- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-06
- Bylos Nr.
- 1A-404/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Elena Vainienė, Linas Šiukšta
- Ieškovas
- E. L.
- Atsakovas
- O. G.
- Nuteistasis
- O. G. E. L.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų O. G. ir AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo Vidmanto Maksimaičio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta E. L. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir jam priteisti iš AB „(duomenys neskelbtini)“ 65 586 litus ir 90 centų; UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš AB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 18 513 litų ir 10 centų; iš nuteistojo O. G. E. L. priteisti 19919 litų nusikaltimu padarytai žalai atlyginti. Kitą ieškinio dalį nuspręsta atmesti kaip nepagrįstą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
O. G. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad iššvaistė jam patikėtą didelės vertės turtą, t. y. 2004 m. birželio 21 d. E. L. (lizingo gavėjas) sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. SH 963 su lizingo davėju UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią tą pačią dieną E. L. priėmė valdyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) , valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kurio vertė yra 113 000 litų. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotą pažymėjimą Nr. 963/1, teisė vairuoti šį automobilį buvo suteikta E. L. ir O. G. . Pastarasis 2004 m. liepos 1 d. perėmė automobilį naudojimuisi iki pareikalavimo iš E. L. , o 2004 m. rugpjūčio 19-27 d. laikotarpiu nenustatytomis aplinkybėmis perdavė šį automobilį nenustatytiems asmenims. Šiais veiksmais O. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje.
Nukentėjusysis E. L. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį. Vilniaus apygardos teismas pripažino jo teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl civilini ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nuosprendyje konstatuota, jog teisingam minėto klausimo išsprendimui procese turėtų dalyvauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir AB „(duomenys neskelbtini)“, nes tarp jų bei nuteistojo ir nukentėjusiojo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimis Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis E. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su civiliniu ieškiniu, prašydamas jam priteisti: iš O. G. 28 919 litų kaip nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą bei iš AB „(duomenys neskelbtini)“ 84 081 litą kaip draudimo įmoką dėl atsakovo O. G. padarytos nusikalstamos veikos, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, nenurodydamas jų sumos.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo sprendimu nuspręsta E. L. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir iš AB „(duomenys neskelbtini)“ E. L. naudai priteisti 65 586 litus ir 90 centų; UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteisti 18 513 litų ir 10 centų; iš nuteistojo O. G. E. L. naudai priteisti 19 919 litų nusikaltimu padarytai žalai atlyginti. Kitą ieškinio dalį nuspręsta atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Atsakovas O. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į jo nurodytus argumentus. O. G. teigia, kad su E. L. jis susipažino 2003 m. birželio mėnesį, Vilniuje. E. L. pakvietė jį dirbti kartu, todėl jie verslo reikalais važinėdavo į Rusiją, Latviją ir Estiją. Atsakovas nurodo, kad šių kelionių metu, nuo 2004 m. liepos 1 d. jis naudojosi automobiliu (duomenys neskelbtini) , kurį pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išduotą pažymėjimą galėjo vairuoti ir jis, ir E. L. . 2004 m. rugpjūčio mėnesį šis automobili, O. G. teigimu, neaiškiomis aplinkybėmis dingo.
Atsakovas pažymi, kad E. L. vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios internetinės svetainės adresas yra (duomenys neskelbtini), O. G. nurodo, kad internetu vykdavo visos finansinės operacijos, kuriose dalyvavo apie 100 žmonių. Apeliantas teigia, kad vėliau jis sužinojo, jog E. L. įtraukė jį į šios bendrovės veiklą, veikiančią finansinės piramidės principu. Iš šios įmonės balanso O. G. buvo žinoma, kad dėl automobilio (duomenys neskelbtini) eksploatacijos jis turėjo 6000 eurų išlaidų, kuriuos E. L. liko jam skolingas.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-241/2008, O. G. prašė, kad butų ištirta UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla ir iš E. L. išreikalauti dokumentai, įrodantys dėl automobilio eksploatacijos turėtas išlaidas. Apeliantas teigia, kad jam buvo pažadėta, kad šie klausimai bus sprendžiami civilinio proceso tvarka, tačiau to padaryta nebuvo. Atsiliepime į E. L. ieškinį atsakovas taip pat nurodo prašęs išreikalauti 6000 eurų išlaidas patvirtinančius dokumentus.
