Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1NTA-654-134/2008 m.

Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.3.4

NUTARTIS

2008 m. gruodžio 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas :

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir uždraudžiant lankytis pramogų centruose, kavinėse, baruose, restoranuose ir kitose viešo pasilinksminimo vietose;

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 6 mėnesiams : nuo 22 val. iki 6 val. būti gyvenamojoje vietoje ir tęsti mokslus bei nesilankyti viešo pasilinksminimo įstaigose.

Priteista Š. R. : iš A. V. 169,72 Lt turtinei ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir solidariai iš A. V. ir M. N. – 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 570,4 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Šiuo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 15 d., apie 23 val., kartu su M. N. ir viešoje vietoje - kultūros namų, esančių (duomenys neskelbtini) Kėdainių raj., teritorijoje, iš pykčio, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką šia seka : A. V. vieną kartą kumščiu smogė Š. R. į dešinę akį, dėl ko pastarasis parkrito, po to M. N. ir A. V. kartu tris kartus įspyrė Š. R. į dešinę koją, be to A. V. vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į nugarą, abu plūdosi necenzūriniais žodžiais, bei pasiviję benueinantį Š. R. už kultūros namų teritorijos, M. N., vieną kartą kumščiu smogė Š. R. į galvą, o A. V. vieną kartą įspyrė nukentėjusiajam į kairį šoną, Š. R. parkritus, M. N. ir A. V. po du kartus įspyrė nukentėjusiajam į šonus ir nugarą bei A. V. 10 kartų, o M. N. 6 kartus įspyrė Š. R. į galvą, taip dėl bendrai suduotais smūgiais padaryto nukentėjusiojo galvos smegenų sukrėtimo nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo proceso principų laikymosi

Apeliantas skunde teigia, kad teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 7 str. įtvirtintą rungimosi principą, BPK 20 str. išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles, konstitucinius teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, proceso teisingumo ir sąžiningumo, nekaltumo prezumpcijos principus. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas šių principų pažeidimus motyvuoja tuo, kad nuosprendyje pateiktas įrodymų vertinimas, tokio vertinimo pagrindu padarytos išvados apie faktines bylos aplinkybes ir apelianto veikos kvalifikavimas neatitinka apelianto požiūrio į šias aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nei apeliantas, nei jo gynėjas nenurodė konstitucinių nuostatų ar esminių baudžiamojo proceso pažeidimų. Įrodymų tyrimas ir vertinimas, bylos aplinkybių nustatymas yra teismo kompetencija, todėl teismui nuosprendyje nurodžius padarytų išvadų motyvus, vien ta aplinkybė, kad šios išvados nepalankios apeliantui, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas pažeidė pamatinius baudžiamojo proceso principus. Priešingai, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nesuvaržė nei nuteistojo, nei jų gynėjo teisių, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, užduoti klausimus nukentėjusiajam, liudytojams, pareikštus prašymus išsprendė. Nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ne prielaidomis, bet tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, atskleistas jų turinys, tarpusavio ryšys, išanalizuotos visos svarbios kaltės klausimui išspręsti aplinkybės, tarp jų ir susijusios su konflikto pradžia, patikrinta nuteistojo A. V. versija dėl jo veiksmų teisėtumo. Toks pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 str. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantas skunde, nenagrinėdamas nukentėjusiojo Š. R., liudytojų J. R., A. P. ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. parodymų turinio, teigia, kad nukentėjusiojo ir M. N. parodymai negali būti laikomi patikimais dėl jo procesinio statuso, o liudytojų – dėl jų giminystės ir draugystės ryšių su nukentėjusiuoju. Tačiau, neišanalizavus šių asmenų parodymų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šie parodymai nėra objektyvūs dėl skunde nurodomų priežasčių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo Š. R. parodymai apie esmines prieš jį įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu : jis paaiškino konflikto priežastis, apibūdino kiekvieno nuteistojo veiksmus, nurodė veiksmų seką, savo parodymus patvirtino akistatos su A. V. metu. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas argumentuojamas tuo, kad nukentėjusysis pirmosios apklausos metu nenurodė, jog būtent A. V. sudavė pirmą smūgį į dešiniąją akį ir šią aplinkybę patikslino tik vėlesnėse apklausose. Tačiau tai paaiškinama tuo, kad nukentėjusysis buvo apklausiamas, praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio, todėl dėl patirtų sužalojimų galėjo neprisiminti visų įvykio detalių, tuo tarpu sveikatai gerėjant, jis jau galėjo duoti tikslius parodymus apie jo sumušimo aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina nusikaltimo padaryme dalyvavusio atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. ir tiesiogiai įvykį stebėjusios liudytojos J. R. parodymai, kuriais nustatyta, jog A. V. mušė nukentėjusįjį tiek konflikto pradžioje, prie kultūros namų, tiek vėliau, nukentėjusiajam einant namo. Šie parodymai paneigia A. V. versiją, kad jis konflikto pradžioje, prie kultūros namų, nukentėjusiojo nemušė, o vėliau, gindamasis nuo nukentėjusiojo kėsinimosi, jam tesudavė vieną smūgį. Tai, jog M. N. skundžiamu nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nesuteikia pagrindo jo parodymus vertinti kaip neobjektyvius, priešingai, jo parodymai patvirtina, kad jis apie įvykį pasakojo, nemėgindamos nuslėpti savo paties nusikalstamų veiksmų. Pažymėtina, kad M. N. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės lėmė ne tik jo prisipažinimas padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, bet ir jo elgesys po nusikaltimo padarymo – jis atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino dalį nukentėjusiajam padarytos žalos. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde daromą išvadą, kad M. N. apkalbėjo A. V., siekdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Nukentėjusiojo, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir minėtų liudytojų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes sutampa, neprieštarauja vieni kitiems, todėl abejoti jų patikimumu nėra pagrindo.

