Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-856-245/2015

Teisėja Audronė Šiupšinskaitė Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00343-2014-8

2015 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nukentėjusiojo įstatyminei atstovei G. C. (R.), nukentėjusiojo atstovei advokatei Vilijai Kavaliauskienei, nuteistojo A. R. gynėjai advokatei Audronei Matiukienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d. (du nusikaltimai), ir jam skirtos bausmės:

pagal BK 140 str. 3 d. (2014-06-18 veika) – laisvės atėmimas 3 mėnesiams;

pagal BK 140 str. 3 d. (2014-07-08 veika) – laisvės atėmimas 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. b papunkčio pagrindu, šios bei 2015-03-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos šio nuosprendžio priėmimo dienai (2015-08-07) bausmės subendrintos prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Taikytas BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

BK 72¹ str. pagrindu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu gyventi skyrium nuo nukentėjusio O. R.. Išaiškinta, kad iki teismo nustatyto termino pabaigos A. R. draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu O. R., lankytis vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo O. R..

BK 72² str. pagrindu skirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, šią priemonę įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. R. nukentėjusiajam O. R. priteista 300 (trys šimtai) eurų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir nustatyta, kad šias lėšas uzufrukto teise išimtinai šio vaiko interesais valdo, naudoja jo atstovė pagal įstatymą G. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad jis sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. birželio 18 d., apie 11.00 val., prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini), tyčia smurtaudamas prieš mažametį sūnų O. R., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. sugriebęs už peties ir pargriovęs ant žemės, spyrė tiksliai įrodymų tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių į kojų, lytinių organų sritis, tuo mažamečiui O. R. sukėlė fizinį skausmą.

Be to, A. R. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, o būtent: 2014 m. liepos 8 d., apie 17.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, smurtaudamas prieš mažametį sūnų O. R., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. sugriebęs už rankos, tąsydamas, trenkęs į sieną bei spirdamas ir suduodamas tiksliai nenustatytu daiktu smūgius O. R. į kūno sritis, sukėlė mažamečiui O. R. fizinį skausmą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo įstatyminė atstovė bei jo advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, kad A. R., 2014-06-18 ir 2014-07-08 naudojo fizinį smurtą savo mažamečio sūnaus O. R. atžvilgiu, t. y. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius atitinkančią veiką.

BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. BK 140 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko prieš mažametį asmenį. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia - BK 15 str. 2 d. 2 p.), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia - BK 15 str. 3 d.). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš mažametį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

Šioje byloje A. R. kaltinimai buvo pareikšti dėl to, kad jis, sugriebęs O. R. už peties ir pargriovęs ant žemės, spyrė tiksliai nenustatytą kiekį smūgių į kojų, lytinių organų sritis (2014-06-18 įvykis), taip pat sugriebęs už rankos, tąsydamas, trenkęs į sieną, spirdamas ir suduodamas smūgius į O. R. kūno sritis, sukėlė jam fizinį skausmą. Fizinio skausmo sukėlimas šiuo atveju yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiamai padariniai BK 140 straipsnio 3 dalies dispozicijoje yra nurodyti kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančią. Taigi, vertinant A. R. veiksmus kaip nusikalstamus, būtina nustatyti, kad jo veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą.

