- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-08-31
- Bylos Nr.
- 2A-870-259/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Leonas Jachimavičius, Rūta Palubinskaitė
- Ieškovas
- G. P.
- Atsakovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- notarės J
- Advokatai
- Kristina Česnauskienė, Saulius Aviža
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Rūtos Palubinskaitės sekretoriaujant Elenai Skruodenienei, Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovo G. P. atstovui advokatui Sauliui Avižai, atsakovei J. P., jos atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei trečiojo asmens notarės J. R. atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-368-97/2009 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovei J. P., trečiajam asmeniui notarei J. R. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas G. P. ieškiniu (t.1, b.l.1-3) prašė pripažinti negaliojančia 2002-02-13 sutartį, patvirtintą Kauno miesto 6-ojo notarų biuro (notarinio registro Nr. 2097), kuria G. P. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r., perleido savo sutuoktinei J. P., bei priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2009-03-16 sprendimu (t.1, b.l.150-155) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 900 Lt advokato išlaidų, taip pat priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui 500 Lt advokato išlaidų, o valstybei - 83,30 Lt išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad 2000-12-28 sutartimi V. P. (ieškovo tėvas) bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviui - ieškovui padovanojo 83/100 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r. (t.1, b.l.5). 2002-02-13 ieškovas ir atsakovė (sutuoktiniai, t.1, b.l.28) sudarė santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį, pagal kurią atsakovei atiteko 0,0603 kv. m žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r. (t.1, b.l.6-8).
Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, teismas atmetė ieškovo argumentus, jog 2002-02-13 šalių sudarytas sandoris yra tariamas, kadangi šia sutartimi šalys nesiekė pasidalinti santuokoje įgyto turto, o siekė išvengti kreditorinių įsipareigojimų. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus, jog jo tėvas turėjo mokestinių prievolių valstybei (t.1, b.l.135-137), todėl siekdamas išvengti kreditorinių reikalavimų, nekilnojamąjį turtą perleido ieškovui, o ieškovas, siekdamas išvengti sutarties pripažinimo negaliojančia, nekilnojamąjį turtą perleido atsakovei. Teismas netyrė faktų, ar ieškovo tėvai turėjo kokių nors kreditorinių įsipareigojimų, nes V. P. ir M. P. (ieškovo tėvai) nebuvo šios bylos šalimis. Teismas pripažino, jog ieškovas neįrodė fakto, kad turtą atsakovei perrašė dėl kreditorinių įsipareigojimų, nesiekdamas sukurti teisinių pasekmių, o siekdamas sumažinti jam priklausantį turtą, nes jokių įrodymų apie savo galimus ar esamus kreditorius nepateikė, neįrodė, jog mokesčių inspekcija jį persekiojo dėl skolų, nes pateikta Kauno apskrities VMI pažyma patvirtina, jog ieškovas turi tik 50,10 Lt mokestinę nepriemoką (t.1, b.l.135). Teismo vertinimu, ši suma yra mažareikšmė ir dėl to ieškovas negalėjo sudaryti su atsakove tariamo sandorio. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovas išsikėlė iš gyvenamojo namo, palikdamas gyventi savo tėvus ir atsakovę su nepilnamete dukra. Atsakovė pripažino, jog ieškovo tėvai visą laiką gyveno ieškovui padovanotoje namo dalyje ir mokėjo mokesčius, tačiau teismas sprendė, jog ši aplinkybė negali būti vertinama kaip paneigianti atsakovės nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nes tarp atsakovės ir ieškovo tėvų yra susiklostę faktiniai panaudos santykiai ir panaudos gavėjui atsiranda pareiga apmokėti daikto išlaikymo išlaidas. Teismas pažymėjo, jog tiek liudytojai F. Ž., R. S., tiek šalys patvirtino, jog namo priestatą sutuoktiniai pasistatė santuokos metu, be to, žemės sklypas taip pat buvo išsipirktas iš valstybės santuokos metu (t.1, b.l.9-10), todėl ieškovo teiginį, jog visas perleistas nekilnojamasis turtas yra jo asmeninė nuosavybė, teismas atmetė kaip neįrodytą. Teismas atkreipė dėmesį, jog siekdamas nuginčyti sandorį, ieškovas į teismą kreipėsi tik tada, kaip iškilo konfliktinė situacija tarp atsakovės ir ieškovo