Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo G. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, R. M. įpareigotas per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam G. S. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Iš R. M. priteista nukentėjusiajam G. S. 150 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš R. M. priteista nukentėjusiajam G. S. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

R. M. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje, neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 30 d., apie 01 val., prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. X, būdamas neblaivus, rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam G. S. į galvos sritį ir padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

R. M. buvo kaltinamas tuo, kad rankos kumščiu suduodamas nukentėjusiajam G. S. į galvos sritį ir pareikalaudamas atiduoti mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, 300 Lt vertės, pasikėsino pagrobti mobiliojo ryšio telefoną ir graižtvinį šautuvą „Haenel Jaeger 10“, 7000 Lt vertės, tačiau nusikalstamų veikų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, nukentėjusiajam G. S. pasipriešinus, buvo sulaikytas.

Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus. Pažymi teismą pirmiausia nevertinus nukentėjusiojo G. S. ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu duotų išsamių parodymų, kurie skunde yra detaliai aptariami. Išdėsčiusi parodymus, apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Tvirtina, kad nukentėjusiojo parodymų teisingumą įrodo specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad G. S. nustatytos kraujosruvos viršugalvio kairėje pusėje, dešinės akies vokuose, žaizdelė kaktoje, nubrozdinimas kairio antakio srityje, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, jie galėjo būti padaryti keturiais ar daugiau trauminių poveikių, sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, sužalojimų visuma nebūdinga griuvimui. Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtina liudytojų D. G., V. C., G. S. parodymai (jie skunde yra aptariami), taip pat liudytojų G. Š., A. B., S. T. ir N. V. parodymai, kompaktinėje plokštelėje esančio garso įrašo apžiūra, kurioje užfiksuota, kad nukentėjusysis G. S. kelis kartus skambino pagalbos telefonu 112 ir kvietė policijos pareigūnus. Nukentėjusiojo G. S. parodymus taip pat patvirtina ir daiktų pateikimo bei apžiūros protokolai bei visa kita bylos medžiaga.

Nors R. M. irgi buvo nustatyti sužalojimai (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), tačiau nukentėjusysis G. S. išsamiai ir logiškai paaiškino jų padarymo aplinkybes, t. y. sužalojimai padaryti ginantis nuo R. M. pavojingo užpuolimo bei jį sulaikant, kai šis bandė pabėgti.

Skunde cituojamas skundžiamo nuosprendžio teiginys „ ? … ? ir pats kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad šautuvo dėklų jis nematė, o, jei ir būtų šaunamasis ginklas, jam jo nereikėjo, ką, teismo nuomone, patvirtina ir pas kaltinamąjį nustatytas girtumo laipsnis 2,15 promilės", dėl kurio prokurorė nurodo, jog girtumas nepaneigia padarytų nusikalstamų veikų, o tik laikytinas kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Toliau skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs sprendimą išteisinti R. M. dėl kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų bei nustatęs, kad pastarojo veikoje yra kitos nusikalstamos veikos požymių, turėjo nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą.

Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Šiuo konkrečiu atveju, išanalizavusi baudžiamosios bylos įrodymus, apeliantė daro išvadą kad R. M., išreikšdamas žodžiu savo ketinimus: „duok telefoną", atmetant jo versiją, kad telefono jis prašė pasiskambinti, kadangi tokių jo parodymų nepatvirtina ištirti įrodymai, veikdamas tiesiogine tyčia bei suduodamas smūgius nukentėjusiajam G. S., pasikėsino pagrobti G. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300", tačiau, nukentėjusiajam pasipriešinus, jis savo pradėtų nusikalstamų veiksmų nebaigė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, R. M. veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą.

Lietuvos Respublikos BK 254 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris, panaudojęs fizinį ar psichinį smurtą, pagrobė šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas arba bet kokiu būdu pagrobė daugiau kaip du šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. Išanalizavusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad R. M., būdamas G. S. žodžiu perspėtas, jog yra ginkluotas, griebė už karabino dėžės ir trenkė į nukentėjusiajam į akį, tokiu būdu pasikėsino pagrobti G. S. priklausantį dėklą su jame buvusiu šaunamuoju ginklu - graižtviniu šautuvu „Haenel Jaeger 10", tačiau, nukentėjusiajam pasipriešinus, jis savo pradėtų nusikalstamų veiksmų nebaigė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, R. M. veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas pagrobti šaunamąjį ginklą.

