Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovams J. S. ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei „Archidis“ dėl akcijų pasirašymo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas visiškai nevertino to fakto, kad atsakovė J. S., sudarydama sutartį, teismo leidimo įstatymo nustatyta tvarka negavo. Todėl atsakovė neteisėtai perleido nuosavybės teise priklausantį butą atsakovui UAB UAB „Archidis“, tokiu būdu pažeisdamas imperatyvų reikalavimą dėl teismo leidimo, kartu ir vaiko teisę į būstą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai pažymėjo, kad formalus įstatymo reikalavimų taikymas ginčijamo sandorio aspektu prieštarautų bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantas mano priešingai, t.y. kad būtent įstatymų reikalavimų nesilaikymas prieštarauja teismo minėtiems principams, pažeidžia civilinių teisinių santykių stabilumą bei skatina teisinį nihilizmą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė LR CK 6.66 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Sandorį ginčijantis kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nevertino, kad nurodytos faktinės aplinkybės ir sudaryta paskolos sutartis vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovas turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovę dėl 35 000 Lt paskolos grąžinimo.Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskolos sutartyje aiškiai buvo nurodyta, kad atsakovė neturi teisės be ieškovo žinios sudaryti sandorių ar kitaip bloginti finansinę situaciją. Tokiu būdu ieškovas buvo užsitikrinęs turimų piniginių reikalavimų tinkamą vykdymą ir apsaugą nuo atsakovo nemokumo. Kadangi atsakovė sudarė sutartį ir perleido butą atsakovui UAB „Archidis“, buvo pažeista paskolos sutartis, tuo pačiu ir ieškovo teisės. Buvo pažeistas paskolos sutartyje nustatytas įsipareigojimas ir garantavimas prieš ieškovą, kad tokie veiksmai nebus atlikti, tuo pačiu ieškovas neteko turėtos apsaugos. Tuo atveju, jei būtų užtikrintos ieškovo teisės ir neperleistas butas, ieškovas turėtų visas galimybes patenkinti turimus reikalavimus. Taigi šios aplinkybės ne tik pablogino atsakovės turtinę padėtį ir kad atsakovė neturi pakankamų finansinių išteklių skolinių įsipareigojimų vykdymui, bet ir buvo pažeista ieškovui paskolsos sutartyje suteikta garantija.Nei įstatymas, nei teismo sprendimas nenustatė atsakovei pareigos sudaryti sutartį, sutartis turi būti pripažinta negaliojančia (LR CK 6.66 str.).Sutarties šalių nesąžiningumą įrodo sutarties šalių tarpusavio ryšiai (LR CK 6.67 str. 2p.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutarties sudarymo metu atsakovė valdė 50 proc. UAB „Archidis“ akcijų. Likusią akcijų dalį ir atsakovo UAB „Archidis“ vadovo pareigas ėjo atsakovės J. S. vaiko tėvas – A. B.. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprenidmą nepagrįstai konstatavo, kad šis faktas vienareikšmiškai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovai yra nesąžiningi. Priešingai, vien CK 6.67 str. 2 p. įtvirtinta prezumpcija yra savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad sutarties šalys buvo nesąžiningos.Ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas teikiant ieškinį pagal LR CK 6.66 str., yra nustatomas taikant LR CK 6.66 str. 3 d. taisyklę. Šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškvoas apie jo teises pažeidžiančios sutarties sudarymą sužinojo tik 2011 m. balandžio 20 d., kai ieškovą apie jam nepalankius teismo sprendimus informavo atsakovė J. S.. Teismas sprendime tik deklaratyviai nurodė, kad yra tikėtina, jog ieškovas apie ginčijamą sandorį sužinojo anksčiau nei 2011 m. balandžio 20 d., kadangi ginčijamas sandoris viešame registre įregistruotas nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. Teismas visiškai nevertino to fakto, kad buto perleidimo sutartis buvo sudaryta be ieškovo žinios, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovė be ieškovo žinios nesiims jokių veiksmų ir neatliks sandorių, kurie blogintų jo turtinę padėtį bei pažeistų ieškovo ineteresus. Dėl to ieškvoas neturėjo pagrindo tikrinti registro duomenų. Todėl ieškvoas nėra praleidęs vienerių metų senaties terminos sutarties ginčijimui.

