Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas), kolegijos teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Vytauto Zeliankos, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėję civilinę bylą pagal ieškovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Z. prašymą dėl ieškovo buto įregistravimo jo vardu, iškeldinimo iš jo ir apgaulingos santuokos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas prašo išreikalauti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998 m. sausio 16 d. civilinę bylą 2¹⁹-439/1998, ieškovo 2001 m. sausio 8 d. prašymą ir vėlesnius Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui tyčia ilgai vilkintus ir ignoruotus, Vilniaus apygardos teismo 2002 m. sausio 7 d. sprendimą už akių ,,numarintą“ civilinėje byloje 2S30 -20/2002, apie kuria buvo nurodyta dabartinėje skundžiamo sprendimo byloje, ieškovo 2006 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. lapkričio 21 d. ir vėlesnius prašymus p. A. Š. ir V. G. ir reakciją į juos, skundžiamos bylos protokolus ir įrašus. Kadangi teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į nė į vieną teisėtą ieškovo prašymą, bylą išnagrinėjo paskubom, pagal ieškovui nežinomus, nuo jo nuslėptus duomenis. Teigia, kad bylos išnagrinėjimas nebuvo galimas be virš ieškovo nurodytų dokumentų išreikalavimo. O teismas nagrinėjęs bylą tokius ieškovo prašymus ignoravo. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas jį grindė menamai nepateiktais įrodymais, nors teismui turėjo būti žinoma, kad įrodymų nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas. Teigia, kad teismas posėdžio pradžioje neatsakė į ieškovo klausimą, kaip teismas vertina atsakovę 1975 metais ir kitais metais prisistačiusią P., ar kaip tik po ieškovo ieškinio pateikimo, jau šiais metais 2012 m. kovo 8 d., teismui prisistačiusią paskubom vėl susiklastojusia, kaip naujai atgimusią – Z.. Dėl nurodytos priežasties, nežinodamas teismo pozicijos užduotu klausimu, ieškovas negalėjo teismui pareikšti nušalinimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė nurodė, kad nustatant atsakovės duomenis buvo nustatyta klaida pase, kuri dabar priverstinai ištaisyta. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad tuo buvo suklastota santuoka ir visa su tuo ir ne tik su tuo susiję ir buvo slepiama trisdešimt metų. Tačiau

teismas atsakovės net nepaklausė kodėl, kada, kokiu tikslu, priežastimis, ko ieškovas

prašė daug kartų, kodėl ieškovui negrąžinama iš jo paimta lova, o sprendime pateikė

paties ,,nustatymą, ,,kad santuoka nutraukta 1998 metais. Teigia, kad įregistruota

paskubom, slapta, vėl klastojant 2010 m. kovo 4 d., o kažkoks iš kažkokio konteksto

išimtas monogamijos principas nėra nustatytas.

Teismas nevertino ir visiškai ignoravo ieškovo argumentus ir sprendime nepasisakė, kad priimant sprendimus teismų sprendimuose tiek 1998 tiek 2002 metais bylos buvo nagrinėjamos pagal suklastotus atsakovės dokumentus. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad atsakovė teismo posėdžio metu melavo kalbėdama apie buto privatizavimą, naudotus investicinius čekius, lėšas, apie dabar mokamus buto nuomos mokesčius, bandė įpiršti nuomonę, kad ieškovas 2001/2005 metų laikotarpiu savo tikslais naudojosi jo motinos gaunama pensija.Teismas nustatė faktą: ,,kad prašomas iškeldinti iš patalpų D. Č. su šeima yra ieškovo dukters vyras gyvenantis atsakovės bute, o ieškovo prašymas pareikštas netinkamai neįrodytas“. Todėl liko neįvertinti ieškovo argumentai apie namuose besirenkančius narkomanus, šulerius, vagystes, moralinius ir fizinius kankinimus, terorizmą. Teismas neišklausęs nutraukė ieškovą aiškinantį apie buto padalinimą (aišku, be jokių pašalinių) teismas skubiai nutraukė, motyvuodamas tuo, kad ieškinyje tokio reikalavimo nebuvo ir sprendime ieškovo statuso niekaip neįvardijo ir atkakliai to vengė. Teismas 1991 m. spalio 1 d. buto privatizavimą nepagrįstai prilygino 3-18 metų senaties terminui. Mano, kad tai grubus ir akiplėšiškas ieškovo teisių pažeidimas. Teigia, kad visi buvo privatizavimo dokumentais nuo jo buvo slepiami, todėl su jais jis susipažino tik 2008 metų pabaigoje – 2009 metais. Nurodo, kad tai yra terminas skaičiuotinas ieškinio senačiai. Ieškovas nepagrįstai buvo apkaltintas nepasinaudojęs teisine pagalba, nors teismui buvo aiškinta, kad ieškovas nėra nusikaltėlis ir nuo ko turi gintis advokato pagalba. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į ieškovo prašymus vadovautis visais fundamentaliais teisės aktais nuo Konstitucijos iki žmogaus teisių, garbės ir orumo, tačiau skundžiamame sprendime išvydo tik advokatės melu ir manipuliavimais specifiškai parinktų sausų ir klaidinančių straipsnių rinkinėlio kopiją. Mano, kad šiuo atveju, klastojimui jokia ieškinio senatis negalėjo būti taikoma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuota. Todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Ieškovas apeliaciniame skunde kelia, falsifikuotos santuokos nutraukimo, privatizuoto buto registravimo atsakovės vardu bei atsakovės dukters vyro D. Č. iškeldinimo iš buto esančio (duomenys neskelbtini), ieškinio senaties terminų klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiais aspektais.

Nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė 1991 m. spalio 1 dieną sudarė Susitarimą dėl buto esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, kuriame buvo numatyta, kad privatizuojamą butą perką atsakovė – Z. L., J. (b.l. 9). Byloje esanti 1992 m. sutartis tvirtina, kad nurodytas butas buvo parduotas atsakovei ir jos vardu įregistruotas Juridinių asmenų registre (b.l. 18; 34)

Bylos duomenys rodo, kad santuoka sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998 m. sausio 16d. sprendimu. Jos nutraukimas įregistruotas ištuokos metrikų knygoje 2010 m. kovo 4 d. (b.l. 36). Juo taip pat padalintas turtas (b.l. 13) Kaip matyti iš nurodyto teismo sprendimo jame buto esančio (duomenys neskelbtini), padalinimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Ginčo bute gyvena D. Č., kuris yra atsakovės dukters vyras, gyvenantis su šeima atsakovės bute (b.l. 14;16-17).

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo išreikalauti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998 m. sausio 16 d. civilinę bylą 2¹⁹-439/1998, ieškovo 2001 m. sausio 8 d. prašymą ir vėlesnius Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui tyčia ilgai vilkintus ir ignoruotus, Vilniaus apygardos teismo 2002 m. sausio 7 d. sprendimą už akių ,,numarintą“ civilinėje byloje 2S30 -20/2002, apie kuria buvo nurodyta dabartinėje skundžiamo sprendimo byloje, ieškovo 2006 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. lapkričio 21 d. ir vėlesnius prašymus p. A. Š. ir V. G. ir reakciją į juos, skundžiamos bylos protokolus ir įrašus.

Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliaciniame skunde be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodoma: kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais pagrindais ginčijamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 str.) – kai prašoma priimti naujus įrodymus.

Nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodė jokių argumentų sudarančių pagrindą teismui spręsti, kad yra būtina išreikalauti ieškovo prašomas civilines bylas ir kokias aplinkybes tos bylos įrodytų. Todėl atmestina prašymo dalis išreikalauti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. sausio 7 d. sprendimą už akių, kaip teigia ieškovas, ,,numarintą“ civilinėje byloje 2S30 -20/2002. Kaip matyti iš bylos medžiagos joje yra pateiktas prašomos išreikalauti civilinės bylos Nr. 2¹⁹-439/1998 ieškovės ieškinys ir teismo sprendimas iš kurio seka, kad išnagrinėjus bylą pagal ieškovės L. Z. (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovui A. Z. (toliau - atsakovas) dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo ieškovės ieškinys atsakovui buvo patenkintas iš dalies bei tarp ieškovės ir atsakovo 1975 m. spalio 10 d. sudaryta santuoka nutraukta, padalintas ginčo šalių santuokoje įgytas turtas. Iš sprendimo matyti, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), dalinamas nebuvo (b.l. 12-13). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šio sprendimo išrašo pakanka, kad būtų galima išspręsti šią bylą. Todėl išreikalauti šios bylos nėra teisinio pagrindo. Dėl kitų prašymų konstatuotina, kad ieškovas nenurodė jokių argumentų kokias aplinkybes prašomi išreikalauti dokumentai gali patvirtinti nagrinėjamoje byloje ( 2006 m. rugsėjo 1 d. – 2006 m. lapkričio 21 d. ir vėlesnius prašymus p. A. Š. ir V. G. ir reakciją į juos). Teismo nuomone, šiuos dokumentus turėjo pateikti pats ieškovas, nes atsakymai į juos jam turėjo būti pateikti.