Pažymi, jog skiriant bausmę reikia atsižvelgti, kad R. M. teistas, teistumas neišnykęs, nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, bei, įvertinant ir bausmės paskirtį, jam skirtina arešto ir laisvės atėmimo bausmės.

Nesutinka su teismo išvada, jog byloje nesurinkta įrodymų, kad R. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje. Tvirtina teismą neteisingai įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, t. y. R. M., apelianto, kitų liudytojų parodymus bei kitus byloje esančius duomenis. Byloje surinkti objektyvūs duomenys – apelianto parodymai (jie patvirtinti parodymų patikrinimo vietoje ir akistatos su R. M. metu), liudytojų A. B., S. T., G. S., D. G., V. C., R. L., A. Mt., G. Š., N. V. parodymai, specialisto išvada dėl apeliantui nustatyto sužalojimo, ekspertizės aktas dėl R. M. nustatyto sužalojimo, CD kompaktinė plokštelė su garso įrašu, kurioje užfiksuota apeliantą kelis kartus skambinus pagalbos telefonu 112 ir kvietus kuo greičiau atvykti policijos pareigūnus dėl užpuolimo ir R. M. sulaikymo, įvykio vietos apžiūros protokolas, daiktų pateikimo bei apžiūros protokolai, nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-00104-11 bei kiti byloje surinkti duomenys, kategoriškai patvirtina, kad R. M. kėsinosi pagrobti iš apelianto mobiliojo ryšio telefoną ir šaunamąjį ginklą. Visi aukščiau paminėti įrodymai sutampa tarpusavyje, papildo vienas kitą, jų patikimumas nekelia abejonių bei vienareikšmiškai ir kategoriškai paneigia R. M. parodymus, kurie, apelianto įsitikinimu, turi būti vertinami kaip gynybos pasirinkta pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Trumpai aptaręs Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukentėjusysis tvirtina, jog byloje surinkti įrodymai leidžia neabejotinai tvirtinti, kad R. M. savo veiksmais siekė pagrobti iš jo mobiliojo ryšio telefoną ir dėklą su jame buvusiu šaunamuoju ginklu (graižtviniu šautuvu „Haenel Jaeger 10“), tačiau savo nusikalstamų veiksmų nebaigė nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi jis kaltininkui pasipriešino, sulaikė pastarąjį ir perdavė iškviestiems policijos pareigūnams. R. M. veiksmai pilnai atitinka Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimų požymius, todėl jis turi būti pripažintas kaltu padaręs šiuos nusikaltimus ir nuteistas griežta terminuota laisvės atėmimo bausme.

Motyvuodamas savo poziciją, kodėl R. M. turi būti paskirta griežta terminuota laisvės atėmimo bausmė, apeliantas nurodo vadovaujantis bausmių skyrimo nuostatomis, numatytomis Lietuvos Respublikos BK 41, 54, 61 straipsniuose bei visapusiškai įvertinti aplinkybes, jog R. M. padarė vieną sunkią ir vieną apysunkią nusikalstamą veiką, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, administracine tvarka baustas, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, be to, nusikaltimus padarė tiesiogine tyčia. Pažymi, jog paskiriant bausmę būtina įgyvendinti teisingumo principo reikalavimus, t. y. įvertinti ne tik nusikalstamų veikų, jų padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, bet ir apginti nukentėjusiųjų asmenų teisėtus interesus.

Galiausiai nurodo, jog skundžiamas nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai priteisto civilinio ieškinio. Tvirtina, jog pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos yra pagrįstas jame išdėstytais motyvais, todėl turi būti pilnai patenkintas.