Butas ginčijamo sandorio pagrindu UAB „Archidis“ buvo perleistas dar 2004 m. rugpjūčio 19 d., tačiau po šio sandorio sudarymo atsakovė J. S. neliko be būsto ir savo nepilnamečiui vaikui galėjo užtikrinti gyvenamąją vietą. Šią aplinkybę pagrindžia tai, kad J. S. ir UAB „Archidis“ 2005 m. birželio 15 d. buvo pasirašę susitarimą prie preliminariosios buto pirkimo-pardavimo sutarties dėl buto patikėjimo, administravimo ir pasaugos, pagal kurį atsakovė J. S. įsipareigojo UAB „Archidis“ saugoti ir administruoti butą, t. y. įgijo teisę toliau šiame bute gyventi; UAB „Archidis“ ir J. S. 2008 m. gegužės 28 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu J. S. nusipirko butą su terasa (duomenys neskelbtini) Vilnius, t. y. įgijo naują būstą. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčijamu sandoriu vaiko interesai nebuvo pažeisti, kadangi atsakovė J. S. užtikrino jam gyvenamąją vietą.Apeliantas neįrodė, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui – atsakovei J. S., nes byloje nėra pateikta duomenų apie 35 000 Lt sumos pagal 2002 m. spalio 7 d. Paskolos sutartį pervedimą/perdavimą paskolos gavėjai.Ginčijamas sandoris neturėjo neigiamos įtakos atsakovės J. S. mokumui, ir nėra tiesiogiai susijęs su tuo, kad atsakovė šiai dienai negali atsiskaityti su apeliantu. Ginčijamu sandoriu butas nebuvo perleistas UAB „Archidis“ neatlygintinai – šiuo sandoriu atsakovė J. S. įgijo 1 600 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Archidis“ akcijų.Ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti nei apelianto, nei kitų atsakovės J. S. kreditorių interesai, nes jos finansinė padėtis po šio sandorio sudarymo nepablogėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apelianto nurodomos aplinkybės apie atsakovės J. S. ir UAB „Archidis“ administracijos vadovo A. B. tarpusavio ryšius nėra teisiškai reikšmingos ir neįrodo šių asmenų nesąžiningumo actio Pauliana instituto taikymo kontekste.Apie ginčijamą sandorį apeliantas turėjo sužinoti daug anksčiau, nei nurodo ieškinyje ir apeliaciniame skunde, todėl vienerių metų senaties terminas ieškiniui actio Paulianaa pagrindu pareikšti yra praleistas. Apeliantas nuo 2005 m. gegužės 9 d. dirbo UAB „Archidis“ vyr. inžinieriumi, o atsakovė J. S. buvo ne tik šios įmonės akcininkė, bet ir užėmė direktoriaus pavaduotojos pareigas. Dėl šių priežasčių aplinkybė, kad apeliantas apie ginčijamo sandorio sudarymą sužinojo tik 2011 m. balandžio 20 d., yra mažai tikėtina.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė actio Pauliana reikalavimą. Paminėta teisės norma skirta apginti kreditorių teises, pažeistas nesąžiningais skolininkų veiksmais. Tai, kad ieškinys pareikštas būtent tikslu apginti ieškovo – atsakovės J. S. kreditoriaus teisės susigrąžinti pastarajai suteiktą paskolą nurodyta ir teismui pateiktame D. P. ieškinyje. Tačiau kartu ieškovas prašė pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu kaip pažeidusį atsakovės nepilnamečio sūnaus (nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde šio asmens tapatybė atskleista nebuvo, gimimo metai nenurodyti) bei prieštaraujanti imperatyviam įstatymo reikalavimui dėl teismo leidimo (CK 3.85 straipsnio 2 dalis). Tačiau pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, pagrįstai