Apeliantas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu buvo nuspręsta iš jo paimti 5015 Rusijos rublių ir 520 Estijos kronų civiliniams ieškiniams padengti. Tačiau teismas šio sprendimo neįvykdė ir minėta suma nebuvo įskaityta į E. L. civilinį ieškinį, kurį Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu iš dalies patenkino.
Šalies argumentai
Atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas Vidmantas Maksimaitis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį dėl reikalavimų AB „(duomenys neskelbtini)“ panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – ieškovo E. L. ieškinį AB „(duomenys neskelbtini)“ atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nurodo nesutinkantis su Vilniaus apygardos teismo sprendimu, nes jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CPK) 329 ir 330 straipsniai, todėl buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Be to, pažeidžiant Lietuvos Respublikos CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, skundžiamajame sprendime nenurodyta, kodėl atmetami AB „(duomenys neskelbtini)“ argumentai tiek dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju, tiek dėl ieškinio senaties taikymo.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo remiantis priteisė atitinkamas sumas iš AB „(duomenys neskelbtini)“. Atstovo teigimu, ieškinio dalis dėl reikalavimo minėtai bendrovei nėra ir negali būti pareikštas dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, nes nusikalstamą veiką padarė atsakovas O. G. . Apeliantas pažymi, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ prievolė mokėti draudimo išmoką gali kilti tik iš draudimo sutarties, o ne iš delikto, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šis ieškinys privalo būti apmokestintas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus atmetė ir neįpareigojo ieškovo E. L. sumokėti žyminio mokesčio nuo reikalavimo, reiškiamo AB „(duomenys neskelbtini)“.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš AB „(duomenys neskelbtini)“ 18 513 litų ir 10 centų trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo atveju, pažeisdamas Lietuvos Respublikos CPK 42 straipsnį, Vilniaus apygardos teismas peržengė šalių nustatytas bylos nagrinėjimo ribas ir šiurkščiai pažeidė dispozityvumo bei rungtyniškumo principus.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos CPK 266 straipsnį, teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, nes asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Šioje byloje reikalavimą buvo pareiškęs tik ieškovas E. L. , o UAB „(duomenys neskelbtini)“ byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Todėl pagal Lietuvos Respublikos CPK 47 straipsnio 2 dalį, teismas negalėjo draudimo išmokos priteisti trečiajam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, sprendimas dėl į bylą neįtrauktų (netinkamai įtrauktų) asmenų teisių ir pareigų laikomas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai atmetė AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus atsikirtimus į ieškovo E. L. pareikštą ieškinį. Atstovas nurodo, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (su pakeitimais ir papildymais įsigaliojusių nuo 2002 m. rugsėjo 20 d.) (toliau – Taisyklės) II dalies 1.1 punkte įtvirtinta, kad apdraustaisiais šiose Taisyklėse vadinami draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės savininkai ir valdytojai. Kadangi baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas O. G. iki įvykio automobilį (duomenys neskelbtini) valdė teisėtai ir su ieškovo žinia bei sutikimu, apelianto nuomone pastarasis draudimo sutarties prasme yra apdraustasis, kuris nėra ir negali būti trečiuoju asmeniu. Teismas šiuo atveju nepagrįstai nusprendė, kad automobilį apdraudus nuo trečiųjų asmenų veikos, O. G. nusikalstama veika pripažintina draudžiamuoju įvykiu. Be to, draudimo sutartis yra rizikos sutartis; draudimo rizika turi būti įmanoma, tačiau tuo pačiu ir nepriklausanti nuo draudėjo (apdraustojo) valios, t.y. turto draudimo rizikos realizavimas turi būti atsitiktinis. Todėl turto paradimas dėl to, kad apdraustasis savo valia perdavė transporto priemonę nenustatytiems asmenims, negali būti laikomas atsitiktiniu ir nepriklausančiu nuo apdraustojo valios.
Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Taisyklių II dalies 1.20 punkte yra įtvirtinta vagystės sąvoka: vagyste yra laikomas transporto priemonės, atskirų transporto priemonės dalių pagrobimas (Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnis) arba užvaldymas plėšimo būdu (Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnis) bei šių veikų vykdymo metu transporto priemonei padaryti sugadinimai. Sudarydamos draudimo sutartį šalys aiškiai susitarė, kad draudžiamuoju įvykiu – vagyste – bus laikomi tik įvykiai, kurie atitiks Lietuvos Respublikos BK 178 bei 180 straipsniuose numatytus nusikaltimus. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje konstatuota, kad O. G. yra kaltas dėl svetimo turto iššvaistymo, bet ne dėl vagystės, todėl atstovo nuomone, nėra draudžiamojo įvykio už kurį AB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo sumokėti draudimo išmoką. Apeliantas pažymi ir tai, kad sistemiškai aiškinant Taisyklių sąlygas, draudžiamuoju įvykiu – vagyste – negali būti laikomas turto praradimas, kai turtas perduotas draudėjo bei apdraustojo valia. Taisyklių II dalies 4.1.6 punkte numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomi tokie įvykiai, kai transporto priemonė pavogta palikus atidarytus langus, neužrakintas duris, neveikiant apsaugos nuo vagysčių priemonėms ar palikus joje registravimo dokumentus, raktelius, signalizacijos nuotolinio valdymo pultą; II dalies 9.2.5 punkte įtvirtinta draudėjo pareiga vagystės atveju perduoti draudikui transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelius, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus, o už šios pareigos nevykdymą draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką (Taisyklių II dalie s12.1.1 punktas). Apeliantas teigia, kad jei draudžiamasis įvykis (vagystė) būtų suprantama taip, kaip šią sąvoką interpretavo Vilniaus apygardos teismas, daugelis draudimo sutarties sąlygų tiesiog prarastų prasmę.
Atsiliepimas
Apeliantas pažymi, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ tiek atsiliepime į ieškinį, tiek bylos nagrinėjimo metu prašė teismo taikyti šiam reikalavimui Lietuvos Respublikos CPK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokio prašymo ne tik netenkino, tačiau ir nenurodė tokio sprendimo motyvų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas E. L. AB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą apie sprendimą nemokėti draudimo išmokos gavo 2004 m. spalio 25 d., tuo tarpu ieškinys AB „(duomenys neskelbtini)“ buvo surašytas tik 2010 m. vasario 23 d. Atsakovo atstovas teigia, kad nuo 2004 m. spalio 25 d. nepaaiškėjo jokių naujų aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios ieškovui ginti savo pažeistas teises teisme. Apeliantas mano, kad E. L. suvokė tiek transporto priemonės praradimą (baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs civilinį ieškinį O. G. ), tiek AB „(duomenys neskelbtini)“ sprendimą nemokėti draudimo išmokų (ieškovas ne kartą reikalavo minėtos bendrovės peržiūrėti sprendimą dėl draudimo išmokos, kreipėsi į Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisiją).
AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas advokatas Vaidotas Sviderskis atsiliepime į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, nes jie yra nepagrįsti.
Atsiliepime į apeliacinius skundus teigiama, kad O. G. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, nes jame pasisakoma dėl pastarojo kaltės. Šis klausimas buvo išspręstas priimant baudžiamojoje byloje apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu apie civilinį ieškinį O. G. apeliaciniame skunde nekalbama, todėl jis niekaip negali būti tenkinamas ar vertinamas. Be to, O. G. apeliaciniame skunde keliami reikalavimai ir klausimai, kurie nėra nei šios bylos, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo objektai.