tėvų, t.y. kai atsakovė pagrasino iškeldinti ieškovo tėvus. Todėl teismas sprendė, jog ginčydamas sutartį, ieškovas siekia apginti savo tėvų interesus, kad jie nebūtų iškeldinti, o ne siekdamas įrodyti ginčijamo sandorio tariamumą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (t.1, b.l.157-165) ieškovas G. P. su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, dėl šių motyvų: teismas netinkamai aiškino CK 1.86 str. nuostatas dėl sandorių tariamumo, neteisingai kvalifikavo šalių sudarytą sandorį. Šalių sudaryta turto padalijimo sutartis yra tariamas sandoris, o vadovaujantis CK 1.86 str., toks sandoris yra niekinis, nesukuriantis šalims teisių ir pareigų, nes šalių valia nebuvo nukreipta į santuokoje įgyto turto padalijimą (LAT 2008-06-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Vertindamas, ar sandoris yra tariamas ar ne, teismas privalo išsiaiškinti tikrąją šalių valią, sandorio sudarymo tikslus bei motyvus (LAT 2005-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; LAT 2006-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Tačiau pirmosios instancijos teismas tikrųjų ieškovo ir atsakovės sudaromo sandorio - Turto padalijimo sutarties tikslų nesiaiškino, tikrosios sutarties šalių valios nenustatė. Santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutarties sudarymo tikslas - pasidalinti santuokoje įgytą sutuoktiniams priklausantį turtą. Sudarydamos ginčijamą Turto pasidalijimo sutartį, bylos šalys šio tikslo nesiekė, kadangi pagrindinis šios sutarties sudarymo tikslas - sumažinti ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto sudėtį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Turto padalijimo sutarties sudarymo momentu, t.y. 2002-02-13, ieškovo tėvas V. P. turėjo vykdytinų mokestinių prievolių valstybei, ką patvirtina Kauno apskrities VMI 2009-03-02 raštas Nr. (15.33-14)-K-3061 „Dėl V. P., M. P. ir G. P. mokestinės nepriemokos“ (t.1, b.l.135). Po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovo tėvai, pats ieškovas ir toliau liko gyventi name, kurį perleido atsakovei. Ieškovas iš atsakovei perleisto gyvenamojo namo išsikraustė, kuomet santykiai su atsakove tapo konfliktiški. Ieškovo tėvai atsakovei perleistame gyvenamajame name gyveno tiek iki ginčijamos sutarties sudarymo, tiek ir po jos sudarymo (name gyvena ir šiuo metu). Šią aplinkybę patvirtino liudytojai, pripažino ir atsakovė. Formalus sandorio sudarymas pas notarą yra tik procedūra, tačiau šalys, sudarydamos ir notarine tvarka tvirtinamą sandorį, turi siekti turto perėjimo iš vieno asmens kitam, siekti nuosavybę valdyti. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo bei neatsižvelgė, jog po Turto pasidalijimo sutarties sudarymo atsakovė neįgyvendino savo, kaip įgyto turto savininkės teisių, t. y. nesielgė su nekilnojamuoju turtu kaip su savo, juo nedisponavo, nevaldė. Ieškovas bei jo tėvai rūpinosi gyvenamojo namo priežiūra, remontu. Po to, kai ieškovas dėl konfliktiškų santykių su atsakove išsikraustė iš gyvenamojo namo, jo tėvai rūpinosi gyvenamojo namo dalimi kaip savo. Šią aplinkybę bei tai, kad atsakovė su nekilnojamuoju turtu nesielgė kaip su savo, patvirtino ir teismo apklausti liudytojai. Jie paliudijo, kad senojoje namo dalyje tiek prieš ginčo sutarties sudarymą, tiek ir dabar gyvena ieškovo tėvai, jie moka už naudojimąsi turtu, atsakovė į tą namo dalį nepatenka. Teismas jokiais argumentais nepagrindė sprendime nurodytos aplinkybės, jog tarp atsakovės ir ieškovo tėvų yra susiklostę faktiniai panaudos santykiai, neanalizavo, kokiu pagrindu susiklostė panauda, netyrė ir nesiaiškino, kodėl tokie santykiai susiklostė, nenurodė, kada tarp atsakovės ir ieškovų tėvų atsirado tokie santykiai. Pažymėtina, jog pačios atsakovės teismo posėdyje pripažinta aplinkybė (CPK 187 str.), jog ieškovo tėvai visą laiką gyveno ieškovui padovanotoje namo dalyje ir mokėjo mokesčius, tik patvirtina, kad atsakovė su nekilnojamuoju turtu nesielgė kaip savininkė, neįgyvendino savininkės teisių, t.y. Turto pasidalijimo sutartis nebuvo vykdoma. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, darytina išvada, jog sandorio šalių tikroji valia nebuvo pasidalinti santuokoje įgytą turtą, o ginčijama sutartis yra fiktyvus sandoris ir teismo turėtų būti pripažintas negaliojančiu.