Nagrinėjama situacija yra pakankamai sudėtinga ne vien dėl to, jog fizinis smurtas buvo naudojamas prieš mažametį asmenį, gim. (duomenys neskelbtini), bet dar ir dėl to, jog nukentėjusiajam O. R. yra nustatytas vidutinis neįgalumo lygis (t. 1, b. l. 175), byloje esantis išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, jog O. R. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, taip pat mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas. Berniukas turi mokymosi sunkumų, yra judrus, aktyvus, dėmesį sukaupia trumpai, jo nuotaika nepastovi, kalba su tarimo klaidomis, tačiau nurodymus supranta ir vykdo (t. 1, b. l. 177). Pažymėtina, jog apeliantas apie savo sūnaus sutrikusią raidą žinojo, kadangi vaiko vystymasis yra sulėtėjęs nuo pat gimimo, todėl R. R. suvokė, jog elgesys ir bendravimas su vaiku turi būti apgalvotas, atidus, neiššaukiantis pastarojo neigiamų reakcijų. Nepaisant to, nuteistasis vaiko akivaizdoje elgėsi itin neatsakingai ir nebrandžiai. 2014-06-18 A. R. su kaimynu R. B. kartu žvejojo prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini). Kartu su jais buvo ir nukentėjusysis O. R.. Liudytojas R. B. yra nurodęs, kad žvejojant su A. R. jie gėrė 1,5 l talpos butelį alaus, nepaisant to, jog šalimais žaidė mažametis berniukas. Tuomet vaikas užlipo ant tvenkinio šlaito ir metė akmenį į vandenį. A. R., supykęs, jog sūnus išbaidė žuvis, pastarąjį aprėkė (t. 1, b. l. 36). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors R. B. tiesiogiai nematė smurto panaudojimo prieš mažametį fakto, kadangi buvo daubos apačioje, prie vandens, o A. R. užlipo šlaitu į viršų pas ten buvusį sūnų, tačiau jis aiškiai girdėjo konflikto eigą. Tiek tėvas, tiek sūnus vienas ant kito šaukė, A. R. rėkė, kad O. R. jo neklauso, tuomet girdėjo mažamečio pasakytą necenzūrinį žodį tėvo atžvilgiu, o paskui O. R. šaukė „nelįsk, paleisk“. Taigi šie parodymai neatitinka apelianto parodymų, kad jis vaiką tik sudrausmino, prie jo nebuvo priėjęs, jo netampė, ant žemės pargriovęs nebuvo ir nespardė. Atkreiptinas dėmesys, jog R. B. užlipus ant šlaito, konfliktas jau buvo nurimęs, tačiau R. B. pastebėjo, kad mažametis buvo apsiverkęs, jo kelnės buvo purvinos, nors akivaizdžių sumušimo žymių nepastebėjo. Be to, liudytojas prisiminė, jog einant namo A. R. sūnui davė pinigų, kad šis nusipirktų parduotuvėje saldainių. Toks poelgis netiesiogiai patvirtina, kad A. R. jautėsi nesmagiai dėl panaudoto smurto sūnaus atžvilgiu ir bandė užglaistyti incidentą. Vis dėlto, O. R. apie patirtą smurtą tą pačią dieną papasakojo motinai G. R.. Moteris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad sūnus grįžo apsiverkęs, sakė, kad jį mušė, spardė, jam skauda. G. R. vaiko kirkšnyje matė mėlynę, tačiau niekur nesikreipė, nes bijojo buvusio sutuoktinio. A. R. tuo metu girtavo, taigi moteris turėjo pagrindą jaustis nesaugi dėl neprognozuojamos vyro būsenos. Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nukentėjusysis O. R. prisiminė ir tiksliai įvardijo priežastį, kodėl buvo sumuštas prie tvenkinio, t. y. dėl to, kad mėtė akmenis į vandenį, nes nebuvo žuvų. Tada tėtis jį sudaužė, suspardė, jam skaudėjo, jis verkė (t. 1, b. l. 14). Šioje apklausoje dalyvavo ir psichologė I. P., tačiau ji jokių pastabų protokole nedarė, nepastebėjo, jog vaikas būtų linkęs fantazuoti, kurti nebūtus dalykus. Mažametis paaiškino, kad mėtė akmenis į vandenį, nes nebuvo žuvų, iš esmės tai rodo, jog vaikui buvo nuobodu, suaugusieji jam neskyrė dėmesio, su juo nežaidė, jau minėta, kad A. R. ir R. B. ne tik žvejojo, bet ir išgėrinėjo, taigi vaiko lakstymas aplinkui ir netiesioginis dėmesio prašymas mėtant akmenukus, jiems tiesiog trukdė. Be to, nors vaikas sakė nepažįstantis metų laikų, tačiau prisiminė, kad tuo metu buvo šilta. Taigi aukščiau išanalizuoti įrodymai patvirtina fizinio skausmo sukėlimo O. R. 2014-06-18 faktą.