Apeliantas savo skunde cituoja tiesioginių įvykio liudytojų A. N., A. P., A. U., kurie yra jo pažįstami ar draugai, atskiras parodymų dalis, jomis argumentuodamas savo teiginius, jog jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį. Tačiau iš minėtų liudytojų parodymų visumos matyti, kad jie, nors ir nedetalizuodami atskirų A. V. veiksmų, patvirtino tas aplinkybes, kurias neigia apeliantas, t.y. kad A. V. aktyviai dalyvavo konflikte : plūdosi, stumdėsi su nukentėjusiuoju. Taigi šių liudytojų parodymai, priešingai nei teigiama skunde, apelianto versijos apie įvykio aplinkybes nepatvirtina.

Teismas, darydamas išvadą apie nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių ir lokalizaciją, pagrįstai rėmėsi ne tik teismo medicinos ekspertizės akto duomenimis, bet ir nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Nukentėjusiojo teismo medicininio tyrimo, atlikto pagal medicininius dokumentus, metu nustatyta, kad nukentėjusiajam padaryti šie sužalojimai : veido sumušimas, kraujosruva dešiniosios akies vokuose, galvos smegenų sukrėtimas (2 t., 166-168 b.l.). Teismas, įvertinęs ekspertizės akto išvados teiginius, jog Š. R. galėjo būti suduota žymiai daugiau nei vienas smūgis, tačiau po sudavimo išorinių pėdsakų galėjo nelikti bei tai, kad tyrimą atlikęs ekspertas rėmėsi ir teismo medicinos specialisto tyrimo, atlikto praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui. t.y 10 dienų nuo sumušimo, duomenimis, padarė teisingą išvadą, jog ant nukentėjusiojo kūno iki medicininės apžiūros neišlikusius ir neužfiksuotus, tačiau jam padarytus daugybinius sužalojimus patvirtina paties nukentėjusiojo ir jį iš karto po įvykio mačiusių liudytojų B. R., J. R., A. P. parodymai.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad A. V. pateikta įvykio versija prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir ją teisingai įvertino kaip apelianto pasirinktą gynybos poziciją.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinio skundo argumentus dėl Konstitucijoje įtvirtintų baudžiamojo proceso principų nesilaikymo vertina kaip nepagrįstus ir juos atmeta.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo ir bausmės

Apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio nesunkaus nukentėjusiojo Š. R. sveikatos sutrikdymo ir viešosios tvarkos pažeidimo, jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p.