Pagal CPK 10 straipsnio 3 dalį norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo atitinkamo teismo pirmininkui turi pateikti nustatytos formos prašymą ir jame nurodyti savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, asmens kodą ir susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tikslą. Taigi, ieškovas turėjo įstatyme įtvirtintą jo teisę pats susipažinti su jam rūpimais posėdžių protokolais ir įrašais bei gauti jų kopijas. Pažymėtina ir tai, kad CPK 171 straipsnis taip pat numato asmens teisę daryti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo. Tačiau, kaip seka iš bylos medžiagos, savo teisėmis nepasinaudojo. Kadangi paminėti teismo posėdžių protokolai ir įrašai galėjo būti išreikalaujami paties ieškovo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jų išreikalauti, nes teismas gali reikalauti tik tų dokumentų, kurių negali išreikalauti pats asmuo (CPK 135 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismas skundžiamą sprendimą grindė menamai nepateiktais įrodymais, nors teismui turėjo būti žinoma, kad įrodymų nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.

Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. prieš Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga" Raseinių filialą; bylos Nr. 3K-3-260/2001, Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. prieš T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2006).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus ir jų pagrindu padarė faktinę bylos situaciją atitinkančias išvadas, todėl pagrindo teigti, kad pirmos instancijos teismas sprendimą grindė menamais įrodymais nėra pagrindo. Taip pat negalima sutikti, su ieškovo argumentu, jog teismui nepareiškus savo nuomonės dėl atsakovės pavardžių pasikeitimo iš P. į Z. buvo apribota ieškovo teisė pareikšti nušalinimą teismui. Pagal CPK 68 straipsnio 2 dalį nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas (žodžiu arba raštu) prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas būtų reiškęs nušalinimą teismui (tiek raštu, tiek žodžiu), todėl teigti, kad teismas buvo šališkas nėra teisinio pagrindo.

Dėl fiktyvios santuokos nutraukimo

Ieškovas teigia, kad atsakovė buvo suklastojusi savo pavardę, todėl tarp ginčo šalių sudarytą santuoką laiko suklastota (fiktyvia). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo ieškovo argumentu. Sudarytos santuokos fiktyvumą ieškovas iš esmės grindžia neteisingą atsakovės gimimo data ((duomenys neskelbtini) m.) bei tuo, kad pagal Teisingumo ministerijos atsakymą ieškovui buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) metų gimimo registravimo knygoje L. P. (atsakovės) gimimo įrašo nėra. Tačiau tame pačiame rašte nurodoma, jog ,,patikrinus nustatyta, kad L. P. (B. Z. ir J. P. duktė – taip dokumente) gimė (duomenys neskelbtini). Jog gimimas įregistruotas Alytaus miesto Civilinės būklės aktų įrašų biure (duomenys neskelbtini) (įrašo Nr. 660) (b.l. 10). Atsiradusią jos gimimo datos klaidą pripažįsta ir pati atsakovė.

Pagal CK 3.39 straipsnį santuoka sudaryta tik dėl akių, neturint tikslo sukurti šeimos teisinius santykius, gali būti pripažįstama negaliojančia pagal vieno iš sutuoktinių arba prokuroro ieškinį (fiktyvi santuoka). Reikalauti pripažinti fiktyvią santuoką negaliojančia galima per vienerius metus nuo tolios santuokos sudarymo dienos. CK 3.39 straipsnio numatytu pagrindu prokuroras ieškinį dėl santuokos pripažinimo negaliojančia gali pareikšti per penkerius metus nuo santuokos sudarymo. CK 3.41 straipsnyje nustatytos sąlygos kada santuoka negali būti pripažįstama fiktyvia. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad santuoka negali būti pripažinta fiktyvia, jeigu, kol byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia buvo iškelta, sutuoktiniai sukūrė šeimos santykius arba daugiau nei metus po santuokos sudarymo bendrai gyvena, arba jiems gimė bendras vaikas, arba jie laukiasi bendro vaiko.