Advokatas V. Sviderskis iš esmės sutinka su AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė AB „(duomenys neskelbtini)“ 18 513 litų ir 10 centų. Tačiau byloje yra nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo, kuria E. L. privalo sumokėti įsiskolinimą už dingusį automobilį AB „(duomenys neskelbtini)“. Atsiliepime į apeliacinius skundus teigiama, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu sieja piniginės prievolės, todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ vykdymo procese galės įskaityti UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolas ir šis teismo sprendimas esminės įtakos šalių teisėms ir pareigoms neturės.
Advokatas nurodo, kad palaiko ieškovo poziciją, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2009 m. balandžio 17 d., įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinius skundus pažymima, kad O. G. , būdamas automobilio (duomenys neskelbtini) valdytoju, netapo draudimo teisinių santykių subjektu, todėl jis pagal Taisyklių 1.9 punktą laikytinas trečiuoju asmeniu, nuo kurio neteisėtos veikos transporto priemonė taip pat buvo apdrausta. Todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinio skundo argumentai, kad O. G. buvo apdraustasis, o jo neteisėtais veiksmais padaryt žala yra neatlygintina, atmestini ir laikytini siekimu išvengti prievolių, kylančių iš draudimo sutarties teisinių santykių. Advokato nuomone, nepagrįsti ir kiti apelianto atstovo teiginiai, kad automobilis turėjo būti pavogtas. Taisyklių II dalies 3.1.2 punkte nustatyta, kad transporto priemonė draudžiama nuo trečiųjų asmenų neteisėtos veikos, o ne tik nuo vagystės.
Žemesnės instancijos teismas
Esant išdėstytoms aplinkybėms, AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šalių teises ir pareigas, tinkamai išaiškinto draudimo teisinių santykių esmę beri priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Ieškovas E. L. atsiliepime į atsakovo O. G. apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, kad O. G. apeliaciniame skunde keliami su nagrinėjama byla nesusiję klausimai.
Atsiliepimas
Ieškovas E. L. atsiliepime į atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą prašo AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodo nesutinkantis su atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinio skundo teiginiu, kad ieškinys šioje byloje nėra ir negali būti pareikštas dėl nusikaltimu padarytos žalos, nors tuo pačiu šiame apeliaciniame skunde prašoma E. L. ieškinį atmesti.
E. L. , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktu, taip pat nesutinka su minėto apeliacinio skundo teiginiu, kad ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti apmokestintas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, o to nepadarydamas, teismas pažeidė procesinės teisės normas. Ieškovas teigia, kad tokio reikalavimo AB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. kovo 17 d. atsiliepime į ieškinį nekėlė.
E. L. sutinka su apeliacini skundo argumentu dėl trečiojo asmens teisių ir pareigų, tačiau jo nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė teisingą sprendimą. Ieškovas paaiškina, kad už dingusį automobilį liko nesumokėta automobilio savininkui visa finansinio lizingo sutartyje numatyta suma, todėl teismas priteisė iš AB „(duomenys neskelbtini)“ draudimo išmoką UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes ši bendrovė pagal transporto draudimo liudijimą Nr. 0092888 yra naudos gavėjas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą nesutinkama ir su šio apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Ieškovo teigimu, O. G. su draudėju ar draudiku nesiejo jokie sutartiniai santykiai, nepriklausomai nuo to, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ 2004 m. birželio 21 d. išduotame pažymėjime - sertifikate Nr. 936/1 jis nurodytas kaip „kitas vairuotojas“. Esant šiai situacijai, O. G. negali būti laikomas apdraustuoju.