Apeliantas nurodė, kad teismas nevertino aplinkybės, kad Turto pasidalijimo sutartis negalėjo būti sudaryta, nes nekilnojamasis turtas priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise, t.y. nebuvo valdomas bendrai abiejų sutuoktinių, kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal suformuotą LAT praktiką, vadovaujantis CK 3.116 str. 1 d., gali būti padalintas išimtinai tik santuokoje įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomas turtas (LAT 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008; LAT 2006-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2006). Ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.), toks sandoris negalėjo būti sudarytas, nes pasidalintas ne santuokoje įgytas turtas, o ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, ką patvirtina 1990-01-30 dovanojimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir jo tėvo (t.1, b.l.42), bei 2000-12-28 dovanojimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir jo tėvo. V. P., dovanodamas ieškovui nekilnojamąjį turtą, nenurodė, kad turtą dovanoja bendrojon jungtinėn nuosavybėn, priešingai, dovanojimo sutartyse aiškiai nurodyta, kad nekilnojamasis turtas dovanojamas sūnui, vadinasi, nekilnojamasis turtas ieškovui priklausė asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 str. 1 d. 2 p.). Kadangi nekilnojamasis turtas ieškovui priklausė asmeninės nuosavybės teise, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kaip nurodyta Turto pasidalijimo sutartyje, nekilnojamojo turto pasidalijimo sutartis negalėjo būti sudaryta, nes prieštarautų CK 3.116 str., kuriame aiškiai įtvirtinta, kad turto pasidalijimo sutartimi pasidalijamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantis turtas. Notarė, tvirtindama ginčijamą sandorį, negalėjo dalinti nekilnojamojo turto, kuris buvo ne bendroji jungtinė nuosavybė, o ieškovo asmeninė nuosavybė. CK 3.88 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, kad kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu jis registre nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Šioje byloje nekilnojamasis turtas iki Turto pasidalijimo sutarties sudarymo viešajame registre buvo įregistruotas tik ieškovo vardu, nenurodant, kad tai yra bendroji jungtinė nuosavybė, vadinasi, byloje esantys oficialūs įrodymai patvirtina, kad nekilnojamasis turtas priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise (t.1, b.l.9-14). Nekilnojamo turto registro įstatymo 4 str. įtvirtinta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Nekilnojamojo turto registro duomenis. Vadinasi, teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog nekilnojamasis turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė, nes liudytojai patvirtino, kad namas buvo pasistatytas santuokos metu, o žemės sklypas išpirktas iš valstybės taip pat santuokos metu, yra visiškai nepagrįstas. Teismas nesiaiškino ir nevertino, ar šalys galėjo sudaryti sandorį, vadovaudamosi CK 3.116 str., kuriuo pasidalintų ne santuokoje įgytą ir bendrosios nuosavybės teise valdomą turtą, o tik nurodė, jog ieškovas neįrodė, kad nekilnojamasis turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Teismas, atmesdamas ieškovo teiginį, kad turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, nenurodė jokių argumentų bei įrodymų, kurie patvirtintų, kad turtas ieškovui asmeninės nuosavybės teise nepriklauso. Kadangi Turto pasidalijimo sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.), ji teismo turi būti pripažinta negaliojančia, taikoma restitucija natūra, nekilnojamasis turtas grąžinamas ieškovo asmeninėn nuosavybėn;
