- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2020-01-29
- Bylos Nr.
- eAN2-5-579/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-00509-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Evaldas Gražys (pirm.)
- Pažeidėjas
- K. Ž.
- Institucija
- Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyrius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – Institucija) viršininko R. G. skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimo, kuriuo tenkintas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. Ž. skundas ir administracinio nusižengimo teisena jos atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. K. Ž. Institucijos 2019 m. rugpjūčio 29 nutarimu nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 428 straipsnio 6 dalį 11 Eur (vienuolikos eurų) bauda už tai, kad ji 2019 m. gegužės 9 d., (duomenys neskelbtini), nuo 11.01 val. iki 11.11 val., sėdėjo važiuojamojoje dalyje, toliau tupėjo važiuojamojoje dalyje nuo 11.15 val. iki 11.16 val., ir stovėjo važiuojamojoje dalyje nuo 15.49 val. iki 15.50 val., taip pažeisdama Kelių eismo taisyklių 45 punkto reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nesutikdama su Institucijos 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu, K. Ž. pateikė skundą Marijampolės apylinkės teismui, kuris 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimu pareiškėjos skundą tenkino. Teismas pažymėjo, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nereikalavo nutraukti nusižengimo, į įvykio aplinkybes nesikišo, privalomų nurodymų nedavė, toks policijos pareigūnų elgesys neabejotinai sudarė pagrindą manyti, kad vykdomos apsaugos priemonės yra teisėtos ir reikalingos. K. Ž. vykdė teisėtą ir galiojantį antstolio L. L. patvarkymą, atlikdama bendrovei, kurios darbuotoja ji yra, patikėto turto apsaugą, todėl šiuo konkrečiu atveju kitokiu būdu, kaip tik būnant važiuojamoje dalyje, pareiškėja neturėjo galimybės neleisti iš teritorijos išvykti vilkikui. Taigi, nors formaliai nusižengimas yra padarytas, tačiau jis padarytas dėl būtinojo reikalingumo, kas leidžia asmens netraukti administracinėn atsakomybėn arba atleisti jį nuo šios atsakomybės.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde Institucija prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Institucijos 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutarimą.
3.1. Skunde Institucija nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatyme, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus 2016 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. V-019 patvirtintuose apsaugos darbuotojo pareiginiuose nuostatuose nėra numatyta, kad apsaugos darbuotojas gali užtikrinti savo darbinių funkcijų vykdymą pažeisdamas Kelių eismo taisykles ar kitus teisės aktus ir dar tokiu būdu, kuris yra pavojingas ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudarydama komercinę sutartį su UAB „B.“ dėl apsaugos funkcijų vykdymo, savo darbuotojų neinstruktavo ir neapmokė, kaip elgtis iškilus konfliktinei situacijai vykdant apsaugos funkcijas, taip pat neieškojo teisinių būdų ir priemonių, kaip užtikrinti sudarytos sutarties vykdymą, nerizikuojant darbuotojų sveikata ar gyvybe, bei nepažeidžiant galiojančių teisės aktų nuostatų.
3.2. Skunde Institucija atkreipia dėmesį, kad K. Ž. nėra nei apsaugininkė, nei apsaugos darbuotoja, nei apsaugos darbuotoja-stažuotoja, o tik administracijos darbuotoja, todėl ji, neturėdama kompetencijos vykdyti apsaugos funkcijas ir neturėdama apsaugos darbuotojų atributų (dėvėdama civilius rūbus), apskritai negalėjo būti įvykio vietoje, t. y. stovėti, tupėti ir sėdėti važiuojamojoje dalyje. Apsaugos funkcijas vykdė K. Ž. pavaldūs darbuotojai, todėl jos veiksmai buvo pertekliniai ir neatitiko būtinojo reikalingumo sąlygų.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į Institucijos apeliacinį skundą K. Ž. prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo nutartį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Institucija skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino K. Ž. veikus būtinojo reikalingumo situacijoje, todėl, neįsigilinus į bylos medžiagą bei surinktus įrodymus, neteisėtai administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu Institucijos 2019 m. gegužės 9 d. kilusio incidento vertinimu nesutinka, nes jis neatitinka nei įstatymų imperatyvų, nei formuojamos teismų praktikos.
7. ANK 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Taigi, ANK 16 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinojo reikalingumo sąlygos, kai administracinį nusižengimą padaręs asmuo nėra traukiamas administracinėn atsakomybėn, tai yra: 1) pavojus gresia pačiam asmeniui, kitiems asmenims, jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams; 2) pavojus turi būti realus ir akivaizdus; 3) gresiantį pavojų galima pašalinti tik darant žalą teisės saugomiems interesams, vertybėms, trečiajam asmeniui; 4) padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji.
8. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas visiškai pagrįstai įvertino, kokiu pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai bei (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovė K. Ž. buvo UAB „A.“ teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), kur ir buvo formaliai padarytas administracinis nusižengimas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad tarp UAB „B.“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. sausio 28 d. buvo sudaryta objekto, esančio (duomenys neskelbtini) (UAB „A.“ teritorija), trumpalaikės fizinės apsaugos sutartis. Antstolio L. L. 2019 m. sausio 29 d. patvarkymu saugos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai, saugosiantys areštuotą skolininko UAB „A.“ turtą, įpareigoti netrukdyti iškrauti gamyklos teritorijoje priimamų vagonais ir autotransportu gabenamų žaliavų/prekių bei tikrinti vagonus ir autotransportą po iškrovimo, t. y. prižiūrėti, ar jie išvažiuoja tušti iš gamyklos teritorijos tam, kad nebūtų slepiamas skolininko turtas. Skolininkas UAB „A.“ įpareigotas netrukdyti saugos įmonei vykdyti areštuoto ir perduoto išieškotojui UAB „B.“ turto saugojimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo tenkintas ieškovo UAB „B.“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštuotas UAB „A.“ priklausantis turtas – 1872 tonos trąšų, kurias iš UAB „A.“ veiklos vietos teritorijos išvežė atsakovas UAB „U.“ į UAB „L.“ gamyklos teritoriją. Ši nutartis patvirtina, kad skolininko UAB „A.“ veiksmai nėra geranoriški išieškotojo atžvilgiu, nes realiai egzistuoja turto slėpimo bei perleidimo rizika.
9. Siekiant apsaugoti areštuotą turtą ir tinkamai vykdyti antstolio patvarkymą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai prie išvažiavimo/įvažiavimo į UAB „A.“ teritoriją pastatė apsaugines tvoreles, taip pat buvo sustiprinta fizinė objekto apsauga. K. Ž. Institucijai teiktame rašytiniame paaiškinime (b. l. 36-37) nurodė, kad 2019 m. gegužės 9 d. skubiai išvyko į įvykio vietą, nes jai paskambino įmonės darbuotojas V. L., kuris pranešė, kad prie įvažiavimo į UAB „A.“ teritoriją yra atvažiavęs tuščias vilkikas, renkasi UAB „A.“ darbuotojai ir UAB „E.“ apsaugos darbuotojai, todėl kilo akivaizdi grėsmė, kad ir vėl bus bandoma neteisėtu būdu išvežti areštuotą turtą. Į įvykio vietą taip pat buvo iškviesti policijos pareigūnai. Taigi, tiek apsaugos įmonės darbuotojai, tiek policijos pareigūnai aiškiai matė, kas vyksta teritorijoje, t. y. nuo kelio buvo nutemptos UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatytos apsauginės tvorelės, kurios užkrautos trąšų maišais. Tokiu būdu atlaisvinus kelią į teritoriją įvažiavo vilkikas, į kurį UAB „A.“ darbuotojai pakrovė areštuotą turtą, tuomet vilkikas sustojo ant svarstyklių ir ruošėsi išvažiuoti iš teritorijos. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad nei apsaugos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovei K. Ž., nei kitiems jos koordinuojamiems darbuotojams nebuvo pateikti jokie dokumentai, liudijantys apie leidimą išvežti įmonės produkciją, nors tiek UAB „A.“ direktorius, tiek kiti įmonės darbuotojai puikiai žinojo, kokiu pagrindu ir tikslu yra saugoma jų įmonės teritorija.
10. Įvertinęs aptartus duomenis, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad įvykio metu iš tiesų grėsė realus ir akivaizdus pavojus saugomam areštuotam turtui, t. y. buvo kilusi grėsmė jį prarasti, o tuo pačiu kilo grėsmė ir išieškotojo UAB „B.“ teisėtiems interesams. Atkreiptinas dėmesys, kad už aprašyto ar areštuoto turto arba turto, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, perleidimą, sunaikinimą ar sugadinimą yra numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnyje. Taigi, neleidžiant paslėpti areštuoto turto (neaišku, kur buvo planuota jį išvežti), buvo išvengta baudžiamosios atsakomybės UAB „A.“ kilimo, o tuo pačiu apsaugoti išieškotojo UAB „B.“ interesai, t. y. siekis teisinėmis priemonėmis atgauti skolą iš UAB „A.“.
