Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja R.Valentinienė Teisėja J.GrigonienėBaudž. byla Nr. 1A–300-106/2009Procesinio sprendimo kategorija:2.1.7.4 (S).

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2009 m. liepos 9 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. S. ir Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. (J. M.), a.k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. 1 d., nes jis nepadarė šios nusikalstamos veikos.

Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. gegužės 2 d., apie 17 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio G. S. priklausančiame sodo sklype Nr. (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje “Upelio vingis”, Kiškėnų k., Dovilų sen., Klaipėdos r., sužalojo G. S., t.y. smogė ne mažiau kaip vienuoliką smūgių į įvairias kūno ir veido vietas, tokiu būdu padarė poodines kraujosruvas kairio momens gumburo, kaktos dešinės pusės, kairės akies vokų, dešinės pažandės, viršutinės lūpos, dešinės plaštakos, abiejų riešų, krūtinės ląstos dešinės pusėje, dešinės blauzdos srityje, dešinės akies vokų-skruosto-žando (susiliejančios), dėl ko išsiliejo kraujas po dešinės akies obuolio jungine, bei ši kraujosruva supūliavo ir lėmė ilgalaikę sveikatos sutrikdymo trukmę.

J. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. l d., ir paskirti 5 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant 3 mėnesius būti namuose nuo 23 iki 6 val.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti, priteisiant iš J. M. 84,2 Lt.

G. S. civilinį ieškinį 1200 Lt turtinei ir 12200 Lt neturtinei žalai atlyginti tenkinti, priteisiant iš J. M. 13400 Lt.

Vyriausiasis prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad yra įrodyta, kad J. M. sudavė bent vieną smūgį G. S. į veidą, nuo kurio veide iškart atsirado sutinimas, o kadangi ši kraujosruva vėliau supūliavo ir tai lėmė ilgalaikį nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą, konstatuojama, jog tokiu būdu išteisintasis padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. M. smūgį G. S. sudavė gindamasis nuo tiesioginio pavojingo kėsinimosi. Apeliantas analizuoja nukentėjusiosios, liudytojo D. I., taip pat išteisintojo parodymus. Vertindamas situaciją, apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji G. S. nepripažįsta, jog ji užgauliojusi J. M., priekaištavusi jam dėl neištikimybės, tampiusi jį už plaukų, sudavusi smūgius jam ranka ir taip jam padariusi nežymų sveikatos sutrikdymą. Tvirtina, kad J. M. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kelia abejonių. J. M. gerai prisimena, kaip G. S. priekaištavo dėl neištikimybės, kaip ji smogė jam ranka į veidą, kaip ji sugriebusi už plaukų jo galvą trenkė į stalą ir ištempė iš pavėsinės į kiemą, tačiau aplinkybių, kaip buvo sužalota G. S., jau nepamena, nes neteko nuovokos. Tokiu būdu J. M. parodymai turi būti vertintini kritiškai, kaip parodymai asmens, siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliantas daro išvadą, kad J. M. nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis G. S. elgesys: J. M. koliojimas, sugriebimas jam už plaukų ir jų išrovimas, sugriebimas už ausies, taip padarant J. M. sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tai vertintina kaip J. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pavojingas kėsinimasis iš G. S. pusės prieš J. M. buvo spontaniškas, trumpas ir buvo pasibaigęs, nutrukęs, o ir G. S. pavojingo kėsinimosi metu J. M. nebuvo būtinumo gintis nuo G. S., nes jį gynė D. I.. D. I. parodė, kad jis atsistojęs tarp J. M. ir G. S. neleido pastarajai jo mušti. Išskyręss G. S. ir J. M., jis supratęs, kad kivirčas tarp jų baigėsi ir nuo jų pasitraukė į šoną. Tokiu būdu J. M. nebebuvo būtinumo gintis nuo G. S., kadangi jos veiksmai jau buvo pasibaigę, todėl jo smogtas smūgis G. S. vertintinas ne kaip būtinosios ginties išdava, o atskira veika siekiant atkeršyti G. S.. Atitinkamai apylinkės teismo padaryta išvada, kad G. S., po jos pavojingo kėsinimosi veiksmų prieš J. M. nutraukimo vėl pradėjo pavojingo kėsinimosi veiksmus prieš J. M., nepagrįsta ir neteisinga, nes nenustatyta tokių faktinių bylos aplinkybių. Kadangi turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis J. M., todėl tenkintini civiliniai ieškiniai.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiosios G. S. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus duomenis patikrino ir įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos įrodymų analize ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Kaip matosi iš išteisintojo J. M., liudytojo D. I. parodymų, iš dalies iš specialisto išvados, kurioje nustatyta, kad J. M. aplinkybėse nurodytu laiku padaryti sužalojimai, nukentėjusioji pirmoji pradėjo konfliktą ir pirmoji panaudojo smurtą prieš J. M.. Kad apeliantė panaudojo smurtą prieš J. M., D. I. davė parodymus ir apeliacinės instancijos posėdyje, paaiškino, kad G. S. puolė mušti J. M., o D. I., įsiterpęs tarp konfliktuojančių, bandė sulaikyti G. S., nuo kurios smūgių buvo atsiradusios mėlynės ir ant jo rankų. Kad G. S. elgėsi provokuojančiai - koliojo J. M., sugriebė jam už plaukų ir juos išrovė, sugriebė už ausies bei padarė J. M. sužalojimus, apeliaciniame skunde pripažįsta ir prokuroras. Nors apeliantė teigia, kad J. M. galėjo susižaloti neblaivus važinėdamasis automobiliu, jokių duomenų apie J. M. patirtą autoįvykį byloje nėra, be to, nustatyta, kad J. M. viršugalvyje yra išrauti plaukai ir tai patvirtina J. M. ir D. I. parodymus apie tai, kad G. S. tampė J. M. už plaukų. Nėra paneigtas J. M. teiginys, kad dėl G. S. panaudoto smurto jis buvo sumišęs ir iš dalies praradęs nuovoką. G. S. vartojant smurtą, nukreiptą prieš jo asmenį, J. M. turėjo teisę gintis. Apeliantė G. S. tvirtina, kad J. M. ir D. I. gėrė degtinę, buvo neblaivūs, todėl jų parodymais negalima tikėti, tačiau išteisintojo ir liudytojo D. I. girtumo laipsnis įvykio dieną nėra nustatytas, G. S. pripažino, kad ir pati tą dieną gėrė degtinės. G. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji yra moteris, silpna, todėl negalėjo sužaloti J. M., tačiau kolegijos nuomone tiek apeliantė tiek ir išteisintasis yra panašaus ūgio ir kūno kompleksijos ir tokiems teiginiams, atsižvelgiant į padarytų sužalojimų pobūdį, nėra pagrindo.

