Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-242-634/2016

Teisėja Joana Kvaselytė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00351-2014-8

2016 m. balandžio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, nuteistajam A. K., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, vertėjai Veronikai Rybalčenko, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 str. – 30 parų areštu;

pagal BK 290 str. – 25 parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. K. paskirta subendrinta – 45 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 2 d., prie šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos 45 parų arešto bausmės (vadovaujantis BK 65 str. 2 d. ir 1 d. 1 p. a pp., pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai), visiškai pridėta Šiaulių apygardos teismo 2011-01-05 nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – 2 metai 8 mėnesiai 15 dienų – ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo, ją atliekant pataisos namuose, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti nuosprendį, suėmimą nuspręsta panaikinti. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015-11-25.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas paniekinti, pažeminti Šiaulių apygardos teismo teisėją V. Ž. ir Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorą V. K. dėl jų veiklos, t. y. dėl jam nepalankaus sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-282/2011, 2014-02-24 iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-osios valdybos išsiuntė paštu Lietuvos apeliaciniam teismui pareiškimą, reg. Nr. GD-1342, žeminančio, grubiai įžeidžiančio, menkinančio, niekinančio pobūdžio, kuriame nurodė, kad Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras V. K. „protiškai atsilikęs žmogus, nemokantis skaičiuoti ir skaityti, daltonikas – neskiriantis spalvų, vagis, organizuojantis vagystes“, Šiaulių apygardos teismo teisėja V. Ž. „ne žmogus, o teisėja su pažeista psichika – sadizmas, daltonikė – neskirianti spalvų“. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014-03-17 jis iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-osios valdybos išsiuntė paštu Lietuvos Aukščiausiam Teismui pareiškimą, reg. Nr. 1P-209, žeminančio, grubiai įžeidžiančio, menkinančio, niekinančio pobūdžio, kuriame nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo teisėja V. Ž. „vykdo teisingumą pagal gerai atidirbtą schemą: sovietinę-Stalino ir fašistinę-Hitlerio, teisėja su pažeista psichika – sadistė, daltonikė, negalima jos pavadinti nei žmogumi, tuo labiau mama, moterimi, kaip ji pasielgė per teismo posėdį, nesielgia net žvėrys, nusikaltėlė“, Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras V. K. „vykdo teisingumą pagal gerai atidirbtą schemą: sovietinę-Stalino ir fašistinę-Hitlerio, sumuša, pažemina, kankina, tyčiojasi, padaro invalidu, kad negalėtų gintis, protiškai atsilikęs, nemoka skaityti, skaičiuoti, neskiria spalvų, daltonikas, vagis, piktnaudžiauja savo padėtimi ir organizuoja vagystes“, tokiu būdu viešai, raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančią Šiaulių apygardos teismo teisėją V. Ž. dėl jos veiklos, taip pat viešai įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją – Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorą V. K. dėl jo veiklos. Veika kvalifikuota pagal BK 232 str. ir 290 str.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

Nuo 2016-04-01 pasikeitus teisiniam reglamentavimui, t. y. dekriminalizavus BK 290 str., nuosprendžio dalis, kuria A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 290 str. naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, A. K. nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 232 str., 290 str. numatytas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant A. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmiausiai atsižvelgtina į aplinkybes, susijusias su atitinkamos veikos, šiuo atveju numatytos BK 290 str. pagal kurią skundžiamu nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas, baudžiamumo panaikinimu, jos dekriminalizavimu.

Kaip jau minėta nusikalstamos veikos padarymo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme A. K. padaryta veika buvo kvalifikuota pagal BK 232 str., ir 290 str. Vadovaujantis 2015-06-25 Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. XII-1888, BK 290 str. redakcija neteko galios nuo 2016-04-01. Taigi, viena iš nusikalstamų veikų, dėl kurios nuteistas A. K., yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Skundžiamas nuosprendis priimtas 2015-11-25, t. y. iki Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XII-1888 įsigaliojimo. Nuosprendis neįsiteisėjęs ir buvo skundžiamas apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į BK 3 str. 2 d. nuostatas, A. K. atžvilgiu turi būti taikoma palankesnė baudžiamojo įstatymo redakcija, pagal kurią šiuo atveju jo veiksmai negali būti vertinami kaip nusikalstami. Atsižvelgiant į paminėtą, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015-11-25 nuosprendžio dalis dėl A. K. pripažinimo kaltu pagal BK 290 str., naikinama ir dėl šios veikos A. K. išteisinamas (BPK 329 str. 1 p.).

