Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-02-06 · Civilinė byla Nr. e2-373-241/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-06
Bylos Nr.
e2-373-241/2020
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00764-2019-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė (pirm.)
Atsakovas
Iplonita
Ieškovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-373-241/2020Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00764-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOSVARDU2020 m. vasario 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Iplonita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2128-945/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Iplonita“ bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama atsakovei UAB „Iplonita“ iškelti bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad įmonė turi 27 523,34 Eur įsiskolinimą valstybės (savivaldybės) biudžetams, mokestinės nepriemokos nesumoka jau daugiau kaip penkerius metus, įmonės vardu registruotų transporto priemonių nėra, įmonė neturi nekilnojamojo turto, darbuotojų.

Atsiliepimas

2. Atsakovė su bankroto bylos iškėlimu nesutiko ir nurodė, kad UAB „Iplonita“ užsiėmė didmenine prekyba buitinės chemijos gaminiais. Tarp atsakovės akcininkų kilo nesutarimai, todėl nuo 2015 m. akcininkai nusprendė nebevykdyti aktyvios prekybos ir nebeplėtoti verslo, tačiau įmonės nelikviduoti. Vykdydama didmeninės prekybos buitinės chemijos gaminiais veiklą, atsakovė sudarė įvairių sutarčių, tarp kurių buvo sutartis su VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“. Pagal šią sutartį atsakovė kartu su minėta įstaiga 2013 m. vykdė gamintojams ir (ar) importuotojams nustatytą pareigą – organizavo ir finansavo pakuočių atliekų tvarkymą.

3. Atsakovė pažymėjo, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimu buvo panaikinti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti patvirtinimai apie metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą, dėl to atsakovei kilo pareiga sumokėti 21 640 Eur mokestį už aplinkos teršimą. Būtent VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ veiksmai nulėmė tai, kad atsakovei atsirado prievolė sumokėti 21 640 Eur mokestį į valstybės biudžetą, todėl atsakovė turi tokio paties dydžio reikalavimo teisę į VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ dėl nuostolių atlyginimo. Pastarajai atlyginus atsakovės patirtus nuostolius, atsakovė atsiskaitys su ieškove VMI, todėl bankroto bylos iškėlimas atsakovei šioje civilinėje byloje nėra tikslingas ir būtinas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Kauno apygardos teismas 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovės VMI pareiškimą tenkino ir atsakovei UAB „Iplonita“ iškėlė bankroto bylą.

5. Teismas nurodė, kad aktualių duomenų apie įmonės finansinę būklę nėra, nes atsakovės vadovas neįvykdė pareigos pateikti teismui praėjusių ir ataskaitinių metų finansinių ataskaitų rinkinį. Vertinant atsakovės (ne)mokumą 2013 m. balanso duomenimis vadovautis negalima, kadangi įmonės finansinė padėtis nuo 2013 m. gruodžio 31 d. yra iš esmės pasikeitusi. Tai patvirtina atsakovės atsiliepime nurodytos aplinkybės, jog įmonė nuo 2015 m. gegužės 31 d. nevykdo veiklos, nutraukusi veiklą įmonė neturi jokio materialaus turto, kreditorių ir skolininkų.

6. Iš VĮ Registrų centro ir Kelių transporto priemonių registro duomenų teismas nustatė, kad atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto, registruotų transporto priemonių nėra. Viešai skelbiamais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad atsakovė apdraustųjų asmenų (darbuotojų) neturi, skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui taip pat nėra.

7. Teismas nustatė, kad atsakovė turi 27 523,34 Eur įsiskolinimą valstybės (savivaldybės) biudžetams, kurį sudaro 21 640,00 Eur mokestis už aplinkos teršimą ir 1 161,71 Eur šio mokesčio delspinigiai, 3 896,78 Eur pelno mokestis ir 824,85 Eur šio mokesčio delspinigiai.

