Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu trylikai metų;pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – penkiasdešimčiai parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. B. nustatyta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Laisvės atėmimo bausmę pakirta atlikti pataisos namuose.

Priteista iš A. B. Valstybinės ligonių kasai 141,87 Lt.

A. B. priklausantys 105,22 Lt perduoti Valstybinės ligonių kasai civiliniam ieškiniui padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 14 d. apie 18 val. 25 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) mieste, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio smogė peiliu nukentėjusiajam A. B. į krūtinės sritį, taip padarė krūtinės kairės pusės durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą su širdies sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, dėl ko nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudė savo artimąjį giminaitį – tėvą A. B. Po to, A. B. tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku tyčia ranka sudavė į veido sritį bei du kartus smogė peiliu į dešinę plaštaką ir kairę šlaunį lovoje gulėjusiai nukentėjusiajai V. S., tuo jai padarydamas poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose ir nosies nugarėlės kairėje pusėje, pjautinę žaizdą dešinėje plaštakoje, durtinę-pjautinę žaizdą kairėje šlaunyje – nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. B. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas asveiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. A. B. apeliaciniame skunde neginčija įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. B. išprovokavo nuteistąjį padaryti nusikalstamą veiką. Provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Iš nuteistojo A. B. parodymų matyti, kad nukentėjusysis ir nuteistasis girtavo, po to susipyko ir susimušė dėl to, kad tėvas pradėjo priekaištauti dėl pinigų neva sūnus (apeliantas) jį (nukentėjusįjį) apvagia. A. B. sėdėdamas ant suolo nuteistajam pasakė, kad “tave užmušiu”, tačiau daugiau nieko nedarė. Po šių žodžių, nuteistasis peiliu dūrė tėvui iš priekio į kairę pusę, kur pataikė nematė, nes buvo tamsu, dėl to nukentėjusysis nukrito ant grindų. Tokius parodymus nuteistasis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui ir patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 130-132, 133-135, 2 t., b. l.). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad konflikto metu jis su tėvu susistumdė, po to nugriuvo ir vienas kitam sudavė smūgius. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad tarp nuteistojo ir A. B. vyko tik žodinis kivirčas, nukentėjusysis jokio peilio neturėjo ir realios grėsmės apeliantui nekėlė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. B. parodė, kad nukentėjusysis A. B. neva taip pat turėjo peilį, tačiau tokiais nuteistojo parodymais apygardos teismas nepatikėjo ir motyvuotai juos atmetė, kaip nepagrįstus. Tai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios J. B. parodymai. Bylos duomenys įrodo, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo girtavimo metu dėl neva nuteistojo iššvaistytų pinigų, o ne dėl nukentėjusiojo provokuojančio ar rizikingo poelgio. Tai, kad A. B. elgėsi agresyviai, nuteistąjį vadino vagimi, debilu, puolė muštis, apeliantas iš anksto nesiruošė ir neturėjo jokių ketinimų nužudyti tėvą neįrodo, jog nukentėjusysis provokavo nuteistąjį ar elgėsi rizikingai. Savaime suprantama, kad A. B. pykčio išraiška (vadino sūnų debilu, vagimi ir pan.) buvo nemaloni nuteistajam, tačiau tai nėra ir negali būti laikoma kaip provokacijos ar rizikingo elgesio išraiška.

Iš teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvados matyti, kad A. B. nusikalstamų veikų padarymo metu dėl psichinės sveikatos būklės galėjo suprasti savo veiksmų pavojingumą ir juos valdyti, nors jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (1 t., 188-190 b. l.). Iš šio ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, kad A. B. nustatytas žemas intelektas (nustatyti žemi intelektiniai gebėjimai), emocijų nestabilumas, priklausomybė alkoholiui, tačiau nenustatyta, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas fiziologinio afekto būsenoje (1 t., 189 b. l.). Iš A. B. ir nukentėjusiosios J. B. parodymų matyti, kad nuteistasis alkoholį vartoja nuo jaunystės, dažnai girtavo (užgerdavo). Akivaizdu, kad A. B. nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, padarymui ypač didelę įtaką turėjo apsvaigimas nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas apsvaigimą nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, A. B. pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad A. B. už girto pasirodymą viešoje vietoje ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (1 t., 141-145, 147 b. l.).

BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad krūtinė yra gyvybei svarbi ir viena iš labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalių, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės išvada nustatyta, kad A. B. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas netrukdė suprasti nusikalstamų veiksmų esmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes konstatuoja, kad A. B. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė peiliu į krūtinę, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta), numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), jų norėjo, tačiau jų nedetalizavo, t. y. jam buvo nesvarbu galimai kylančių padarinių sunkumas. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma netiesioginė neapibrėžta tyčia, nes tokios kaltės formos nėra.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų pobūdį, padaryto sužalojimo lokalizaciją (krūtinę), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp A. B. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Panevėžio apygardos teismas, skirdamas A. B. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę, padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 6 dalis), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, tyčios formą (tiesioginė neapibrėžta), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į jo asmenybę (anksčiau neteistas, nedirba ir nesimoko), šeiminę padėtį, sveikatą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir nuteistajam A. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę nežymiai didesnę, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių kitų nuteistajam teisiškai palankių ar išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam paskirti švelnesnę laisvės atėmimo arba nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę. Tai, kad nuteistasis iš anksto nesiruošė šio nusikaltimo padarymui, šiuo atveju neturi jokios reikšmės bausmės dydžiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde paminėtos aplinkybės yra daugiau tipinės, negu išimtinės, nes teismų praktikoje tokie atvejai dažni, kai esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių už sunkių nusikaltimų padarymą nuteisiami realia laisvės atėmimo bausme. Taigi, šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog A. B. paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui ar neatitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtintos bausmės paskirties. Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas bausmes A. B. atsižvelgė į jo padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį, tinkamai įvertino ir jo asmenybę bei kitas bylos aplinkybes, ir todėl teisingumo principo (BK 54 straipsnio 3 dalies) reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.