Dėl BK 232 str. numatytos nusikalstamos veikos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. K. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 232 str. Jo veiksmų teisinė kvalifikacija tinkama, atitinka BK 232 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas jo atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Nuteistojo A. K. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti. Jo kaltę atlikus jam inkriminuojamus neteisėtus veiksmus, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija yra pakankama, ji pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Vienas iš apelianto skundo motyvų yra tai, kad baudžiamasis procesas nagrinėjamoje byloje iš esmės buvo pradėtas nepagrįstai, kadangi nukentėjusieji nepateikė skundo BPK 166 str. nustatyta tvarka. Tokie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti. Šiuo atveju A. K. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 232 str. nepatenka nei į BPK 167 str. 1 d. (kai ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas), nei į BPK 407 str. (kai procesas pradedamas kai yra kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas) numatytų veikų sąrašą. Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas susipažinus su tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko Jono Prapiesčio persiųstais A. K. 2014-02-24 ir 2014-03-17 pareiškimais, išanalizavus juose išdėstytus teiginius, bei nustačius nusikalstamos veikos požymius, tai yra remiantis BPK 166 str. 1 d. 1 p. Taigi, priešingai apelianto skundo argumentams, BPK pažeidimai, sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą, padaryti nebuvo.

Kaip matyti iš A. K. paaiškinimų ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu, pastarasis nebuvo nuoseklus. Teigdamas, kad nebuvo imamasi priemonių išsiaiškinti parašytų tekstų autoriaus, neatlikta jo rašysenos ekspertizė, tuo pačiu dėsto, jog parašytais tekstais jis nenorėjo nieko įžeisti, norėjo atkreipti dėmesį į Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtą baudžiamąją bylą Nr. 1-8-282/2011, rėmėsi minėtos bylos medžiaga. Priešingai apelianto skundo argumentams, jokių abejonių, jog aukštesnių instancijų teismams adresuotų 2014-02-24 ir 2014-03-17 pareiškimų autorius yra A. K. nei apylinkės, nei apygardos teismui nekyla. Minėtų pareiškimų turinys aiškiai patvirtina, kad juose dėstomos detalės iš baudžiamosios bylos Nr. 1-8-282/2011 išimtinai žinomos tik nurodytoje baudžiamojoje byloje betarpiškai dalyvaujančiam asmeniui, šiuo atveju A. K.. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistajam parodžius bylos medžiagoje esančių pareiškimų originalus (t. 1, b. l. 3-10), šis pripažino rašęs šiuos laiškus, tačiau nurodė žmonių neįžeidinėjęs tik pateikęs faktus iš bylos (t. 2, b. l. 76). Analogiškos pozicijos A. K. laikėsi ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, jog parašytuose laiškuose išdėstė savo paaiškinimus, nieko nenorėjo įžeisti, apšmeižti (t. 3, b. l. 149-151). Analizuojamų duomenų kontekste kritiškai vertinami apelianto skundo argumentai dėl būtinumo skirti rašysenos ekspertizę byloje tiriamų 2014-02-24 ir 2014-03-17 pareiškimų autoriui nustatyti.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su apelianto skunde dėstoma pozicija, kad byloje pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės A. Ž. 2014-07-30 išvada yra neteisėta, bei prieštarauja Lietuvos įstatymams, kadangi pastaroji netyrė jo rašysenos pavyzdžių. Kaip jau minėta, rašysenos ekspertizės tyrimo reikalingumas byloje nebuvo nustatytas, tuo tarpu specialistei A. Ž. buvo pateikta užduotis atlikti lingvistinį teksto tyrimą, atsakant į klausimus ar 2014-02-24 ir 2014-03-17 pareiškimuose dėstomi teiginiai V. K. ir V. Ž. atžvilgiu formuluojami kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija ar kaip nuomonė, ar komentarai yra šmeižiančio pobūdžio (t. 1, b. l. 24-25). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti kompetentingo specialisto, turinčio aukštąjį filologinį išsilavinimą, rašysenos teismo ekspertės kvalifikaciją, 37 metų ekspertės darbo stažą pateikta išvada. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados (t. 1, b. l. 26-32) matyti, kad Lietuvos apeliaciniam teismui adresuotame 2014-02-24 pareiškime ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui adresuotame 2014-03-17 pareiškime kaltinamojo A. K. nurodyti pasakymai apie teisėją V. Ž. reiškiami grubia menkinančia, niekinančia ir žeminančia forma.