Apeliantas nurodė, kad turto pasidalijimo sutartimi privalo būti pasidalintas visas turtas, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.118 str.), tačiau šalys pasidalino tik dalį turto, dalis turto liko nepadalinta, todėl toks sandoris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.). Teismas šių aplinkybių netyrė, nesiaiškino, ar turto padalijimo sutartimi privalėjo būti padalintas visas ieškovui ir atsakovei nuosavybės teise priklausantis turtas. Turto pasidalijimo sutartimi nebuvo padalintos UAB „Seltransis" akcijos, kurių dalis priklausė atsakovei, taip pat automobiliai. Šias aplinkybes patvirtina 2004-03-08 UAB „Seltransis" neeilinio visuotinio akcininko susirinkimo protokolas (t.1, b.l.101-102). CK 3.117 str. preziumuoja, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Notarė turėjo įvertinti, ar tai visas sutuoktinių turtas, ar nenukrypstama nuo bendro turto lygių dalių principo. Ginčo sutarties pirmame punkte nurodyta, kas atitenka atsakovei, antro punkto nėra. Ieškovui šia sutartimi nebuvo paskirtas joks turtas. Teismas privalėjo įvertinti, ar tokia turto pasidalijimo sutartis, pagal kurią visas turtas atitenka vienam iš sutuoktinių, neprieštarauja viešajam interesui;
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą (t.1, b.l.171-176, 179-184) atsakovė J. P. ir tretysis asmuo notarė J. R. su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, dėl šių motyvų: teismas, nustatęs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisingai nustatė tikrąją šalių valią, sudarant ginčo sandorį, tinkamai išsiaiškino tikruosius sandorio sudarymo motyvus ir tikslus (sandorio pagrindą), kvalifikuotai ir tinkamai pritaikė ir aiškino įstatymo normas dėl tariamo sandorio kvalifikavimo, nenukrypo nuo LAT praktikos, suformuotos analogiškose bylose. Ieškovas neįrodė, kad sutartimi jis siekė ginčo turtą perleisti atsakovei tik dėl galimų kreditorinių įsipareigojimų, norėdamas sumažinti jam priklausantį turto balansą, kad į jį negalėtų būti nukreipti kreditoriniai reikalavimai. Priešingai, iš Kauno apskrities VMI pažymos matyti, kad ieškovas turėjo tik 50,10 Lt mokestinę nepriemoką, kuri jokiu būdu negalėjo suformuoti tikslų ir motyvų tariamam, fiktyviam sandoriui pasirašyti. Be to, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrindžia, kad 2002-02-13 šalių tikroji valia ir ketinimai buvo tokie, kokie ir buvo įtvirtinti sutartyje, t.y. kad Turto dalybų sutarties pagrindu ginčo turtas atitektų atsakovei, kas visiškai atitiko šalių interesus ir lūkesčius. Iki ginčijamos sutarties sudarymo šalių santykiai jau buvo pašliję. Ieškovui gerai sekėsi verslas UAB „Seltransis", kurio akcininku buvo kartu su atsakovės broliu. Ieškovas buvo patenkintas tarptautinių pervežimų verslu, iš kurio tikėjosi ateityje prabangiai gyventi, tačiau nenorėjo, kad atsakovė kištųsi į jo darbą ir kt. Ieškovas norėjo jaustis užtikrintu dėl savo verslo, akcijų nuosavybės. Todėl sudarydamas sutartį, ieškovas užsitikrino, kad atsakovė nepretenduotų į jo verslą. Be to, pašlijus šalių santykiams, ieškovas turėjo planų išsikraustyti iš namų, gyventi atskirai. 2002 m. pradžioje pats ieškovas pasiūlė atsakovei sudaryti ir patvirtinti notariškai turto dalybų sutartį, jis pats pasiūlė sutarties sąlygas, kurios atsakovei buvo priimtinos, garantavo jai ir šalių dukrai teisę į gyvenamą būstą, į nuosavybę, be to, santuokos metu ginčo turtas buvo žymiai pagerintas, o žemės sklypas išpirktas santuokos metu 2001 m. Todėl abiejų šalių susitarimu šis ieškovui dovanotas ir iš esmės pagerintas turtas buvo laikomas ir pripažįstamas bendrąją jungtine nuosavybe. Aplinkybes dėl turto pagerinimo patvirtina pastato nuosavybės pažymėjimas, nes nuosavybės juridiniu