- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-21
- Bylos Nr.
- 2A-710-154/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04913-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- D. Š.
- Ieškovas
- UAB „Trasis“
- Trečiasis asmuo
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Matiukienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-209-772/2014, iškeltoje pagal ieškovės UAB „Trasis“ ieškinį atsakovui D. Š. dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per filialą Lietuvoje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Trasis“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo D. Š. 96 292,04 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad su atsakovu D. Š. 2011-07-11 sudarė Darbo sutartį, kuria atsakovą D. Š. priėmė dirbti krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Su atsakovu buvo sudaryta „Visiškos materialinės atsakomybės sutartis“, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą. 2012-08-17 atsakovas komandiruotės Šveicarijos Konfederacijoje metu, būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims – sugadinta tvora, apgadinta benzino kolonėlė ir sugadintas stulpas. Eismo įvykio bei tretiesiems asmenims padarytos žalos faktas buvo užfiksuotas Šveicarijos Konfederacijos pareigūnų. Atsakovo vairuojamas automobilis buvo techniškai tvarkingas ir apdraustas draudimo bendrovėje AAS „Gjensidige Baltic“. Minėta draudimo bendrovė atlygino tretiesiems asmenims eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė ieškovei tris pretenzijas dėl išmokėtų sumų grąžinimo. Ieškovė dėl trečiųjų asmenų turto sugadinimo sumokėjo draudimo bendrovei 96 292,04 Lt (48149,85 Lt už sugadintą tvorą, 46752,34 Lt už apgadintą benzino kolonėlę ir 1389,85 Lt už sugadintą stulpą) ir vadovaujantis LR Darbo kodekso (toliau – DK) 255 straipsnio ir LR Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio nuostatomis įgijo regreso teisę reikalauti iš atsakovo D. Š. atlyginti draudimo bendrovei sumokėtas sumas. 2013-06-06 ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl geranoriško žalos atlyginimo, tačiau atsakovas žalą atlyginti atsisakė. Atsakovui gera valia nesutinkant grąžinti draudimo bendrovei sumokėtą sumą, ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo eismo įvykio metu padarytą žalą ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (14-18 b. l.).
Atsakovas D. Š. su ieškiniu sutiko iš dalies. Pripažino, kad eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus ir turi atlyginti padarytą žalą, tačiau nesutiko su ieškovės prašomu priteisti turtinės žalos dydžiu. Teigė, kad Šveicarijos Kantono policijos pranešime buvo nurodyta, kad eismo įvykio metu padaryta bendra materialinė žala siekia 5000 – 6000 Šveicarijos frankų (14049 – 16859 Lt), o ieškiniu prašoma priteisti kelis kartus didesnę sumą. Atsakovo manymu iš ieškovės pateiktų dokumentų nėra aišku, ar ieškovės ir draudimo bendrovės sumokėtos sumos yra priežastiniame ryšyje su padarytu pažeidimu ir ar ieškovė turi regreso teisę į tokio dydžio žalos atlyginimą. Taip pat nurodė, kad jo vairuojama transporto priemonė eismo įvykio metu į pastato vitriną neatsitrenkė (62-64 b. l.). Pateikė prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą per 36 mėnesius (158-159 b. l.).
Trečiasis asmuo, draudimo kompanija, AAS „Gjensidige Baltic“ su pareikštu ieškiniu sutiko. Patvirtino, kad dėl 2012-08-17 Šveicarijoje įvykusio eismo įvykio nukentėjusiems asmenims išmokėjo 96 292,04 Lt dydžio draudimo išmoką. Pažymėjo, kad vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, Hagos konvencijos 3 straipsnį ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, įvertinant padarytą žalą ir mokant draudimo išmoką buvo vadovautasi Šveicarijos teisės aktais, todėl atsakovas, nesutikdamas su išmokėtos žalos dydžiu, turi nurodyti su kuria jos dalimi nesutinka ir kokie Šveicarijos valstybės teisės aktai apskaičiuojant jo padarytą žalą buvo pažeisti (74-75 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014-04-28 sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovei UAB „Trasis“ iš atsakovo D. Š. 96 292,04 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013-07-10 (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2889,00 Lt žyminio mokesčio, 431,80 Lt kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų bei 19,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą. Priteistos 96 292,04 Lt sumos sumokėjimą išdėstė 36 mėnesių laikotarpiui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigojant atsakovą kiekvieną mėnesį iki paskutinės jo dienos sumokėti ieškovei po 2 675,00 Lt įmoką, o paskutinį mėnesį sumokėti 2667,04 Lt įmoką.
Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad žalos, kurią prašoma priteisti, padarymo metu ginčo šalis siejo darbo teisiniai santykiai, žala atsirado atsakovui vykdant darbo funkcijas, todėl dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovės (darbdavio) išmokėtą trečiųjų asmenų turtui padarytą žalą sprendė pagal Darbo kodekso (DK) XVII skyriaus normas, reglamentuojančias materialinę atsakomybę.
Teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos - reali žala, žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, pažeidėjo kaltė, pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai, žalos atsiradimas susijęs su darbine veikla. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės UAB „Trasis“ pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino žalos padarymo faktą bei jos dydį, o atsakovas D. Š. nors šį dydį ginčijo, tačiau objektyvių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė. Teismui nekilo abejonių dėl žalos dydžio pagrįstumo, kadangi taisant atsakovo sugadintą trečiųjų asmenų turtą buvo būtina atlikti daug papildomų darbų. Teismas atsižvelgė ir į CK 1. 44 str. nuostatą, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina valstybės, kurios teritorijoje įvyko eismo įvykis, teisė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kitas materialinės atsakomybės sąlygas (atsakovo kaltę, neteisėtą veiką ir priežastinį ryšį tarp jos ir nurodytos žalos) patvirtina Šveicarijos policijos pareigūnų pranešimas, kuriuo nustatytas atsakovo D. Š. neblaivumas. Pranešime buvo nurodyta, kad atsakovas D. Š. padarė kelių eismo taisyklių pažeidimą – atsitrenkė į pastatą, nepaisė draudimo važiuoti nakties metu ir nesilaikė poilsio laiko, dėl to kilo eismo įvykis, buvo apgadintas trečiųjų asmenų turtas ir atsakovui skirta piniginė baudą, tai yra jam taikyta teisinė atsakomybė pagal Šveicarijos viešąją teisę. Teismo vertinimu šis rašytinis įrodymas bei byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovas sumokėjo jam skirtą baudą, kurios jis neginčijo dėl policijos pareigūnų sprendimo patraukti jį teisinėn atsakomybėn, paneigė atsakovo paaiškinimus apie tai, kad jis tėra tik iš dalies kaltas dėl eismo įvykio metu tretiesiems asmenims padarytos žalos, kokią nurodė transporto priemonės draudikas. Be to teismo posėdžio metu atsakovas D. Š. šios aplinkybės irgi nenuginčijo (CPK 187 str.). Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad žala padaryta atsakovo komandiruotės metu, atsakovui būnant Šveicarijos Konfederacijoje, t.y. kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai, darbo metu ir atliekant darbo funkcijas. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė visas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas (DK 246 str.). Taip pat teismas padarė išvadą, kad ieškovės darbuotojo (atsakovo) kaltės forma yra tyčinė, ne tik dėl padaryto viešosios teisės pažeidimo pobūdžio, bet ir dėl to, kad jis pažeidimo momentu buvo neblaivus. Remdamasis bylos duomenimis teismas pažymėjo, kad atsakovas pas ieškovą dirbo vairuotoju ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su jam perduotų materialinių vertybių gabenimu, o transporto priemonė (ir puspriekabė) jam buvo perduota kaip darbo priemonė toms vertybėms gabenti, todėl įvertinęs 2011-07-11 tarp šalių sudarytose darbo ir individualios materialinės atsakomybės sutarčių nuostatas bei atsižvelgęs į DK 256 straipsnio 1 dalį, teismas konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms atsakovas privalo visiškai atlyginti ieškovui padarytą žalą, kurią pastarasis patyrė, patenkinęs draudiko (trečiojo asmens) reikalavimą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus teismas vertino, kad ieškovė pagrįstai reikalauja atsakovui taikyti visišką materialinę atsakomybę. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir jų patvirtinimui pateiktus argumentus, taip pat patenkino atsakovo D. Š. prašymą ir nustatė sprendimo vykdymo tvarką, išdėstydamas lygiomis dalimis ieškovei priteistos sumos išieškojimą per 36 mėnesius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas D. Š. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuriuo ieškovei UAB „Trasis“ iš atsakovo D. Š. priteistas 96292,04 Lt žalos atlyginimas, sumažinant ieškovei priteistos žalos atlyginimą 33 929 litų, t.y. iki 62 363,04 litų. Taip pat pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuriuo ieškovei priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 96 292,04 Lt. sumos nuo 2013-07-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisiant ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo 62 363,04 Lt sumos nuo 2013-07-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pakeitus Šiaulių apylinkės teismo sprendimą, tarp šalių atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas teisės taikymo klaidą, išimtinai vertino ir suabsoliutino Šveicarijoje kilusio eismo įvykio medžiagoje nurodytus duomenis. Nagrinėjamoje byloje netaikytina 1971-05-04 Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisė, nes pagal šios Konvencijos 2 str. 5 p., ji netaikoma atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Nagrinėjamoje byloje taikoma LR teisė, nes prievolėms, atsirandančioms draudimo sutarčių pagrindu, taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko verslo vieta, teisė (CK 1.37 str. 6 d.). Teismo išvada, kad atsakovas, ginčydamas žalos dydį, tinkamų įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė, prieštarauja LR CPK 178 straipsnyje nustatytai įrodinėjimo pareigai, nes būtent ieškovė, reikalaudama priteisti 96 292,04 Lt žalos atlyginimą, turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė tokio žalos dydžio reikalavimą.
2. Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad būtina atlyginti padarytą žalą, tačiau nebūtinai tokio dydžio, buvo darbdavio pareiga, nes eismo įvykio metu ieškovės darbuotojas vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus. Reikalavimas iš regresinės prievolės galimas darbdavio ir Lietuvos draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ teisiniuose santykiuose, tačiau ne darbdavio (ieškovės) ir darbuotojo (atsakovo) teisiniuose santykiuose. Pačios draudimo išmokos sumokėjimas nėra pagrindas žalai atlyginti. Tai nėra prejudicinę reikšmę žalos dydžio nustatymo prasme turintis faktas, kurio nereikia įrodinėti. Jei ieškovė draudimo bendrovei AAS „Gjensidige Baltic“ atlygino visą žalą, tai yra jos rizika. Iš pateiktos policijos medžiagos byloje nustatyta, kad žala susideda dėl kelių objektų sugadinimo. Už stulpo sugadinimą buvo pareikalauta sumokėti 489 Šveicarijos frankų (pagal kursą 1 Šveicarijos frankas yra 2,8274 Lt) - 1382,60 Lt. Už gabiono (tvoros) sugadinimą ir atliktus darbus 16972,10 Šveicarijos frankų - 47987 Lt. Vitrinos keitimo darbai nėra aprašyti, vitrinos sugadinimo laipsnis nėra aptartas, apsiribojant tik informacija, suteikta 2012-11-06 telefonu, tai yra praėjus nuo 2012-08-17 eismo įvykio beveik 4 mėnesiams bei susitarimu dėl draudimo išmokų mokėjimo, kuriame nurodytas išmokos dydis - 12000 CHF (33 929 Lt) ir tai sudaro ginčijamą sumą. 2012-11-06 informacijos pastabose/komentare nurodyta, kad buvo apgadintas aliumininis profilis, fiksuojantis vitrinos stiklą. Dėl to naujam profilio sumontavimui reikia išmontuoti vitriną, ko pasekoje, dėl vidinės įtampos gali atsirasti įtrūkimai. Komentare nurodoma, kad išlaidų sąmata sudaroma nebus, nes pagrindinių išlaidų apskaičiuoti neįmanoma, nes nežinoma, kiek bus sugaištama laiko. Priešingai nei nurodyta pastabose iš telefoninio pokalbio, pateiktose į bylą nuotraukose visiškai nesimato vitrinos aliumininio profilio defekto, kuris turėjo neišvengiamai atsirasti, atsakovo vairuojamai transporto priemonei atsitrenkus į vitrinos aliumininį profilį. Iš to seka, kad nurodyti duomenys nepatvirtina, kad vitrinos aliumininiame profilyje sugadinimas yra priežastiniame ryšyje su atsakovo padarytu pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio bei prašomos priteisti iš atsakovo žalos dydžio dėl vitrinos sugadinimo, atitinkančio teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str.). Šie pateikti duomenys sudaro teisinį pagrindą mažinti žalos dydį 33 929 litų, nes atsakovas neturi pareigos atlyginti žalą, kuri nesusijusi priežastiniu ryšiu su jo neteisėta veika.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Trasis“ su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, prašo skundą atmesti.