Tai, kad A. K. pareiškimuose išdėstyti teiginiai yra užgaulūs, žemina garbę ir orumą, tiek asmeninį, tiek profesinį, bei diskredituoja visą teisingumo sistemą, kelia nepasitikėjimą jais, neabejotinai patvirtina ne tik pateikta specialisto išvada, bet ir pačios nukentėjusiosios V. Ž. paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Pasak V. Ž., A. K. pareiškimai apie ją kaip teisėją yra įžeidūs, žeminantys teisėjo garbę ir orumą, menkinantys teismo autoritetą, rodantys nepagarbą teismui (t. 2, b. l. 77). Taigi nukentėjusiosios parodymai tik patvirtina, jog ji iš tiesų jautėsi pažeminta, įžeista būtent dėl savo, kaip teisėjos, veiklos. Nėra pagrindo abejoti, kad vartodamas kaltinime nurodytus pasisakymus A. K. suvokė žeminantį, įžeidžiantį, menkinantį jų pobūdį ir sąmoningai siekė viešai pažeminti, parodyti nepagarbą Šiaulių apygardos teismo teisėjai V. Ž.. Viešumo požymis šioje byloje neabejotinai nustatytas, kadangi A. K. pareiškimai buvo gauti tiek Lietuvos Aukščiausiame Teisme, tiek Lietuvos apeliaciniame teisme, su jais turėjo galimybę susipažinti minėtų teismų raštinės darbuotojai, Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, jų patarėjai, padėjėjai, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir jos teritorinių padalinių raštinių darbuotojai ir prokurorai.

Apelianto argumentai, kad atskiruose pareiškimuose pateiktais teiginiais buvo išreikšta jo nuomonė, jis neturėjo tikslo įžeisti ar apšmeižti, tokiu būdu įgyvendino savo saviraiškos laisvę yra nepagrįsti ir todėl atmestini. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 str. 1 d.) bei Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 str. 1 d.) įtvirtina asmens teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, t. y. garantuoja asmeniui, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Naudojantis saviraiškos teise, negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus. Nagrinėjamu atveju tai, kad, nuteistojo manymu, Šiaulių apygardos teismo nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai sprendžiami joje keliami klausimai, jokiu būdu nesuteikia teisės į teismo veiksmus ar sprendimus reaguoti nuteistojo pasirinkta forma.

Nors A. K. nurodė, kad buvo padaryta aibė baudžiamojo proceso pažeidimų, jis buvo apklaustas nedalyvaujant vertėjui, yra kelios skirtingos pranešimo apie įtarimą datos, tačiau esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Bylos medžiaga rodo, kad 2014-04-25 nuteistajam buvo įteiktas pirminis pranešimas apie įtarimą (t. 1, b. l. 37). 2014-04-25 įtariamojo apklausos protokolo duomenys patvirtina, kad įtariamasis pageidavo parodymus duoti lietuvių kalba (t. 1, b. l. 38-39). Minėtos apklausos metu dalyvavo A. K. gynėjas advokatas A. K., tačiau nei jis, nei A. K. nepareiškė prašymų dėl vertėjo dalyvavimo apklausoje. Gi vėliau, A. K. pareiškė pageidaujantis gauti pranešimą apie įtarimą rusų kalba. Atsižvelgiant į tai, 2014-10-20 buvo paruoštas patikslintas pranešimas apie įtarimą, kuris buvo išverstas į rusų kalbą, ir įteiktas 2014-12-16 (t. 1, b. l. 51-54). Be to, tą pačią dieną, dalyvaujant vertėjui, A. K. buvo apklaustas pakartotinai (t. 1, b. l. 55). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. K. buvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas, atitinkamai savo ruožtu užtikrintas ir nuteistajam pageidaujamų dokumentų vertimas į rusų kalbą. Esant nustatytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad kaltinamojo teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo metu suvaržytų jo procesinių teisių, nepagrįsti. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme iš esmės buvo laikomasi BPK 8 str. ir 44 str. 7 p. reikalavimų.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis dėl A. K. pripažinimo kaltu ir jo nuteisimo pagal BK 232 str. yra teisėtas ir pagrįstas. Tačiau panaikinus nuosprendžio dalį ir išteisinus apeliantą dėl BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, iš naujo spręstinas galutinės subendrintos bausmės skyrimo klausimas. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., pagal BK 232 str. paskirta 30 parų arešto bausmė, pakeitus ją vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. a pp. ir 2 d. į laisvės atėmimo bausmę, subendrintina su Šiaulių apygardos teismo 2011-01-05 nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi, jas iš dalies sudedant.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam A. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas kaltu dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str., ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. K. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 3 d., prie Šiaulių apygardos teismo 2011-01-05 nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies – 2 metų 8 mėnesių ir 15 dienų pridėti pagal BK 232 str. paskirtos 30 parų arešto bausmės dalį (vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 2 d. ir 1 d. 1 p. a pp., pakeičiant į laisvės atėmimo bausmę, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 2 (dvejus) metus 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 25 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.