Atsikirtimais į prokuroro ir nukentėjusiojo G. S. apeliacinius skundus nuteistasis R. M. prašo šiuos skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra padarytos įtikinamos išvados, kuriomis konstatuota, jog konflikto metu jo žodžiai ir veiksmai nebuvo nukreipti į nukentėjusiojo turto užvaldymą nusikalstamu būdu. Atkreipia dėmesį, kad liudytojai, kurių parodymais grindžiamas prokuroro apeliacinis skundas, nematė ir negirdėjo įvykio, peraugusio į smurtinį konfliktą, pradžios, o atvykę pareigūnai A. Mt. ir G. Š. patvirtino nematę, jog nukentėjusysis būtų turėjęs peilį, ginklą ir telefoną, o iš kalbų suprato, jog konfliktas kilo dėl telefono. Nuteistasis tvirtina esantis neteisėtas apkaltintas plėšimu, kadangi tokiu būdu nukentėjusysis kartu su A. B. siekia išvengti atsakomybės už jo sumušimą. Nesutinka su tuo, jog nesiremta liudytos J. J. ir jos sūnaus parodymais. Nuteistasis tikina neturėjęs jokių blogų ketinimų, o tik paprašęs G. S. pasinaudoti mobiliojo ryšio telefonu, tačiau pastarasis blogai suprato jo ketinimus, palaikė plėšiku, pasikėsinusiu užvaldyti daiktus, kurių jis iš tikrųjų net nematė. Atkreipia dėmesį, jog jam pačiam buvo suduota ne mažiau kaip 13 smūgių, kas prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, jog jis nesmurtavo, o tik bandė sulaikyti.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo G. S. apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistasis R. M. ir jo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo G. S. apeliaciniai skundai atmetami, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pagrįsta ir teisėta laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. M. savo veiksmais nesikėsino pagrobti iš nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono ir šaunamojo ginklo, ir jo veika, kuria jis suduotu smūgiu padarė nukentėjusiajam G. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliantai savo ruožtu laikosi priešingos pozicijos ir įrodinėja, kad R. M. savo veiksmais būtent kėsinosi pagrobti iš nukentėjusiojo nurodytus daiktus, tačiau nusikaltimų nebaigė ne dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis pasipriešino ir jį sulaikė. Grįsdami tokią poziciją, apeliantai visų pirma teigia teismą neįvertinus nuoseklių nukentėjusiojo G. S. parodymų, kuriuos, priešingai nei teigiama nuosprendyje, patvirtina kiti bylos įrodymai – liudytojų D. G., V. C., G. S., G. Š., A. B., S. T., N. V. parodymai, kompaktinėje plokštelėje esantis garso įrašas, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai.

Taigi nagrinėjamoje byloje R. M. buvo kaltinamas tuo, jog jis, suduodamas nukentėjusiajam G. S. rankos kumščiu į galvos sritį, pasikėsino pagrobto mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“ bei graižtvinį šautuvą „Haenel Jaeger 10“. Tiek plėšimas, tiek šaunamojo ginklo pagrobimas yra tyčinės nusikalstamos veikos, padaromos tik tiesiogine tyčia. Vadinasi, grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Šaunamojo ginklo pagrobimo atveju kaltininkas atitinkamai suvokia, kad siekia užvaldyti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantį šaunamąjį ginklą, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių - psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2012, 2K-75/2010, 2K-32/2009).

Apklausiamas R. M. viso proceso metu nuosekliai ir išsamiai aiškino, jog įvykio naktį kartu su savo drauge L. D., dviem mažamečiais vaikais, lydimas draugo M. A., grįžo namo. Draugas liko laukti prie namų, o jis tuo tarpu į vidų užnešė vaiką. Sugrįžęs neberado prie laiptinės likusio laukti M. A., pagalvojo galbūt šis kažkur nuėjo ar išvažiavo taksi, nors jie ir buvo sutarę, kad M. A. jo palauktų. Jis (R. M.) ėjo pažiūrėti galbūt yra atvažiavęs taksi (reikėjo apeiti aplink namą, praeinant (duomenys neskelbtini namo kiemu), kai tuo metu į kiemą įvažiavo automobilis, jo langai buvo praviri, viduje sėdėjo trys ar keturi vyriškiai. Iš automobilio išlipo jam iš matymo pažįstamas asmuo, kaimynas gyvenantis gretimame name (kaip vėliau paaiškėjo, G. S.), kurio jis paprašė paskolinti telefoną, nes norėjo paskambinti minėtam draugui, siekdamas išsiaiškinti, kur šis yra. Vyriškis (G. S.) jam nieko neatsakė, pasižiūrėjo ir sušuko „Andriau ar Audriau“, tuomet iš automobilio išlipo dar vienas vyriškis ir spyrė jam į koją, pradėjo smūgiuoti į krūtinę. Priėjo dar vienas vyriškis, taip pat minėtasis kaimynas ir visi sudavė jam smūgius. Po to nurodyti asmenys pradėjo tarpusavyje kalbėtis, jog greičiausiai bus per daug sumušę, tarėsi sakyti, jog jis ketino pavogti ginklus bei ruošėsi kviesti policiją, o jam pabandžius atsikelti ir nubėgti namo, vėl buvo pagautas ir toliau mušamas. R. M. kategoriškai paneigė norėjęs pagrobti mobiliojo ryšio telefoną, nematė, ar G. S. apskritai turi su savimi ginklą. Jis tik norėjo paskambinti, neneigia galėjęs padaryti G. S. nežymų sveikatos sutrikdymą, kadangi jis gynėsi nuo jį užpuolusių asmenų, todėl suduoti galėjo bet kuriam iš jų (t. 1, b. l. 159-160, 163-164; t. 2, 73-75).