Kitas fizinio skausmo mažamečiui sukėlimo atvejis A. R. inkriminuotas dėl 2014-07-08 įvykusio incidento, t. y. po to, kai O. R. akmeniu išmušė kaimynės S. S. automobilio stiklą. Dėl šio nusikaltimo nuteistasis taip pat neprisipažino ir parodė, jog dėl sūnaus netinkamo elgesio kalbėjosi su pačiu sūnumi, tai matant ir girdint pačiai S. S., t. y. O. R. sudrausmino žodžiu, paskyrė nuobaudą – uždraudė kurį laiką išeiti į kiemą. Tačiau šių nuteistojo teiginių S. S. nepatvirtino nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu. Liudytoja teigė, jog apie išmuštą automobilio stiklą pranešė A. R., kalbėjo tik su pastaruoju, ar tuo metu namuose buvo ir O. R., nežino, t. y. ji negirdėjo jokių A. R. žodinių sudrausminimų, „namų arešto“ sūnui paskyrimo ar pan. Apeliantas viso proceso metu tvirtino, kad sūnų nubaudė, tik ne fiziškai, tačiau A. R. neužsiminė apie tai, ar aiškinosi, kodėl vaikas taip pasielgė, ar jis supranta, kad toks poelgis nėra geras ir pan. Iš O. R. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad vaikas nesuprato, ar buvo tėvo sumuštas dėl išdaužto automobilio lango, ar dėl kitos priežasties. Mažamečio teigimu, R. R. taip elgėsi (trenkė jį į sieną, mušė), nes taip norėjo, jokios priežasties nebuvo. Vėliau O. R. prisipažino, kad sudaužė mašinos langą. Taigi nukentėjusysis sugebėjo įvardyti ir R. R. smurtinių veiksmų pobūdį, ir galimą tokio elgesio priežastį. Apie savo netinkamą elgesį ir tėvo veiksmus berniukas pranešė mamai tą patį vakarą, sakė, kad jam skauda ranką, galvą. Tačiau G. R. tik ryte pamatė, jog sūnaus ranka ima tinti, tuomet iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų ir nuėjo į Kalvarijos Vaikų teisių apsaugos skyrių ir šio skyriaus darbuotojai E. S. papasakojo apie A. R. veiksmus. E. S., apklausta teisme, paliudijo, kad tą pačią dieną bendravo su O. R., šis pasakojo, kad tėtis jį mušė, daužė į sieną, nes jis išmušė langą. Berniukas E. S. rodė kairę ranką virš alkūnės, kur matėsi mėlynė. E. S. pažymėjo, jog vaikas nesipainiojo, o paklaustas, ar dar kada nors yra nutikęs panašus atvejis, prisiminė, kaip buvo sumuštas tėvo prie tvenkinio, kur su kaimynu ėjo žvejoti. G. R. patvirtino, jog buvusio sutuoktinio labai bijojo.

Praėjus vos kelioms dienoms nuo sūnaus sumušimo - 2014-07-10, pati G. R. nukentėjo nuo A. R. fizinio smurto, į jos namus buvo kviečiama policija. Liudytoja A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, atvykusi pagal gautą iškvietimą, namuose rado G. R. ir tris vaikučius. G. R. buvo susijaudinusi, apsiverkusi, pasakojo, kad ją A. R. apstumdė, dužo stiklas. Nors G. R. pareigūnei neminėjo, kad prieš kelias dienas smurtas buvo naudotas ir jos mažamečio sūnaus atžvilgiu, tai nereiškia, jog tokio įvykio iš viso nebuvo. Jau minėta, kad G. R. buvo susijaudinusi, dėl grubaus vyro elgesio patyrė šoką, todėl pareigūnei pasakojo tik tai, kas įvyko tuo metu. Be to, apie fizinį smurtą prieš vaiką ji jau buvo pranešusi Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Pastebėtina, jog Vaiko teisių apsaugos skyriui ši šeima jau buvo žinoma dėl anksčiau kildavusių barnių, konfliktų. A. R. vartodavo alkoholį, kartą buvo neįsileidęs motinos su vaikais į namus. Tiek G. R., tiek O. R. buvo nurodę, jog A. R. bijo, todėl delsimas kreiptis pagalbos yra pateisinamas. Iš Marijampolės apskrities moters veiklos centro vadovės pažymos matyti, kad 2014 m. liepos 16 d. G. R. buvo kreipusis į jų organizaciją dėl buvusio sutuoktinio prieš ją ir vaikus naudojamo psichologinio smurto. Pažymėta, jog tiek motina, tiek vaikai bijo nuteistojo, nes jis vartoja alkoholį, yra skriaudęs vaikus, taip pat yra nenuspėjamas. G. R. buvo reikalinga psichologinė ir teisinė pagalba. Centre ji lankėsi net penkiolika kartų, ne kartą ir su sūnumi O. R.. G. R. pergyveno, jog sūnus tapęs jautrus, baikštus, vos išgirdęs paminint tėvą, slepiasi po lova (t. 1, b. l. 62). Apie sudėtingą šeimos padėtį, vykstančius konfliktus tarp šeimos narių G. R. buvo informavusi ir sūnaus O. R. klasės auklėtoją. Ši vaiko charakteristikoje nurodė, jog berniuką į mokyklą kiekvieną dieną atvesdavo ir parsivesdavo motina, vaikas buvo prižiūrėtas, kiekvieną trečiadienį buvo vykstama pas psichologus ir pas psichiatrą, motina apie sūnaus pamokų praleidimą informuodavo iš anksto. Kartą girdėjo, kaip berniukas mamai sakė, jog bijo tėčio (t. 1, b. l. 63). Visi šie duomenys patvirtina, jog šeimoje santykiai iš tiesų buvo sudėtingi dėl nevaldomo A. R. elgesio – prieš šeimos narius buvo naudojamas ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas. Buvo nuolat ieškoma pagalbos, kreipiantis pas įvairius specialistus – psichologus, psichiatrus, moters raidos centro darbuotojus, policijos pareigūnus.

