Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginimo neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 30 d. ir dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu 16-ame būryje laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. sausio 21 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog Marijampolės PN 10, 11, 16 ir 23 kamerų tipo patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.1 punkte nurodyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Remiantis Marijampolės PN 2-ojo Resocializacijos skyriaus 2021 m. sausio 21 d. pažyma nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 10, 11, 16 ir 23 kamerose (1 t., b. l. 22). Minima pažyma patvirtina, kad nuo 2020 m. birželio 15 d. iki 2020 m. liepos 14 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 16 kamerą, kurios plotas 20,20 kv. m, joje įrengtos 5 vietos, buvo laikoma iki 5 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko 4,04 kv. m ploto; nuo 2020 m. liepos 20 d. iki 2020 m. liepos 21 d. pareiškėjas buvo laikomas 10 vienvietėje kameroje, kurios plotas 4,35 kv. m; nuo 2020 m. liepos 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 19 d. – 23 kameroje, kurios plotas 16,37 kv. m, joje įrengtos 4 vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,09 kv. m ploto; nuo 2020 m. spalio 5 d. iki 2020 m. spalio 7 d. – 11 vienvietėje kameroje, kurios plotas 4,35 kv. m; nuo 2020 m. spalio 7 d. iki 2020 d. gruodžio 30 d. – 23 kameroje, kurios plotas 16,37 kv. m, joje įrengtos 4 vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,09 kv. m ploto (1 t., b. l. 22, 23). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo paskyrimą į 9 kamerą, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas.

Daroma išvada, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 4,04 kv. m iki 4,35 kv. m ploto, o tai reiškia, kad kamerų tipo patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakyme dėl minimalaus ploto reglamentuota gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose trūko tiek natūralaus, tiek dirbtinio apšvietimo. Pareiškėjas nenurodo, kurioje kameroje už lango buvo betoninė siena, kuri ribojo šviesos patekimą. Dėl netinkamos ventiliacijos kaupėsi drėgmė.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 32 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte reglamentuota, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas).

Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti. Atsakovės atstovas teigė, kad Marijampolės PN kamerų tipo patalpos vėdinamos per langus, kamerų tipo patalpų sanitariniai mazgai vėdinami per oro ištraukimo sistemą, t. y. įrengta ventiliacija. Aplinkybę, kad kamerų tipo patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, patvirtina pateiktas į bylą techninis projektas „Šildymas ir vėdinimas Marijampolės GR PDK baudos izoliatoriaus remontas ir 80 vietų areštinės įrengimas“ (1 t., b. l. 31–42). Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina ir valo patalpas, neturi problemų dėl oro trūkumo, drėgmės, pelėsio, nemalonaus kvapo. Taigi, konstatuojama, kad Marijampolės PN užtikrino pareiškėjui sąlygas kalėti ventiliuojamose patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo tupimas klozetas, kuriuo naudotis jam buvo itin sudėtinga dėl sveikatos problemų. Sanitariniame mazge nebuvo spintelės, veidrodžio. Taip pat nurodė, kad į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) 10.4 punkte numatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo sanitariniame mazge turi būti klozetas, kuris gali būti ir tupimas, praustuvė; sieninė lentyna tualeto reikmėms (10.6 punktas). Vadinasi, tupimo unitazo įrengimas sanitariniame mazge neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Teisės aktai nenumato, kad kamerų tipo patalpose turėtų būti įrengtas veidrodis bei spintelės. Byloje esanti Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus veiklos adresu Marijampolės pataisos namai 2021 m. sausio 21 d. pažyma patvirtina, kad D. V. serga (duomenys neskelbtini) , tačiau tai nesudaro jokių sunkumų dėl naudojimosi tupimu tualetu (1 t., b. l. 25).

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad 16 ir 23 kamerose sanitarinio mazgo patalpoje yra tupimas klozetas, praustuvė, lentynėlės higienos reikmėms susidėti, muilinė (1 t., b. l. 174–194). Iš fotonuotraukų nematyti, kad lentynėlės būtų 10 ir 11 kamerose. Atsakovės atstovas nurodė, kad 10 ir 11 yra vienvietės laikino sulaikymo kameros, kuriose nuteistasis praleidžia ne ilgiau kaip 48 val., tačiau, teismo vertinimu, šiose kamerose trūko minimo sanitarinio mazgo inventoriaus.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad pasinaudoti dušu jis galėjo ne rečiau nei kartą per savaitę, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelis per mažas, jame nėra stogo ir sporto įrangos.

Pagal Eksploatavimo taisyklių 19 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų viršuje įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 punktas). Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o Eksploatavimo taisyklių 20 punktas imperatyviai nenumato, kad kiemeliuose turi būti sumontuota sporto įranga. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių sporto įrangos 2020 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į pataisos namų administraciją. Marijampolės PN 2020 m. gruodžio 8 d. jam atsakė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose sporto inventorius nėra privalomas (1 t., b. l. 59, 60). Byloje pateiktos pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukos ir teismas neabejoja, kad kiemeliai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismui nustačius, kad Marijampolės PN, įrengdami pasivaikščiojimo kiemelius, laikėsi teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad nenustatyta neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl civilinė atsakomybė šiuo aspektu negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN neužtikrina jo teisės naudotis biblioteka, į kamerą atnešamos knygos yra pasenusios, suplyšusios.

Pagal Marijampolės PN patvirtintą bibliotekos ir skaityklos darbo grafiką (1 t., b. l. 51, 52), atliekant bausmę baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose nuteistiesiems šeštadieniais atnešama knygų, kurias skaityti gali pasirinkti patys. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečiai literatūros jam trūko, neteikė dėl to prašymų Marijampolės PN administracijai. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę skaityti Marijampolės PN bibliotekoje esančius leidinius, o tai, kad jo netenkina Marijampolės PN bibliotekoje esančių leidinių turinys ir išvaizda, nesudaro pagrindo konstatuoti Marijampolės PN veiksmų neteisėtumo.

Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, jog 10, 11 ir 16 kamerų tipo patalpose veisėsi tarakonai.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Byloje esanti 2019 m. rugsėjo 24 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-130 patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo (1 t., b. l. 43–47). Iš sutarties sąlygų matyti, kad įmonė nuolat ir pagal poreikį atlieka dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalo kopijos ir parazitų naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtina, kad pataisos namai imasi aktyvių veiksmų, kad kenkėjai būtų naikinami (1 t., b. l. 49, 50). 2020 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo akte buitinių parazitų buvimas neužfiksuotas. Nors pareiškėjas tvirtino, kad dėl tarakonų kreipėsi į psichologą, tačiau atsakovės atstovo 2021 m. sausio 18 d. pažyma patvirtina, kad ginčo laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų kamerų tipo patalpose pareiškėjas į psichologus nesikreipė (1 t., b. l. 24). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerų tipo patalpose esančių tarakonų atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio reikalavimus, prieš perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, jį privalo apžiūrėti medikai. Tvirtino, kad kamerų tipo patalpose buvo pašlijusi sveikata.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 15 d. iki 2020 m. gruodžio 30 d. atsakovės atstovas neužtikrino privatumo naudojantis dušu jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpose ir 16-ame būryje laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. sausio 21 d.

Pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.