Liudytojai G. D. ir M. A. apklausiami parodė, jog R. M., užnešęs vaiką į namus, turėjo išeiti į lauką ir kartu su M. A. palaukti, kol šis išsikvies taksi, parūkyti (t. 1, b. l. 120-121, 132-133; t. 2, b. l. 80-81). Pastariesiems R. M. analogiškai papasakojo aplinkybes, kaip jam, paprašius telefono paskambinti, jis buvo sumuštas. Reikšminga aplinkybe laikytina tai, jog nuteistasis lygiai tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Vadinasi, R. M. versija apie tai, kad telefono jis prašė paskolinti, norėdamas paskambinti, nebuvo sugalvota vėliau. Tokias aplinkybes jis nurodė tiek įvykio vietoje, tiek vėliau detaliai jas išdėstė viso proceso metu.

Kita svarbia aplinkybe laikytina tai, jog nors G. S. kategoriškai teigė, jog įvykio vietoje buvo tik jis ir nuteistasis, R. M. parodė, jog G. S. po jo prašymo paskolinti telefoną sušuko „Andriau ar Audriau“, po ko iš automobilio išlipo vyriškis ir, prišokęs prie R. M., sudavė jam. Kitame ikiteisminiame tyrime, kuris buvo pradėtas pagal R. M. pareiškimą, nuteistasis atpažino A. B. kaip asmenį, kuris pirmas jam sudavė smūgį (t. 2, b. l. 106-115). Šiuo atveju nesuprantama, kaip tuo atveju, jeigu įvykio naktį kieme buvo tik jis ir nukentėjusysis G. S., R. M. galėjo aiškiai nurodyti konkretų asmenį, t. y. A. B., apibūdinančius duomenis, o vėliau jį procesinio veiksmo metu dar ir atpažinti, jeigu tokio asmens apskritai įvykio vietoje nebuvo. Tokia aplinkybė leidžia suabejoti nukentėjusiojo parodymais, jog jis prie namo buvo vienas, jį parvežę draugai paleido prie kioskelio ir nuvažiavo, todėl užpuolus R. M. nieko kito daugiau nebuvo. Be to, apklausiamas R. M. matė, kaip G. S. parvežusiame automobilyje buvo keletas vyriškių (trys ar keturi), kas sutampa su nukentėjusiojo parodymais, jog automobilyje be jo buvo S. T., S. Ž. ir minėtasis A. B..

Iš byloje esančio garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad G. S., paskambinęs policijai pranešti apie įvykį, nė žodžiu neužsiminė apie tai, kad buvo užpultas. Vieną kartą jis nurodė esant „vieną gražuolį čia“, kitą kartą paragino greičiau atvažiuoti, sakydamas, jog vyksta muštynės (t. 1, b. l. 42, 45-47). Suprantama, jog asmuo tokioje situacijoje neprivalo nurodyti tikslų prieš jį nukreiptų veiksmų teisinį įvertinimą, tačiau tuo atveju, jei G. S. kategoriškai tvirtina, jog buvo užpultas, bandant iš jo pagrobti telefoną bei dėklą su šautuvu, kyla klausimas, kodėl jis net neužsimena apie užpuolimą, o kalba tik apie muštynes ir „vieną gražuolį“. Abejotina, ar asmuo nakties metu netikėtai užpultas, apsigynęs bei sulaikęs užpuoliką, laikydamas jį prispaustą prie žemės, būdamas vienas prieš vieną su juo, paskambinęs policijai tokią situaciją įvardintų kaip paprastas muštynes, o užpuolusį asmenį vadintų „vienu gražuoliu“.

