Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo šaukimas pareiškėjui įteiktas, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, neužtikrintos higieninės ir sanitarinės sąlygos.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu) jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas gyvenamosiose patalpose (taip pat ir kameroje), kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai.

LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 p. nustato minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas ir jo atstovas teismui nurodė, kad pareiškėjui vidutiniškai teko 4,02 kv.m. gyvenamasis plotas (b.l. 18). Šią išvadą atsakovas grindė 2012 m. rugpjūčio 21 d. pažymos Nr. 77-877 duomenimis (b.l.91,92). Pažymoje nurodyta, kad visų 5 Pataisos įstaigos Antrosios valdybos lokalinių sektorių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų plotas sudaro 5831,49 kv.m., o didžiausias nuteistųjų skaičius pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo 1449. To pasėkoje atsakovas padarė išvadą, kad minimali tenkančio vienam nuteistajam gyvenamojo ploto dalis sudaro 4,02 kv.m. (skaičiuojant 1449 nuteistuosius). Teismas pabrėžia, kad toks skaičiavimo būdas nevisiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. LR aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintos STR 1.14.01:1999 Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarkos 8 p., 9 p., 10 p., 15 p., 18 p. nuostatų sisteminė analizė patvirtina, jog į gyvenamąjį plotą neturi būti įskaičiuotos bendrojo naudojimo patalpos (turi būti sudedamas tik kambarių ir virtuvės plotas). Dėl aukščiau aptarto teisinio reguliavimo teismas nesiremia atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2008-04-15 buvo paskirtas gyventi 3 būrio 3 brigados patalpoje; nuo 2008-08-19 paskirtas gyventi 21-ojo būrio 1-os brigados gyvenamojoje sekcijoje; nuo 2009-02-17 paskirtas gyventi 1-ojo būrio 3-os brigados gyvenamojoje sekcijoje (b.l. 94). Atlikus skaičiavimą, siekiant išsiaiškinti, kokio dydžio gyvenamosios patalpos plotas teko vienam nuteistajam, matyti, jog jis nesutampa su atsakovo nurodytais duomenimis. Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, prie miegamosios patalpos ploto pridedama virtuvėlės ploto tam tikra dalis, t.y. kadangi virtuvėlės patalpomis naudojasi kelios brigados, todėl virtuvėlės plotas atitinkamai dalinamas iš besinaudojančių ja brigadų skaičiaus. Apskaičiavus matyti, jog nuo 2008-04-15 pareiškėjui teko 2,6 kv.m. ploto, nuo 2008-08-19 teko 3,6 kv.m. ploto, nuo 2009-02-17 teko 2,9 kv. m. ploto (b.l. 117,122-123, 142-143). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2008-04-15 iki 2008-08-18 atliko ir nuo 2009-02-17 atlieka laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas atitinkamai 0,5 kv.m. ir 0,2 kv.m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Nuo 2008-07-25 dėl drausminės nuobaudos paskyrimo 10 parų pareiškėjas buvo patalpintas į keturių vietų baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4 (13,88 kv.m. gyvenamojo ploto patalpa, vienam asmeniui teko 3,47 kv.m.) (b.l. 121). Nuo 2009-02-03 pareiškėjas buvo patalpintas 15 parų į dviejų vietų baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 12 (6,61 kv.m. gyvenamojo ploto patalpa, vienam asmeniui teko 3,3 kv.m.). Nuo 2009-08-14 pareiškėjas buvo patalpintas 5 paroms į keturių vietų baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 5 (13,68 kv.m. gyvenamojo ploto patalpa, vienam asmeniui teko 3,42 kv.m.) (b.l. 121). Pagal Taisyklių 11-1.2 p. pareiškėjui nebuvo garantuotas minimalus 3,6 kv.m. kameros plotas atliekant paskirtas drausmines nuobaudą.

Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2.. punktų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog anksčiau minėtuoju laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tačiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 27 d. (b.l.9). Atsakovo atstovas prašė taikyti senatį. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė prašyti atnaujinti senaties terminą (b.l. 109), tačiau jis tokio prašymo nepateikė, todėl pareiškėjo reikalavimui taikytina senatis. Dėl nurodytos priežasties, esant įstatyme nustatytiems pagrindams, neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galimas tik nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog atsakovas pareiškėjui nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iš esmės užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris neženkliai (tik 0,2 kv. m.) neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, jo kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms.

Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo gyvenimas Pataisos įstaigos 2-osios valdybos 1 būrio 3 brigadose gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2009-02-17 jam sukėlė skunde nurodytas neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 57 st.). Teismas laikosi nuostatos, kad mažesnis patalpos plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta permažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų - maudytis, skalbti, džiovinti drabužius ir t.t. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, patalpos blogai valomos, be to, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžia, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose (b.l. 91). Nei Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011-02-14 atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (b.l. 79) (pareiškėjas šių argumentų ABTĮ nustatyta tvarka nepaneigė). Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011-07-20 Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką (b.l. 67-68). Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose (b.l. 30-64). Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir t.t. (b.l. 65). Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB ,,Dezimfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b.l. 26-28). Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma ,,Koslita“ (b.l. 21-23). Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis (b.l. 72-76). Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų aplamai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t.t.. Tai patvirtina ir Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (b.l. 81-89). Vertindamas aukščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentuoja, kad tiek LR bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 d., tiek Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 p. nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Pateikti įrodymai taip pat duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Be to, pataisos namai neturi Energetinio paso. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atsakovas jam nepagrįstai atsisakė suteikti informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas, nuteistųjų skaičių, techninį, higienos pasus ir t.t.. Įvertinęs atsakovo rašto (b.l. 95) argumentus bei byloje esančių įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad minėtu raštu pareiškėjui į jo paklausimą buvo atsakyta iš esmės išsamiai bei tinkamai. Teismui nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas vilkino atlikti veiksmus arba nepagrįstai atsisakė juos atlikti (suteikti informaciją) ir to pasėkoje pareiškėjui galėjo atsirasti neturtinė žala.

Akcentuotina ir tai, jog atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas turi omenyje ir tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Nuteistieji tokio tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (LR bausmių vykdymo kodekso 117 str.). Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją iki 2012-06-25 (b.l. 95) nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (pelėsių, graužikų, tarakonų buvimo patalpose, nepakankamo gyvenamojo ploto ir pan.). Teismas dar kartą akcentuoja, kad neturtinė žala – tai subjektyvus asmens aplinkybių vertinimas, jo subjektyvūs išgyvenimai ir t.t.. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių ir likusioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat atkreipia proceso dalyvių dėmesį ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) 2001-07-24 sprendime (byla Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98) akcentavęs, kad Pravieniškių PN pareiškėjui teko atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 kv.m. gyvenamojo ploto, tačiau patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 m² ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, ši teisė nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, imperatyviai konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė. EŽTT šioje byloje padarė išvadą, kad bendros įkalinimo sąlygos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 str. nepažeidė. Spręsdamas klausimą dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, EŽTT savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. EŽTT taip pat yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 str. veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 str. prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu. Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (ABTĮ 57 str.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog L. S. neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą. Nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Todėl skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.