- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-15
- Bylos Nr.
- e2-1700-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00992-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Stiebasta“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vestartus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stiebasta“ ieškinį atsakovei UAB „Vestartus“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Stiebasta“ pareiškė ieškinį atsakovei UAB „Vestartus“ dėl 264 726,70 Eur skolos už atliktus darbus priteisimo. Siekdama užtikrinti reikalavimo įvykdymą, ieškovė prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės ir jos akcininkų pinigines lėšas, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turimas kitų įmonių akcijas. Prašymą grindė tuo, kad ieškovė neturi duomenų apie atsakovės turtą, pati atsakovė neatsiskaitymo priežastimi yra nurodžiusi savo sunkią finansinė padėtį, taip pat yra minėjusi, kad ketina realizuoti turimą turtą, o tai, ieškovės manymu, apsunkintų išieškojimo procesą arba padarytų iš esmės neįmanomą, nes skolos suma yra labai didelė. Ieškovės žiniomis, atsakovė neatsiskaito ir su kitais kreditoriais, kurie dėl to taip pat yra inicijavę teisminius procesus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 30 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – teismas nutarė areštuoti atsakovės UAB „Vestartus“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat turtines teises 267 780,70 Eur sumai; turto (turtinių teisių) nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas.Teismas nurodė, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus (PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus). Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės finansinę padėtį, tačiau iš ieškovės pateikto ieškinio matyti, kad atsakovė ne kartą nurodė, kad skolos ieškovei nesumokės, ir neketina taikiai išspręsti tarp šalių kilusio ginčo. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. eL2-21335-868/2016), tiek Vilniaus apygardos teisme (civilinės bylos Nr. e2-4712-450/2016) yra nagrinėjamos civilinės bylos dėl skolos priteisimo iš atsakovės. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia spręsti apie tai, kad atsakovei reikalaujama suma yra didelė ir kad dėl pareikšto reikalavimo atsakovė gali imtis veiksmų, apsunkinančių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė UAB „Vestartus“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodo šiuos argumentus:Ieškinys nėra prima facie pagrįstas, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos prašomą priteisti skolą. Teismas negalėjo remtis vien tik ieškovės, kuri pati yra skolinga atsakovei didelę pinigų sumą, prielaidomis. Atsakovė yra pateikusi ieškovei pretenziją dėl darbų trūkumų, kurie nebuvo ištaisyti. Toks ieškovės elgesys laikytinas akivaizdžiu piktnaudžiavimu ir vengimu bendradarbiauti, todėl ieškovės neva pažeistos teisės neturėtų būti ginamos.Ieškovė neįrodė grėsmės, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teisių. Atsakovės nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Ieškinio suma atsakovei nėra didelė, atsižvelgiant į jos turimo turto vertę.Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir neekonomiškos. Tokiu būdu ieškovė daro spaudimą atsakovei.Teismas nepranešė atsakovei apie ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Teismas neišklausė atsakovės pozicijos, todėl neteisingai išsprendė šį ieškovės prašymą.Ieškovė UAB „Stiebasta“ atsiliepime prašo atsakovės skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė pati pripažįsta, jog ieškovė atliko ir papildomus darbus. Skundas grindžiamas melagingais ir prieštaringais teiginiais. Atsakovė nutyli, kad jos turimas turtas yra įkeistas bankui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – šalių pasirašytus atliktų darbų aktus ir jų pagrindu ieškovės išrašytas PVM sąskaitas–faktūras; 2015 m. birželio 4 d. šalių sudarytą sutartį dėl gerbūvio darbų atlikimo; įrodymus apie atsakovės atliktus mokėjimus ieškovei; Nekilnojamojo turto registro išrašus; atsakovės 2016 m. balandžio 20 d. atsakymą į ieškovės pretenziją.Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovei, todėl darytina išvada, kad apeliantė neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau. Šiais įrodymais, išskyrus Nekilnojamojo turto registro išrašus, atsakovė grindžia savo poziciją dėl ieškovės pareikštame ieškinyje nurodytų reikalavimų nepagrįstumo, todėl šie įrodymai turi būti vertinami išnagrinėjus bylą pagal pareikštą ieškinį iš esmės, o ne sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netenkina apeliantės prašymo priimti ir vertinti šiuos įrodymus nagrinėjant atskirąjį skundą šiame apeliaciniame procese. Nekilnojamojo turto registro išrašais apeliantė įrodinėja savo turtinę padėtį, siekdama paneigti teismo išvadą, kad didelė ieškinio suma kelia grėsmę, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Ieškovė su šiais įrodymais yra susipažinusi ir dėl jų vertinimo turėjo galimybę pasisakyti savo atsiliepime į atskirąjį skundą. Todėl atsakovės pateiktus naujus rašytinius įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašus – apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, atskirajame skunde nurodo aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus į ieškovės pareikštus reikalavimus. Kaip minėta, teismas, spręsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus visus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Preliminarus (lot. prima facie) ieškinio pagrįstumo vertinimas reiškia teismo įsitikinimą, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju ieškovė, priešingai nei teigia apeliantė, pareikštame ieškinyje nurodė aplinkybes ir pridėjo įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus atsakovei. Nėra pagrindo manyti, kad toks ieškinys, kuriame reikalaujama apmokėjimo už atliktus darbus pagal šalių sudarytą statybos rangos sutartį, apskritai negalėtų būti patenkintas. Todėl apeliantės argumentai negali būti vertinami kaip paneigiantys teismo išvadą dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo.Atskirajame skunde teigiama, kad nėra ir kitos būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. grėsmės, kad nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantės teigimu, jos turimo turto vertė kelis kartus viršija ieškovės pareikštus piniginius reikalavimus.Susiformavusioje teismų praktikoje ieškinio suma yra vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant dėl grėsmės, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, egzistavimo. Preziumuojama, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2009 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Ši prezumpcija nėra absoliuti, tačiau pareiga įrodyti gerą turtinę padėtį (galimybę įvykdyti ieškinio reikalavimus) ir taip paneigti minėtą prezumpciją tenka šaliai, kuri yra suinteresuota laikinųjų apsaugos priemonių netaikymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015).Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Vėliau apeliantė pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo / pakeitimo, prie kurio pridėjo papildomus įrodymus apie savo turtinę padėtį. Pagal preliminarų 2016 m. liepos 31 d. UAB „Vestartus“ balansą, įmonė iš viso turi turto už 4 724 817 Eur, iš kurių 3 732 061 Eur yra ilgalaikio materialaus turto vertė. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 3 743 232 Eur, iš kurių 340 152 Eur yra per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, kad didžioji dalis apeliantės turimo ilgalaikio materialaus turto yra nekilnojamasis turtas. Beveik visą šį turtą apeliantė įkeitė vykdydama savo įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, kurios pagrindu AB DNB bankas įsipareigojo suteikti apeliantei 3 mln. eurų kreditą. Apeliantė minėtame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo / pakeitimo nurodė, kad negrąžinta kredito dalis yra 2 923 000 Eur. Nors šią aplinkybę tiesiogiai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal Kredito sutartį kredito grąžinimo pradžia – 2016 m. vasario 29 d., yra pagrindas manyti, kad apeliantė dalį kredito bankui jau yra grąžinusi. Remiantis UAB „Centro kubas – Nekilnojamasis turtas“ turto vertintojo 2016 m. gegužės 4 d. išvada bei 2016 m. rugpjūčio 4 d. vertinimo ataskaita, apeliantei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir valstybinės žemės sklypo nuomos teisės bendra rinkos vertė yra 3 927 000 Eur. Šie duomenys iš esmės atitinka minėtus apeliantės preliminaraus 2016 m. liepos 31 d. balanso duomenis. Todėl pagrįstas apeliantės argumentas, kad skirtumo tarp įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės ir negrąžintos kredito dalies visiškai pakaktų atsiskaityti su ieškove, jeigu teismas patenkintų jos ieškinį.Be to, byloje pateikta preliminari 2016 m. liepos 31 d. UAB „Vestartus“ pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad nors praėję finansiniai metai įmonei buvo nuostolingi (patirta 107 910 Eur nuostolių), tačiau šiais finansiniais metais apeliantė veikia pelningai (preliminariai gautina 55 338 Eur grynojo pelno). 2014 m. gruodžio 17 d. sudaryta pastato nuomos sutartis, pagal kurią apeliantė įsipareigojo išnuomoti jai priklausantį pastatą trečiajam asmeniui, patvirtina, kad apeliantė gauna nuolatines ilgalaikes pajamas iš savo veiklos.Ieškovės prašyme ir skundžiamoje nutartyje nurodomos kitų atsakovės kreditorių inicijuotos civilinės bylos, kuriose, kaip teigia apeliantė, sprendžiami ginčai susiję su rangos teisiniais santykiais, o ne su jos vykdoma veikla. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko, minėtos bylos dar nėra galutinai išnagrinėtos, todėl kitų kreditorių reikalavimai, kuriuos apeliantė ginčija, nėra patvirtinti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Be to, apeliantės teigimu, šie ginčijami įsipareigojimai yra įtraukti į byloje pateiktą preliminarų 2016 m. liepos 31 d. balansą. Įvertinus apeliantės pateiktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad UAB „Vestartus“ veiklos perspektyvos, turimo turto ir įsipareigojimų santykis šiuo momentu paneigia minėtą prezumpciją, kad vien dėl didelės ieškinio sumos kyla reali grėsmė, jog atsakovė gali neįvykdyti teismo sprendimo, jei šis būtų jai nepalankus (CPK 185 str.).Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų tokios grėsmės egzistavimą šiuo konkrečiu atveju, byloje nėra. Vadovautis vien ieškovės deklaratyviais teiginiais, kad atsakovė jai yra pareiškusi, jog neketina sumokėti skolos, kad atskirajame skunde nurodomi melagingi teiginiai ir pan., nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutartų ir atliktų darbų apimties, kokybės ir atsiskaitymo už juos. Atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė savo poziciją, kodėl nesutinka su ieškovės pareikštais reikalavimais. Ieškovė nepateikė įrodymų ir nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė gali imtis kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekdama išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo (CPK 178 str.). Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliantės skundžiamą nutartį.Taigi, konstatuotina, kad byloje neįrodyta viena iš sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. egzistuojanti reali grėsmė, kad nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atmetant ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stiebasta“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.