pagrindu yra nurodyta 2002-02-05 Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas (t.1, b.l.12-14). Sutarties sudarymą organizavo ieškovas: pats surado notarų biurą, nuvežė reikiamus dokumentus, nurodė sąlygas sutarties rengimui, o atsakovė atvyko tik sutarties patvirtino dieną. Ieškovas nei prieš sudarant sutartį, nei jos sudarymo, tvirtinimo metu niekada neprašė atsakovės, nesitarė sudaryti fiktyvią turto dalybų sutartį tik dėl akių, niekada nėra užsiminęs, apie kokias nors savo ar tėvų mokestines problemas, skolas, niekada nebuvo kalbos apie tai, kad ieškovas būtų taręsis su teisininkais dėl tariamo sandorio sudarymo. Taigi, sutartimi šalys siekė pasidalinti santuokoje įgytą turtą. Sutartis buvo įregistruota, pakeistas nuosavybės statusas, todėl ji sukūrė šalių norimas pasekmes. Atsakovas po sutarties patvirtinimo, kaip ir planavo, išvyko gyventi pas kitą moterį į Alytų, visiškai pasinėrė į pervežimų verslą, apie kurį atsakovė nieko nežinojo. Taigi, sutartis sudaryta laisvanoriškai, gerai žinant ir suvokiant jos patvirtinimo teisines pasekmes, kurių šalys, sudarydamos šią sutartį, siekė. Tai nebuvo niekinis sandoris, nes sukūrė akivaizdžias pasekmes ir šalių valia buvo nukreiptas į konkrečius padarinius. Tai rodo veiksmai ne tik iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu, bet ir po to. Tik praėjus daugiau nei 5 metams, ieškovas pradėjo ginčyti sutartį, nes pasunkėjo jo finansine padėtis, ieškovas siekė užsitikrinti galimybę grįžti gyventi į Garliavoje (duomenys neskelbtini) esantį namą. Įmonės verslas sužlugo, yra susidarę dideli įsiskolinimai, ką patvirtino liudytojai, ieškovas prarado galimybę įsigyti kitą būstą, teikti finansinę paramą moteriai, pas kurią gyveno. Be to, atsirado ginčų tarp atsakovės ir ieškovo tėvų, kas taip pat paskatino ieškovą kreiptis į teismą. Todėl tai, kad ieškovo nuostatos, gyvenimo aplinkybės po daugiau nei 5 metų pasikeitė, neduoda pagrindo laikyti, kad turto pasidalinimo metu ieškovo valia buvo ydinga. Pažymėtina, kad atsakovės valios, sudarant sutartį, ydingumo ieškovas neįrodinėjo. Atsakovės valia buvo konkreti ir motyvuota - pasidalinti ginčo turtą. Taigi, ieškovas neįrodė, kad tik dėl akių abi šalys siekė ir sudarė tokį sandorį. Sutarčių sudarymas yra grindžiamas laisvanoriškumo principu. Ieškovas pripažino, kad pats pasiūlė taip dalintis turtą, pats surado notarę ir pats jai pasakė, ko nori. Aktyvūs ieškovo veiksmai rodo jo apsisprendimą, tikrą valios išreiškimą sudarytame sandoryje, kurio neginčijo daugiau nei 5 metus. Notarei tvirtinant sandorį, jokių įtarimų dėl šalių ketinimo sudaryti neteisėtą sandorį taip pat nekilo, todėl notarė neturėjo jokio pagrindo atsisakyti patvirtinti sudaromą sutartį ar pareikalauti pateikti papildomų dokumentų. Sutartis neprieštaravo įstatymams ir buvo patvirtinta. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad sutartimi siekė ginčo turtą perrašyti ir taip sumažinti savo turto dalį, kad išvengtų mokestinių pretenzijų, neįrodė, kad jis turėjo kreditorių, mokestinių prievolių. Ieškovas klaidingai nurodo, jog teismas nenustatė sutarties tikslų, šalių valios. Valia buvo laisvanoriška ir atitiko sandorio turinį, tikslą. Teismas nenustatė valios ydingumo, sandorio sudarymo fiktyvumo. Teismas teisingai nustatė, kad ginčijama sutartis atitinka šalių valią - pasidalinti konkretų turtą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškinyje nebuvo suformuluotas ieškinio pagrindas dėl sandorio pripažinimo niekiniu. Tokią poziciją ieškovas išreiškė tik parengiamojo posėdžio metu, nors keisti ieškinio pagrindą teismo posėdyje žodžiu negalima. Vadinasi, ieškovo ieškinys netgi neatitiko ginčo esmes.
