Vilniaus apygardos teismo sprendimas

1. Ieškovė BUAB „S“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankrovinga“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „A“ 20 405,89 Eur skolą ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinyje nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartyje, kuria UAB „S“ iškelta bankroto byla, konstatuota, kad įmonė nemoki nuo 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „S“ akcininku nuo 2008 m. birželio mėnesio buvo I. J., kuris atskirais laikotarpiais vadovauti įmonei paskirdavo savo tėvą A. J.. 2008 m. spalio 20 d. I. J. 70 procentų akcijų perleido A. J. valdomai įmonei - UAB „A“. A. J. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. nuosprendžiu Nr. 1-1203-870/2014 nuteistas dėl aplaidaus UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. Bankroto administratorius gavęs dokumentus iš baudžiamosios bylos patikrino komercines ūkines operacijas tarp UAB „S“ bei UAB „A“ ir paaiškėjo, jog 2010 m. lapkričio 12 d., t. y. likus trims mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo, kai UAB „S“ faktiškai jau buvo nemoki, UAB „S“ pardavė UAB „A“ bendrovės turto (virtuvės įrangos) už 72 092 Lt (20 879,28 Eur). Tą pačią dieną šalys pasirašė Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą (toliau ir – užskaitymo aktas), kuriuo pirkimo kainą 72 092 Lt užskaitė kaip pardavėjos UAB „S“ įsiskolinimą pirkėjai UAB „A“, t. y. realaus atsiskaitymo pardavėja už turtą negavo. Pasak ieškovės, patikrinus UAB „S“ apyvartą su UAB „A“, paaiškėjo, jog 2010 m. lapkričio 12 d. UAB „S“ neturėjo 72 092 Lt skolos įmonei UAB „A“; priešingai - atsakovės skola ieškovei buvo 9 510,48 Lt (2 754, 42 Eur). Iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo AB „A“ už UAB „S“ grąžino SEB bankui 11 145 Lt (3 227, 81 Eur) sumą. Įskaičius šią sumą, UAB „A“ bankroto bylos iškėlimo dieną buvo skolinga UAB „S“ 20 405,89 Eur. Teigė, kad Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas yra niekinis ir neturi jokios galios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.225 str. 1-3 d.).

2. Atsakovė UAB „A“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad pagal 2008 m. birželio 2 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 08/06-2 UAB „A“ tiekė savo gaminamą produkciją UAB „S“. 2008 m. birželio 27 d. UAB „S“ su AB SEB banku sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovei suteiktas 100 000 Lt (28 962 Eur) kreditas patalpų įrengimui ir restorano įrangos įsigijimui. 2008 m. liepos 22 d. įkeitimo lakštu UAB „S“ AB SEB bankui įkeitė gamybinę ir restorano įrangą už 120 000 Lt (34 754,40 Eur.). 2010 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 10/11-6 UAB „A“ nuosavybės teise įgijo UAB „S“ gamybinę bei restorano įrangą už 72 092 Lt (20879,29 Eur) ir tos pačios dienos tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktu įskaitė UAB „S“ 72 092 Lt dydžio įsiskolinimą UAB „A“. Atsakovė už UAB „S“ laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. įvairiems ūkio subjektams atliko 23 162,53 Lt sumos pervedimus (iš jų 20 069,91 Lt AB SEB bankui už UAB „S“ paimtą kreditą), o laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 3 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d. AB SEB bankui už UAB „S“ paimtą kreditą pervedė 22 įmokas (iš viso 60 060,95 Lt). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartimi Nr. B2-321-258/13 AB SEB bankas buvo išbrauktas iš BUAB „S“ kreditorių sąrašo. Pažymėjo, kad A. J. pripažinus kaltu dėl aplaidaus UAB „S“ buhalterinės apskaitos tvarkymo ir nuosprendžiu konstatavus, jog dėl padarytos nusikalstamos veikos nėra galimybės nustatyti UAB „S“ kreditorinių įsipareigojimų už 2010 metus, ieškovės reikalavimas yra abstraktus, kuris negali būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Be to, UAB „S“ buhalterinės apskaitos dokumentai 2011 m. balandžio 22 d. perdavimo - priėmimo aktu perduoti bankroto administratoriui, todėl jeigu būtų egzistavusi atsakovės skola ieškovei bankroto administratorius reikalavimus atsakovei būtų pareiškęs dar 2011 metais. Atsakovės įsitikinimu, ieškovės pateikta apyvartos suvestinė negali būti laikoma tinkamu įrodymu; teigia, kad galutinis UAB „S“ kreditorinio įsiskolinimo likutis UAB „A“ yra 49 354,34 Lt (14 294 Eur). Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nereiškia reikalavimo pripažinti 2010 m. lapkričio 12 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą negaliojančiu; be to, ginčijant šį aktą, turi būti taikoma restitucija, o ne reiškiami reikalavimai dėl skolos priteisimo.