- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-20
- Bylos Nr.
- AS-858-594-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- Z. K.
- Atsakovas
- Lietuvos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. K. skundu (b. l. 2–7, 62–67, 73–84) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 12-01-416 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. sausio 11 d. potvarkį Nr. PE-16 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo“ ir įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją išmokėti sumažintos pensijos skirtumą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir patvirtintą pensijų kompensavimo tvarkos aprašą; sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją išmokėti sumažintos valstybinės pensijos skirtumą, kuris susidarys pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimui taikant ne 1,5, o 1,3 Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkiui vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio koeficientą. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29, 103) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pareiškėjas Z. K. pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (b. l. 104–107), kuriuo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamų aktų (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 12-01-416 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. sausio 11 d. potvarkį Nr. PE-16 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo“) galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodė, kad skunde išdėstytas prašymas priteisti neteisėtai sumažintą pensiją yra turtinio pobūdžio reikalavimas, nesumokėta pensijos dalis yra siejama su konkrečiu laikotarpiu. Nagrinėjant skundą bus taikytinas ne anksčiau kaip po 2–3 metų priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas dėl skunde nurodyto pensijų mažinimo konstitucingumo, t. y. daugiau kaip po 3 metų nuo skundžiamo akto vykdymo pradžios. Pareiškėjas nurodė, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių byloje, skundžiami Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. 12-01-416 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. sausio 11 d. potvarkis Nr. PE-16 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo“ realiai sukels neigiamas pasekmes, kurių pašalinti, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, bus neįmanoma, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas galios tik ateičiai, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimui nebūdingas grįžtamasis galiojimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 30 d. nutartimi (b. l. 109–110) pareiškėjo Z. K. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, reikia nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnis). Pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones konkrečiai nenurodo, kokios neigiamos pasekmės jam būtų sukeltos nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių ir ginčijamų aktų galiojimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skundžiamų aktų turinį, padarė išvadą, kad taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra teisinio pagrindo, kadangi tuo atveju, jei teismas patenkintų pareiškėjo skundą ir panaikintų ginčijamus sprendimus kaip neteisėtus, pareiškėjui būtų priteista neišmokėtos pensijos dalis. Konstatuotina, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų negalimas. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamos administracinės bylos ribose taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti ginčijamų aktų galiojimo nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas Z. K. atskiruoju skundu (b. l. 113–117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir tenkinti pareiškėjo prašymą, taikant reikalavimų užtikrinimo priemones. Pareiškėjas be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad dabar nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir dėl to dabar neatkūrus iki skundžiamų aktų buvusios padėties, nebūtų pašalintos sustabdytų aktų sukeltos neigiamos pasekmės, nebūtų priteista neteisėtai neišmokėta pensijos dalis už visą laikotarpį, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį. Pareiškėjas negalėjo konkrečiai įvertinti, kokios neigiamos pasekmės jam gali būti sukeltos per 2–3 metus iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, nebus apginti pareiškėjo teisėti lūkesčiai. Pareiškėjas sutinka, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo vykdymas nepasunkės ir netaps neįmanomu, tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, ar prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės neturės įtakos kitiems asmenims, ar nebus pažeistas proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros ar viešųjų interesų principai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–222/2010).
Įvertinus tokią teisės normą įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556–174/2009), darytina išvada, kad, sprendžiant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 12-01-416 ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kanclerio 2010 m. sausio 11 d. potvarkio Nr. PE-16 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo“ (toliau – ir Aktai) galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumą grindžia tuo, kad, nesustabdžius Aktų galiojimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, kuriuo bus pripažinti teisės aktai, kurių pagrindu priimti Aktai, prieštaraujančiais Konstitucijai, pareiškėjas nebegalės atgauti Aktais sumažintos pensijos dalies, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai galioja į ateitį.
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atkreipia dėmesį į tai, kad realios grėsmės, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nustatymas yra būtinas, siekiant nustatyti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinybę. Nagrinėjamu atveju realia grėsme pareiškėjas nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris gali būti priimtas ateityje. Teisėjų kolegijos nuomone tokio pobūdžio prielaida negali būti laikoma realia grėsme reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atžvilgiu. Taip yra dėl to, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis nurodo, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Pažymėtina, kad Lietuvoje veikia nepriklausomi ir atskirti teismai, kurių kompetencija yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose. Vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Todėl nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija negali spręsti klausimo, preziumuodama vienokią ar kitokią bylos, kuri nepriskirtina administraciniams teismams, baigtį.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atkreipė dėmesį į tai, jog tuo atveju, jei teismas patenkintų pareiškėjo skundą ir panaikintų ginčijamus Aktus kaip neteisėtus, pareiškėjas įgytų teisę reikalauti neteisėtų aktų pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“ suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimą ir pensijų mokėjimą. Tačiau valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (ekonominė krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant senatvės pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Sumažintos senatvės pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Pažymėtina, kad net ir tokiais išimtiniais atvejais senatvės pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų; senatvės pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamoje situacijoje negalima vienareikšmiškai teigti, kad byla iš esmės bus išspręsta vienaip ar kitaip, o pensijos sumažinimas bus pripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai. Pažymėtina ir tai, kad pats pareiškėjas atskirajame skunde sutinka dėl to, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas nepasunkintų teismo sprendimo vykdymo (b. l. 116).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, pareiškėjas neįrodė reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumo, todėl atskirasis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Z. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.