- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-12
- Bylos Nr.
- 2S-778-520/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- N. S.
- Kategorijos
- 95.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. nutarties civilinėje byloje dėl teisės pripažinimo, įpareigojimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, sprendimo panaikinimo pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. S. 2006-11-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, ir prašė pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimą Nr. 1-653; pripažinti jai teisę lengvatinėmis sąlygomis, laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį.
Nagrinėjant bylą teisme ieškovė N. S. pateikė prašymą patvirtinti jos atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukti, priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1400 Lt advokato pagalbai apmokėti, 645 Lt žyminį mokestį, 357 Lt už vertinimo ataskaitą dėl buto nusidėvėjimo. Nurodė, kad 2009-09-11 buvo gautas atsakovo sutikimas privatizuoti ginčo patalpas. Kadangi atsakovas panaikino sprendimą, kurį ji ginčijo, leido privatizuoti ginčo patalpas, t. y. atsakovas įvykdė jos reikalavimus, todėl ji atsisakė nuo ieškinio, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. sausio 25 d. nutartimi priėmė ieškovės N. S. atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukė, priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškovei 1000 Lt už advokato teisinę pagalbą, 645 Lt žyminio mokesčio, 357 Lt išlaidas už vertinimo ataskaitą dėl buto nusidėvėjimo. Teismas nustatė, kad ieškovė atsisako nuo ieškinio, kadangi atsakovas ieškovės teisę pripažino ir panaikino norminį teisės aktą, draudžiantį ieškovei privatizuoti butą. Dėl to teismas sprendė, jog yra pagrindas priimti atsisakymą nuo ieškinio ir priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad nutartis yra be motyvų, todėl neteisėta. Teismas netinkamai taikė CPK 94 str. 1 d. bei nepagrindė šios teisės normos taikymo nagrinėjamos bylos kontekste, neįvertino dėl kokių priežasčių ieškovė atsisakė ieškinio, kitų reikšmingų faktinių aplinkybių, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika. Ieškovė teikė du patikslintus ieškinius, kuriais reiškė tris reikalavimus: pripažinti ieškovei teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 2 d. 3 p.; pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimą Nr. 1-653; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. viena iš privalomų privatizavimo sąlygų yra reikalavimas, jog gyvenamosios patalpos būtų nusidėvėję daugiau kaip 60 proc., priešingu atveju, savivaldybė neturi teisinio pagrindo leisti privatizuoti gyvenamųjų patalpų. Ieškovė į teismą dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas kreipėsi 2006 m. lapkričio mėn., tačiau tik 2009-02-06 UAB „Impeksservis“ nusidėvėjimo dydžio įvertinimo ataskaitoje nustatė, kad ginčo patalpų fizinis nusidėvėjimas yra didesnis nei 60 proc. Dėl to prielaidos ginti ieškovės tariamai pažeistas teises atsirado tik 2009 m. vasario mėn., o ne ieškovės kreipimosi į teismą metu 2006 m. lapkričio mėn. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėjęs apeliacine tvarka šią bylą 2008-11-05 nutartyje pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše yra nurodyta, kad ginčo gyvenamųjų patalpų fizinis susidėvėjimas yra 47 proc., todėl nesivadovauti nenuginčytais viešame registre nurodytais duomenimis nėra teisinio pagrindo. Be to, atsisakymas ieškovei leisti privatizuoti ginčo patalpas taip pat buvo pagrįstas teisėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimu Nr. 1-653, kuris dėl keičiamo teisinio reglamentavimo buvo pripažintas netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-02-13 sprendimu Nr.1-371. Dėl to pripažintina, jog ieškovei buvo leista privatizuoti ginčo patalpas ne todėl, kad atsakovas pripažino ieškovės reikalavimus, o atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją, kuri neegzistavo ieškinio padavimo dieną. Teismas, nustatęs, kad yra pagrindas priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovei, turėjo vertinti, kokia apimtimi jis pripažino ieškinio reikalavimus, tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino, neatsižvelgė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimas Nr. 1-653 buvo pripažintas netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-02-13 sprendimu Nr.1-371, o ne dėl to, kad jis įvykdė ieškovės reikalavimą. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog nuo reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė atsisakė pati, kadangi ieškovė po 2009-09-09 rašto „Dėl gyvenamųjų patalpų, esančių M(duomenys neskelbtini), vertės patvirtinimo“ nesikreipė į jį dėl ginčo gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir tokia sutartis iki ieškinio atsisakymo nebuvo sudaryta. Atsižvelgiant į šioje byloje kilusio ginčo esmę ir pobūdį, akivaizdu, kad ieškovė iš esmės siekė, jog būtų pripažinta teisė ieškovei privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 2 d. 3 p., todėl kiti du reikalavimai yra pertekliniai, ieškovė reikšdama perteklinius reikalavimus veikė savo rizika. Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimą Nr. 1-653, nesivadovavo CPK 3 str. 4 d., nereiškė prašymo nesivadovauti šiuo teisės aktu, ekonomiškumo, koncentracijos principais, tiksliai nesuformulavo ieškinio reikalavimų, todėl nėra pagrindo priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas dėl šių reikalavimų. Teismas pažeidė CPK 87 str. 2 d., kadangi iš jo ieškovei buvo priteistas visas 645 Lt žyminis mokestis. Be to, teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pagrindų, kadangi priteisė bylinėjimosi išlaidas iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (kodas 8864892), kuri nėra juridinis asmuo, o ne iš byloje dalyvavusios Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233), todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Ieškovė nepagrindė išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, byla nebuvo sudėtinga, buvo pateiktas nesudėtingo turinio ieškinys, kuriam surašyti neprireikė specialių žinių ar sudėtingos ir plačios teisės normų analizės, ieškovė pirmosios instancijos teisme jokių advokato atstovavimo išlaidų nepatyrė, apeliacinis skundas buvo analogiškas ieškiniui, advokatas ieškovei apeliacinės instancijos teisme atstovavo tik viename posėdyje, kuris buvo atidėtas. Dėl to, vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, priteistos ieškovei advokato atstovavimo išlaidos mažintinos.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis pakeistina (CPK 337 str. 4 p.)
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškovės N. S. ieškinio atsisakymą, pagrįstai nustatė, jog yra pagrindas ieškovei priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau neteisingai aiškino ir taikė bylinėjimosi išlaidų priteisimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl nepagrįstai ieškovei N. S. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priteisė visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė N. S. 2006-11-28 kreipėsi į teismą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo, prašė pripažinti jai teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimą Nr. 1-653, teisę ieškovei lengvatinėmis sąlygomis, laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas 2007-12-17 sprendimu ieškinį atmetė, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2008-11-05 nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2008-11-05 nutartyje nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-02-13 sprendimu Nr.1-371 savo 2005-01-19 sprendimą Nr.1-653 pripažino netekusiu galios, kad byloje pateikti prieštaringi įrodymai dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nusidėvėjimo procento, todėl neištyręs šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatskleidė bylos esmės, dėl ko ieškinys galėjo būti išspręstas neteisingai (b. l. 160-161). Nagrinėjant bylą pakartotinai pirmosios instancijos teisme, ieškovės užsakymu UAB „Impeksservis“ 2009-02-06 atliko nusidėvėjimo dydžio įvertinimą ir parengė ataskaitą Nr. 26, kurioje padaryta išvada, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), nusidėvėjimas yra 65 procentai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009-09-08 informavo ieškovės atstovą advokatą A. N., kad 2009-05-25 vykęs teismo posėdis buvo atidėtas atsižvelgiant į aplinkybę, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų ir pastatų komisija patvirtino ginčo patalpų rinkos vertę, kurią nustatė UAB „Tikslo siekis“, pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų ir pastatų komisija 2009-08-26 posėdyje nutarė pritarti UAB „Tikslo siekis“ nustatytai gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertei (156 000 Lt) ir pavedė Senamiesčio seniūnijai vykdyti šių patalpų privatizavimo procedūrą įstatymo nustatyta tvarka, siūlė ieškovei kreiptis į Senamiesčio seniūniją su prašymu leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas (b. l. 182). Ieškovė 2010-01-22 pateikė prašymą patvirtinti jos atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prašymą grindė tuo, kad 2009-09-11 iš atsakovo gavo sutikimą privatizuoti ginčo patalpas, atsakovas panaikino ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas priėmė ieškinio atsisakymą ir bylą nutraukė, priteisė ieškovei iš atsakovo 1000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, 645 Lt žyminio mokesčio, 375 Lt už vertinimo ataskaitą dėl buto nusidėvėjimo. Atsakovas atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovei buvo priteistos visos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog ieškovė atsisakė ieškinio ne dėl to, kad atsakovas patenkino ieškinio reikalavimus, t. y. pripažino ieškovės reikalavimus pagrįstais, bet todėl, kad tik 2009 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog fizinis ginčo patalpų susidėvėjimo procentas atitinka įstatyme numatytą reikalavimą ir Vilniaus miesto savivaldybė leido ieškovei privatizuoti ginčo patalpas atsižvelgdama į pasikeitusią situaciją. Su tokia atsakovo pozicija nesutiktina, nes bylos medžiaga nepatvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybė leido ieškovei privatizuoti ginčo patalpas atsižvelgdama į pasikeitusią situaciją, susijusią tik su patalpų nusidėvėjimo procentu.