Atsakovė nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad sutartis nebuvo vykdoma, ginčo turtas nebuvo perduotas atsakovės valdymui ir naudojimui, kad po sandorio sudarymo ji neįgyvendino savo, kaip savininkės teisių, į ginčo turtą. Ieškovas pripažino, kad sudarius ginčo sandorį, jis išsikėlė iš gyvenamojo namo, palikdamas ten gyventi savo tėvus ir atsakovę su nepilnamete dukra. Kadangi ieškovo tėvai nuo seno gyveno pirmame ginčo namo aukšte, atsakovė ir toliau leido jiems ten gyventi, ilgai visi sugyveno labai gerai. Tai, kad atsakovė leido dukros šeimai ir uošviams gyventi name nesuteikia pagrindo laikyti sandorio fiktyviu. Tarp atsakovės ir ieškovo tėvų konkliudentinių veiksmų pagrindu (CK 1.71 str. 1 d.) susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Teismas sprendime teisingai nurodė, jog tokiu atveju panaudos gavėjui atsiranda pareiga apmokėti daikto išlaikymo išlaidas, t. y. susimokėti komunalinius ir kt. mokesčius, prižiūrėti gyvenamą vietą. Ta aplinkybė, kad mokesčių dalį mokėjo faktiniai paslaugų gavėjai – atsakovės dukros ir uošvių šeimos, negali būti vertinami, kaip fiktyvaus sandorio požymiai. Logiška ir protinga, kad faktiniai gyventojai privalo susimokėti už gautas paslaugas. Jeigu jie nebūtų mokėję, atsakovė būtų seniai kreipusis į teismą dėl jų iškeldinimo. Taigi, dalies mokesčių mokėjimo faktas nepaneigia atsakovės, kaip savininkės, teisių, įgytų ginčijamos sutarties pagrindu. Atsakovė name tvarkėsi kaip savininkė - gyveno name, tvarkė, prižiūrėjo namą, aplinką, irgi mokėjo komunalinius ir kt. mokesčius. Kadangi ieškovo tėvai visada mokėjo mokesčius, atsakovei nebuvo reikalo reikšti jiems pretenzijų. Su uošviais ilgus metus atsakovė sutarė geri. Santykiai pablogėjo, kai atsakovė pasakė, jog rengiasi oficialiai nutraukti su ieškovu santuoką. Iškilus nesutarimams su ieškovo tėvais, kaip panaudos gavėjais, atsakovė įgyvendino savo savininko teises, ėmėsi veiksmų savo, kaip savininkės, pažeistų teisių apsaugai - t.y. įspėjo ieškovo tėvus apie iškeldinimą, kas ir lėmė ieškinio padavimą, nes ieškovas siekė apginti savo tėvus. Teismas teisingai įvertino, kad ieškovės įspėjimas uošviams išsikelti yra ieškovės, kaip savininkės, turto valdymo požymis. Ieškovo teiginiai yra prieštaringi ir neatitinka faktinių aplinkybių. Nors ieškovas nurodo, kad faktiškai tariamas sandoris nebuvo vykdomas, tačiau iš tiesų jis įvykdytas visomis prasmėmis: ir juridiškai įregistruotas (t.1, b.l.9-14), ir faktiškai įgyvendintas, t. y. pats ieškovas po sandorio sudarymo išsikėlė gyventi kitur.
Atsakovės manymu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad ginčo turtas negalėjo būti turto dalybų sutarties objektu, nes priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Nors gyvenamasis namas ieškovui buvo padovanotas jo tėvų, tačiau santuokos metu rekonstruotas abiejų šalių lėšomis ir pastangomis, darbu, todėl buvo sutarimas tarp sutuoktinių šį turtą laikyti bendra jungtine nuosavybe ir šį statusą šalys įteisino, pasirašę ginčijamą sutartį. CK 3.90 str. ir 3.121 str. leidžia asmeninę nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, CK 3.100 str. leidžia susitarti ir pakeisti turto teisinį režimą. Tai, kad ginčo turtas nebuvo ieškovo asmeninė nuosavybė, patvirtino ne tik liudytojai, bet ir rašytiniai įrodymai: statinio pripažinimo naudoti aktas, žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Šalys iš bendrų lėšų nusipirko santuokos metu žemę, pasistatė gyvenamojo namo dalį, todėl buvo pagrindas pripažinti turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir ją pasidalinti, neprieštaraujant jokiam įstatymui. Kadangi išties negalima pasidalinti tarp sutuoktinių vienam iš jų asmenine nuosavybe priklausančio turto, ginčijamos sutarties sudarymas tik patvirtina tai, kad šia sutartimi dalintiną turtą šalys, kaip sutuoktiniai, pripažino ir laikė bendrąja jungtine nuosavybe. Šias aplinkybes nustatė ir teismas, todėl padarė teisingas išvadas bei teisingai taikė CK 3.90 str., 3.100 str., 3.116 str., 3.121 str..
Atsakovės manymu, ieškovas klaidingai aiškina CK normas, reglamentuojančias turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimą. CK nedraudžia sutuoktiniams pasidalinti tik konkretaus turto, priklausančio jiems bendrąja jungtine nuosavybe. CK nėra tokių imperatyvių normų, kurios įpareigotų šalis jų pačių susitarimu pasidalinti santuokoje tik visą jiems bendrąja nuosavybe priklausantį turtą. Todėl ginčo sutartis jokioms imperatyvioms įstatymų normoms neprieštarauja, o pripažinti ją negaliojančia, vadovaujantis CK 1.80 str., nebuvo jokio pagrindo. Be to, šis ieškovo ieškinio pagrindas nebuvo išdėstytas savalaikiai, o tik paskutiniame teismo posėdyje, todėl nesudaro prievolės šį ieškinio pagrindą vertinti, analizuoti. Atkreiptinas dėmesys, jog notarė taip pat negali būti atsakinga už tai, kad ieškovas nuslėpė ar pamiršo kitą turimą turtą ir nepageidavo jo dalinti. Notarė neprivalo atlikti sutuoktinių kito turto paieškos.