Apygardos teismas pažymi, jog G. R. elgesys, kai ši nusprendė vaiko pas gydytoją nevesti ir pas šeimos gydytoją pasikonsultuoti nuėjo viena, nebuvo tinkamas, tačiau tai nepaneigia A. R. kaltės. Liudytoja D. K. parodė, kad yra Ručinskų šeimos gydytoja. G. R. jai yra sakiusi, jog sūnų O. R. sumušė tėtis, nes šis išmušė kažkokį stiklą. Pagrindo meluoti G. R. neturėjo, priešingai nei teigia A. R., jo buvusi sutuoktinė neturėjo jokios priežasties dėl ko nors jam kerštauti. Po santuokos nutraukimo A. R. apsigyveno G. R. priklausančiame bute, atskirame kambaryje. G. R. sutiko priimti gyventi buvusį sutuoktinį dėl vaikų, taigi A. R. jokių pretenzijų jai negali reikšti, be to, apeliantas konkrečiai ir neįvardijo dėl ko neva buvusi sutuoktinė jam kerštauja ir kelia nepagrįstas bylas. Kaip teisingai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne G. R. iniciatyva, o Vaiko teisių apsaugos skyriaus pranešimu, kurio pateikimui G. R. neprieštaravo.

Įvertinus aukščiau išdėstytus įrodymus, darytina išvada, kad A. R. fiziškai smurtavo savo mažamečio sūnaus O. R. atžvilgiu, todėl nors specialisto išvada Nr. G 157/15(09) yra pateikta teismo medicinos apžiūrai nepristačius nukentėjusiojo, tačiau ji nėra niekinė. Teismo medicinos ekspertas rėmėsi surinkta bylos medžiaga, asmens sveikatos istorijoje padarytais įrašais ir padarė išvadą, jog jei nurodytų įvykių metu O. R. buvo pargriautas ant žemės ir suduoti smūgiai į kojas ir kitas kūno vietas bei, sugriebus už rankos, trenktas į sieną, spardytas ir muštas laidu, tai jis galėjo jausti fizinį skausmą. Šių padarinių konstatavimo pakanka atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo O. R. atstovė advokatė V. K. pateikė teismui proceso išlaidų kvitą (t. 2, b. l. 28), prašydama proceso išlaidas priteisti iš nuteistojo.

Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Iš apeliacinio proceso metu pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. 802683 matyti, kad už atstovavimą nepilnamečiui O. R. jo motina G. C. (buvusi R.) advokatei V. K. sumokėjo 300 eurų. Šios nukentėjusiojo įstatyminės atstovės turėtos proceso išlaidos yra visiškai pagrįstos, kolegijos vertinimu, nėra aiškiai per didelės, todėl priteisiamos iš nuteistojo A. R..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.