Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo V. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo V. M. prašymas dėl laisvės apribojimo laikotarpio įskaitymo į atliktos bausmės laiką,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 147 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1698 redakcija), 147 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta galutinė subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. rugpjūčio 23 d.

2017 m. sausio 27 d. Panevėžio apygardos teisme gautas nuteistojo V. M. prašymas į Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, paskirtą ir neatliktą bausmės dalį įskaityti laisvės apribojimo laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. liepos 10 d.

Nuteistojo V. M. nuomone, tuo metu, kai jam buvo taikomos kardomosios priemonės, jis faktiškai atliko bausmę – buvo be asmens dokumentų, neturėjo teisės kur nors išvykti. Nuteistajam tai buvo laisvės atėmimas, jis nuolat jautė, kad nėra laisvas. Be to, jis nepažeidė paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų, šiuo metu elgiasi tinkamai, dirba pataisos įstaigos koplyčioje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 361 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. BPK 361 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę priimti sprendimą įskaityti kardomąjį kalinimą į bausmės atlikimo laiką, jeigu kardomasis kalinimas teismo nuosprendžiu neįskaitytas arba įskaitytas netiksliai. BK 66 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka nuteistasis V. M. buvo laikinai sulaikytas 2006 m. lapkričio 15 d., 2006 m. lapkričio 17 d. jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2007 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi V. M. kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones – namų areštą ir dokumentų paėmimą. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžiu V. M. į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. lapkričio 15 d. iki 2007 m. rugpjūčio 23 d., taip pat nuspręsta kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei periodinį registravimąsi policijos įstaigoje – iki nuosprendis įsiteisės palikti nepakeistas.

Nors nuteistasis skunde nesutinka su skundžiamoje nutartyje išdėstyta teismo pozicija, kad laikas, kai V. M. buvo taikomos kitos kardomosios priemonės nei suėmimas, neįskaitomas į bausmės laiką, tačiau įstatyme imperatyviai numatyta, kokiais atvejais ir kokios procesinės prievartos priemonės įskaitomos į bausmės laiką. BK 66 straipsnis įpareigoja teismą, skiriant bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), jį įskaityti į paskirtą bausmę, ir nustato, kokiu santykiu tai turi būti padaryta. Kitų kardomųjų priemonių įskaitymas į bausmės laiką nenumatytas. Iš kitų procesinės prievartos priemonių į suėmimo ir bausmės laiką įskaitomas tik laikinas sulaikymas (BPK 140 straipsnio 9 dalis) ir atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą (BPK 141 straipsnio 1 dalis, 406 straipsnio 2 dalis). Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad į bausmės laiką gali būti įskaitytos tik tokios kardomosios ir kitos procesinės prievartos priemonės, kurių įskaitymas tiesiogiai numatytas įstatyme (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-402/2010). Nors nuteistajam baudžiamojo proceso metu buvo taikomos ir kitos nei suėmimas kardomosios priemonės, kurios taipogi iš dalies varžė V. M. laisvę, tačiau šių kardomųjų priemonių įskaityti į bausmės laiką nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, sprendžiant nuteistajam skiriamos bausmės dydžio klausimą buvo įvertinta tai, jog pirmosios instancijos ir apeliacinis procesas dėl didelio būtinų procesinių veiksmų kiekio, tęsėsi daugiau kaip šešerius metus, jo trukmei nuteistasis įtakos neturėjo, ilgą bendrą bylos procesą lėmė didelė bylos apimtis, jos sudėtingumas. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, dėl šios priežasties, o taip pat ir dėl proceso metu taikytų kardomųjų priemonių, nuteistajam V. M. buvo paskirtos žymiai trumpesnės trukmės laisvės atėmimo bausmės, nei jos būtų paskirtos, jei procesas būtų neužtrukęs. Taigi, ilga baudžiamojo proceso trukmė jau buvo įvertinta skiriant bausmes nuteistajam V. M..

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, keisti ją nuteistojo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.