Bylos medžiaga tvirtina, kad ginčo šalys santuoką sudarė 1975 metais, pareiškimas dėl santuokos nutraukimo pareikštas 1997 m. gruodžio 4 d., sprendimas dėl santuokos nutraukimo byloje priimtas 1998 m. sausio 16 d. Ieškovės ieškininiame pareiškime nurodoma, kad santuokoje ginčo šalims gimė sūnus D. ((duomenys neskelbtini) m.) ir dukra B. ((duomenys neskelbtini) m.) (b.l. 12-13). Taigi, ginčo šalys santuokoje pragyveno daugiau kaip vienerius metus, susilaukė dviejų palikuonių, todėl konstatuotina, kad ieškovas visiškai nepagrįstai teigia, kad tarp šalių sudaryta santuoka buvo fiktyvi, nes bylos duomenys paneigia ieškovo argumentus dėl fiktyvios santuokos sudarymo. Tuo labiau, kaip jau minėta tarp šalių sudaryta santuoka nutraukta 1998 m. sausio 16 d. teismo sprendimu, atsakovė į bylą pateikė ištuokos liudijimą (įrašo Nr. 324) apie tai, kad įrašas apie ginčo šalių ištuoką ištuokos metrikų knygoje buvo įregistruotas 2010 m. kovo 4 d. (b.l. 36), todėl pagal CK 3.41 straipsnio 4 dalį santuoka negali būti pripažinta negaliojančia po jos nutraukimo, išskyrus atvejus, kai buvo pažeistas monogamijos principas arba santuoka buvo sudaryta su artimuoju giminaičiu (šio kodekso 3.16 ir 3.17 straipsniai). Kartu pažymėtina, kad monogamijos principas reiškia, kad draudžiama sudaryti santuoką, jei asmuo, ketinantis tai padaryti, jau yra santuokoje su kitu asmeniu ir nėra šios santuokos nutraukęs įstatymų numatyta tvarka. Taigi negalima sutikti ir su ieškovo apeliacinio skundo teiginiu, ,,kad monogamijos principas buvo paimtas iš kažkur, iš kažkokio konteksto“ ir byloje nustatytas nebuvo, nes tokio reikalavimo nekėlė ir pats ieškovas.

Esant nurodytiems argumentams konstatuotina, kad pagrindo teigti, atsakovė melavo ieškovui sudarant santuoką, tuo labiau siekė fiktyvios santuokos sudarymo, nėra jokio teisinio pagrindo. Beje ir pati atsakovė pripažino, kad jos dokumentuose yra rašymo klaida, o teismo sprendimu nutraukus santuoką, ji pakartotinai negali būti nutraukiama, tuo labiau pripažinta fiktyvia. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir nustatytomis aplinkybėmis dėl santuokos tarp ginčo šalių nutraukimo.

Dėl buto privatizavimo

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino, jog atsakovė teismo posėdžio metu melavo kalbėdama apie buto privatizavimą, naudotus investicinius čekius, lėšas, apie dabar mokamus buto nuomos mokesčius. Taip pat teigia, kad proceso pirmos instancijos teisme metu nebuvo išklausti ieškovo argumentai apie buto padalinimą.

Bylos duomenys tvirtina, kad ginčo šalys būdamos santuokoje 1991 m. spalio 1 d. sudarė Susitarimą privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovas sutiko, kad privatizuojamas butas būtų perkamas atsakovės vardu (tai patvirtina jo parašas Susitarime). Šalims buvo išaiškintas ir jos pasirašė, kad LR SŠK 21 straipsnio turinys, joms yra žinomas (Turtas, sutuoktinai įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu) (b.l. 9-10). Byloje pateikta sutartis dėl buto esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis rodo, kad butą savo vardu įsigijo atsakovė (b.l.18; 34-35). Nors santuoka tarp šalių ir buvo nutraukta 1998 m. sausio 16 d. tačiau buto padalinimo klausimas sprendžiamas nebuvo, todėl po santuokos nutraukimo ginčo šalys turtą (butą) valdo ir juo disponuoja kaip bendraturčiai ir jiems tenka visos pareigos numatytos CK 4.86 straipsnyje.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir teisės aktų reglamentaciją, konstatuotina, kad tiek pagal galiojusio SŠK 21 straipsnio nuostatas, tiek pagal šiuo metu galiojančias CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtas įgytas po santuokos sudarymo pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl negalima sutikti su ieškovo argumentu, jog butas yra jo nuosavybė, nes tokia išvada prieštarautų teisės aktų reikalavimams. Iš ieškovo argumentų ir pateiktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo padaryti išvados, kad butas buvo privatizuotas neteisėtai, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės atsiliepimo argumentu, jog ieškovas neįrodė, buto privatizavimo neteisėtumo (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad teismas bylą nagrinėja pareikštų reikalavimų ribose, nes civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1153/2003), todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo draudimu pasisakyti byloje apie buto padalinimą, nes toks reikalavimas reiškiamas nebuvo.

