė.

Apelianto nuomone, svarbi ir ta aplinkybė, kad N. A. anksčiau dėl psichikos sutrikimų į gydymo įstaigas nebuvo kreipęsis. Šis atvejis sutapo su baudžiamosios bylos nagrinėjimo pabaiga, kai tikėtina, jog šioje byloje N. A. pripažinus kaltu, jam būtų paskirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė. Be to, prokuroras nurodo, kad ekspertizės akte neatsakyta į klausimą, kada N. A. sutriko psichikos sveikata ir jis susirgo įtaką suvokimui ir galėjimui valdyti savo veiksmus, turinčia psichikos liga. Ši aplinkybė, prokuroro manymu, itin svarbi nustatinėjant psichikos sutrikimo ryšį su galėjimu suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.

Dėl išvardintų aplinkybių prokuroras mano, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog aptariamame ekspertizės akte yra pakankamai duomenų, kuriais būtų įrodyta, kad po nusikalstamos veikos padarymo sutrikus N. A. psichikai, jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BPK 403 str. 1 d. 3 p.).

Apelianto nuomone, šiuo atveju buvo visos būtinosios sąlygos paskirti pakartotinę stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir pavesti ją atlikti pagal kompetenciją aukštesnei ekspertinei įstaigai Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei komisijai ir nebuvo pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą patenkinti, asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas, prašo prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra teisinių pagrindų panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. protokolinę nutartį, kuria atmestas prokuroro prašymas paskirti N. A. pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Taip pat nėra teisinių ir faktinių pagrindų panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartį, kuria nutarta sustabdyti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir N. A. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nes apygardos teismas pagrįstai nustatė, jog šiuo metu N. A. būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, kol jis pasveiks arba pagerės jo sveikata.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 5 d. nutartimi N. A. buvo skirta stacionarinė teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizė, pavedant ją atlikti Utenos ekspertiniam skyriui (t. 6, b. l. 121-123). Ši ekspertizė iš dalies atlikta, ir pateiktame 2008 m. gruodžio 4 – 23 d. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-118 konstatuota, kad šiuo metu N. A. diagnozuotas laikinas psichikos sutrikimas – organinis nuotaikos sutrikimas, sunkus depresijos epizodas dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis iki pasveikimo, t. y. VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 6, b. l. 164-166). Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ekspertė N. M. (t. 6, b. l. 169-170).

BK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. BPK 403 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad jei įrodyta, jog po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, priima nutartį bylos nagrinėjimą sustabdyti ir taikyti priverčiamąją medicinos priemonę. Kolegija konstatuoja, kad aukščiau paminėto ekspertizės akto išvadomis ir rekomendacijomis bei ekspertės N. M. duotais paaiškinimais teisme, įrodyta, jog šiuo metu N. A. sutrikusi psichika ir jis negali suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Todėl, apygardos teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, vadovaudamasis BK 98 straipsniu bei 403 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagrįstai sustabdė bylos nagrinėjimą ir kaltinamajam N. A. taikė priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje iki jis pasveiks ar pagerės jo būklė.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad yra pagrindas 2008 m. gruodžio 4 – 23 d. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktą Nr. 75U-II-118, kuriuo nustatyta, jog N. A. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, vertinti kaip neišsamų ir nepagrįstą. Tačiau, kolegijos nuomone, tokie prokuroro apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, kad N. A. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė atliekama Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje, t. y. ekspertinėje įstaigoje, turinčioje būtiną tokioms ekspertizėms atlikti licenciją. Ekspertizę atlieka ekspertai N. M. ir A. G. , turintys pakankamai didelius ekspertinio darbo stažus, įtraukti į Lietuvos teismo medicinos ekspertų sąrašą ir turintys tokių ekspertizių atlikimui būtiną kvalifikaciją. Dėl šių aplinkybių, kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti byloje esančiame 2008 m. gruodžio 4 – 23 d. teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-118 duotomis ekspertų išvadomis.

