Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015 m. vasario 18 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovui A. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prašyme nurodoma, kad pagal 2007-03-29 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-80 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus, už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Vietinė rinkliava skaičiuojama tiems asmenims, kurie nuosavybės teise ar kitu teisėtu pagrindu valdo nekilnojamąjį turtą, o konkretus rinkliavos dydis apskaičiuojamas priklausomai nuo nekilnojamojo daikto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties. Vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas KRATC, kuriam 2007-07-09 Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu suteikta teisė administruoti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Vietinė rinkliava apskaičiuota pagal viešojo registro duomenis už nekilnojamojo turto objektus:

- negyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: administracinė, esančias (duomenys neskelbtini);

- butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: gyvenamoji (butų), esantį (duomenys neskelbtini) (registro išrašo 11 p. nurodoma – buvęs adresas (duomenys neskelbtini));

- 22/100 dalis negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: administracinės, esančias (duomenys neskelbtini);

- pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis gyvenamoji (vieno buto pastatai), esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (Nuostatų redakcijos 2008-12-23 Nr. T2-426; 2010-05-06 Nr. T2-114; 2010-11-25 Nr. T2-330; 2011-10-27 Nr. T2-345; 2012-03-29 Nr. T2-86; 2012-07-26 Nr. T2-200; 2012-10-23 Nr. T2-251) (cituojami aktai skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje www.kratc.lt). Pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų V skyrių ir Nuostatų 1 priedą vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t.y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (žr., pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi teisės pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Kaip jau minėta, pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovas nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.38 str.).

Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenis (b.l.11; 13; 16-15; 19-22) nustatyta, kad atsakovas yra nekilnojamojo daikto – negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: administracinė, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas; nekilnojamojo daikto - buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: gyvenamoji (butų), esačių (duomenys neskelbtini) (registro išrašo 11 p. nurodoma – buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), savininkas, nekilnojamojo daikto dalies - 22/100 negyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis: administracinės, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas.

Už aukščiau nurodytus nekilnojamojo turto objektus apskaičiuota vietinė rinkliava yra 1352.36 Lt (391,68 Eur) ir dėl šios vietinės rinkliavos dalies ginčo nekyla, todėl reikalavimas šia apimtimi tenkintinas pilnai.

Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą (b.l.19-22) nustatyta, kad atsakovui 2005 m. balandžio 25 d. išduotas statybos leidimas vykdyti statybos darbus ir 2011 m. balandžio 22 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. DSU -1807 deklaruota apie pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos užbaigimą. 2011 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas A. G. nekilnojamuosius daiktus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), pardavė.

Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 5 d. patikrinimo vietoje aktu Nr. (8.17)-8R-408 (b.l.24) atliko fotofiksaciją ir konstatavo, kad pastatytas nekilnojamojo turto objektas, kuris yra gyvenamas, įtraukė į vietinės rinkliavos mokėtojų registrą ir nusprendė apskaičiuoti vietinę rinkliavą nuo 2007 m. liepos 1 d. Pagal 2014 m. gruodžio 8 d. pažymos duomenis (b.l.9-10) vietinė rinkliava už įvardijamą nekilnojamojo turto objektą apskaičiuota už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. – 1017,50 Lt (294,69 Eur).

Nors atsakovas nekilnojamojo daikto – pastato (gyvenamojo namo) statybos užbaigimą deklaravo tik 2011 m. balandžio 22 d. ir daiktines teises Nekilnojamojo turto registre į minėtą namą įregistravo tik 2011 m. balandžio 27 d., tačiau pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas anksčiau. Iš pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (b.l. 23), darytos 2010 m. lapkričio 5 d., matosi, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), pilnai pastatytas, aptvertas tvora, įrengta išorinė vaizdo stebėjimo sistema, įrengtos televizijos antenos, kas leidžia teigti, jog jis naudojamas pagal pagrindinę tikslinę paskirtį. 2010 m. lapkričio 5 d. patikrinimo vietoje aktu Nr. (8.17)-8R-408 nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra pastatytas nekilnojamojo turto objektas, kuris yra gyvenamas, todėl siūloma vietinę rinkliavą apskaičiuoti nuo 2008 m. liepos 1 d. (b.l. 24).

Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 6 punktą, galiojusį iki 2011 m. sausio 1 d. ir nuo šios datos galiojančių Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 3 punktą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamo turto savivaldybės teritorijoje.

Byloje nustatyta, kad atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, (duomenys neskelbtini) iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas. Ši aplinkybė atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygą, nustatančią, kad atsakovas yra šios rinkliavos subjektas, t. y., kad jam tenka pareiga mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad rinkliavos mokėtoju jis tapo nuo 2008 m. liepos 1 d., nes jam priklausantį gyvenamąjį namą nustatyta tvarka nekilnojamojo turo registre, kaip nekilnojamojo daikto objektą, įregistravo tik nuo 2011 m. balandžio 27 d. Teigia, kad iki tol šio būsto neturėjo ir juo nesinaudojo, todėl iš jo nepagrįstai prašoma priteisti rinkliavą už ankstesnį laikotarpį.

Atsakovas nurodytų faktinių aplinkybių jokiais objektyviais įrodymais nepaneigė. Tai, kad atsakovas iki nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos minėtame gyvenamajame name, o jo deklaruota gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), teisinio vertinimo nekeičia, nes teisėkūros subjektas atskaitos tašku vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t.y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 straipsnis), kuris nebūtinai turi sutapti su asmens deklaruota gyvenamąja vieta (Civilinio kodekso 2.16-2.17 straipsniai). Atsakovas taip pat nesikreipė ir dėl vietinės rinkliavos lengvatų, kurios pagal Nuostatų 49 punktą yra nustatytos savivaldybės tarybos sprendimu (pvz. kai nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas einamaisiais kalendoriniais metais, gali KRATC Vietinės rinkliavos administravimo skyriui pateikti prašymą dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos taikymo).

Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-330 patvirtintų Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojų registravimą (registrą) pavesta organizuoti ir tvarkyti pareiškėjui (KRATC), kuris tai turi daryti (registruoti vietinės rinkliavos mokėtojus), vadovaudamasis ir naudodamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo, Gyventojų registro, Mokesčių mokėtojų registro, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir kitų subjektų turimais duomenimis.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad teisiniu pagrindu atitinkamus asmenis įrašyti į šį registrą, t.y., pripažinti juos šios rinkliavos mokėtojais yra kitų, valstybės įstaigų administruojamų, registrų duomenys bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir kitų subjektų turimi duomenys apie asmens turimą nekilnojamąjį turtą. Byloje esanti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko pažyma patvirtina atsakovo teiginius, kad ginčo nekilnojamąjį turtą, teisės aktų nustatyta tvarka, jis šiame registre įregistravo tik 2011 m. balandžio 27 d.

Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2010 m. lapkričio 5 d. atliktas patikros vietoje aktas, kuriuo yra užfiksuoti duomenys apie pastatytą bei naudojamą gyvenamąjį namą, kuris priklauso atsakovui (b. l. 23-24). Šiame akte taip pat padaryta išvada, kad vietinę rinkliavą už šį objektą iš pareiškėjo yra tikslinga skaičiuoti nuo 2008 m. liepos 1 d., tačiau kokiu teisiniu pagrindu bei kokių faktinių aplinkybių pagrindu nutarta atsakovą pripažinti šios rinkliavos mokėtoju nuo 2008 m. liepos 1 d., nenurodyta.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pagal minėtų nuostatų 6 punktą pareiškėjas yra įpareigotas registro duomenis atnaujinti pagal sausio ir liepos 1 d. būklę arba nedelsiant, Vietinės rinkliavos mokėtojui pateikus informaciją KRATC arba paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms. Iš šio teisinio reguliavimo taip pat seka, kad pareiga savalaikiai įrašyti į registrą rinkliavos mokėtojus bei pastoviai atnaujinti registro duomenis, tenka pareiškėjui.

Įrodymų vertinimo prasme, apibendrinus minėtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas įrodė, jog atsakovas jau 2010 m. turėjo bei naudojo jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau nepaneigė atsakovo teiginių, kad jis iki 2010 m. tokio objekto neturėjo.

Tai savo ruožtu lemia, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimo dalies pagrįstumo, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. galėjo būti nustatyta tvarka pripažintas šios rinkliavos mokėtoju bei kad privalo už šį laikotarpį sumokėti vietinę rinkliavą. Būtent tokia teisminė praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose (žr: LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1355/2013).

Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje yra nepagrįstas bei negali būti tenkinamas pilna apimtimi, o tenkinamas priteisiant vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. Iš byloje teikiamos 2014 m. gruodžio 8 d. pažymos apie įsiskolinimą matyti, kad vietinė rinkliava už 2010 metus yra apskaičiuota 330,00 Lt, už 2011 m. sausio 1 d. – liepos 31 d. laikotarpį - 192, 50 Lt. Taigi už įvardijamą laikotarpį priteistina vietinė rinkliava – 522,5 Lt

Įvertinus aukščiau išdėstytą, atsakovo mokėtina vietinė rinkliava už visus nekilnojamojo turto objektus yra - 1874,86 Lt (1352,36 + 522,5 = 1874,86 Lt).

Dėl atsakovo argumentų, kad faktiškai jam nebuvo teikiama paslauga, nes jis nesukūrė atliekų, (duomenys neskelbtini) nepateiktas konteineris atliekų šalinimui, pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Pažymėtina ir tai, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-81 patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 49 punkte nustatyta, kad atliekų turėtojų ir atliekų surinkėjų skundus dėl atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimo nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės administracija, todėl atsakovas manydamas, kad nėra laikomasi teisinio reguliavimo surenkant komunalines atliekas ir jam nėra pateiktas konteineris komunalinių atliekų šalinimui, turėjo kreiptis tiek į atliekų tvarkymo sistemos operatorių, tiek į savivaldybės administraciją.

Dėl nustatomos prievolės piniginės išraiškos

Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsnio 1 dalis numato, kad teismai, kitos institucijos ir pareigūnai, kurie vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu ir kitais įstatymais skiria pinigines baudas ar nustato kitas pinigines prievoles, surašydami administracinį nurodymą, priimdami sprendimą skirti baudą ar nustatyti piniginę prievolę, kurių sumokėjimo terminas apima ir euro įvedimo datą, skiriamos baudos ar nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydžius nurodo litais ir eurais taikydami perskaičiavimo kursą ir šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę. Ši 7 straipsnio 4 dalyje nurodyta taisyklė numato, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka paskirtos piniginės baudos ar nustatytos piniginės prievolės po litų perskaičiavimo į eurus apvalinamos vieno euro tikslumu visais atvejais paliekant perskaičiuotą skaičių eurais nepakitusį.

Įvertinus cituojamą teisinį reglamentavimą, teismas šiuo sprendimu nustatydamas piniginę prievolę, kurios įvykdymo terminas apėmė ir euro įvedimo datą, nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydį nurodo litais ir eurais taikant perskaičiavimo kursą ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,

nusprendė:

pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašymą tenkinti dalinai.

Iš atsakovo A. G., gim. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras priteisti 542 Eur (1874,86 Lt) nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašymą kitoje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.