Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-07-25 · Administracinė byla Nr. A-4557-1062/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-25
Bylos Nr.
A-4557-1062/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04249-2017-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramutė Ruškytė (pran.)
Pareiškėjas
H. Z.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-4557-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04249-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja H. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1972(02073) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) pilietei H. Z., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7405167, galiojusį iki 2019 m. kovo 2 d. (toliau – ir leidimas laikinai gyventi).Pareiškėja paaiškino, kad Migracijos departamentas nesikreipė į uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Belita“ (toliau – ir Bendrovė) dėl vykdomos veiklos, neprašė darbo sutarčių, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių, todėl klaidingai nustatė dirbančių žmonių darbo laiką. Pareiškėjos manymu, leidimas laikinai gyventi negalėjo būti panaikintas, kadangi Bendrovė atitiko leidimo laikinai gyventi sąlygas. Patikrinimo metu 2017 m. lapkričio 29 d. Bendrovėje dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems už 2017 m. lapkričio mėnesį deklaruotos draudžiamosios pajamos Sodros duomenimis: K. K. priskaitytas darbo užmokestis 1 285,71 Eur, L. M. – 380 Eur, G. Z. – 380 Eur. Migracijos departamentui pareiškėja pateikė dokumentus apie tai, kad yra Bendrovės, kurios įstatinis kapitalas 73 848 Eur, akcininkė ir vadovė, turi ne mažiau, kaip 30 procentų balsų, yra investavusi 24 616 Eur, Bendrovė dirba pelningai. Pinigų likutis pareiškėjos banko sąskaitoje 5 050 Eur. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas savo pozicijos apie jos darbo laiką ir užmokestį nepagrindė jokiais įrodymais, neprašė darbo laiko apskaitos žiniaraščio ir darbo užmokesčio priskaitymo dokumento, todėl negalėjo nustatyti, kiek ir už ką pareiškėjai buvo priskaičiuotas darbo užmokestis. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad ji prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnį, kadangi ketino, o šiuo metu vykdo veiklą Lietuvoje ir yra ne darbuotojas, o darbdavys. Pagal Įstatymo 45 straipsnį, vykdydama teisėtą veiklą Lietuvoje pareiškėja neprivalo dirbti pilną darbo laiką pagal sutartį, kadangi jos veikla – organizuoti verslą, priimti svarbius sprendimus Bendrovės veikloje. Pareiškėja teigė, kad ji pateikė darbo sutartį, banko išrašą ir draudimą, tačiau patikrinimo metu apie jos turimas lėšas Migracijos departamentas neklausė ir dokumentų nereikalavo. Gautas pajamas pareiškėja deklaravo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – ir Mokesčių inspekcija), pajamos yra teisėtos, pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai teigia, kad ji neturi pinigų pragyventi Lietuvoje. Pareiškėja nurodė, kad Įstatyme nereglamentuota, jog pareiškėja privalėjo nurodyti ar pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusius darbuotojus ar pakeistas darbo sutartis. Bendrovei neapribota teisė priimti ir atleisti darbuotojus, keisti darbo sutartis atsižvelgiant į verslo poreikius.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. lapkričio 29 d. pareiškėja tuo pagrindu, kad ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip Bendrovės dalyvė, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pakeitė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.Atsakovas 2017 m. lapkričio 29 d. tikrindamas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra), nustatė, kad Bendrovėje įdarbinti 6 asmenys: 3 užsieniečiai, turintys leidimus laikinai gyventi, ir 3 Lietuvos Respublikos piliečiai; tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis gavo nustatytą darbo užmokestį, o kitiems Lietuvos Respublikos piliečiams (atitinkamai nuo 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. rugsėjo 1 d.) nebuvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Sprendime Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja ir Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Bendrovėje neįsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).Migracijos departamento manymu, aplinkybė, jog po Sprendimo priėmimo Bendrovėje darbuotojams pradėtas mokėti Įstatymo nustatytas darbo užmokestis, nepaneigia, kad pareiškėja daugiau kaip 5 mėnesius atliko tęstinį imperatyvių teisės normų reikalavimų, kurių pagrindu jai išduotas leidimas laikinai gyventi, pažeidimą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo išdavimo.Migracijos departamentas paaiškino, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja gauna mažesnį nei darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, kurio nepakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėja nurodė, kad pragyvenimo lėšos Lietuvoje yra ne mažesnės nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalusis darbo užmokestis ir pelnas iš vykdomos veiklos. Iš pateikto sąskaitos išrašo matyti, jog pinigai į sąskaitą buvo pervesti 2017 m. gruodžio 8 d., t. y. jau po Sprendimo priėmimo ir išsiuntimo pareiškėjai, o pradinis sąskaitos likutis iki 2017 m. gruodžio 8 d. įrašo buvo 28 Eur. Be to, buvo nustatyta, kad Bendrovės skola Sodros biudžetui sudarė daugiau nei 1 390 Eur. Atsakovas pažymėjo, jog Bendrovės turėta skola Sodrai ir pareiškėjos gaunamos pajamos Sprendime buvo įvertintos kaip duomenų visuma, o ne kaip aplinkybės, sudarančios savarankišką Sprendimo faktinį pagrindą.Atsakovo įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos ir Bendrovės atitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, duomenų sprendimui priimti pakako, Migracijos departamentas neprivalėjo susisiekti su įmonės akcininkais, tikrinti darbo sutartis ar apklausti įmonės darbuotojus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 29 d. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla, kaip Bendrovės dalyvė, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pakeitė leidimą laikinai gyventi ir išdavė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, kurį skundžiamu Sprendimu panaikino vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Bendrovės akcininkė ir direktorė, jai priklauso 850 vienetų vardinių paprastųjų akcijų.Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėja yra Bendrovės dalyvė (akcininkė ir direktorė) ir Bendrovė vykdo veiklą, nepaneigia imperatyvaus Įstatymo reikalavimo įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką privalo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai – būtina atitiktis abejiems reikalavimams. Teismas pažymėjo, jog reiškėjos skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia atsakovo išvados, kad Bendrovė patikrinimo metu minėto reikalavimo neatitiko. Teismo vertinimu, ginčui nereikšmingi argumentai dėl Bendrovės vykdomos veiklos, kadangi veiklos fiktyvumo faktas nebuvo nustatytas.Teismas sprendė, jog atsakovo išvada, kad Bendrovė patikrinimo metu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, yra pagrįsta oficialiais duomenimis. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės ir pateikti duomenys, kad jau po patikrinimo Bendrovės darbuotojams buvo mokamas didesnis darbo užmokestis, negali paneigti tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja turėjo pareigą atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus visą leidimo laikinai gyventi laikotarpį. Taip pat pareiškėja atsakovui neteikė informacijos apie pasikeitusią padėtį Bendrovėje, nors tokią pareigą turėjo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį. Teismas akcentavo, kad atsakovo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjos gaunamų pajamų, skolos Sodrai neturi teisinės reikšmės ginčijamam sprendimui. Šiuo atveju atsakovas vertino visumą nustatytų aplinkybių.Teismas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, įvertinęs visą surinktą medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir Bendrovė nuo 2017 m. birželio 1 d., t. y. 5 mėnesius iki Sprendimo priėmimo, neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl atsakovo Sprendimas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo vertinimu, atsakovas neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją, šiuo atveju oficialūs Sodros duomenys patvirtina nustatytas aplinkybes.Teismas pažymėjo, kad Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į Migracijos departamentą su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III.

Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą ir panaikinti skundžiamą Sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti pareiškėjos skunde, papildomai nurodant, kad: Iš Sodros duomenų matyti, kad Bendrovės darbuotojai K. K. ir L. M. tikrintu laikotarpiu buvo nedarbingi, todėl jiems nebuvo mokamas visas atlyginimas.Migracijos departamentas neapklausė nei pareiškėjos, nei Bendrovės darbuotojų ir nevertino visų reikšmingų aplinkybių.Pirmosios instancijos teismas ir Migracijos departamentas neteisingai taikė Įstatymą, kuris galiojo iki 2017 m. sausio 1 d., nes patikrinimas buvo atliekamas ir Sprendimas priimtas jau galiojant 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo redakcijai.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be skunde įdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Apeliantės argumentų, kad K. K. ir L. M. tikrintu laikotarpiu buvo nedarbingi, nepagrindžia kartu su apeliaciniu skundu pateiktas Sodros išrašas. Ginčijamame Sprendime buvo įvertinta aplinkybė, kad L. M. negauna bent minimalaus darbo užmokesčio nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktame Sodros išraše nėra jokių duomenų apie L. M. nedarbingumą nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gruodžio 4 d. (Sprendimo priėmimo data). Informacija apie K. K. nedarbingumą neturi teisinės reikšmės, kadangi Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad L. M. ir G. Z. negauna bent minimalaus darbo užmokesčio. Jokių duomenų apie G. Z. nedarbingumą nėra pateikta.Sprendime nurodytas aplinkybes patvirtina kompetentingos institucijos – Sodros, duomenys, kurie pagal teismų praktiką pripažįstami patikimais įrodymais. Atsakovas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas priimtas ne tuo pagrindu, kad Bendrovė nevykdo veiklos, o tuo, kad įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų. Migracijos departamento vertinimu, prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėja susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų užteko Sprendimui pagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d., tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., nagrinėjamu atveju taikytina būtent iki šios datos galiojusi Įstatymo redakcija, o pareiškėjos argumentai dėl nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios Įstatymo redakcijos nuostatų taikymo atmestini kaip nepagrįsti.Skundžiamas Sprendimas priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustačius, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, nes Bendrovėje visą darbo dieną nedirbo ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai arba nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą, įskaitant reikalavimą, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017; 