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Ieškovės nesutinka su atsakovo teiginiu, kad 1971-05-04 Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės negalėjo būti taikoma, kadangi žalos sureguliavimas ir atgręžtinis reikalavimas bei subrogacija yra du skirtingi institutai, kuriuos pirmos instancijos teismas atskyrė nagrinėdamas civilinę bylą. Tai yra eismo įvykio metu trečiųjų asmenų turtui padaryta žala ir draudimo išmokų dydis buvo apskaičiuotas bei išmokėtas taikant Šveicarijos Konfederacijos teisę, o trečiojo asmens atsiųstas reikalavimas ieškovei ir ieškovei pateiktas reikalavimas atsakovui taikant Lietuvos Respublikos teisę.
2. Dėl žalos dydžio įrodinėjimo ieškovė pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 str.), dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Trasis“, reikalaudama priteisti 96 292,04 Lt žalos atlyginimą, žalos dydžio, kaip nurodo atsakovas, nepreziumavo, o teismui pateikė žalos dydį patvirtinančius dokumentus, t.y. 2012-08-07 eismo įvykio metu nukentėjusiems tretiesiems asmenims apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas patvirtinančius dokumentus, o atsakovas D. Š. nepateikė jokių įrodymu, kurie paneigtu nurodytus žalos dydžius. Be to TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 punkte numatyta, kad draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam eismo įvykyje asmeniui, dėl išmokėtos draudimo išmokos turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį, jei šis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Pagal minėtą teisės normą draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, įgyja reikalavimo teisę į apdraustąjį visais atvejais ir visa išmokos apimtimi, apdraustajam vairavus transporto priemonę neblaiviam. Todėl atsakovo teiginys, kad darbdavio pareiga yra atlyginti padarytą žalą, tačiau nebūtinai tokio dydžio, yra nepagrįstas. Atsakovas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad 2011-07-11 Individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartyje Nr. SL-M220 nebuvo aptarta darbuotojo atsakomybė už padarytą žalą tretiesiems asmenims. Ši nuostata pažymėta Individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1.1.6. papunktyje, kuriuo atsakovas įsipareigoja atlyginti visą materialinę žalą, atsiradusią dėl kompensacinių išmokų, kurias ieškovė turėjo mokėti dėl atsakovo (darbuotojo) kaltės.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ nurodė, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Atkreipė dėmesį, kad draudimo išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ) 16 str. 1 d.). Kadangi nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Šveicarijoje, draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal šios valstybės teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad draudikas, turintis teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą Lietuvos Respublikoje, privalo kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovus pretenzijoms nagrinėti, kurie yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims esant visoms šioms sąlygoms: nukentėjęs trečiasis asmuo žalą patyrė Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri nėra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba užsienio valstybėje, kurios nacionalinis draudikų biuras yra žaliosios kortelės sistemos narys, ir nukentėjęs trečiasis asmuo nuolat gyvena Europos Sąjungos valstybėje narėje; nukentėjusio trečiojo asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje; kaltininko, kurio civilinę atsakomybę apdraudė šis draudikas, transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri nėra nukentėjusio trečiojo asmens nuolatinė gyvenamoji vieta (TPVCAPDĮ 14 str. 4 d.). Kadangi eismo įvykis, jo vieta ir nukentėjęs asmuo bei kitos reikšmingos aplinkybės atitiko aukščiau nustatytas sąlygas, žalą administravo AAS „Gjensidige Baltic“ paskirtas atstovas pretenzijoms nagrinėti Zurich Versicherungs - Gessellschaft AG. Šiam atstovui įstatymo pagrindu buvo suteikti visi būtini įgaliojimai funkcijų (rinkti visą būtiną informaciją, spręsti klausimus dėl išmokos mokėjimo, mokėti draudimo išmokas ir kita) vykdymui (TPVCAPDĮ 14 str. 6 d.).
Pabrėžė, kad D. Š. nesikreipė nei į draudiką, nei į jo atstovą pretenzijoms nagrinėti dėl leidimo dalyvauti sprendžiant dėl žalos dydžio nustatymo, todėl laikytina, kad jis su žalos dydžiu sutiko ir nebegali jo ginčyti. Trečiojo asmens vertinimu, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia eismo įvykio metu padarytos žalos ir draudimo išmokos dydį. Jokių savo abejones dėl išmokėtos draudimo išmokos pagrindžiančių įrodymų atsakovas nepateikė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai atsakovas nesutinka su ieškovo nurodytu žalos dydžiu, tai turi įrodyti šią aplinkybę, nes pagal CPK 178 str. šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Priešingu atveju būtų pažeisti rungimosi, dispozityvumo ir procesinio šalių lygiateisiškumo principai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl įvykusio eismo įvykio aplinkybių, atsakovo atsakomybės bei ieškovės žalos atlyginimo fakto. Byloje tarp šalių ginčas kilo dėl atlygintinos žalos dydžio, t.y. dėl 33 929 Lt žalos pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina žalos padarymo faktą bei jos dydį. Teismas konstatavo, kad atsakovas D. Š., nesutikdamas su ieškovės prašomu priteisti žalos dydžiu, tinkamų įrodymų, paneigiančių šią faktinę aplinkybę, nepateikė. Atsakovas su teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp prašomos priteisti iš atsakovo žalos dydžio ir vitrinos sugadinimo, todėl žalos dydis turi būti mažintinas 33 929,- litų.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, neturi teisinio pagrindo sutikti su atsakovo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrindo keisti ar naikinti pirmos instancijos teismo priimtą sprendimą, nėra.
Byloje nustatyta, kad 2011-07-11 ieškovė UAB „Trasis“ su atsakovu D. Š. sudarė neterminuotą Darbo sutartį Nr. SL -220, pagal kurią atsakovas D. Š. buvo priimtas dirbti ieškovės įmonėje vairuotoju (21-24 b. l.). 2011-07-11 ieškovė su atsakovu taip pat sudarė „Visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį“ Nr. SL-M220, pagal kurios 1.1.6 punktą, atsakovas D. Š. prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą ir įsipareigojo atlyginti visą materialinę žalą, atsiradusią dėl perduotų materialinių vertybių netekimo, sugadinimo ar jų vertės sumažėjimo, baudų ar kompensacinių išmokų, kurias bendrovė turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų, netinkamo materialinių ar piniginių vertybių apskaitos, dėl to, kad darbuotojas nesiėmė priemonių užkirsti kelią materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti, darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitokių instrukcijų pažeidimo (25 b. l.). Iš 2012-08-18 Šveicarijos Kantono policijos pranešimo ir kitų byloje pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad 2012-08-17 apeliantas D. Š. Šveicarijoje, darbinės komandiruotės metu, būdamas neblaivus, vairavo ieškovei priklausančią transporto priemonę Volvo FH 42T, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabę ir sukėlė eismo įvykį – atsitrenkė į pastatą, sodo sieną ir gatvės žibintą (45 b. l.). Minėtame pranešime aprašant eismo įvykio aplinkybes, policijos pareigūnai nurodė, kad „važiuojant vilkikas kliudė gatvės šviestuvą ir jį apgadino. Taip pat važiuodamas atbuline eiga apgadino 2 metrų aukščio tvorą, pastatytą iš vielos grotelių ir akmenų. Tada D. Š. savo vilkiką nuo Gilhofstrasse pasuko į kairę ir įvažiavo po degalinės, kurią norėjo apvažiuoti stogu. Sunkvežimis užstrigo taip, kad girtas vairuotojas nebegalėjo pavažiuoti nei pirmyn, nei atgal. Manevruojant apgadino pastato sieną bei šalia degalinės esančią vitriną“ (47 b. l.). Aprašydami nukentėjusiems asmenims padarytą žala pareigūnai taip pat pažymėjo, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas nukentėjusiajai bendrovei Garage Boltshauser AG priklausančio pastato kampas su vitrina, numatomos remonto išlaidos – apie 1000 – 1500 Šveicarijos frankų (48 b. l.). Iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties matyti, kad transporto priemonės VOLVO FH 42T, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (30 b. l.). Iš 2013-01-07 susitarimo dėl draudimo išmokų mokėjimo matyti, kad 2012-08-17 eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo bendrovė Garage Boltshauser AG susitarė su transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo bendrovės atstovu Šveicarijoje dėl 12000 Šveicarijos frankų draudimo išmokos dydžio išmokėjimo (93 b. l.). Iš 2012-11-06 telefoninio pokalbio pastabų matyti, kad Garage Boltshauser AG atstovas nurodė, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas aliuminio profilis, fiksuojantis vitrinos stiklą, dėl šios priežasties naujam profilio sumontavimui reikia išmontuoti vitriną; išankstinė sąskaita sudaroma nebus, nes pagrindinių išlaidų apskaičiuoti neįmanoma (97 b.l.). Priešingai nei nurodė apeliantas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad eismo įvykio metu buvo apgadinti ne tik sodo siena (tvora) ir gatvės žibintas (stulpas), bet ir pastato virtina. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia D. Š., byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes dėl pastato sienos ir vitrinos apgadinimo (119-130 b. l.). Iš 2013-04-02 išmokos akto ir 2013-04-02 mokėjimo nurodymo matyti, kad už minėto pastato apgadinimą draudimo bendrovė AAS „Gjensidige Baltic“ pervedė žalos administratoriui Zurich Versicherungs-Gessellsc 16 479,50 Šveicarijos frankų draudimo išmokai padengti, tame tarpe 4 419,30 Šveicarijos frankų administravimo mokestį (35-39 b. l.). Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio metu buvo padaryta mažesnio dydžio žala. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad 2013-06-06 ieškovė UAB „Trasis“, atsižvelgdama į tai, kad 2012-08-17 eismo įvykį atsakovas D. Š. sukėlė būdamas neblaivus, bei remdamasi CK 6.264 str. 1 dalimi, nustatančią samdančio darbuotojus asmens pareigą atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines pareigas, kaltės, atlygino draudimo bendrovei jos sumokėtas draudimo išmokas (50 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad byloje pateikta pakankamai objektyvių įrodymų, kuriais remiantis galima daryti išvadą, kad žala pastato sienai ir vitrinai buvo padaryta 2012-08-17 eismo įvykio metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Be to pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena LR CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina ieškovės UAB „Trasis“ reikalavimų pagrįstumą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį, nes atsakovas turi atlyginti ne tik eismo įvykio metu padarytą žalą, bet ir išlaidas, susijusias su tos žalos dydžio nustatymu, įeinančias į bendrą žalos dydį (CK 6.281 str.).
Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė UAB „Trasis“, reikalaudama iš atsakovo D. Š. grąžinti už atsakovo padarytą žalą sumokėtus 96 292,04 litų, tame tarpe ir atsakovo ginčijamą 33 929 Lt sumą, įrodė, kad draudimo bendrovės trečiajam asmeniui atlyginta draudimo išmoka buvo susijusi priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens D. Š. veiksmais.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad nagrinėjamoje byloje netaikytina 1971-05-04 Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės nuostatos, nes pagal šios konvencijos 2 str. 5 p. ji netaikoma atgręžtiniam reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Kaip teisingai savo atsiliepime dėl apeliacinio skundo nurodė ieškovė UAB „Trasis“ ir trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“, vadovaujantis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko Šveicarijoje, teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo išmoka buvo pagrįstai apskaičiuojama pagal minėtos valstybės teisės aktų reikalavimus, o žalos priteisimo iš atsakovo klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas iš dalies sutiko su ieškiniu, o likusių reikalavimų pagrįstumą ieškovė pagrindė leistinais rašytiniais įrodymais, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai ir objektyviai, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, kasacinio teismo suformuotą praktiką, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Atmetus atsakovo D. Š. skundą, turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Ieškovė UAB „Trasis“ ir trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.