Atsiliepimas
Atsakovė teigia, kad teismas teisingai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, objektyviai ir visapusiškai nustatė ir ištyrė ginčo bei įrodinėjimo dalykui reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus (rašytinius, liudytojų parodymus ir kt.), padarė tikslias išvadas. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas nesivadovavo liudytojų parodymais, kurie iš esmės neva patvirtino tas pačias aplinkybes, kad ieškovas, jo tėvai turėjo mokestinių problemų, kurios lėmė, kad jie siekė sudaryti tariamus, fiktyvius sandorius (dovanojimo, turto dalybų sutartis), kad nebūtų nukreipti kreditoriniai reikalavimai į ginčo turtą ir taip jie galėtų išvengti prievolių įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka yra nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė susituokė 1986 10 31 (2 t. b.l. 5), santuoka tarp šalių įstatymo nustatyta tvarka nėra nutraukta iki šiol. 1990 01 30 sutartimi V. P. (ieškovo tėvas) ieškovui G. P. asmeninėn nuosavybėn padovanojo 83/100 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r. (t.1, b.l. 42). 2000-12-28 sutartimi V. P. (ieškovo tėvas) bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviui - ieškovui G. P. padovanojo 83/100 dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r. (t.1, b.l.5). 2002-02-13 ieškovas ir atsakovė sudarė santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį, pagal kurią atsakovei atiteko 0,0603 kv. m žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r. (t.1, b.l.6-8). 2001 06 07 ieškovo vardu buvo įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakove 603 kv. m. ploto žemės sklypas esantis prie gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r. (2 t. b.l. 13).
Ieškovas G. P. 2007 12 06 pateiktu ieškiniu(t.1, b.l.1-3) prašė pripažinti negaliojančia 2002-02-13 sutartį, patvirtintą Kauno miesto 6-ojo notarų biuro (notarinio registro Nr. 2097), kuria G. P. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r., perleido savo sutuoktinei J. P.. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad ginčijama sutartis yra tariamas sandoris, o sandorio tariamumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad sutarties turinio dalis, susijusi su sutartyje nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka tikrovės; sutartimi padalytas turtas nebuvo šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka sprendžia, kad Kauno rajono apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įstatymų nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo prigimtį, turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe būdus ir principus, asmeninės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo turto pasidalijimo principus (LR CK 3.87 str.1 d., 3.88 str., 3.90 str.), o taip pat materialinės teisės normas, nustatančias sandorių negaliojimo ir jų nuginčijimo pagrindus (LR CK 1.80 str., 1.90 str.), netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo pareigas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla, teismo sprendimo išvados neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje, dėl ko buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas. Dėl to skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas naikintinas, o kadangi teisėjų kolegijos vertinimu byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, byloje priimtinas naujas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Sudarant ginčijamą byloje santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį, galiojo 2001 07 18 d LR CK redakcija, kurio trečios knygos III dalis reglamentavo sutuoktinių bendro turto režimą ir jo padalijimo principus, būdus ir tvarką. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 str. 1 dalis). Šios įstatymo nustatytos nuostatos sudarant šalims sutartį ir ją notariškai patvirtinant nebuvo laikomasi. Byloje nustatyta, kad ieškovui iki 2002 metų asmeninės nuosavybės teise pagal 1990 01 30 sutartį ir 2000-12-28 sutartį priklausė visas gyvenamasis namas su priklausiniais (duomenys neskelbtini), Garliavoje, Kauno rajone (t.1, b.l. 5, 42). Ieškovė, atsikirsdama į ieškinio argumentus, kuriuose ieškovas įrodinėjo, kad jis suklydo sudarydamas ginčijamą sutartį ir į dalintiną turtą įtraukė ir asmeninės nuosavybės teise turimą turtą, nurodė, jog ieškovui priklausęs gyvenamasis namas santuokos metu buvo rekonstruotas abiejų šalių lėšomis ir pastangomis, nes buvo pristatytas priestatas prie šio namo, taip padidintas gyvenamojo namo plotas nuo 80 kv. m. iki 209 kv. m.. Bylos medžiagoje yra duomenų, kad ieškovo vardu 1990 metais buvo išduotas leidimas ginčo namo rekonstrukcijos darbams, buvo vykdomi statybos darbai (2 t. b.l. 19, prijungta Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. 