11. Nors Institucija skunde nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) skyriaus vadovės K. Ž. veiksmai buvo pertekliniai, o susidariusią konfliktinę situaciją turėjo būti bandoma spręsti kitomis priemonėmis, nei Kelių eismo taisyklių pažeidimu, tačiau apygardos teismas tokiam vertinimui nepritaria. Byloje nustatyta, kad bandančiam iš teritorijos išvažiuoti vilkikui kelią siekė atlaisvinti UAB „A.“ ir UAB „E.“ darbuotojai, t. y. susikibę rankomis savo kūnais bandė nustumti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus nuo pravažiavimo. K. Ž. pažymėjo ir tai, kad buvo daromas ir psichologinis spaudimas – vilkiko vairuotojas naudojo garsinį signalą, netgi pradėjo lėtai judėti žmonių link, ji kreipėsi į incidentą stebinčius policijos pareigūnus, kad šie sureaguotų į vilkiko vairuotojo veiksmus bei nutrauktų neteisėtus veiksmus išvežant areštuotą turtą, tačiau pareigūnai į konfliktą nesikišo. Todėl K. Ž. bei jos vadovaujamai komandai neliko jokios kitos išeities, kaip tik atsisėsti ant važiuojamosios kelio dalies, tokiu būdu užtikrinant, jog vilkikas iš teritorijos neišvažiuos. Sutiktina, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmai buvo aktyvūs, tačiau jie buvo būtini bei neišvengiami, atsižvelgiant į neteisėtus bei provokuojančius UAB „A.“ veiksmus. Be to, byloje liko nepaneigti K. Ž. teiginiai, jog įvykio metu ant važiuojamosios kelio dalies stovėjo ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, tačiau ir UAB „A.“ direktorius, buhalterė bei kiti darbuotojai, tačiau minėtiems asmenims administracinio nusižengimo protokolai nebuvo surašyti. Aukštesniojo teismo vertinimu, Institucija, skunde akcentuojanti konstruktyvius, teisinius ginčų sprendimo kelius, pati incidento metu liko pasyvia stebėtoja, nors privalėjo nedelsdama (įvykio vietoje) aiškintis susidariusią situaciją ir reaguoti į vis aštrėjantį konfliktą, t. y. sustabdyti vilkiko išvažiavimą iš UAB „A.“ teritorijos, kol nebus nustatyta, kuri iš konfliktuojančių pusių yra teisi. Tačiau, jau minėta, įvykio metu buvę policijos pareigūnai savo pareigų tinkamai neatliko ir jokių nurodymų dėl galimai daromo nusižengimo nei vienam iš teritorijoje buvusių asmenų nedavė.
12. Vien aplinkybė, jog K. Ž. įvykio metu buvo apsirengusi civiliais rūbais, nepaneigia fakto, kad ji koordinavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų veiksmus, t. y. telkė apsaugos darbuotojus ir jiems vadovavo, ką ji galėjo daryti pagal užimamas skyriaus vadovės pareigas. Akivaizdu, jog apsaugos darbuotojai jai pakluso ir vykdė duodamus nurodymus, kas yra vadovė, neabejotinai suvokė ir UAB „A.“ darbuotojai. Todėl teigti, kad įvykio metu ji neturėjo teisės būti ar pan., nėra pagrįsta. Šioje nutartyje jau minėta, kad vadovę iškvietė apsaugos darbuotojas V. L., kuris suvokė, jog teritorijoje esami darbuotojai nesugebės apsaugoti areštuoto įmonės turto. Būtent K. Ž. iškvietė daugiau apsaugos darbuotojų ir nedelsdama pati atvyko į saugomą teritoriją, kur įsitikino, jog saugomam objektui iš tiesų yra iškilusi reali grėsmė. Nors stovėjimas priešais vilkiką, tupėjimas ar sėdėjimas ant kelio laikytini impulsyviais bei nevisiškai adekvačiais veiksmais, formaliai pažeidžiančiais ANK 428 straipsnio 6 dalies nuostatas, tačiau šie veiksmai, įvertinus visą situacijos kontekstą, laikytini atliktais esant būtinojo reikalingumo situacijai. Pažymėtina ir tai, kad neteisėti veiksmai truko neilgai, vos minutę, be to, jie buvo nedelsiant nutraukti, kai vilkikas su norima išvežti įmonės produkcija sugrįžo atgal į teritorijos vidų. Areštuotas turtas buvo išsaugotas, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai įvykdė jiems pavestą užduotį.
13. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir, nesant asmens kaltės, negalima ir jo administracinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio nusižengimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-44-976/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad K. Ž. tyčia buvo nukreipta į areštuotam turtui gresiančio pavojaus pašalinimą, jos tokie veiksmais jokių neigiamų pasekmių nei žmonių sveikatai, nei, juo labiau, gyvybei neturėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog ilgai mąstyti, ką ir kaip daryti, nebuvo laiko dėl UAB „A.“ darbuotojų aktyvių veiksmų, todėl K. Ž. elgesys buvo daugiau spontaniškas, nulemtas greitos reakcijos į vykstančius galimai neteisėtus veiksmus, o ne sąmoningas teisės aktų reikalavimų ignoravimas.
14. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, konstatuotina, kad Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas
nutaria:
palikti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimą nepakeistą ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko R. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutar tis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.