E. L. mano, kad ieškinio senaties terminas yra skaičiuojamas nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarties įsiteisėjimo. Ieškovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija 2006 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. (4.7)-S-2696 nurodė, kad nustačius naujus faktinius duomenis, kurie įrodytų draudiminio įvykio buvimą, draudimo įmonei teisės aktų nustatyta tvarka atsirastų pareiga išmokėti draudimo išmoką.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas O. G. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o nuomonės dėl AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo Vidmanto Maksimaičio apeliacinio skundo nepareiškė. Ieškovas E. L. prašė apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinamai iš dalies, o skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas bei civilinio ieškinio dydžio klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.
Lietuvos Respublikos CPK 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.
To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Baudžiamojoje byloje, kurioje O. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, E. L. civilinį ieškinį pareiškė 2008-07-31. Tą pačią dieną bylą tyrusios tyrėjos nutarimu E. L. pripažintas civiliniu ieškovu dėl reikalavimo atlyginti 117999,2 Lt O. G. veiksmais padarytą turtinę žalą (b. l. 78-79, t. 1). Jokio kito civilinio ieškinio nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo. Tai matyti iš kaltinamojo akto bei teismo posėdžio protokolų (b. l. 6, 13-14, 37-40, 108-126, t. 3). Vilniaus apygardos teismas 2008-12-23 nuosprendyje civiliniam ieškovui E. L. pripažino teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl civilini ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas ir turėjo spręsti, kokio dydžio žalą O. G. turi atlyginti civiliniam ieškovui E. L. . Jokie kiti civiliniai ieškiniai tame procese negalėjo būti sprendžiami. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, kuris turėjo spręsti tik klausimą dėl ieškinio dydžio, priėmė net 2 naujus civilinius ieškinius (b. l. 52-54, 92-94, t. 4). Vėliausiai pareikštame ieškinyje nurodytas net naujas civilinis atsakovas – AB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas žalos atlyginimą - 18 513 litų ir 10 centų iš AB „(duomenys neskelbtini)“ priteisė UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors tokio reikalavimo civiliuose ieškiniuose nebuvo. Tiek ši bendrovė, tiek AB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus apygardos teismo 2008-12-23 nuosprendyje buvo paminėtos kaip turinčios dalyvauti procese, nurodant, kad tarp E. L. , AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“ ir O. G. yra susiklostę civiliniai santykiai. Tačiau tai neduoda teisėto pagrindo AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“ laikyti bylos šalimis ir spręsti jų civilinės atsakomybės arba žalos atlyginimo joms klausimą, kadangi, kaip minėta Vilniaus apygardos teismas pagal savo paties priimtą nuosprendį civilinio proceso tvarka perdavė nagrinėti tik ieškinio, kurį O. G. turi atlyginti E. L. , dydžio klausimą.
Todėl konstatuojama, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o šis pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir klausimas, kokio dydžio civilinį ieškinį O. G. turi atlyginti E. L. , perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kadangi sprendimas naikinamas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, ir AB „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės klausimas priimant naują sprendimą toje pačioje byloje nespręstinas, AB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo argumentai neanalizuojami. Civilinio atsakovo O. G. apeliaciniame skunde keliami klausimai apie automobilio „(duomenys neskelbtini) “ eksploatacines išlaidas, apie civilinio ieškovo bendrovės veiklą, tiesioginio ryšio su byla neturi, todėl neanalizuojami. Vilniaus apygardos teismas 2008-12-23 nuosprendyje nuspręsta Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime saugomus O. G. pinigus – 5015 Rusijos rublių ir 520,80 Estijos kronų nukreipti civilinių ieškinių padengimui (o ne įskaityti į civilinį ieškinio padengimą, kaip apeliaciniame skunde teigia civilinis atsakovas O. G. ). Ši nuosprendžio dalis, kaip ir visas nuosprendis, nebuvo ir nėra panaikinta ir bus vykdoma, kai realiai bus vykdomas žalos atlyginimas, todėl atskira nuoroda apie šių lėšų įskaitymą į priteisiamą žalos atlyginimą nėra reikalinga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutari a:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir klausimą, kokio dydžio civilinį ieškinį O. G. turi atlyginti E. L. , perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.