8. Teismas sprendė, kad atsakovė veiklos nevykdo, neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų institucijoms, kurioms privalo juos teikti, negeneruoja pajamų ir nuosavybės teise neturi jokio materialaus turto, iš kurio būtų galima padengti 27 523,34 Eur įsiskolinimą kreditorei.

9. Teismas nurodė, kad atsakovės nurodomas turimas debitorinis įsiskolinimas nelaikytinas realiu jos turtu ir neįskaičiuotinas į turto sudėtį. Net ir pripažinus, kad atsakovė iš tiesų turi galiojančią reikalavimo teisę į VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, tai nepaneigtų atsakovės būklės atitikimo nemokumo sąvokai. Pagal atsakovės procesiniuose dokumentuose dėstomas aplinkybes, VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ galėtų būti laikoma atsakinga už atsakovei atsiradusią prievolę sumokėti 21 640 Eur mokestį už aplinkos teršimą bei 1 161,71 Eur šio mokesčio delspinigius, t. y. iš viso 22 801,71 Eur, tačiau atsakovės pradelsti įsipareigojimai valstybės (savivaldybės) biudžetams siekia 27 523,34 Eur, t. y. viršija galimos reikalavimo teisės dydį, o kito turto atsakovė neturi.

10. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu prievolė VMI dėl aplinkos teršimo būtų pripažinta neegzistuojančia (nuginčyta teisme), kitos neginčijamos atsakovės pradelstos prievolės mažiausiai 4 721,63 Eur viršija įmonės turto vertę, o tai patvirtina įmonės nemokumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Atsakovė UAB „Iplonita“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės VMI pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Iplonita“ iškėlimo atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. VMI reikalavimas atsakovei grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu buvo panaikinti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti patvirtinimai apie atsakovės metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą. Atitinkamai, Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriui 2018 m. lapkričio 9 d. atlikus atsakovės patikrinimą ir surašius patikrinimo aktą, buvo konstatuota, kad remiantis minėtu sprendimu, VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti patvirtinimai apie UAB „Iplonita“ metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą už 2013 m. naikintini. Tokiu būdu Aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodė, kad atsakovė UAB „Iplonita“ už 2013 m. mokestinį laikotarpį turi sumokėti 21 640 Eur mokestį už į vidaus rinką išleistą pakuočių kiekį.

Žemesnės instancijos teismas

11.2. VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, nesutikdama su Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu, teismui pateikė skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. eI-142-789/2019 dėl šio sprendimo teisėtumo ir nusprendė panaikinti 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Teismas padarė išvadą, kad sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, todėl VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti patvirtinimai apskritai negalėjo būti panaikinti.

Atsiliepimas

11.3. Atsakovė 2019 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į VMI su pasiūlymu dėl taikaus ginčo sprendimo, kuriame nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti patvirtinimai apie atsakovės metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą buvo panaikinti sprendimu, kurio teisėtumo klausimas šiuo metu yra nagrinėjamas apeliacine tvarka, ir kol nėra galutinio teismo sprendimo, yra tikslinga sudaryti abipusį susitarimą, kuriuo būtų sustabdomas atsakovės 21 640 Eur skolos valstybei išieškojimas.

11.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės prašymą atidėti teismo posėdį dėl bankroto bylos iškėlimo ir į išdėstytas aplinkybes, jog VMI galimai sutikus su pasiūlymu ir sustabdžius įsiskolinimo išieškojimą, neliktų pagrindo kelti bankroto bylą, kadangi atsakovė neturėtų jokių pradelstų įsipareigojimų. Teismas, nutardamas iškelti bankroto bylą, neleido atsakovei išnaudoti visų įmanomų alternatyvų išspręsti susidariusią situaciją, kadangi VMI nebuvo pateikusi atsakymo į atsakovės pasiūlymą.

11.5. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui galutinai konstatavus, kad Aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimas buvo priimtas neteisėtai ir dėl to yra negaliojantis, atitinkamai didžiąja dalimi sumažėtų VMI reikalavimas, o atsakovė galėtų susitarti su VMI dėl likusios pradelstos 4 721,63 Eur prievolės mokėjimo tvarkos.