ir argumentuotai konstatavo, kad atsakovės sūnaus gyvenimo sąlygos nebuvo pablogintos dėl ko teigti, kad jo teisės ginčo sandoriu buvo pažeistos, būtų pernelyg formalu bei prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliantas patikimų argumentų, paneigiančių paminėtas teismo išvadas, nenurodė bei apsiribojo savo pirmosios instancijos teisme išdėstytos teisinės pozicijos dėl formalaus įstatymo reikalavimų pažeidimo atkartojimu. Be to, apeliantas nenurodo kokiu būdu toks formalaus pobūdžio įstatymo pažeidimas, dėl kurio, jo nuomone, buvo pažeistos atsakovės sūnaus teises, nulėmė jo, kaip atsakovės kreditoriaus teisių pažeidimą. Įstatymo leidėjas, suteikęs kiekvienam asmeniui teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas, kartu apribojo galimybę kreiptis į teismą dėl kito asmens teisių arba viešojo intereso gynimo (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 49, 51 straipsniai). Tuo tarpu ieškovas, kreipdamasis į teismą, dėl jo nuomone, atsakovės sūnaus pažeistų teisių gynimo, ne tik nepateikė, bet net ir neteigė, kad turi tam atitinkamus atsakovės arba vaiko teisės ginančios institucijos įgaliojimus.

Dėl išvardinto darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą, pareikštą CK 3.85 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Tuo tarpu sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo pareikšto CK 6.66 straipsnio pagrindo pagrįstumo svarbu pažymėti, kad ginčijamais sandoriais atsakovė, perduodama UAB ,,Archidis“ nuosavybės teises į jai priklausiusį butą, tuo pačiu įsigijo 160 000 Lt nominalios vertės paminėtos bendrovės akcijų, tai yra turtą, kuris kelis kartus viršijo tarp šalių sudarytoje paskolos sutartyje nurodytą paskolos sumą. Be to, bylos duomenys rodo, kad ginčo sandorių sudarymo metu atsakovė turėjo kitą vertingą nekilnojamąjį turtą, kas neleidžia teigti, kad ginčo sandoriais buvo sumažintas jos mokumas ar kitaip pažeistos ieškovo teisės, dėl ko ieškovo reikalavimas laikytinas nepagrįstu (CK 6.66 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nebuvo įrodytas ieškovo – kreditoriaus teisių pažeidimas, apelianto argumentai, susiję su kitų sąlygų, būtinų CK 6.66 straipsnio taikymui (ne) buvimu, esminės reikšmės kilusiam tarp šalių ginčui, neturi.

Naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi atidėtas ieškovui (apeliantui) D. P. 3 700 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki sprendimo (nutarties) priėmimo byloje (b. l. 182). Atmetus apeliacinį skundą ši žyminio mokesčio suma priteistina iš ieškovo į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 2 d.).

Byloje gautas ieškovo D. P. ir atsakovės J. S. prašymas atidėti 2013 m. rugsėjo 10 d. vyksiantį posėdį, kadangi vyksta taikos derybos, BUAB „Archidis“ yra išsiųsta derinimui taikos sutartis. Šią taikos sutartį ieškovas pateikė ir apeliacinės instancijos teismui, tačiau ji nėra pasirašyta BUAB „Archidis“. BUAB „Archidis“ pateikė teismui raštą, kuriuo patvirtino, kad taikos sutarties sąlygos BUAB „Archidis“ yra nepriimtinos. Todėl prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo šiuo pagrindu atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3 700 Lt (trys tūkstančiai septyni šimtai litų 00 ct) žyminio mokesčio.