Taip pat atmetami prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis motyvuoja savo prašymą paskirti pakartotinę teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę. Pastebėtina, kad šiuo metu byloje teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė iš esmės dar neatlikta. Pateiktas tik tarpinis ekspertizės aktas Nr. 75U-II-118, kuriame atsakyta tik į dalį 2008 m. lapkričio 5 d. Kauno apygardos nutartyje teismo užduotų klausimų ir konstatuota, kad šiuo metu N. A. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas. Ekspertė N. M. pirmos instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad iki galo ekspertizės atlikti neįmanoma dėl kaltinamojo N. A. ligos, todėl į neatsakytus klausimus ekspertai galės atsakyti ir duos galutines išvadas tik po kaltinamojo pasveikimo. Iš prokuroro apeliacinio skundo bei bylos medžiagos matyti, kad prokuroras, kaip teismo medicinos specialistas vertina bei kritikuoja iš esmės tarpinį ekspertizės aktą, nors tam neturi specialių medicininių žinių. Kolegijos nuomone, prokuroro pateiktas teismo psichiatrijos - psichologijos ekspertizės akto vertinimas, jo teiginiai apie ekspertinio tyrimo trūkumus, neišsamumą bei tariamą N. A. ligos simuliavimą, grindžiami bendro pobūdžio žiniomis ir asmeniniais samprotavimais, nepateikiant jokio reikšmingo medicininio pagrindimo, todėl negali būti vertinami kaip pagrindas skirti pakartotinę ekspertizę. Juolab, kad pirmos instancijos teismo posėdžio metu ekspertė patvirtino ekspertizės akte išdėstytas išvadas bei paaiškino, jog nėra duomenų rodančių, kad N. A. galėtų simuliuoti ligą (t. 6, b. l. 170). Jau minėta, kad pateiktas ekspertizės aktas iš esmės yra tarpinis, todėl natūralu, kad jis nėra visiškai išsamus, tačiau ši aplinkybė nepaneigia šiuo ekspertizės aktu nustatytų faktų, jog šiuo metu N. A. dėl ligos negali suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti ir jam reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Kolegijos nuomone, tik gavus galutinį teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktą, bus galima vertinti ekspertizės akto pagrįstumą ir išsamumą bei spręsti dėl būtinumo skirti pakartotinę teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę, nes neturint galutinių ekspertų išvadų, neaišku kokią pakartotinę ekspertizę skirti, į kokius klausimus ekspertai atsakė neišsamiai ar visai neatsakė ir kokias aplinkybes reikia papildomai išsiaiškinti.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad nepagrįsta Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. protokolinė nutartis, kuria atsisakyta tenkinti prokuroro prašymą skirti N. A. pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir prašo šią nutartį panaikinti. BPK 318 straipsnis, nustatantis pirmos instancijos teismo nutarčių apskundimo tvarką, nenumato galimybės proceso dalyviams apeliacine tvarka apskųsti protokolines teismo nutartis, tačiau šio straipsnio 4 dalis numato, kad prieštaravimai teismo nutartims dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo, gali būti nurodyti apeliaciniame skunde dėl nuosprendžio ar nutarčių nutraukti baudžiamąją bylą bei nutarčių, priimtų išnagrinėjus bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Tokie prieštaravimai nurodomi apeliaciniame skunde bei nagrinėjami kartu su kitais motyvais, dėl kurių nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu ar nutartimi. Kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju, jau anksčiau nurodytais motyvais nustačius, kad prokuroro prašymas skirti pakartotinę teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę nepagrįstas, nėra pagrindo atskirai pasisakyti dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 15 d. protokolinės nutarties pagrįstumo.

Todėl, atsižvelgdama į aukščiau paminėtus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad priverčiamoji medicinos priemonė N. A. buvo paskirta pagrįstai. Apygardos teismas, remdamasis ekspertų išvadomis ir rekomendacijomis bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tinkamai nustatė ir N. A. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji priemonė atitinka N. A. psichikos sutrikimo sunkumą ir jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

Apygardos teismo nutartis pagrįsta ir teisėta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti