- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- I-1477-320/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00351-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
dalyvaujant pareiškėjui G. M.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas teismui paduotu skundu (b. l. 2) prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 10000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė), atlyginimą. Skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, jog 2012-08-13 jis buvo suimtas ir patalpintas į Panevėžio AVPK areštinę, į kurią nuolat būdavo etapuojamos iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, išskaičiuojant sanitariniam mazgui bei baldams tenkantį plotą, neatitiko teisės aktais nustatytos normos, todėl kildavo nepatogumai dėl daiktų susidėjimo, praėjimo tarp lovų. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo lentynų daiktams susidėti, nebuvo tualeto reikmenų spintelių, įrengti sanitariniai mazgai atskirti nuo bendros kameros erdvės tik sienele, todėl buvo stebimas, jam atliekant gamtinius reikalus. Be to, ventiliacijos nebuvimo buvo priverstas kęsti fekalijų kvapą, dažnai naktį būdavo pažadinamas dėl triukšmo, kitiems kameroje laikytiems asmenims naudojantis tualetu. Nurodė, jog kamerų plotai yra daug mažesni už nurodytuosius atsakovės atstovo pateiktuose duomenyse. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sutrikimus, jautėsi gniuždomas, pablogėjo jo reputacija. Prašė netaikyti senaties termino, nes nuo jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje pabaigos nėra praėję trys metai, be to, anksčiau jis nebuvo susipažinęs su esamomis situacijomis, Civiliniu kodeksu, nebuvo apsišvietęs, todėl nemokėjo surašyti skundo.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. Savo atsiliepime teismui (b.l.8-10) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodė, kokiu laikotarpiu, kokiose kamerose ir su kiek asmenų G.M. buvo laikomas bei šių kamerų plotą, nurodė, kad šių duomenų pagrindu G.M.gyvenamojo ploto teko gerokai daugiau nei nustatyta teisės aktuose. Panevėžio AVPK areštinės kamerų sanitariniai mazgai atitiko šios higienos normos 20 punktą, pagal kurį sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose sulaikytojo buvimo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje esminių HN37:2009 pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo pretenzijos, kad jis atliko gamtinius reikalus matant toje pačioje kameroje esantiems asmenims, yra visiškai nepagrįstos, nes asmenys, besinaudojantys tualetu, gali užsidengti audeklu- tam yra įrengti kabliukai, ant kurio audeklas gali būti užkabintas. Pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų nėra pateikęs jokių skundų, taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinius sukrėtimus ir skriaudą. Atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui priteisti žalą už laikotarpį iki 2012-09-22 ir vien tuo pagrindu šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką tinkamai pranešta, atsiliepimo į pareiškėjo skundą iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnis, kuris yra tiesiogiai taikomas Lietuvos Respublikoje, ir kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau- ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 37:2009), kuri ir nustato policijos areštinių įrengimo bei priežiūros, sveikatos saugos reikalavimus. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Veiklos taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Dėl senaties termino taikymo
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo periodiškai laikytas nuo 2012-08-14 iki 2013-07-15 (b.l.11). Atsakovo atstovas šioje nagrinėjamojoje byloje prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į galiojusį teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos, kildinamos iš atsakovo atstovo veiksmų neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų padavė (pagal pašto žymą) 2015-09-21 (b.l.5). Atsižvelgiant į atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje nurodytus pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpius, teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nuo jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje pradžios žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi tik 2015-09-21. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Panevėžio AVPK (b. l. 10). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tai reiškia, jog teismas gali spręsti, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama. Nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo apsišvietęs, todėl anksčiau nemokėjo surašyto skundo nelaikytinos svarbiomis, leidžiančiomis atnaujinti senaties terminą, todėl teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Dėl nurodytų argumentų taikytinas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos, atsiradusios per laikotarpį nuo 2012-08-14 iki 2012-09-21, ir skundas šioje dalyje atmestinas.
Dėl minimalaus kamerų ploto užtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
HN 37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, ploto normos vienam asmeniui nenustato. Šiame teisės akte yra suformuluoti bendro pobūdžio reikalavimai, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas), policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose kamerose (18 punktas). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrinamos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai.
Pritaikius ieškinio senatį, vertintinas pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpis nuo 2012-09-21.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas:
nuo 2012-09-21 iki 2012-09-23 kameroje Nr. 13 su vienu asmeniu, kameros plotas 10,2 kv. m (b. l. 11, 82-84), pareiškėjui teko 5,1 kv.m ploto;
nuo 2012-09-24 iki 2012-09-25 kameroje 8 su trimis asmenimis, kameros plotas 16,90 kv.m (b.l.11, 86-87), pareiškėjui teko 4,23 kv.m;
nuo 2012-09-26 iki 2012-10-01 kameroje 8 su vienu asmeniu, kameros plotas 16,90 kv.m (b.l.11, 88-96), pareiškėjui teko 8,45 kv.m;
nuo 2012-11-26 iki 2012-11-27 kameroje 26 su vienu asmeniu, kameros plotas 14,85 kv.m (b.l.11, 98-105), pareiškėjui teko 7,43 kv.m;
nuo 2012-11-28 iki 2012-11-30 kameroje 14 su vienu asmeniu, kameros plotas 10,2 kv.m (b.l.11, 106-113), pareiškėjui teko 5,1 kv.m;
nuo 2012-12-17 iki 2012-12-18 kameroje 17 su vienu asmeniu, kameros plotas 10,05 kv.m (b.l.11, 114-119), pareiškėjui teko 5,02 kv.m;
nuo 2012-12-19 iki 2012-12-21 kameroje 17 vienas (b.l.11, 120-129), pareiškėjui teko 10,05 kv.m;
nuo 2013-01-25 iki 2013-01-29 kameroje 14 vienas (b.l.11, 131-142), pareiškėjui teko 10,2 kv.m;
nuo 2013-01-30 iki 2013-02-01 kameroje 26 vienas (b.l.11, 143-148), pareiškėjui teko 14,85 kv.m;
2013-04-10 kameroje 19 su vienu asmeniu (b.l.11, 150-151), kameros plotas 10,5 kv.m, pareiškėjui teko 5,25 kv.m;
nuo 2013-04-11 iki 2013-04-12 kameroje 13 su vienu asmeniu (b.l.11,152-156), pareiškėjui teko 5,1 kv.m;
nuo 2013-05-06 iki 2013-05-08 kameroje 13 su vienu asmeniu (b.l.11,158-165), pareiškėjui teko 5,1 kv.m;
nuo 2013-05-22 iki 2013-05-24 kameroje 13 su vienu asmeniu (b.l.11,159-170), pareiškėjui teko 5,1 kv.m;
nuo 2013-06-12 iki 2013-06-14 kameroje 8 su vienu asmeniu (b.l.11,172-175), pareiškėjui teko 8,45 kv.m;
nuo 2013-06-26 iki 2013-06-28 kameroje 16 su vienu asmeniu (b.l.12,176-179), kameros plotas 14,38 kv.m, pareiškėjui teko 7,19 kv.m;
nuo 2013-07-10 iki 2013-07-11 kameroje 19 vienas (b.l.12, 180-183), pareiškėjui teko 10,5 kv.m;
nuo 2013-07-12 iki 2013-07-13 kameroje 16 su vienu asmeniu (b.l.12,184-187), plotas pareiškėjui teko 7,19 kv.m;
nuo 2013-07-14 iki 2013-07-15 kameroje 16 vienas (b.l.12, 188-189), pareiškėjui teko 14,38 kv.m.
Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas, pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas tik dvi dienas (2012 m. rugsėjo 24-25 dienomis kameroje Nr.8), kitais pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiais ši jo teisė nebuvo pažeista, nes pareiškėjui tekęs plotas viršijo (daugeliu atvejų ženkliai viršijo) 5 kv. m ribą.
Dėl areštinės kamerose įrengto sanitarinio mazgo, ventiliacijos, įrangos
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengti neuždari tualetai su atvira kanalizacijos skyle, jie neatskirti nuo bendros kameros erdvės nei siena, nei pertvara. Policijos areštinių kamerų įrengimas reglamentuotas HN 37:2009 penktame skyriuje, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas).
Pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad sanitariniai mazgai kamerose neatitverti nuo bendros kameros erdvės, nėra ventiliacijos, paneigia tiek Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotos aplinkybės: 2012-11-05 patikrinimo akte Nr.H5-567 (b.l.13-15), 2013-01-16 patikrinimo akte Nr.H5-4 (b.l.16-18), 2013-07-01 patikrinimo akte Nr.H5-341(b.l.23-26), iš kurių matyti, kad buvo tikrintos Panevėžio AVPK areštinės kameros bylai aktualiu laikotarpiu, konstatuota, kad kamerose sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, nustatyta, jog visose kamerose sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge įrengtas turkiško tipo tualetas, praustuvė su šaltu vandeniu, tualetiniai reikmenys laikomi ant pertvaros sienos, sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga, konstatuota, kad HN37:2009 pažeidimų nenustatyta. Be to, minėtu patikrinimo aktu taip pat konstatuota, kad šiluminės aplinkos matavimai atitiko HN 37:2009 24 punkto reikalavimą, nurodyta, jog areštinės vadovybė kontrolės metu sudarė galimybę paklausti kamerose laikomų asmenų, ar jie patenkinti laikymo sąlygomis, ir areštantai jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų neturėjo. Šalių paaiškinimai, minėtieji Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog kamerose sanitariniame mazge nėra įrengta speciali tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys higienos priemones bei tualeto reikmenis paprastai laiko ant keramikos plytelėmis dengtos pertvaros. Kita vertus, HN 37:2009 jokių specialių reikalavimų dėl to, kokios konstrukcijos tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės) turėtų būti įrengtos areštinės kameros sanitariniame mazge, nėra nustatyta. Nors, kaip teisingai nurodė pareiškėjas, pertvaros paskirtis yra atskirti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto, tačiau, teismo vertinimu, ši pertvaros paskirtis savaime nepaneigia galimybės ant jos laikyti ir tualeto reikmenis, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl sanitariniame mazge neįrengtos lentynos tualeto reikmenims laikyti.
Be to, iš atsakovo atstovo teiktų paaiškinimų nustatyta, kad kamerų sanitariniame mazge buvo įrengti kabliukai audeklui užkabinti, kuriuo galima prisidengti naudojantis sanitariniu mazgu (b. l. 8-10). Tai, kad kamerų sanitariniai mazgai gali būti uždengiami audeklu, iš esmės patvirtina ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinanti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog kamerose drabužiams pakabinti buvo skirtos tik sulūžę pakabos, yra netikslūs (t,y. pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai kamerose ir kokiu laikotarpiu buvo sulūžusios pakabos) ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Šiuos pareiškėjo argumentus paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013-07-01 patikrinimo akte Nr.H5-341 konstatuota aplinkybė, kad Panevėžio AVPK areštinės visose kamerose kiekvienam sulaikytajam skirta lova, individuali spintelė, taburetė, yra stalas, kabliukai drabužiams (b.l.23-25).
Remdamasis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad teisės aktų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų kamerose įrengimo, ventiliacijos juose, šildymo Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo pažeisti, sudarytos galimybės sulaikytiesiems drabužius laikyti pakabintus ant kabliukų.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas pažeidė nacionalinės teisės aktų reikalavimus, keliamus teritorinės policijos įstaigos areštinėms dėl minimalaus gyvenamojo ploto areštinėje laikomiems asmenims užtikrinimo, dėl ko yra pagrindas konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtinė žala suprantama kaip ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, neturtine žala gali būti pripažįstami tik neigiamo poveikio sukelti netrumpalaikiai ir nevienkartiniai išgyvenimai ar emocijos. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl Panevėžio AVPK areštinėje minimalaus ploto neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus trumpalaikius nepatogumus. Tačiau teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei, be to, byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (minimalaus ploto norma kameroje nebuvo užtikrinta tik dvi dienas, šio ploto normos pažeidimas buvo neženklus, t.y. iki normos trūko tik 0,77 kv.m.), teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo G. M. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas 2012 m. rugsėjo 24-25 dienomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 10000 eurų neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.