11.6. Teismas neatsižvelgė į tai, kad net tuo atveju, jeigu VMI netenkintų pasiūlymo ir atsisakytų sudaryti taikų susitarimą, atsakovė turės galimybę pareikšti regresinį reikalavimą VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“. Šalių sudarytoje sutartyje numatyta, kad jeigu VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ pateiktas patvirtintas dokumentas kompetentingos institucijos panaikinamas, pripažįstamas netinkamu arba kompetentingos valdžios institucijos dėl kitų priežasčių priima sprendimą panaikinti mokesčio lengvatą UAB „Iplonita“ ir tokį sprendimą sąlygojo tai, kad VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal sutartį, UAB „Iplonita“ nuostoliais laikomas jos pagal teisės aktų reikalavimus sumokėtas mokestis už tą pakuočių atliekų kiekį ir rūšį, už kurį išduotas patvirtinimo dokumentas buvo pripažintas negaliojančiu.

11.7. Taigi įsiskolinimas VMI gali būti padengtas ir nekeliant bankroto bylos, nes atsakovė turi neišnaudotą alternatyvą regresiniu reikalavimu kreiptis į VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ ir taip didžiąja dalimi apmokėti susidariusią mokestinę nepriemoką.

Šalies argumentai

12. Ieškovė VMI prašo atmesti atsakovės UAB „Iplonita“ atskirąjį skundą. Atsiliepimas į jį grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Atsakovės skola VMI sudaro 27 523,34 Eur, atsakovė neatsiskaito daugiau kaip penkerius, o tai tik patvirtina faktą, kad atsakovės finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio. Įmonė nesiekia geranoriškai sumokėti mokestinę nepriemoką, net ir žinodama apie keliamą bankroto bylą. Taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai yra neveiksmingi.

12.2. Teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovės nurodomas debitorinis įsiskolinimas nelaikytinas realiu jos turtu ir neįskaičiuotinas į realią turto sudėtį. Laukimas kol įmonė išspręs nuostolių atlyginimo klausimą su VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, ar bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje, nėra atskiras pagrindas stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus bei nekelti bankroto bylos atsakovei. Bankroto bylos iškėlimo faktas neeliminuoja atsakovės teisės pareikšti ieškinį VŠĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ dėl nuostolių prisiteisimo. Bankroto proceso metu šią teisę atsakovės vardu gali įgyvendinti bankroto administratorius.

12.3. Administracinės bylos baigtis gali turėti įtakos tik 21 640 Eur mokesčio už aplinkos teršimą ir 1 161,71 Eur delspinigių apskaičiavimo pagrįstumui, tačiau atsakovė turi papildomą 3 896,78 Eur pelno mokesčio prievolę bei iš jos kylančią pareigą mokėti 824,85 Eur delspinigius. Taigi teismas padarė pagrįstą išvadą, kad net ir pripažinus pagrįsta atsakovės poziciją, susijusią su mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimu, pradelstos atsakovės prievolės mažiausiai 4 721,63 Eur viršija įmonės turimo turto vertę.

12.4. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įmonė tebevykdo veiklą, jos veikla pelninga, įmonės pradelsti įsipareigojimai sumažėjo, įmonė moka privalomuosius mokėjimus valstybės biudžetui bei turi realias galimybes vykdyti savo įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

14. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) ir neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). Pagal JANĮ 155 straipsnio 1 dalį iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams JANĮ nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1 – 5 punktuose nustatytas išimtis.

15. Kadangi bankroto bylos iškėlimo procedūra pradėta ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis priimta galiojant ĮBĮ, todėl šio įstatymo nuostatos taikomos ir apeliaciniam procesui.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

17. 2020 m. vasario 4 d. atsakovė pateikė naują rašytinį įrodymą – 2020 m. sausio 13 d. VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ raštą, kurį prašo pridėti prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės pateiktas įrodymas gali būti reikšmingas sprendžiant klausimą dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, jo priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl priimamas ir vertinamas su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl bankroto bylos iškėlimo

18. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti savo įsipareigojimų.

19. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi realia į balansą įrašyto turto verte. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018, kt.).

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė UAB „Iplonita“ atitinka nemokios įmonės statusą, kadangi neturi jokio turto, o jos pradelstus įsipareigojimus sudaro 27 523,34 Eur mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui. Be to, įmonė nevykdo jokios veiklos, neturi darbuotojų, neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų institucijoms, kurioms privalo teikti.

21. Apeliantė ginčija tik pirmosios instancijos teismo nustatytą įmonės pradelstų įsipareigojimų sumą. Atskirajame skunde iš esmės teigiama, kad didžioji dalis atsakovės prievolės valstybės biudžetui (22 801,71 Eur) yra ginčytina. Apeliantė nurodo, kad apeliacine tvarka išnagrinėjus ir galimai įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019, gali išnykti aplinkybės, kurių pagrindų atsakovei buvo nustatyta prievolė sumokėti nurodytą mokestį už aplinkos teršimą ir delspinigius. Šiam sprendimui neįsiteisėjus ir atsakovės prievolei išlikus galioti, atsakovei atsiras atitinkamo dydžio reikalavimo teisė į VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, todėl nurodytas 22 801,71 Eur mokestis už aplinkos teršimą ir delspinigiai bet kuriuo atveju būtų sumokėti.

22. Pagal ginčui aktualią teismų formuojamą praktiką, sprendžiant juridinio asmens (ne)mokumo klausimą ir vertinant jo turimo turto santykį su pradelstais įsipareigojimais, ginčijami tokio asmens įsipareigojimai paprastai nėra įskaičiuojami į bendrą jo pradelstų įsipareigojimų sumą, tačiau ši taisyklė negali būti suabsoliutinama ir teismo taikoma visiškai neatsižvelgiant į teisminių ginčų dėl kreditorinių reikalavimų pobūdį bei atsiradimo aplinkybes (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-515-823/2018, kt.).

23. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovės prievolė nėra tiesiogiai ginčijama. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų inicijavusi atskirą mokestinį ginčą dėl prievolės mokėti 22 801,71 Eur įsiskolinimą už aplinkos teršimą ir delspinigius. Nepaisant to, atsakovė pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, kad atsakovės prievolė mokėti nurodytą taršos mokestį yra susijusi su Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-142-789/2019 ginčijamu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu nurodytą administracinį aktą panaikino. Teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes jis apeliacine tvarka apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. eA-1805-525/2020). Atsakovė nurodytoje byloje dalyvauja suinteresuoto asmens teisėmis.

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių pakanka spręsti, kad 22 801,71 Eur įsiskolinimo suma laikytina faktiškai ginčytina, t. y. įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimui, ieškovei VMI gali atsirasti pagrindas perskaičiuoti atsakovės mokestinę nepriemoką už taršą (ją panaikinti), todėl nėra pagrindo nurodytos prievolės įtraukti į bendrą atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumą.

25. Sutiktina ir su atskirojo skundo argumentais, kad net šiai atsakovės prievolei išlikus galioti, tokiu atveju atsakovė pagrįstai gali įgyti atitinkamo dydžio reikalavimo teisę į VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“. Iš atsakovės pirmosios instancijos teismui pateiktos 2013 m. balandžio 15 d. sutarties dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo 25 punkto matyti, kad dėl kompetentingų valstybės institucijų panaikinto VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ patvirtinimo apie atliekų sutvarkymą atsakovei atsiradusi mokestinė prievolė arba mokestinės lengvatos dėl taršos praradimas yra laikoma atsakovės UAB „Iplonita“ žala, kurią pagal sutarties sąlygas turi atlyginti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“. Byloje nėra ginčo, kad atitinkama situacija susiklostė ir nagrinėjamu atveju, t. y. atsakovės prievolė mokėti 22 801,71 Eur mokestį už aplinkos taršą ir delspinigius atsirado dėl administraciniu aktu panaikinto VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ patvirtinimo apie atliekų sutvarkymą.

26. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais, tačiau teismas, faktiškai nevertindamas jokių duomenų, susijusių su atsakovės potencialia skolininke VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, padarė išvadą, kad atsakovės debitorinis įsiskolinimas nelaikytinas realiu turtu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi pagal viešai prieinamus duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ yra veikiantis juridinis asmuo, paskutiniais finansiniais metais deklaravęs ženklią apyvartą, neturintis einamųjų įsiskolinimų valstybės biudžetui ir pan. Taigi nėra pagrindo abejoti VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ galimybe vykdyti prievoles.

27. Nepaisant to, kad į pradelstų įsipareigojimų sumą nebuvo pagrindo įtraukti 22 801,71 Eur mokestį už aplinkos taršą ir delspinigius, atsakovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog UAB „Iplonita“ atitinka nemokios įmonės statusą, todėl jai keltina bankroto byla.

28. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019 47 punktas).

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (žr. šios nutarties 28 punkte nurodytos kasacinio teismo nutarties 50 punktą).

30. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir tuo atveju, jeigu prievolė valstybės biudžetui dėl aplinkos teršimo būtų pripažinta neegzistuojančia, kitos atsakovės pradelstos prievolės mažiausiai 4 721,63 Eur viršija įmonės turto vertę, o tai patvirtina įmonės nemokumą. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nurodytos pradelstos prievolės dalies atskirajame skunde neginčija, o tik deklaratyviai nurodo, kad išsprendus klausimą dėl 22 801,71 Eur mokesčio už aplinkos taršą ir delspinigių mokėjimo, bus kreipiamasi į VMI dėl likusios prievolės dalies mokėjimo išdėstymo. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė ateityje bus pajėgi sumokėti iš karto visą ar bent dalimis mokestinę nepriemoką (pelno mokestį ir delspinigius). Neginčytina aplinkybė, kad atsakovė jokio turto neturi, o į bylą nepateikti duomenys, iš kokio turto ar lėšų bus vykdomi atsakovės įsipareigojimai. Nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad įmonės akcininkai yra nusprendę ir turi realias galimybes padengti juridinio asmens įsipareigojimus, įmonė siekia atkurti veiklą ir gauti pajamas, kt. Be to, atsakovė nepaaiškino aplinkybių, kodėl neginčijama mokestinės nepriemokos dalis nebuvo apmokėta dalimis anksčiau (prievolė sumokėti pelno mokestį atsirado nuo 2016 m. birželio 30 d). Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovė atitinka visus šios nutarties 29 punkte nurodytus kriterijus, kuriems esant juridiniam asmeniui keltina bankroto byla. Atsakovė ilgą laiką nevykdo jokios veiklos, kelerius metus nevykdo įsipareigojimų valstybės biudžetui ir neturi jokio turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorės VMI reikalavimus.

31. Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad atsakovei iškėlus bankroto bylą, buvo pažeistas ultima ratio (kraštutinės priemonės) principas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kadangi yra išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Šiuo atveju ieškovė VMI atsakovės atžvilgiu atliko priverstinio išieškojimo veiksmus, kurie nedavė jokių rezultatų, todėl ieškovei atsirado pakankamas pagrindas inicijuoti atsakovės bankroto bylą. Kaip nustatyta, atsakovė neįrodė, kad ieškovės reikalavimas (jo dalis) galėtų būti patenkintas kitais būdais, nei bankroto bylos inicijavimu.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bankroto bylos iškėlimo klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ĮBĮ normas ir pagrįstai tenkino ieškovės pareiškimą dėl atsakovės UAB „Iplonita“ bankroto bylos iškėlimo. Todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Gasiūnienė