Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei A. B., jos atstovei advokatei Indrei Butvilei, atsakovės Lietuvos Respublikos atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Redai Siautilei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. ieškinio atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, trečiasis asmuo R. Č..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinys grindžiamas šiais argumentais. 1994 m. gruodžio 30 d. ieškovė A. B. sudarė valstybinę žemės pirkimo – pardavimo sutartį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuri buvo pirktas už valstybines vienkartines išmokas bei tikslines kompensacijas. 1995 m. kovo 6 d. aukščiau paminėta sutartis buvo įregistruota Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, nurodant ieškovę kaip žemės sklypo savininkę. Tuo metu, kai ieškovė pirko žemės sklypą, ji gyveno santuokoje su V. B.. Vėliau, 1996 m. gegužės 31 d., santuoka su V. B. buvo nutraukta, o 2009 m. sausio 10 d. V. B. mirė. 2020 m. pradžioje ieškovė nusprendė parduoti žemės sklypą, tačiau apsilankius pas notarą jai buvo paaiškinta, kad kadangi žemės sklypas buvo įgytas santuokoje galiojant senajam Santuokos ir šeimos kodeksui, nepriklausomai nuo to, kad jis įregistruotas ieškovės vardu, galioja prezumpcija, kad jis priklauso abiem sutuoktiniams. Nesant įrašo Nekilnojamojo turto registre apie tai, kad žemės sklypas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, ji negali jo parduoti. Ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą su prašymu aukščiau paminėtos sutarties pagrindu įregistruoti juridinį faktą, kad žemės sklypas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, kadangi nors įgytas santuokoje, tačiau už valstybines vienkartines išmokas bei tikslines kompensacijas, kas reiškia, kad žemės sklypas buvo jos asmeninė nuosavybė nuo pat jo įsigijimo. VĮ Registrų centre buvo atsisakyta priimti ieškovės prašymą, jai buvo paaiškinta, kad tam, kad būtų galima įregistruoti ieškovės prašomą juridinį faktą, ieškovės atveju, įvertinus aplinkybę, kad jos buvęs sutuoktinis yra miręs, reikalingas teismo sprendimas, mat pagal žemės sklypo registracijos metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalį, santuokoje įgytas turtas buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno jų.

2020 m. liepos 17 d. teisme buvo gautas atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimas į ieškinį kuriame nurodo, jog ieškovė turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad nekilnojamąjį turtą pripažinti jos asmenine nuosavybe, o šiuo atveju ieškovė pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Atsižvelgiant į tai, atsakovas negali išreikšti savo pozicijos dėl ieškinio reikalavimo, kadangi neaiškios visos bylos aplinkybė, todėl poziciją pateiks teismo posėdžio metu.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Nagrinėjamu atveju byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad 1994 m. gruodžio 30 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 16140 A. B. įsigijo 0,0600 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos rajone sodininkų bendrijoje „Aisė“ ir už kurį valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis įmokėjo 3,05 Lt. Turto įsigijimo metu A. B. buvo susituokusi su V. B., jų santuoka nutraukta 1996 m. gegužės 31 d. Turto įsigijimo metu A. B. ir V. B. faktiškai kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, kadangi ruošėsi skirtis. Šios teismo išvados grindžiamos šiais įrodymais.

1994 m. gruodžio 30 d. sutartimi A. B. įsigijo 0,0600 ha ploto žemės sklypą, esantį Klaipėdos rajone sodininkų bendrijoje „Aisė“, suma už žemės sklypą 3,05 Lt apmokėta vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad A. B. vardu registruotas 0,0600 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas 1994 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). 2020 m. gegužės 29 d. Kooperuotos sodininkų bendrijos „Aisė“ pažyma patvirtina, kad A. B. šioje sodininkų bendrijoje turi žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įsiskolinimų sodininkų bendrijai neturi. Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis patvirtina, kad trečiasis asmuo R. Č. yra A. B. ir V. B. dukra. Ištuokos liudijimas patvirtina, kad santuoka tarp ieškovės A. B. ir V. B. nutraukta 1996 m. gegužės 31 d. Byloje pateiktas mirties liudijimas patvirtina, kad V. B. mirė 2009 m. sausio 12 d. Testamentų registro išrašas patvirtina, kad po V. B. mirties paveldėjimo byla neužvesta.

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad ginčo žemės sklypas įsigytas 1994 m. gruodžio 30 d., t. y. santuokos metu, nes pagal tuo metu galiojusį 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalį, santuokoje įgytas turtas buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno jų vardu. Santuoka nutraukta 1996 m. gegužės 31 d. ginčo žemės sklypas įsigytas 1994 m. gruodžio 30 d., t. y. iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo.

Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Dėl tos priežasties, jog ginčo žemės sklypas įsigytas 1994 m. gruodžio 30 d., iki šalių santuokos nutraukimo ir tik vieno iš sutuoktinių vardu, žemės sklypo teisinis statusas nesikeičia, t. y. ginčo žemės sklypas išsaugo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį statusą (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, SŠK 21 straipsnis 3 dalis). Sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras).

Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, todėl, pavyzdžiui, ir vieno iš sutuoktinių gaunamas darbo užmokestis ar pensija yra pripažįstami bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), preziumuojant, kad pajamos, gaunamos po santuokos sudarymo, yra skirtos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad, sprendžiant turto teisinio režimo (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) klausimą, aktualu yra ir tai, kokia buvo kito sutuoktinio pozicija šiuo klausimu.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad ieškovė ne tik siekė įsigyti žemės sklypą savo asmeninėn nuosavybėn, bet ir buvo tikra, kad taip jį ir įsigijo. Ieškovė manė, jog aplinkybės, kad žemės sklypą perka viena pati be sutuoktinio ir kad žemės sklypas registruotas Nekilnojamojo turto registre tik jos vienos vardu, reiškia, kad žemės sklypą įgijo asmenine nuosavybe. Ieškovė nurodė, kad žemės sklypą pirko sau, kadangi tuo metu su savo buvusiu sutuoktiniu bendro gyvenimo nebegyveno ir pora rengėsi skirtis. Ieškovė ir sutuoktinis V. B. išsiskyrė 1996 m. gegužės 31 d., tai yra kiek daugiau nei po metų po žemės sklypo įsigijimo (žemės sklypas įsigytas 1994 m. gruodžio 30 d.). Ieškovė nurodė, kad buvęs sutuoktinis prie žemės sklypo įsigijimo neprisidėjo ir juo visiškai nesirūpino. Be to pažymėtina, kad nutraukiant santuoką, žemės sklypas nebuvo dalinamas tarp sutuoktinių, nes sutuoktiniai jo nelaikė sutuoktinių bendru turtu. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad viena pati nuo pat žemės sklypo įsigijimo rūpinosi juo, tvarkė, mokėjo sodininkų bendrijos įmokas. Visa tai įrodo, kad ieškovė siekė įgyti, valdyti bei faktiškai valdė žemės sklypą kaip savo asmeninę, o ne bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę.

Atsižvelgus į aukščiau aptartus argumentus spręstina, kad ieškinys tenkintinas, nes, vertinant įrodymus tikimybių pusiausvyros principo kontekste spręstina, kad protingo žmogaus požiūriu labiau tikėtina, kad ginčo žemės sklypas yra asmeninė A. B. nuosavybė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti 0,0600 ha ploto, žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) asmenine A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybe.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.