1296). Tačiau iš minėtų dokumentų matyti, kad buvo statomas tik priestatas 1a2/p prie gyvenamojo namo 1A2/p, šis priestatas prie gyvenamojo namo pripažintas tinkamu naudoti 2002 02 05 d. aktu (2 t. b.l. 19). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, kad ji gyvendama santuokoje su ieškovu sukūrė bendrosios jungtinės nuosavybės teise dalį nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), Garliavoje, Kauno rajone, tačiau iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovui priklausanti nuo 1990 metų asmeninės nuosavybės teise turto dalis (81 kv. m. gyvenamasis namas su kiemo priklausiniais) išliko, o kad ši nekilnojamojo turto dalis buvo atsakovės lėšomis ir darbu pagerinta, byloje duomenų nėra pateikta. Todėl teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, jog sudarant 2002 02 13 ginčijamą jungtinės nuosavybės pasidalijimo sutartį, jam asmeninės nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas 1A2/p su kiemo priklausiniais (duomenys neskelbtini), Garliavoje, Kauno rajone ir kad pasidalindamas bendrąja jungtine nuosavybe turimą turtą jis iš esmės suklydo, sudarydamas ginčijamą sutartį. Šios nustatytos faktinės aplinkybės pagrindu teisėjų kolegija laiko, kad prašoma pripažinti negaliojančia sutartis naikintina, kaip sudaryta suklydimo įtakoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas, įrodinėdamas šią faktinę aplinkybę, nenurodė materialinės teisės normos, kuria grindė tokį savo reikalavimą ieškinyje, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra akcentuota teismo pareiga konstatuoti teisinį ieškinio pagrindą ir tai, kad ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas jo reikalavimų juridinis pagrindas ir ar nurodytas teisingai, bylą nagrinėjantis teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertinti teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą (CPK 265 str. 1 d., 270 str. 4 d. 4 p.). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas pareikštiems reikalavimams atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Br. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009 ir kt.). Todėl teismas, spręsdamas teisminį ginčą, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes savo iniciatyva taiko reikiamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje B. R. v. metalinių garažų bendrija ,,Baltupiai”, bylos Nr. 3K-3-725/2001, 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Gamra” v. S. K., bylos Nr. 3K-3-1446/2002 ir kt.). Todėl, spręsdama šalių ginčą, teisėjų kolegija laiko, kad ginčijama sutartis naikintina LR CK 1.80 str., 1. 90 str. pagrindu, nes ieškovo suklydimas sudarant ginčijamą sandorį yra esminis.
Teisėjų kolegija, priimdama sprendimą panaikinti ginčijamą turto pasidalijimo sutartį įvertina ir kitų byloje pateiktų rašytinių įrodymų visetą ir to pagrindu nustatytų aplinkybių buvimą, be kita ko ir turto dovanotojo V. P. ir jo sutuoktinės M. P. pagrįstus ir teisėtus lūkesčius toliau gyventi sūnui padovanotame name (2 t.b.l. 6, 14), taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 str. 7 d., 185 str.).
Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms ir nurodytų motyvų pagrindu panaikinus ginčijamą turto pasidalijimo sutartį, nėra svarbūs ieškinio ir apeliacinio skundo motyvai dėl tikrosios šalių sandorio valios sudarant sandorį sandorio pasekmių prasme. Bylos šalių santuoka iki šiol nėra nutraukta, panaikinus ginčijamą sandorį ir šalis grąžinus į pirmykštę padėtį, nėra pagrindo laikyti, kad tuo galimai bus pažeidžiami atsakovės turtiniai interesai, kadangi šalys gali bendrąja jungtine nuosavybe įgytą ir turimą turtą pasidalinti savo susitarimu ar teismo sprendimu bet kada (LR CK 3.116 str., 3.118 str.).
Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovės yra priteistinos jo turėtos 3074 lt bylinėjimosi išlaidos (1 t. b.l. 4, 166), valstybei iš atsakovės yra priteistinos 158, 28 lt išlaidos (1 t. b.l. 155, 156, 186, 2 t. b.l. 27, 133, 147, 153) susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 93 str., 96 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 03 16 sprendimą. Byloje priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti pilnai.
Pripažinti negaliojančia 2002-02-13 sutartį, patvirtintą Kauno miesto 6-ojo notarų biuro (notarinio registro Nr. 2097), kuria G. P. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Garliava, Kauno r., perleido savo sutuoktinei J. P..
Priteisti G. P. (a.k(duomenys neskelbtini) iš J. P. (a.k(duomenys neskelbtini) 3074 lt (tris tūkstančius septyniasdešimt keturis litus) turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš J. P. (a.k(duomenys neskelbtini) 158, 28 lt (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis litus ir 28 centus) išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.