Bylos įrodymais nustatyta, kad apeliantas nukentėjusįjį pradėjo mušti viešoje vietoje – prie kultūros namų, kuriuose tuo metu vyko šokiai ir buvo susirinkę daug žmonių. Apeliantas, mušdamas ir plūsdamas nukentėjusįjį kitų asmenų akivaizdoje, ne tik demonstratyviai pažemino jį patį, bet ir įžūliu elgesiu parodė nepagarbą visiems šį konfliktą mačiusiems asmenims. Į konfliktą buvo įtraukti ne tik nukentėjusysis, apeliantas ir atliestasis nuo baudžiamosios atsakomybės, bet ir pašaliniai asmenys – nukentėjusiojo sesuo liudytoja J. R., kuri, pamačiusi mušamą brolį, bandė jį ginti, tačiau buvo pargriauta, liudytojas A. U., kuris išskyrė konfliktuojančias puses. Dėl nuteistojo veiksmų buvo sutrikdytas tiek konflikte dalyvavusių, tiek jį stebėjusių asmenų poilsis, o muštynes matę nukentėjusiojo artimieji patyrė didelį išgąstį. Liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio pradžioje nukentėjusiajam ir liudytojui A. N. išėjus į kiemą, tarp jų kilo apsižodžiavimas ir susistumdymas, kurį nutraukė M. N.. Tačiau A. V. šiame susistumdyme nedalyvavo, nukentėjusysis prieš jį nenaudojo jokio smurto ir nesikėsino to daryti, todėl akivaizdu, kad A. V. šiuo konfliktu pasinaudojo kaip pretekstu sumušti nukentėjusįjį. Apeliantas, stebint kitiems asmenims mušdamas nukentėjusįjį, suprato, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir šių padarinių norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Savo tyčiniais veiksmais apeliantas pažeidė asmenų teisę į ramią aplinką, sutrikdydamas visuomenės rimtį, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nepripažinęs, kad pasibaigus pirmajam konfliktui prie kultūros namų, nukentėjusysis savo veiksmais sudarė pavojingą jo sveikatai situaciją, todėl jis turėjo teisę į būtinąją gintį. BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, kurios nesant, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai. Nuteistasis savo skunde būtinosios ginties situacijos buvimą argumentuoja, pakartodamas analogišką viso proceso metu dėstytai versiją, kurios esmė ta, kad nukentėjusysis, eidamas namo, pagrasino jį sužaloti ir puolė, todėl jis gindamasis pargriovė nukentėjusįjį, o nukentėjusiajam jam spyrus ir bandžius pargriauti, vieną kartą spyrė į sėdmenis. Tačiau šie nuteistojo parodymai paneigti nukentėjusiojo ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės M. N. parodymais, iš kurių matyti, kad M. N. ir A. V. pasivijo namo su seserimi einantį nukentėjusįjį, jį užpuolė, nesipriešinantį pargriovė ir suspardė. Šie parodymai paneigia apelianto teiginius apie nukentėjusiojo, kaip konflikto iniciatoriaus, veiksmus ir rodo, kad joks realus ir akivaizdus pavojus apelianto sveikatai nebuvo iškilęs ir jam nebuvo reikalo gintis, todėl jo veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi.