CPK 42 str. yra įtvirtinta ieškovo teisė atsisakyti ieškinio. Minėtos teisės įgyvendinimas yra detalizuotas 140 str. 1 d., kuri numato, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. CPK 94 str. 1 d. nustatyta, kad, ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina. Tačiau jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, tai ieškovo prašymu teismas priteisia jam iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kaip nustatyta aukščiau, šioje byloje yra kilęs klausimas dėl to, ar atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė patenkino ieškovės reikalavimus todėl, kad visus reikalavimus pripažino pagrįstais, ar dėl to, kad nuo 2006-11-28 iki 2009-08-26 pasikeitė situacija – atsirado įstatyme numatyta sąlyga leisti privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas (ginčo patalpos nusidėvėjo daugiau kaip 60 proc.). Ieškovė šioje byloje buvo pareiškusi 3 reikalavimus atsakovui: pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimą Nr. 1-653, pripažinti teisę lengvatinėmis sąlygomis, laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, o atsisakė ieškinio dėl to, kad atsakovas panaikino ginčijamą sprendimą, leido vykdyti ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą. Iš ieškovės pareikštų reikalavimų matyti, kad ieškovės reikalavimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą sudaryti gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį yra išvestiniai reikalavimai iš reikalavimo pripažinti ieškovės teisę lengvatinėmis sąlygomis, laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad ieškovė savo rizika pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimą Nr. 1-653, todėl prisiėmė visą su šiuo reikalavimu susijusią riziką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šį reikalavimą ieškovė pareiškė gavusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepimą į ieškinį, kuriame atsakovas savo atsisakymą pripažinti ieškovei teisę privatizuoti ginčo patalpas grindė būtent šiuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimu, draudusiu privatizuoti ir tas gyvenamąsias patalpas, kurių fizinis nusidėvėjimas buvo didesnis nei 60 proc. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-02-13 sprendimu Nr. 1-371, t. y. dar tebevykstant bylos nagrinėjimui, pakeitė teisinį reglamentavimą, pripažino šį sprendimą netekusiu galios, patvirtina, jog atsakovas pats prisiėmė riziką, susijusią su teisinio reglamentavimo pakeitimu. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad šalys sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau akivaizdu, kad ieškovė atsisakė šio reikalavimo dėl to, kad atsakovas sutinka sudaryti šią sutartį.
Savivaldybės turto privatizavimas yra specialus privačios nuosavybės atsiradimo pagrindas. Šios nuosavybės įgijimo tvarką reglamentuoja specialūs teisės aktai. Galiojančio Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo ketvirtajame skirsnyje nustatyta viena iš apsirūpinimo būstu paramos asmenims formų – savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Šiame įstatymo skirsnyje esančio 12 str. 2 d. 3 p. pagrindu savivaldybei (valstybei) suteikta teisė parduoti savivaldybei (valstybei) priklausančias gyvenamąsias patalpas jose ne mažiau kaip trejus metus išgyvenusiems nuomininkams už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu tokios patalpos yra per 60 proc. fiziškai susidėvėjusios ir jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi arba tam savivaldybė (valstybė) neturi lėšų. Kiekvienu atveju, atitinkančiu šioje teisės normoje nustatytas sąlygas, savivaldybės (valstybės) institucija, nuomojanti nuosavybės teise priklausančias patalpas, turi teisę, bet ne įpareigojimą, leisti išpirkti šį turtą nuomininkui, tačiau visais atvejais atsisakymas pradėti pardavimo procedūrą to pageidaujančiam nuomininkui turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Netenkinus prašymo sudaryti prašomų privatizuoti gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį piliečiui turi būti pateiktas motyvuotas atsakymas (Vyriausybės 2001-08-13 nutarimu Nr. 1013 patvirtintos Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos 3 p.). Nurodyto įstatyme nustatyto pagrindo nuomininkui išpirkti jo išsinuomotas gyvenamąsias patalpas paskirtis yra susijusi su tuo, kad fiziškai susidėvėjusios gyvenamosios patalpos turi būti tvarkomos jas kapitaliai remontuojant, taip išvengiant patalpų tapimo avarinėmis ir dėl to kylančios grėsmės žmonių saugai ir sveikatai. Kai patalpų savininkė savivaldybė (valstybė) tam neskiria lėšų, tai tokias patalpas suremontuoti (rekonstruoti) turėtų būti suteikta galimybė jų nuomininkui, šiam įgijus patalpas nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2007). Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje pateikti nevienareikšmiai duomenys dėl kokių priežasčių atsakovas nesutiko pripažinti ieškovei teisės privatizuoti nuomojamas atsakovui priklausančias ginčo patalpas: vienur atsakovas nurodė, kad ginčo gyvenamųjų patalpų nusidėvėjimas buvo mažesnis nei 60 proc. (47 proc.), todėl ieškovės reikalavimas neatitiko įstatymo reikalavimų, kitur – kad tik dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimo Nr. 1-653, kuriuo buvo nutarta neparduoti savivaldybei priklausančių patalpų, kurių nusidėvėjimas yra didesnis nei 60 proc. (b. l. 29). Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2003-02-20 sprendimu Nr. 373V pakeitė Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-10-11 sprendimą Nr. 2043V bei nusprendė įgalioti Vilniaus miesto savivaldybės seniūnus vykdyti privatizavimo funkcijas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 12 str. (b. l. 78-79). Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnija 2001-02-09, apžiūrėjusi ieškovės nuomojamas ginčo patalpas, pripažino jas netinkamas gyventi, ieškovės prašymą ir 2001-01-26 seniūnijos žinybų komisijos aktą „Dėl buto (duomenys neskelbtini)tinkamumo gyventi“ perdavė nagrinėti Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriui (b. l. 20). Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyrius 2003-03-18 atsisakė leisti ieškovei privatizuoti ginčo patalpas, nes buto susidėvėjimas – 47 proc. VĮ Registrų centras Senamiesčio seniūnijos seniūnui pateiktame 2003-12-16 rašte nurodė, kad 2003-12-16 kadastrinių matavimų duomenimis buto, esančio (duomenys neskelbtini) susidėvėjimas yra 72 proc. (b. l. 26). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006-10-03 išraše nurodyta, kad ginčo patalpų fizinis nusidėvėjimas yra 47 proc. (b. l. 38). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008-02-13 sprendimu Nr. 1-171 pripažino netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005-01-19 sprendimą Nr. 1-653, kuriuo grindė atsikirtimus į ieškovės ieškinį. 2008-06-03 atsakovas ieškovės advokatui teikdamas pasiūlymą dėl taikos sutarties pasirašymo byloje, savo argumentus grindė tuo, kad 2005-01-19 sprendimas Nr. 1-653 pripažintas netekusiu galios, jokios kitos pasikeitusios aplinkybės nenurodytos (b. l. 150). Jokios kitos aplinkybės nenurodytos ir atsakovo 2009-09-08 rašte Nr. A51-20154 (3.3-PD-4) (b. l. 182), kurio pagrindu ieškovė parašė pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo. Atsakovas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad tuo metu, kai buvo užvesta civilinė byla ir nagrinėjama, ginčo patalpų nusidėvėjimas buvo mažesnis nei 60 proc.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovė ieškinio atsisakė dėl tos priežasties, kad atsakovas pripažino jos teisę leisti privatizuoti butą, pavedė Senamiesčio seniūnijai vykdyti ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą įstatymo nustatyta tvarka, t. y. tenkino ieškovės pagrindinį ieškinio reikalavimą, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pripažino ieškovės teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), vien tik dėl pasikeitusių ir ne nuo atsakovo valios priklausančių aplinkybių. Dėl to pripažintina, kad ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal CPK 94 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs ieškovės ieškinio atsisakymą, nepagrįstai netaikė CPK 87 str. 2 nuostatų bei visą už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį priteisė ieškovei iš atsakovo. CPK 87 str. 2 d. numato, kad jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio sumos. Šioje dalyje nurodyto dydžio žyminis mokestis grąžinamas ir tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Už ieškinį ieškovė sumokėjo 300 Lt žyminį mokestį, už apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo 345 Lt žyminį mokestį (b. l. 5, 51, 121-122). Pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs ieškovės ieškinio atsisakymą ir nutraukęs civilinę bylą, priteisė iš atsakovo ieškovei visą ieškovės sumokėtą 645 Lt žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 87 str. 2 d. numato, kad atsisakius nuo ieškinio 75 proc. žyminio mokesčio grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 str. 3 d.), konstatuotina, kad ieškovei iš valstybės biudžeto grąžintina 483,75 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį ir apeliacinį skundą, o likusi žyminio mokesčio dalis, t. y. 161,25 Lt, ieškovei priteistina iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės.
Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Šias išlaidas ieškovė turėjo nagrinėjant ieškovės apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme. Ieškovei pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme pagal 2006-09-28 atstovavimo teisme sutartį Nr. 32, atstovavo advokatas A. N. (b. l. 39), tačiau ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių turėtas advokato atstovavimo išlaidas pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė pateikė 2008-01-25 pinigų priėmimo kvito nuorašą, iš kurio matyti, kad ieškovė už advokato atstovavimą, dokumento surašymą advokatui sumokėjo 1000 Lt (b. l. 138). Advokatas A. N. parengė apeliacinį skundą, atstovavo ieškovei 2008-04-22 teismo posėdyje, kuris truko 20 min. (b. l. 114-115, 139-140). Teismas, taikydamas CPK 88 str., pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 d. ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.10 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už apeliacinio skundo, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme surašymą yra 1600 Lt (2*800), už advokato vieną atstovavimo teisme valandą skaičiuojamas maksimalus 120 Lt (0,15*800) užmokesčio dydis (8.18 p.), advokato atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas; jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 min. atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (9 p.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas, kuriuo ieškovė prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas, buvo tenkintas iš dalies, į tai, kad apeliacinėje instancijoje ieškovei atstovavo tas pats advokatas, į advokato darbo laiko sąnaudas, atliktus veiksmus apeliacinės instancijos teisme, bylos sudėtingumą ir apimtį, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, ieškovei iš atsakovo priteista 500 Lt advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma sumažintina iki 500 Lt.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijai 2008-11-05 nutartimi perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, vadovaujantis šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, kad yra būtina siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus ar atlikti įvertinimą, iš kurių būtų galima nustatyti svarbią aplinkybę dėl ginčo buto fizinio nusidėvėjimo procento, ieškovės užsakymu UAB „Impeksservis“ 2009-02-06 atliko nusidėvėjimo dydžio įvertinimą ir parengė ataskaitą Nr. 26, už kurią ieškovė sumokėjo 357 Lt (b. l. 168-169). Pirmosios instancijos teismas priteisė visą šią sumą iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės. Įvertinus tai, jog abi šalys buvo suinteresuotos nustatyti fizinį ginčo buto nusidėvėjimą, darytina išvada, jog yra pagrindas 357 Lt sumą, sumokėtą už UAB „Impeksservis“ atliktą nusidėvėjimo dydžio įvertinimą ir parengtą ataskaitą Nr. 26, padalyti abiems šalims lygiomis dalimis, t. y. po 178,50 Lt (CPK 3 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš Vilniaus miesto savivaldybės tarybos. Ši aplinkybė nevertintina kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 str. 2 d. 2 p. (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų teisių ir pareigų), nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra juridinis asmuo. Pagal CPK 41 str. šalimis gali būti tik fiziniai ir juridiniai asmenys. Šioje byloje ieškinys buvo pareikštas Vilniaus miesto savivaldybei, kuri byloje buvo atsakovu, nutartyje nurodoma, kad nagrinėjamas ieškinys, pareikštas šiam atsakovui, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis turi būti patikslinta. Pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodė konkrečius argumentus, dėl kurių priteisė ieškovei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. nurodė, kad atsakovas ieškovės reikalavimus patenkino, todėl yra pagrindas taikyti CPK 94 str. 1 d. nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Tai, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, nesudaro pagrindo pripažinti, kad nutartis yra be motyvų, ir nutartį panaikinti. Kitų, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str., nenustatyta.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių atskirasis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 6,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš dalies tenkinus atsakovo atskirąjį skundą, nurodytos išlaidos lygiomis dalimis po 3,47 Lt priteistinos iš ieškovės N. S. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartį pakeisti.
„Priimti ieškovės N. S. ieškinio atsisakymą ir bylą nutraukti.
Priteisti ieškovei N. S. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 161,25 Lt žyminio mokesčio, 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 178,50 Lt už UAB „Impeksservis“ vertinimo ataskaitą dėl turto nusidėvėjimo.
Grąžinti ieškovei N. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 483,75 Lt žyminio mokesčio. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi“.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės N. S. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės po 3,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.