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja pakeisti leidimą laikinai gyventi kreipėsi tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, jai leidimas laikinai gyventi pakeistas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (I t., b. l. 30–38). Pagal 2015 m. lapkričio 2 d. darbo sutartį pareiškėja priimta į direktorės pareigas (I t., b. l. 67–68), kurioje nustatyta, kad jai mokamas ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas minimalus darbo užmokestis ir nurodyta darbo dienos trukmė – 8 val. per darbo dieną, 5 darbo dienos per savaitę. Bendrovėje taip pat priimti dirbti G. Z., K. K. ir A. K., kurių darbo sutartyse nustatyta, kad jiems mokamas ne mažesnis nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas minimalus darbo užmokestis ir nurodyta darbo dienos trukmė – 8 val. per darbo dieną, 5 darbo dienos per savaitę (I t., b. l. 69–74).Nagrinėjamoje byloje pateikti Sodros duomenys patvirtina, kad atsakovo vykdyto patikrinimo metu Bendrovėje dirbo šeši asmenys (II t., b. l. 34). Patikrinimo metu 2017 m. lapkričio 29 d. Bendrovėje dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai (K. K., L. M., G. Z.), byloje ginčo dėl to nėra. Byloje esantys duomenys patvirtinta, kad dviems iš jų (atitinkamai nuo 2017 m. birželio 1 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.) nebuvo mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis (II t., b. l. 36, 37). Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojai negavo minimalios algos, kurią privalu mokėti darbuotojui dirbant visą darbo laiką, sutiktina su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad minėti darbuotojai Bendrovėje nedirbo visą darbo laiką, kaip to reikalauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau anksčiau yra konstatavęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Migracijos departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai bendrovėje dirba visą darbo laiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3331-662/2017).Teisėjų kolegija, nustatytas faktines aplinkybes įvertinusi ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo kontekste, priėjo prie išvados, kad byloje pateikti duomenys sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėja imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo neatitiko nuo 2017 m. birželio 1 d., tačiau apie šias aplinkybes Migracijos departamento neinformavo, nors ji tokią pareigą turėjo pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį. Jokios teisės aktų nuostatos neįpareigoja Migracijos departamento kiekvienu atveju atlikti užsieniečio ir / ar įmonės darbuotojų apklausą, todėl nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingi pareiškėjos argumentai, kad Migracijos departamentas neapklausė nei pareiškėjos, nei Bendrovės darbuotojų ir neįvertino visų reikšmingų aplinkybių – kaip minėta, byloje pateikti duomenys yra pakankami Skundžiamame sprendime nurodytoms išvadoms daryti. Vertinant pareiškėjos argumentus, kad nuo 2017 m. lapkričio mėnesio trims Bendrovės darbuotojams yra mokamas ne mažesnis nei minimalus darbo užmokestis, pastebėtina, jog ši aplinkybė, atsižvelgiant į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisinį reguliavimą, nėra reikšminga. Byloje pateikti 2017 m. lapkričio 29 d. tikrinimo metu gauti Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėja reikalavimų dėl Įstatyme nustatyto darbuotojų, Bendrovėje dirbančių visą darbo dieną, skaičiaus neatitiko nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. (II t., b. l. 36, 37). Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi būtent ir grindė vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla, tokiu pagrindu šis leidimas jai ir buvo išduotas, todėl įgijusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir siekdama vystyti veiklą, pareiškėja turi rūpintis, kad Bendrovė visą laiką atitiktų Įstatyme nustatytus reikalavimus. Būtent leidimo išdavimo pagrindas apibrėžia sąlygas, kurių asmuo turi laikytis, siekdamas atitikti tokio leidimo turėjimo pagrindus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858-2017). Taigi faktas, jog Bendrovė nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė Sodros išrašą apie Bendrovės darbuotojų nedarbingumą nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodo, kodėl negalėjo minėtų dokumentų pateikti anksčiau (pateiktame dokumente užfiksuoti duomenys apie Bendrovės darbuotojų nedarbingumą 2017 m. sausio – gruodžio mėn.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų netiria ir plačiau dėl jų nepasisako, ypač atsižvelgiant į tai, kad nėra pateikta duomenų apie L. M. nedarbingumą nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. ir nepateikta jokių duomenų apie G. Z. nedarbingumą.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčui teisiškai nereikšmingi argumentai dėl Bendrovės vykdomos veiklos, kadangi nagrinėjamu atveju veiklos fiktyvumo faktas nebuvo nustatytas. Taip pat atsakovo nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjos gaunamo darbo užmokesčio ir jos gaunamų pajamų bei Bendrovės skolos Sodrai ir pareiškėjos argumentai dėl jos sąskaitoje turimų lėšų neturi teisinės reikšmės ginčijamam sprendimui. Kaip minėta, neatitiktis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyviems reikalavimais yra pakankamas pagrindas, suteikiantis Migracijos departamentui teisę ir pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui (Įstatymo 50 str. 1 d. 7 p.)Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo teisėtumo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos H. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusGintaras KryževičiusRamutė Ruškytė