- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- 2A-497-275/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08833-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Ieškovas
- E. V.
- Kategorijos
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Danske Bank A/S, veikiančio per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S, veikiančiam per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (buvęs AB SAMPO bankas), dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą negaliojančiu; pakeisti ir patvirtinti tarp ieškovės ir atsakovo 2008-06-10 sudaryto susitarimo dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo 3 ir 4 punktus taip: 3. „Nuo 2009 m. spalio 1 d. nustatyti Kredito gavėjui už naudojimąsi kreditu mokamos kintamo dydžio palūkanos, lygios 1 proc. (vieno procento) metinių palūkanų maržos ir 6 (šešių) mėnesių EURIBOR.“; „4.“Teismo sprendimu šis punktas netenka galios“. Nurodė, jog 2005-03-10 tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. BP1430050030, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 36 188 EUR kreditas butui su rūsiu ir garažu, esančių (duomenys neskelbtini), pirkti. Kredito grąžinimo terminas - 30 metų, kas mėnesį mokant kintamas palūkanas, kurias sudaro 6 mėn. EURIBOR + 2 proc. banko marža. Prireikus lėšų būsto remontui, 2008 m. ieškovė kreipėsi į minėtą banką dėl papildomos paskolos suteikimo. Prieš pasirašant susitarimą, banko darbuotojai ieškovei aiškino, jog papildomo kredito grąžinimo sąlygos niekuo nesiskirs nuo numatytų kredito sutartyje, todėl pirmosios paraiškos dalies „1. Prašymo tikslas“ pildyti ieškovei nereikėjo, ją užpildė banko darbuotoja. Todėl vėliau nesigilino ir parengtus dokumentus ir 2008-06-10 ieškovė su atsakovu pasirašė Susitarimą Nr. BP1430050030 P-2 „Dėl Kredito sutarties BP1430050030, sudarytos 2005-03-10 tarp AB SAMPO banko ir E. V., dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo“, pagal kurį ieškovei buvo suteiktas papildomas kreditas, padidinant bendrą kredito sumą iki 102 188 EUR ir papildomai suteikiant 66 000 EUR kredito dalį, skirtą būsto remonto darbams panaudotų kredito gavėjo lėšų refinansavimui. Po kurio laiko, vykdydama mokėjimus pagal minėtą susitarimą, ieškovė pastebėjo, jog atsakovas išrašo sąskaitas didesnes, nei buvo sutarta. Ieškovei kreipusis į atsakovą, ieškovė sužinojo, jog banko darbuotojai ieškovei nežinant jos paskolos paraiškoje nurodė fiksuotą palūkanų normą 3 metų laikotarpiui (skiriasi paraiškos pirmoje ir kitose dalyse esančios rašysenos), todėl susitarimo 3 p. buvo įrašyta, kad iki 2011-05-31 nustatomos 6,29 proc. fiksuoto dydžio palūkanos, o pasibaigus šiam laikotarpiui, nuo 2011-06-01 nustatoma kintama palūkanų norma 6 mėn. EURIBOR + 1 proc. banko marža. Ieškovė kurį laiką laiku ir tinkamai mokėjo Susitarime nurodytas palūkanas bei kredito grąžinimo įmokas, tačiau 2009 m. birželio mėn. ieškovė pagimdė vaiką, todėl viena turi išlaikyti vaiką ir mokėti ženkliai didesnio dydžio, nei buvo planuota, įmokas bankui. Ieškovė kreipėsi į atsakovą, nurodydama, jog įvyko klaida, ir prašydama netaikyti fiksuotų 3 metų palūkanų normos, tačiau atsakovas nesutiko. Ieškovė taip pat prašė banko nesiimti jokių veiksmų dėl susidariusio įsiskolinimo, nurodydama, jog VSDF Valdyba vėluoja jai pervesti motinystės pašalpą, siūlė derybų būdu išspręsti klausimą dėl minėto susitarimo sąlygų pakeitimo. Atsakydamas į ieškovės raštus, bankas nustatė 30 dienų terminą įsiskolinimui padengti, vėliau buvo suteiktas papildomas 20 dienų terminas visam įsiskolinimui padengti. Visos ieškovės ir atsakovo vėliau vykusios derybos dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo buvo nesėkmingos, banko siūlomos sąlygos ieškovei buvo nepriimtinos. 2010-04-09 raštu atsakovas ieškovei pranešė, jog iki 2010-05-10 nepadengus įsiskolinimo, nuo 2010-05-10 kredito sutartis be atskiro įspėjimo bus nutraukta, o bankas pradės išieškojimą iš jo naudai įkeisto ieškovės buto.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino 2008-06-10 susitarimo Nr. BP1430050030 P-2 dėl Kredito sutarties Nr. BP1430050030, sudarytos 2005-03-10 tarp AB SAMPO banko ir E. V. dalinio sąlygų pakeitimo ir papildymo, sąlygą dėl palūkanų pakeitimo, išdėstytą susitarimo 3 ir 4 punktuose, negaliojančia nuo jos sudarymo momento – 2008-06-10 ir atsakovo Danske Bank A/S vienašalį 2005-03-10 Kreditavimo sutarties Nr. BP1430050030, sudarytos su E. V., su visais pakeitimais ir papildymais, nutraukimą pripažino neteisėtu. Priteisė ieškovės E. V. naudai iš atsakovo Danske Bank A/S 434 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Teismas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl šalių 2008-06-10 įformintų Kredito 2005-03-10 sutarties atskirų sąlygų papildymų bei pakeitimų, ieškovei nurodant, kad pakeitimo sąlygos, išdėstytos 2008-06-10 susitarimo 3 ir 4 punktuose neatitiko jos tikrosios valios, be to, tokių sąlygų ji neprašė 2008-05-13 pildydama paskolos paraišką. Bankui nepateikus Kreditų komiteto sprendimo dėl papildomo kredito ir jo suteikimo sąlygų patvirtinančio dokumento (išrašo, protokolo ar pan.), o kredito suteikimo ar jo didinimo klausimus atitinkamai priimant atitinkamam banko skyriui, o ne banko darbuotojui vienasmeniškai, teismas, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, pripažino, jog byloje esantys surinkti įrodymai leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, nei kad jo nebuvo, pripažįstant faktą, kad su banko darbuotojos pildytų paraiškos 1-2 punktų turiniu ieškovė nebuvo supažindinta ir jie buvo užpildyti po pasirašytos paraiškos pateikimo banko darbuotojai. Tokią teismo išvadą patvirtina ir nuoseklus 2008-06-10 susitarimo teksto aiškinimas. Susitarimo 2 punkte tarp sąlygų, būtinų kreditui gauti, sąlygos dėl palūkanų keitimo nėra nurodyta, pildant kredito paskirtį (susitarimo 1 punktas), yra vartojamas išreiškimas „papildyti ir nustatyti“, didinant bendrą kredito sumą vartojami žodžių junginiai „padidinti bendrą kredito sumą“, o 2008-06-10 susitarimo 3 ir 4 punktuose nurodoma, kad „nuo susitarimo dienos iki 2011-05-31 nustatyti Kredito gavėjui už naudojimąsi kreditu mokamas banko nustatytas 6,29 dydžio fiksuotas palūkanas“, „pasibaigus fiksuotų palūkanų normos galiojimo terminui, nuo 2011-06-01 įsigalios kintamos palūkanos, lygios 1,00 proc. metinių palūkanų maržos ir 6 mėnesių EURIBOR , kuris bus užfiksuotas 2011-06-01, sumai“, t.y. informacijos apie tai, kad keičiamos palūkanos, nėra, o dėl palūkanų šalys jau buvo sutarusios. Kaip matyti, vienos 2005-03-10 sutartimi sulygtos sąlygos buvo keičiamos pilnai ir aiškiai tai atskleidžiant 2008-06-10 susitarime, o kitų sąlygų (palūkanų) keitimas neatskleistas. Teismas padarė išvadą, kad nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų nepaneigia banko nurodytas faktas, jog ieškovė metus laiko vykdė 2008-06-10 susitarimu nurodytus įpareigojimus, todėl jai šios sąlygos buvo pilnai žinomos, su jomis sutiko, kadangi iš pradžių jas vykdė. Teismo nuomone, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes bei šalių paaiškinimus, analizuojant labai aktyvų ieškovės siūlytą bendradarbiavimą su banku bei banko teiktų pasiūlymų neadekvatumą susiklosčiusiai situacijai, bankas taip pat turi prisiimti atsakomybę dėl tarp šalių susiklosčiusios situacijos dėl sutarties nevykdymo, nes neįsitikino ieškovės kaip klientės pakankamu mokumu ir stabilumu ženkliai padidinus kredito sumą, bei tinkamai neužtikrinus informavimą apie keičiamas sąlygas, iš kurių sąlyga dėl palūkanų pakeitimo nebuvo teisingai atskleista. Todėl teismas laikė, kad bankas kaip kreditorius, prisidėjo prie to, kad sutarties tinkamas vykdymas ilgainiui sutriko, be to, tokia sąlyga ekonominės krizės metu buvo akivaizdžiai neatitinkanti ieškovės kaip silpnesniosios pusės interesų, kurią tinkamai atskleidus ieškovei, ji galimai nebūtų palaikiusi prašymo dėl papildomo kredito suteikimo tokiomis sąlygomis (įmokų sumos skiriasi apie pusantro karto). Teismas pripažinęs, jog dėl netinkamų sutartinių sąlygų vykdymo prisidėjo ir bankas, padarė išvadą, kad nustatytų sąlygų pagrindu sutarties nutraukimas negali būti laikomas pateisinamu banko interesus tinkamai ginančiu būdu. Teismas konstatavo, kad atsakovas 2010-04-09 pranešimu Nr. dnk1004701 pranešė ieškovei, kad reikalauja iki 2010-05-10 sumokėti susidariusius įsiskolinimus su tai dienai priskaičiuotomis palūkanomis bei delspinigius, nes priešingu atveju bus laikoma, jog sutartis yra nutraukiama nuo 2010-05-10 be atskiro įspėjimo. Minėtu pranešimu bankas neatsakė į ieškovės 2010-03-15 rašytą prašymą dėl kredito sutarties, kuriuo ji informavo, kad ji neatsisako keisti sutarties sąlygų, kaip nurodė bankas 2010-03-01 rašte, tačiau prašo, kad sutarties sąlygos būtų pakeistos atsižvelgiant ne tik į banko, bet ir jos interesus ir galimybes, bei prašo nenutraukti kredito sutarties bei apsvarstyti jos 2009-12-29 teiktus pasiūlymus, pagal kuriuos ji galėtų atlikti mokėjimus bankui. Atsakymo į 2009-12-29 ieškovės siųstą pasiūlymą, palaikytą 2010-03-15 rašte bankui, bankas nepateikė, tik nurodė, kad nutraukia sutartį, jeigu ieškovė nepadengia įsiskolinimų. Teismas sprendė, kad tokia banko pozicija negali būti pripažinta sąžininga ir teisinga Civilinio kodekso 6.218 str. 2 dalies normos pagrindu, kuri nurodo, kad kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusioji šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo. Bankas, gavęs 2009-12-29 ieškovės pasiūlymą dėl kredito sutarties sąlygų keitimo, kurį palaikė ieškovė 2010-03-15 rašte bankui, 2010-03-24 raštu tik informavo ieškovę, kad jam reikalinga detali analizė, o 2010-04-09 rašte apie tai, kad bankui nepriimtinos 2009-12-29 sąlygos, kad sutarties keisti jis nesiekia ir nesutinka, nepasisakė apskritai, tik konstatavo įsiskolinimų dydį, pareikalavo apmokėti nurodydamas neapmokėjimo pasekmes. Todėl teismas padarė išvadą, jog nustatytų aplinkybių pagrindu bankas vienašališkai nutraukti sutarties negalėjo, todėl jos nutraukimas pripažintinas neteisėtu. Teismas nesutiko su banko pozicija, kad byla dalyje pagal ieškovės reikalavimą dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu turi būti nutraukta, motyvuojant tuo, kad ieškovė nenurodo jos civilinių teisių gynimo būdo. Ieškovė prašydama sutarties nutraukimą pripažinti negaliojančiu, kartu prašė pakeisti ir sutarties sąlygas, nurodytas 2008-06-10 susitarime, t.y. nuo 2009-09-01 nustatyti Kredito gavėjui už naudojimąsi kreditu mokamas kintamo dydžio palūkanas, lygias 1 proc. metinių palūkanų maržos ir 6 mėnesių EURIBOR, o 4 punktą teismo sprendimu pripažinti netekusiu galios. Tokį ieškovės reikalavimą teismas pripažino kaip kišimąsi į sutartinius šalių santykius ir šiuo atveju pažeidžiantį Civilinio kodekso 6.156 str. įtvirtintą sutarties laisvės principą, kadangi palūkanų dydis yra išimtinai sutarties šalių viena iš esminių susitarimo sąlygų. Teismui konstatavus, kad ieškovė siekė panaikinti kredito sutarties nutraukimą ir toliau vykdyti sutartį, o bankui nepateikus įrodymų, kad pakeistos palūkanos buvo viena iš pagrindinių padidinto kredito suteikimo sąlygų, ieškovei kyla pareiga vykdyti 2005-03-10 sutartį su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, išskyrus 2008-06-10 susitarimo 3 ir 4 punktus, liekant galioti 2005-03-10 kredito sutarties 4 punkto sąlygoms.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų pilna apimtimi atmestas. Priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimo išlaidas.
Dėl netinkamo civilinių teisių gynimo būdo pasirinkimo ir nepagrįsto teismo sprendimo
Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti kredito sutarties vienašalį nutraukimą neteisėtu, t.y. iš esmės reikalavo tik konstatuoti neva pažeistą teisę (neteisėtus veiksmus), t.y. neteisėtą kredito sutarties nutraukimą, o pirmosios instancijos teismas tenkino tokį ieškovės reikalavimą, t.y. tik konstatavo ieškovės pažeistą teisę (neteisėtus atsakovo veiksmus). Apelianto nuomone, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas nesukūrė jokių teisinių pasekmių, nes juo teismas tik konstatavo esant pažeistai ieškovės teisei. Tačiau tiek Lietuvos teisės doktrinoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamoje praktikoje konstatavimas pažeistos teisės (neteisėtų veiksmų) pats savaime neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių padarinių. Civilinio kodekso 1.138 str. įtvirtinti civilinių teisių gynimo būdai nenumato pažeistos teisės konstatavimo kaip pažeistos teisės gynimo būdo. Taigi pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, t.y. pripažino atsakovo neteisėtus veiksmus (neteisėtą kredito sutarties nutraukimą), tačiau nepašalino dėl neva padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, o tai savaime nesukūrė jokių teisiniu padariniu. Kadangi tokio teisių gynimo būdo, kokį pasirinko ieškovė, bei pirmosios instancijos teismas tenkino Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1,138 str.) nenumato, ieškovės reikalavimas turėjo būti pripažintinas netinkamu ieškinio dalyku (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), o pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 1 p. turėjo atsisakyti priimti ieškinį tokio reikalavimo dalyje, o jeigu tokios aplinkybės paaiškėjo ieškinį priėmus (kaip tai atsitiko šioje byloje) - bylą toje dalyje nutraukti (CPK 293 str. 1 p. ). Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu gražina kredito sutarties šalis į buvusią padėtį, t.y. pripažįsta kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas pažeistą ieškovės teisę (neteisėtus atsakovo veiksmus) savo sprendime tokio savo sprendimo negrindžia jokia materialinės teisės norma, kas iš esmės yra Civilinio proceso kodekso 270 str. 2 d. 4 p. pažeidimas.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas vien tik ieškovės bylos nagrinėjimo metu išsakytais teiginiais. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė sąmoningai siekė suklaidinti teismą, nurodydama, jog ji nesiekė užfiksuoti kredito sutartimi nustatytų kintamų palūkanų, jog apie apelianto vienašališkai pakeistas palūkanas ji nieko nežinojo, bei tai, kad sudarant susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo jos valia buvo tik kredito sumos padidinimas. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog iš tiesų ieškovė siekė, kad būtų palūkanos už suteiktą kreditą iš kintamų pakeistos į fiksuotas. Šiuo atveju teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir savo sprendime nurodė, jog pareiga įrodyti, kad ieškovė siekė palikti kintamas palūkanas pildydama padidinto kredito paskolos paraišką, tenka atsakovui. Pirmiausia, ieškovės teiginius paneigia 2008-06-10 pasirašytas susitarimas Nr. BP1430050030 P-2, kurį ieškovė pasirašydama aiškiai neprieštaravo bei tuo pačiu išreiškė savo valią dėl fiksuotų 6,29 proc. dydžio palūkanų už naudojimąsi kreditu. Už naudojimąsi kreditu ieškovė fiksuotas palūkanas mokėjo iki 2009-09-25, t.y. daugiau kaip vienerius metus. Per visą šį laikotarpį ieškovė nė karto nepareiškė pretenzijų atsakovui dėl to, kad susitarimu Nr. BP1430050030 P-2 išreikšti netikrieji jos ketinimai, jog šis susitarimas nėra jos tikroji valia dėl kredito sutarties. Ieškovės tikroji valia jai pačiai paaiškėjo tik tuo metu, kada ji susidūrė su sunkumais vykdydama kredito sutartį, o galiausiai atsakovui nutraukus kredito sutartį. Ieškovė savo valia dėl fiksuotų palūkanų už naudojimąsi kreditu patvirtino 2009-12-29 atsakovui pateikdama prašymą dėl kredito sutarties sąlygų keitimo, kuriame ji dar kartą patvirtino, jog prašo atsakovo palūkanų ir maržos nekeisti (palikti fiksuotas). Pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl šio rašytinio įrodymo visiškai nepasisakė. Kita vertus teismas nesiaiškino aplinkybių, jog fiksuotos palūkanos už naudojimąsi kreditu tuo metu buvo naudingesnės nei kintamos, kadangi kintamų palūkanų dalis - palūkanų norma 6 mėn. EURIBOR tuo metu sparčiai kilo, ko pasėkoje ieškovės mokėtina suma atsakovui taip pat galėjo kilti. Pirmosios instancijos šiuo rašytinių įrodymų visiškai netyrė, savo sprendime rėmėsi tikimybių pusiausvyros principu, kas iš esmės pažeidė atsakovo teisėtus interesus ir teises.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas dalinai tenkintinas.
Nustatyta, kad ieškovė pareiškė reikalavimą dviem pagrindais : prašė pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir prašė pakeisti bei patvirtinti susitarimo sąlygų 3 ir 4 punktus, nustatant ieškovės nurodytas palūkanas ( b.l.2-10, 116-117) , o teismas nusprendė pripažinti šiuos 2008-06-20 susitarimo sąlygų punktus negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei pripažino sutarties nutraukimą neteisėtu.
Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės reikalavimą pripažinti 2008-06-10 susitarimo 3 ir 4 punktus dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo negaliojančiais, padaręs išvadą, kad susitarimas neatitiko ieškovės tikrosios valios, t.y. ieškovė suklydo, todėl sandorio dalis pripažintina negaliojančia CK 1.90 straipsnio 6 dalies pagrindu. Teismo sprendime nenurodyta įstatymo norma, kuria remiantis patenkintas reikalavimas šioje dalyje, tačiau iš tokių sprendimo išvadų, kaip ieškovės neprašymas, pildant paraišką, tokių sutarties sąlygų, kurios nurodytos 2008-06-10 susitarimo 3 ir 4 punktuose, ieškovės vardu paraiškos 1 ir 2 punktų užpildymas banko darbuotojos, matyti, jog teismas šiuos įrodymus įvertino kaip ieškovės tikslą gauti papildomai 227884,80 Lt kreditą, nekeičiant palūkanų dydžio ir formos, kurios buvo nustatytos pagrindinėje kreditavimo sutartyje. Atsakovas nurodymą fiksuotų palūkanų normos 2008-06-10 susitarime įrodinėjo tuo, kad, prašydama suteikti papildomą 66000 EUR kreditą, ieškovė pageidavo fiksuotų palūkanų.
Dėl ieškinio ribų ir nagrinėjimo dalyko
CPK 265 straipsnio 2 dalis numato, jog teismui sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų. Tai, kad ieškovė prašė pakeisti susitarimo sąlygas, nurodydama materialinės teisės normą, reglamentuojančią sutarties pakeitimą ( CK 6.223 straipsnis ), o teismas darė išvadas, ar buvo išreikšta ieškovės valia, susitariant dėl palūkanų normos dydžio ir pobūdžio. Pripažintina, kad teismas neišnagrinėjo ieškovės reikalavimo jos pareikštu pagrindu, dėl šio procesinio pažeidimo sprendimas naikintinas, perduodant bylą naujam nagrinėjimui, nes teismo sprendime nėra išvadų dėl to, ar atsakovas, atsisakydamas pakeisti susitarimo sąlygas pagal 2009-12-29 ieškovės prašymą, elgėsi teisėtai, ar nepažeidė kredito sutarties 74 puntu prisiimto įsipareigojimo keisti sutarties sąlygas šalių tarpusavio susitarimu. Tai, kad teismo sprendime nėra motyvų dėl reikšmingos byloje aplinkybės – ieškovei pasirinkus vieną iš atsakovo pasiūlytų variantų keisti susitarimo sąlygas, atsakovas nesutiko su tokiu pakeitimu, o siūlė ieškovei jos įsipareigojimus padidinančias sąlygas, pripažintina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu ( CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Ieškovei reikalavimą grindžiant 6.228 straipsniu, t.y. esmine šalių nelygybe, byloje turėjo būti padaryta išvada, ar nėra pagrindo pakeisti susitarimo 3 ir 4 punkto sąlygų dėl to, kad sąlyga neatitiko sąžiningumo ir protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Ieškovei prašant pakeisti 2008-06-10 susitarimo ( b.l.20) 3 punkte nustatytą 6,29 procentų ( nors nenurodyta susitarime, kad tai procentai, tačiau tikėtina, kad tai nenurodyta dėl klaidos) dydžio bankui mokamų fiksuotų palūkanų normą tuo pagrindu, kad ji suklydo, nesigilindama į susitarimo sąlygas ir jas pasirašydama, bei nurodžius, kad pasikeitė jos socialinė padėtis, padidėjo išlaidos, ji nebeišgali tinkamai ir laiku mokėti nustatyto dydžio palūkanų, teismas turėjo padaryti išvadą, ar ieškovė įrodė savo socialinės padėties pasikeitimą į blogąją pusę, ar ieškovės nurodytas kaip padidėjusias išlaidas sąlygojo objektyvūs, nuo jos nepriklausantys veiksniai, ar buvo kitokios išlaidų padidėjimo priežastys. Šių aplinkybių išnagrinėjimas leistų daryti išvadą, ar bankas pagrįstai atsisakė keisti susitarime numatytą palūkanų normą.
Ieškovei nurodžius ir kitas aplinkybes, dėl kurių atsiradimo ji prašė pakeisti susitarimo sąlygą, teismas turi padaryti išvadą, ar sutarties sąlyga, numatanti 6,29 procentus palūkanų, mokėtinų bankui, nesuteikė bankui perdėto pranašumo, ar susitarimo sudarymo laikotarpiu tokia palūkanų norma buvo siūloma ir taikoma ir kitiems kredito prašantiems šeimos poreikių tenkinimui banko klientams. Ieškovei pareiškime teismui nurodžius, kad CK 6.223 straipsnio 2 dalies normos turi būti taikomos sistemiškai su kitomis specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiomis CK normomis, t.y. CK 6.204 straipsniu, teismas turėjo nagrinėti, ar neatsirado sutarties vykdymo suvaržymo aplinkybės ieškovei ir dėl to ar neturi būti pakeistos susitarimo sąlygos. Sutarties vykdymo suvaržymu ieškovė nurodė jos socialinės padėties pasikeitimą, neišgalėjimą laiku mokėti palūkanų, tačiau jai neteikiant šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas turėjo CPK 179 straipsnio 1 dalies pagrindu pasiūlyti ieškovei pateikti šių aplinkybių papildomus įrodymus, nes tik ieškovės paaiškinimas nėra pakankamu jos pablogėjusios padėties įrodymu. Tai, kad ieškovė paskolos paraiškai teikimo metu ( b.l.22) ėjo bendrovės prekybos direktorės pareigas, turėjo nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, leidžia daryti išvadą, kad ji privalėjo elgtis rūpestingai, įsigilinti į susitarimo sąlygą dėl palūkanų. Ieškovė teigia, kad susitarimo sudarymo metu ji neturėjo derybų patirties, turėjo neatidėliotinų poreikių, tačiau šioms aplinkybėms įrodyti ji neteikė įrodymų, todėl teismas turėjo pasiūlyti teikti įrodymus, ar buvo neatidėliotinu poreikiu ieškovei įsigyti 4 kambarių butą ir garažą, bei siekti tokio dydžio paskolos, kurią ji gavo 2005 metais ir 2008 metais iš atsakovo. Ieškovės užsiėmimas, gaunamo kredito dydis leidžia daryti išvadą, kad ji privalėjo elgtis rūpestingai susitarimo pasirašymo ir metu ir perskaityti nurodytą jame palūkanų dydį ir pobūdį, o nesutikdama su juo, turėjo galimybę atsisakyti pasirašyti susitarimą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pripažinti negaliojančiu susitarimo sąlygą tuo pagrindu, kad ieškovė suklydo, negalima dėl to, kad CK 1.90 straipsnio 5 dalis numato, jog suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo. Neįsigilinimas į susitarimo sąlygą dėl palūkanų pripažintinas ieškovės dideliu neatsargumu, todėl teismo sprendimo išvados, pripažįstant negaliojančia susitarimo sąlygą dėl palūkanų normos, nepagrįstos, padarytos netaikant materialinės teisės normos, kuri turėjo būti taikoma byloje.
Padarius išvadą, kad teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkto pagrindais, byla grąžintina naujam nagrinėjimui CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto pagrindais, nes bylos esmę sudaro tai, ar nebuvo pagrindo atsakovui pakeisti 2008-06-10 šalių susitarimo 3 punktą, o dėl šios aplinkybės šalys nėra pateikusios byloje visų galimų įrodymų.
Panaikinus teismo sprendimo dalį, kuria neišspręstas ieškovės reikalavimas dėl susitarimo punktų pakeitimo, naikintina ir kita teismo sprendimo dalis, kuria pripažintas kredito sutarties nutraukimas neteisėtu, nes šio reikalavimo išsprendimas priklauso nuo to, kaip bus išspręstas ieškovės prašymas pakeisti susitarimo sąlygą dėl palūkanų. Pripažinus, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pakeisti susitarimo sąlygą, negali būti pripažintas pagrįstu ir kreditavimo sutarties nutraukimas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti naujam nagrinėjimui tam pačia teismui.