Tyrimo metu atlikta specialisto išvada nustatė, jog G. S. nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlė keturi ir daugiau trauminiai poveikiai (t. 1, b. l. 20). Pagal faktines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus R. M. buvo inkriminuota, jog jis G. S. rankos kumščiu smogė į galvos sritį, dėl šio trauminio poveikio jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu išrašas iš medicininių dokumentų liudija, jog R. M. įvykio naktį patyrė daugybinius galvos, veido sumušimus, nubrozdinimus, muštinę apatinės lūpos žaizdą, įtarta esant galvos smegenų sukrėtimą ir kitus sužalojimus (t. 1, b. l. 150). Įvykio naktį jis, gavęs pirmąją būtinąją pagalbą, išvyko į namus, tačiau po kelių dienų, esant negerėjančiai sveikatos būklei, buvo paguldytas į Neurologijos skyrių (nuo 2011-07-06 iki 2011-07-11), nuo 2011-07-04 iki 2011-07-15 turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Pažymėtina, jog specialisto išvada dėl R. M. buvo atlikta ne iš karto po įvykio, o praėjus savaitei, po to atlikta dar viena specialisto išvada, kurios nustatė, jog tiriamajam R. M. sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 13 trauminių poveikių, kuriais sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Vėliau kilus abejonėms dėl R. M. nustatyto sveikatos sutrikdymo masto, atsižvelgiant į pastarojo gydymosi trukmę, sužalojimų kiekį, ligoninėje nustatytą diagnozę – galvos smegenų sukrėtimą, buvo paskirta teismo medicininė ekspertizė, tačiau ji patvirtino analogišką R. M. sveikatos sutrikdymo mastą (nežymų sveikatos sutrikdymą), o diagnozę dėl galvos smegenų traumos pripažino nepagrįsta ir nevertino kaip sužalojimo (t. 2, b. l. 100-105). Šios aplinkybės, vertinant jas nukentėjusiojo G. S. parodymų kontekste, kelia tam tikrų abejonių. Antai apklausiamas G. S. tvirtino, jog jį užpuolęs asmuo buvo agresyvus, piktas ir savimi labai pasitikintis, jautėsi visagalis, jis (nukentėjusysis) gynėsi nuo pastarojo smūgių („smūgių buvo daug ? ... ? aš gyniausi, nemušiau žmogaus, aš gyniau savo turtą“ (t. 2, b. l. 75-76), tačiau, kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, nukentėjusysis į R. M. smūgį rankos kumščiu sudavė pastarajam visą eilę smūgių į įvairias kūno vietas, nors, anot nukentėjusiojo, jis tik gynėsi nuo agresyvaus jį užpuolusio asmens. Negana to, jog jam teko vienam grumtis prieš užpuoliką, jis ne tik sugebėjo šiam suduoti didelį smūgių skaičių, tačiau, nepaisant šio agresyvumo, jis sugebėjo jį koja prispausti prie žemės, išsiimti telefoną iš kišenės ir paskambinti policijai, po to ištrūkusį R. M. pasivyti ir vėl paskambinti policijai (beje, netikėtai užpultas G. S. tvarkingai šalia automobilio (netgi truputį po juo pastūmęs) padėjo dėklą su ginklu, prieš tai ant žemės padėjo kuprinę). Šioje vietoje kyla pagrįstų klausimų, ar G. S. galėjo vienas suduoti tiek smūgių R. M., juo labiau, kad šis, nukentėjusiojo tvirtinimu, buvo labai agresyvus, pasitikintis savimi, netikėtai užpuolė G. S., kėsindamasis pagrobti iš jo telefoną bei šaunamąjį ginklą. Beje, tikint G. S. parodymais, jog R. M. puikiai matė, jog jis yra ginkluotas, sudėtinga logiškai paaiškinti, jog pastarasis, sumanęs įvykdyti apiplėšimą, auka būtų pasirinkęs apsiginklavusį asmenį, su savimi turintį medžioklinį šautuvą, peilį ir pistoletą. Tuo pačiu pažymėtina, jog nors G. S. įrodinėjo, kad R. M. buvo labai agresyvus, tačiau iš policijos pareigūnų parodymų matyti, kad jiems atvykus, nuteistasis sėdėjo (ar tai gulėjo) ant žemės niekieno nelaikomas (jo veidas, marškiniai buvo kruvini), o G. S. stovėjo kiek atokiau, t. y. nebuvo priverstas pastarojo nei laikyti, nei kitokiu būdu kliudyti šiam pasišalinti.

Skunduose apeliantai – tiek prokurorė, tiek ir nukentėjusysis – akcentuoja G. S. parodymų nuoseklumą ir išsamumą, tačiau tam tikros parodymuose išdėstytos aplinkybės, susijusios su šaunamuoju ginklu, yra prieštaringos. Apeliantams įrodinėjant, jog R. M. kėsinosi pagrobti graižtvinį šautuvą, būtina išsamiai įvertinti, ar objektyvios aplinkybės patvirtina, jog pastarasis matė nukentėjusįjį turint minėtą ginklą bei tai, ar jis išties turėjo tikslą jį pagrobti. Viso proceso metu R. M. kategoriškai neigė matęs, kad G. S. turėjo ginklus, o juo labiau, kad ketino juos pagrobti (pagal R. M. parodymus, G. S. buvo ką tik išlipęs iš automobilio ir jis nematė šį turint kažkokius daiktus, ypač ginklus). Nukentėjusysis G. S. tuo tarpu teigia, kad nuteistasis kuo puikiausiai matė, jog jis yra ginkluotas ir sąmoningai siekė iš jo atimti dėklą, suvokdamas, kad jo viduje yra šautuvas. Ikiteisminiame tyrime duodamas parodymus nukentėjusysis G. S. teigė, jog, atvykus policijos pareigūnams, jis perdavė jiems sulaikytąjį vaikiną, o pats parėjo namo ir į seifą padėjo su savimi turėtus ginklus, tada sugrįžo atgal ir išvažiavo į komisariatą rašyti pareiškimą (t. 1, b. l. 88-89, 96-101). Teisme jis taip pat parodė, jog ginklus nunešė namo atvykus policijai, tačiau tą padarė kartu su sūnumi (t. 2, b. l. 75-76). Apklausiamas jo sūnus G. S. patvirtino padėjęs tėvui užnešti ginklus, jie į namus nuėjo po to, kai atvyko pareigūnai (t. 1, b. l. 126-127; t. 2, b. l. 78-79). Vadinasi, iš tokių nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų aišku, jog atvykus policijai ginklai buvo įvykio vietoje, jie tik vėliau nunešti į nukentėjusiojo namus. Tačiau šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymus. Kaip liudytojai apklausti pareigūnai R. L., G. Mt. ir G. Š. teigė nei ginklo, nei jo dėklo įvykio vietoje nematę. Liudytojai nepatvirtino, kad G. S. su sūnumi buvo pasišalinę tam, kad nuneštų padėti ginklus. Vadinasi, liudytojai nepatvirtino nei to, kad ginklas (ginklai) jiems atvykus buvo įvykio vietoje, nei to, kad vėliau jie buvo nunešti į namus. A. Mt. nurodęs, jog nematė nei ginklo, nei dėklo, bandė spėti, jog galbūt juos iki jiems atvykstant į namus nunešė sūnus (t. 1, b. l. 114-115, 116-117, 140-141; t. 2, b. l. 76). Įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota jokių duomenų nei apie vieną ar kelis ginklus, nei apie ginklo dėklą (t. 1, b. l. 11-16). Aptartos aplinkybės prieštarauja kategoriškiems G. S. teiginiams, jog jis turėjo su savimi dėklą bei jame esantį ginklą, kurį R. M. bandė išplėšti jam iš rankų. Nė vienas į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas negalėjo patvirtinti matęs buvus ginklą ar bent jau dėklą, neminėjo, jog G. S. vienas ar kartu su sūnumi buvo nuėjęs į namus, norėdamas juose padėti šiuos daiktus.

Kitų liudytojų parodymai dėl to, ar įvykio vietoje buvo ginklas, taip pat yra skirtingi. Štai D. G. ir V. C., gyvenantys tame pačiame aukšte, ir vienodomis sąlygomis stebėję įvykį pro buto langus, davė skirtingus parodymus: D. G. teigė akivaizdžiai mačiusi ant žemės gulint tamsios spalvos „tašę ar tai kuprinę“ bei tamsų dėklą, šalia kurių stovėjo nukentėjusiojo sūnus G. S. (atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis teigė dėklą pastūmęs šiek tiek po automobiliu), (t. 1, b. l. 122-123; t. 2, b. l. 77), tuo tarpu V. C., aiškiai per atvirą langą matęs prie mašinų stovėjusį G. S., nieko neminėjo, ar šalia jo buvo kažkokie daiktai, ginklo dėklas (t. 1, b. l. 124-125; t. 2, b. l. 77-78).

Net ir neabejojant G. S. parodymais apie tai, jog jis nešėsi dėklą su graižtviniu šautuvu, nėra pakankamo pagrindo tvirtinti, jog R. M. kėsinosi šį iš jo pagrobti. Tokių G. S. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Nė vienas iš liudytojų nematė, jog R. M. plėšė ar kėsinosi išplėšti iš šio rankų dėklą su ginklu. Pats R. M. kategoriškai paneigė tokias aplinkybes. Byloje nustatytos faktinės aplinkybes nesudaro jokio pagrindo teigti, jog nuteistojo veiksmuose buvo suformuota tyčia užvaldyti įvykio naktį kieme sutikto asmens šaunamąjį ginklą, tai, kad jis neabejotinai matė ir suvokė, jog tas sutiktas asmuo turi su savimi tokį ginklą ir norėjo taip veikti. Nustatyta tik tai, jog konfliktas kilo dėl mobiliojo ryšio telefono, kurio priežastis nuteistasis ir nukentėjusysis aiškina skirtingai.

Apeliantų skunduose akcentuojami liudytojų D. G., V. C. ir G. S. parodymai nėra pakankami R. M. kaltei dėl pasikėsinimo pagrobti mobiliojo ryšio telefoną ir šaunamąjį ginklą pagrįsti. Pirmieji du liudytojai nematė pačios konflikto pradžios: D. G. prie lango priėjo nuo to momento, kai G. S. laikė prie žemės prispaustą R. M. ir kvietė policiją, V. C. dar kiek vėliau, po to, kai buvo iškviesta policija (taip jam pasakė nukentėjusiojo sūnus). Apklausiamas G. S. (sūnus) tvirtino įvykio naktį nemiegojęs, jis pro atvirą langą girdėjo, kaip atvažiavo mašina ir vėl išvažiavo, tačiau į tai nekreipė dėmesio, nes tokie garsai yra įprasti, kadangi namas stovi prie gatvės. Praėjus keletui minučių, išgirdo triukšmą, tuo pačiu lyg ir savo tėvo balsą, todėl nuėjo pasižiūrėti pro langą, per kurį pamatė, kaip kažkoks vaikinas dešine ranka sudavė jo tėvui per galvą. Išvydęs tokį vaizdą, buvo sukrėstas ir staigiai išbėgo į lauką. Išbėgęs pamatė, kaip tėvas, parsivertęs ant žemės, laikė tą smūgiavusį vaikiną, tėvas jam liepė saugoti ginklus, pasakė, kad jau iškvietė policiją. Iš G. S. parodymų matyti, kad į lauką jis išbėgo labai greitai ir jam atsidūrus kieme, pirmoji konflikto dalis jau buvo pasibaigusi – G. S. laikė R. M. prispaustą prie žemės, policija jau buvo iškviesta. Šioje vietoje kyla tam tikrų abejonių, ar per tokį trumpą laiko tarpą nukentėjusysis G. S. (pagal jo parodymus) galėjo spėti koja nustumti R. M., pasakyti šiam, kad šis nesikabinėtų, pasitrauktų, nurodyti, jog jis yra ginkluotas, nuteistajam vėl puolus ir griebus už dėklo, pasidėti kuprinę, dėklą su šautuvu, susigrumti, gulint ristis su juo, galiausiai perversti jį, prispausti keliu ir paskambinus policijai, trumpai nupasakoti įvykį, prašydamas atvykti pareigūnus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tik teisminio nagrinėjimo metu G. S. parodė, jog būdamas kambaryje pirmiausia išgirdo žodžius „duok telefoną“, o po to tėvo balsą, nors apklausiamas ikiteisminiame tyrime tokios aplinkybės neminėjo. Nors G. S. tikino itin gerai girdėjęs nurodytą frazę, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl jos nenurodė pirminiuose parodymuose (t. 2, b. l. 78-079; t. 1, b. l. 126-127). Tokios aplinkybės kelia pagrįstas abejones, ar nukentėjusiojo sūnus G. S. davė objektyvius parodymus, ar tik siekė įvykio aplinkybes išdėstyti taip, kad jos atitiktų tėvo duotus parodymus.

Tad kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į visas aukščiau aptartas aplinkybes, neturi pakankamo pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog nuteistasis R. M., veikdamas tiesiogine tyčia, kėsinosi pagrobti iš nukentėjusiojo G. S. mobiliojo ryšio telefoną bei graižtvinį šautuvą. Tokia išvada negali būti pagrįsta vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių, priešingai nei teigia apeliantai, nepatvirtina kiti neginčijami įrodymai. Apeliantų minimame garso įraše net neužsimenama apie apiplėšimą, nurodymą nuvykti į įvykio vietą gavę pareigūnai buvo informuoti apie ten vykstančias muštynes, atvažiavę jie pamatė du vyriškius, kurių vienas kruvinas, sėdėjo ar tai gulėjo ant žemės, o kitas stovėjo kiek atokiau (nė vienas jų nebuvo laikomas, neleidžiant pabėgti), abu aiškino buvę vienas kito užpulti. Nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad jis įvykio metu turėjo ginklus, nepatvirtino policijos pareigūnai – nė vienas jų nenurodė įvykio vietoje matęs nei ginklą, nei dėklą su ginklu, nepatvirtino, jog G. S. vienas ar kartu su sūnumi buvo pasišalinę, norėdami nunešti ginklus namo. Liudytojų parodymai dėl to, ar įvykio vietoje buvo ginklai, yra skirtingi. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis turėjo tikslą pagrobti telefoną ir šaunamąjį ginklą. Nepaneigta nuteistojo R. M. versija, jog jis telefono paprašė, norėdamas tik paskambinti. Neatmestina, jog tokį pastarojo prašymą nukentėjusysis suprato klaidingai, dėl ko kilo konfliktas. Atsižvelgiama ir į nukentėjusiajam bei nuteistajam padarytų sužalojimų kiekį ir pobūdį, kas leidžia suabejoti G. S. parodymais, jog jis tik gynė save bei savo turtą nuo agresyvaus užpuoliko. Apeliantai prašo vadovautis liudytojų D. G., V. C., nukentėjusiojo sūnaus G. S. parodymais, kurie tiesiogiai matė įvykį, tačiau kolegija jau anksčiau pažymėjo, jog šie liudytojai (bent jau D. G. ir V. C.) pačios įvykio pradžios nematė, o G. S. parodymai dėl to, ar jis girdėjo nuteistojo paliepimą atiduoti telefoną, nėra nuoseklūs. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors visi jų tvirtino gerai matę įvykius, tačiau nė vienas net neužsiminė apie tai, jog G. S. sudavė nuteistajam smūgius. Antai, liudytojai D. G. ir V. C. parodė nematę jokių smūgių, nei iš jų kaimyno pusės, „nei kad būtų smūgiavęs tas prispaustas vaikinas“ (t. 1, b. l. 122-123, 124-125). G. S. savo ruožtu tvirtino per langą matęs tik tai, kaip R. M. ranka sudavė jo tėvui per galvą, o jo tėvas tuo tarpu jokių smūgių atgal nesudavė ar bent jau jis to nematė ir nežino (t. 1, b. l. 126-127; t. 2, b. l. 78-79). Įvertinus R. M. padarytus sužalojimus, darytina neginčytina išvada, jog tokiu atveju liudytojai arba matė ne visą įvykių eigą, arba sąmoningai duoda tikrovę neatitinkančius parodymus. Be to, negalima kategoriškai paneigti ir liudytojų J. J. bei jos sūnaus R. J. parodymų, kuriuose užfiksuota, kaip liudytojos sūnus per langą matė galimai įvykio naktį du vyrus rankomis ir kojomis mušančius ant žemės gulintį vyriškį. Nors apeliantai tvirtina, jog teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog šie liudytojai davė parodymus apie nagrinėjamoje byloje analizuojamą įvykį, tačiau tuo pačiu tokie parodymai ir nėra paneigti, jie savo ruožtu iš dalies sutampa su R. M. parodymais, jog jį G. S. mušė ne vienas.

Taigi nagrinėjamoje byloje iškilusios abejonės neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl R. M. kaltės pasikėsinus pagrobti iš nukentėjusiojo G. S. mobiliojo ryšio telefoną ir graižtvinį šautuvą su dėklu. Nekaltumo prezumpcija, ginama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant jokių abejonių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.)

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantų prašymai pripažinti R. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 254 straipsnio 2 dalį atmetami kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog neįrodyta R. M. įvykdžius šiuos nusikaltimus. Tačiau kolegija sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, jog apygardos teismas, priėmęs sprendimą išteisinti R. M. dėl kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų bei nustatęs, kad pastarojo veikoje yra kitos nusikalstamos veikos požymių, turėjo nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Kolegija šią klaidą ištaiso ir panaikina apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, ir nurodytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoja į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, nekeičiant už šį nusikaltimą paskirtos bausmės.

Tuo pačiu aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti nukentėjusiojo G. S. prašymo priteisti iš R. M. 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. pripažintas kaltu dėl to, jog jis, sudavęs nukentėjusiajam rankos kumščiu į galvos sritį, padarė pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrįstu laikytinas apygardos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajam iš nuteistojo 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Įvertinus R. M. veiksmų apimtį (suduotas vienas smūgis) ir sveikatos sužalojimo mastą, priteista suma yra tinkamo dydžio ir nėra jokio juridinio pagrindo ją padidinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, ir šią nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, paliekant tą pačią bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo G. S. apeliacinius skundus atmesti.