Dėl D. Č. iškeldinimo

Ieškovas teigia, jog teismas nustatė faktą: ,,kad prašomas iškeldinti iš patalpų D. Č. su šeima yra ieškovo dukters vyras gyvenantis atsakovės bute, o ieškovo prašymas pareikštas netinkamai neįrodytas“. Todėl liko neįvertinti ieškovo argumentai apie namuose besirenkančius narkomanus, šulerius, vagystes, moralinius ir fizinius kankinimus, terorizmą. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas yra suformuluotas netinkamai ir absoliučiai neįrodytas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis. Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008 ). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja naudojimosi pastatais pabaigą. Tik tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos.

Šiuo atveju šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Prašomas iškeldinti D. Č. yra atsakovės dukters vyras, gyvenantis su šeima tiek ieškovui, tiek atsakovei priklausančiame bute, kuris, kaip jau minėta, po ginčo šalių santuokos nutraukimo 1998 m. sausio 16 d. liko nepadalintas. Todėl, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos. Savininko teisių turinį sudaro jo teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Šias teises asmuo įgyja tapdamas savininku. Pagal įstatymus jos yra saugomos ir ginamos. Šioje byloje ieškovas prašė iškeldinti iš buto D. Č., taip apginant jo nuosavybės teisę nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, dėl to, siekdamas pagrįsti savo kaip savininko teisių pažeidimo faktą, jis visų pirma privalėjo įrodyti, kad butas iš kurio siekiam iškeldinti D. Č. jam priklauso nuosavybės teise; antra, kad D. Č. naudojimasis ginčo butu neturi teisinio pagrindo, todėl yra neteisėtas (CPK 178 straipsnis). Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka tiek su pirmos instancijos teismo argumentu, tiek su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad ieškovo reikalavimas buvo suformuluotas ir pareikštas netinkamai ir nebuvo pateikti jokie įrodymai pagrindžiantys, kad D. Č. naudojimasis ginčo butu neturi teisinio pagrindo.

Dėl ieškinio senaties terminų

Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai 1991 m. spalio 1 d. buto privatizavimą prilygino 3-18 metų senaties terminui. Teigia, kad visi buvo privatizavimo dokumentais nuo jo buvo slepiami, todėl su jais jis susipažino tik 2008 metų pabaigoje – 2009 metais, todėl mano, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2009 metų. Mano, kad šiuo atveju, klastojimui jokia ieškinio senatis negalėjo būti taikoma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo argumentais.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

Kaip jau minėta ginčo šalys buto esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo Susitarimą sudarė 1991 m. spalio 1 dieną, o buto pirkimo-pardavimo sutartis pasirašyta 1992 m. kovo 9 d., todėl ši data laikytina ieškinio eigos pradžios diena. Ieškovas buvo pasirašęs Susitarimą ir apie sandorį žinojo, po jo sudarymo jo neginčijo, sutartis yra galiojanti. Pažymėtina, kad šalims privatizuojant butą esantį (duomenys neskelbtini), galiojo 1964 m. CK, kurio 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą ieškinio senaties terminą – 3 metus. Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnį, civilinio kodekso šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog privatizavimo teisiniams santykiams susiklosčius 1992 m., t.y. iki 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio ir dabar galiojančio CK, privatizavimo teisiniams santykiams taikytinas 1964 metų CK numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatytą, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Taigi, šiuo atveju, pirmos instancijos teismas nagrinėjo ieškovo reikalavimus, tačiau atsakovei prašant taikyti ieškinio senaties terminą, jį taikė ir nustatęs, kad ieškovas savo reikalavimus pateikė praėjus daugiau kaip 18 metų (ginčijamas sandoris sudarytas 1992-03-09 d., o ieškovas kreipėsi į teismą 2009-12-21) pagrįstai ieškinį atmetė. Be to ieškovas nenurodė jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, neprašė jo atnaujinti, todėl pirmos instancijos teismas negalėjo nurodytų aplinkybių įvertinti ir spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo.

Kadangi ieškovas apeliaciniam skunde nenurodo, jokių argumentų dėl buto registracijos panaikinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu plačiau nepasisako (CPK 306 str. 1 d. 4 p.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybės ir teisingai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias ginčo dalyką, bei procesinės teisės normas reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Todėl skundžiamasis teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalimi, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.