Tyčinis sveikatos sutrikdymas iš chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ir (ar) visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininkas savo elgesiu siekia pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Bylos įrodymais nustatytas ir nuosprendyje aprašytas A. V. veiksmų pobūdis – jis, pasivijęs jo prieš tai sumuštą nukentėjusįjį, matant jo seseriai, elgdamasis agresyviai, dėl menkavertės priežasties – nukentėjusiojo pasakytų necenzūrinių žodžių - prikibo prie nukentėjusiojo, ir, suduodamas smūgius, nesunkiai sutrikdė jo sveikatą – rodo, kad jis veiką padarė dėl chuliganiškų paskatų. Iš bylos įrodymų matyti, kad A. V., mušdamas nukentėjusįjį ir taikydamas į galvą, suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai, numatė, kad dėl jo smūgių nukentėjusysis gali būti sužalotas, ir norėjo tokių pasekmių, tiksliai nekonkretizuodamas galimo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto, t.y. jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tokia A. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Pripažinus, kad nukentėjusysis nebuvo konflikto su A. V. iniciatoriumi, jis nesikėsino į apelianto sveikatą, todėl jam negrėsė joks realus ir akivaizdus pavojus, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiojo elgesį.

Apeliantas skunde teigia, kad apkaltinamajame nuosprendyje nepilnai išdėstytos nusikalstamų veikų sudėtys ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai, todėl nuosprendis neatitinka BPK 305 str. 1 d. nurodytų reikalavimų. Toks nuosprendžio vertinimas yra nepagrįstas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikalstamų veikų aprašymas atitinka baudžiamajame įstatyme išdėstytų dispozicijų turinį, joje apibūdinti pagrindiniai nusikalstamų veikų sudėties elementai ir veikų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės.

Teismas, skirdamas nuteistajam A. V. bausmes, atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, tinkamai įvertino jo veikų pavojingumą, asmenybę apibūdinančius požymius, elgesį po nusikaltimų padarymo ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantui paskirtos bausmės yra adekvačios jo padarytų veikų pavojingumui, jos nėra aiškiai per griežtos, todėl nekeistinos.

Dėl žalos atlyginimo

Teismas, pripažinęs A. V. kaltu, pagrįstai pripažino, kad jis privalo atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą, tačiau, spręsdamas atlygintinos žalos dydžio klausimą, neteisingai taikė CK normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, neįvertino visų byloje esančių duomenų, susijusių su žalos atlyginimu, todėl netiksliai išsprendė šį klausimą. Teismas priteisė iš A. V. nukentėjusiajam 169,72 Lt turtinei žalai atlyginti, tačiau iš nukentėjusiojo civilinio ieškinio ir susitaikymo protokolo (2 t., 253; 256 b.l.) matyti, kad nukentėjusiajam visą patirtą turtinę žalą – 339,44 Lt - atlygino atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės M. N.. Todėl teismo sprendimas priteisti iš A. V. nukentėjusiajam atlyginti turtinę žalą yra perteklinis ir naikintinas. Teismas nustatė, kad nukentėjusiajam neatlygintos neturtinės žalos dydis yra 2000 Lt ir šią sumą priteisė atlyginti iš A. V.. Tačiau civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK 6.6 str. 3 d., 6.279 str. 1 d. imperatyviosios normos nustato, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam atsako solidariai. Teismo sprendimas priteisti iš A. V. konkrečią atlygintinos neturtinės žalos dalį, įtvirtinantis dalinę nuteistojo ir atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės civilinę atsakomybę, prieštarauja imperatyvioms civilinės teisės normoms, todėl keistinas, nustatant, kad neturtinė žala atlygintina solidariai iš abiejų ją padariusių asmenų. Tuo tarpu priteisiant nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, yra nustatomas konkreti iš kiekvieno kaltininko išieškotina suma, todėl teismo sprendimas priteisti išlaidų atlyginimą solidariai keistinas, nustatant, jog A. V. ir M. N. turi atlyginti šias išlaidas lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 d.,

nutarė:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista Š. R. iš A. V. 169,72 Lt turtinei žalai atlyginti

Priteisti solidariai iš A. V. ir M. N. 2000 Lt Š. R. neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš A. V. ir M. N. Š. R. po 300 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.