Prokuroro skunde teigiama, kad G. S. kėsinimasis buvo pasibaigęs, J. M. nebuvo pagrindo gintis, nes jį gynė D. I..

BK 28 str. nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, kad ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto pavojingo kėsinimosi.

Be to BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios gintiems ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 8 p. išaiškinta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta. Taip pat nurodyta, jog teismai turi žinoti, kad įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Kai matosi iš ekspertizės akto ir specialistų išvadų, G. S. fiksuota ne mažiau kaip vienuolika smūginių kontaktų į įvairias kūno ir veido vietas, tokiu būdu padarytos poodinės kraujosruvos kairio momens gumburo, kaktos dešinės pusės, kairės akies vokų, dešinės pažandės, viršutinės lūpos, dešinės plaštakos, abiejų riešų, krūtinės ląstos dešinės pusėje, dešinės blauzdos srityje, dešinės akies vokų-skruosto-žando (susiliejančios), dėl to išsiliejo kraujas po dešinės akies obuolio jungine, bei ši kraujosruva supūliavo ir lėmė ilgalaikę sveikatos sutrikdymo trukmę bei nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Kol kraujosruva nebuvo supūliavusi, G. S. buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas ( b. l. 50-53). Nežymus sveikatos sutrikdymas po šio konflikto nustatytas ir J. M.- poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose su muštine žaizda nosies nugarėlė dešinėje, odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelio užpakaliniame paviršiuje gauti dėl bukos traumos, sumušus tas vietas kietais bukais daiktais, plaukų išretėjimo plotas viršugalvyje – išrovus plaukus ( b. l. 62), todėl nėra pagrindo teigti, kad J. M. gindamasis ir padarydamas G. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, peržengė būtinosios ginties ribas. Taip pat prokuroro apeliaciniame skunde nėra nurodyta pakankamų argumentų daryti išvadą, kad kėsinimasis buvo pasibaigęs ir J. M. po to sudavė G. S. smūgius. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 6 p., pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo tik laikinai sustabdytas“. Byloje nėra patikimų duomenų, kada pasibaigė konfliktas tarp G. S. ir J. M., liudytojas D. I. nematė kokiomis aplinkybėmis buvo panaudotas smurtas prieš G. S., G. S., neigiančios aplinkybę, kad ji panaudojo smurtą prieš J. M., parodymai apie jos sužalojimo aplinkybes prieštaringi, J. M. teigia praradęs nuovoką ir apie tai parodymų neduoda. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį padarė teisingą išvadą, kad nėra duomenų, kad G. S. pavojingas kėsinimasis prieš J. M. buvo pasibaigęs.

G. S. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti teisme, nes nuosprendis yra nepagrįstas, neteisingai įvertintos bylos aplinkybės, teisminio nagrinėjimo metu neapklaustas pagrindinis liudytojas. Šios aplinkybės nenurodytos BPK 326 str. 1 d. 4 p., numatančiame pagrindus, kad nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui. G. S. skunde nurodo vieną aplinkybę, galinčią būti pagrindu panaikinti nuosprendį ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, teigdama, kad teismas buvo šališkas, nes vienpusiškai J. M. naudai vertino įrodymus, neapklausė pagrindinio liudytojo D. I., nesudarė galimybės jai išsakyti savo nuomonės.

Kolegija dėl įrodymų vertinimo šioje byloje jau pasisakė ir konstatavo, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. Pabrėžtina, kad BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BPK 276 str. 1 d. įtvirtinta, kad liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai liudytojas nedalyvauja posėdyje dėl svarbių priežasčių. Liudytojas D. I. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, negalėjo atvykti į teisiamąjį posėdį, todėl teismas pagrįstai pagarsino jo parodymus ( b. l. 45-46). Pažymėtina, kad G. S., kaip matosi iš teisiamojo posėdžio protokolo ( b. l. 120-128, 135-141) apklausti D. I. teisiamajame posėdyje neprašė. Kolegija pakartotinai D. I. apklausė bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, D. I. davė tokius pat parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu.

Kaip matosi iš apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo, jame nėra jokių duomenų, kad G. S. būtų neleidžiama posėdžio metu pasisakyti, jos parodymai užfiksuoti labai išsamiai ( J. M. ant 2,5 lapų, G. S. – ant 5,5 lapų ( Teisiamojo posėdžio protokolas, b. l. 120-129), pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo G. S. nepateikė.

Kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs šią baudžiamąją bylą buvo šališkas, nenustatyta.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad J. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, tenkinti apeliacinius skundus nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ir nukentėjusiosios G. S. apeliacinius skundus atmesti.

.