- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-08
- Bylos Nr.
- P-525-40-14
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- Z. I. J., O. J.
- Trečiasis asmuo
- S. K. K., A. R. K.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Z. I. J., O. J., trečiųjų suinteresuotų asmenų S. K. K. ir A. R. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. I. J. ir O. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. I. J. ir O. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. K. K., A. R. K. dėl įsakymų ir sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos Z. I. J. ir O. J. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu (I t, b. l. 6-7, 10-11) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 105-111) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamos:
1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymus Nr. 02-07-11814 ir Nr. 02-07-11816, Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimus Nr. 69-19556 ir Nr. 69-19557, kuriais kiekvienai iš jų atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko P. K. turėtą 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., Kauno apskr., paskaičiuojant kompensaciją pinigais;
2) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises ekvivalentine natūra į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje Prienų rajone ir (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje Kauno rajone.
Pareiškėja Z. I. J. (toliau – ir pareiškėja) nurodė, jog ji kartu su broliais S. K. K. ir A. R. K. bei seserimi O. J. paveldėjo tėvo P. K. nuosavybės teise valdytus 21,61 ha žemės ir 7,50 ha miško, esančius Kauno apskr., Prienų r., (duomenys neskelbtini) k. Todėl ji turinti teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytus 5,40 ha žemės ir 1,87 ha miško. Kauno apskrities viršininko 2003 m. sausio 21 d. sprendimu jai atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise kartu su bendrasavininkiais pareiškėja O. J. ir trečiaisiais suinteresuotaisiais asmenimis S. K. K. bei A. R. K.. Pareiškėjai šis sprendimas nebuvo įteiktas, apie jį sužinojo visai neseniai. Nors prašymą atkurti nuosavybės teises padavė 1991 m., tačiau buvusio savininko P. K. turėtos žemės dalis neteisėtai buvo perleista kitiems asmenims, ją parduodant ar atkuriant nuosavybės teises. Pareiškėja gavo atsakovo raštus, kuriuose buvo siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Tačiau ji prašymo pakeisti būdą (atlyginti išmokant kompensaciją pinigais ar gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje) nepateikė, nes žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra išlikusi. Tuo tarpu, atsakovas jai kitų žemės sklypų nesiūlė.
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjų skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 21-23, II t., b. l. 2-6) prašė ginčijamus aktus palikti nepakeistus ir pareiškėjų skundo netenkinti.
Atsakovas nurodė, jog Kauno apskrities viršininko 2003 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 02-07-332 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimais Nr. 69-13796 ir Nr. 69-13797 pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą joms priklausančią miško dalį, liko neatkurtos nuosavybės teisės kiekvienai po 3,17 ha žemės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2005 Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl pareiškėjų ginčyti sprendimai, potvarkiai ir sandoriai, kurių pagrindu pareiškėjų tėvui P. K. priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota kitų asmenų nuosavybėn, remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi yra galiojantys, jie nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 24 d. raštais Nr. 109 ir Nr. 108, 2005 m. lapkričio 22 d. raštais, 2007 m. vasario 13 d. raštais Nr. 28 ir Nr. 27, 2007 m. kovo 14 d. raštu Nr. 38 informavo pareiškėjas, kad likusios P. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės nėra galimybės grąžinti natūra ir siūlė pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Tačiau pareiškėjos kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo nesirinko, jos pageidavo žemę susigrąžinti natūra. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamente 2007 m. spalio 9 d. vykusio pasitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams į buvusio savininko P. K. turėtą žemę metu pretendentams (pareiškėjoms) dar kartą buvo siūloma pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Tačiau ir posėdžio metu pretendentai (pareiškėjos) atsisakė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Todėl nepagrįstais laikytini pareiškėjų argumentai, kad joms niekada nebuvo siūloma pasirinkti lygiaverčio žemės sklypo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nepasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi, Kauno apskrities viršininkas 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymais Nr. 02-07-11814 ir Nr. 02-07-11816 pagrįstai parinko pareiškėjoms nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu (II t., b. l. 47 -50) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiškėjų tėvas P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 21,61 ha žemės ir 7,50 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone. Trečiasis suinteresuotasis asmuo A. R. K. 1991 m. rugsėjo 17 d. Prienų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisės į P. K. valdytą žemės sklypą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 38, b. l. 2). Šiame prašyme pretendentais jis nurodė trečiąjį suinteresuotąjį asmenį S. K. K., pareiškėjas Z. I. J. ir O. J.. Juo remiantis, pareiškėja Z. I. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. K. valdytos žemės dalį -5,40 ha žemės ir 1,87 ha miško, o pareiškėja O. J. – į 5,40 ha žemės ir 1,88 ha miško. Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13796 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 38, b. l. 44) pareiškėjai Z. I. J. atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini) k., Prienų r., grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise kartu su kitais pretendentais. Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13797 (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 38, b. l. 43) sprendimu pareiškėjai O. J. atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,88 ha miško, esančius (duomenys neskelbtini) k., Prienų r., grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise kartu su kitais pretendentais. Pažymėjo, kad šiais sprendimais pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą joms priklausančią miško dalį. Nurodyta, kad nuosavybės teises į likusią negrąžintą žemės sklypo dalį, kiekvienai pareiškėjai po 3,17 ha nuspręsta atkurti vėliau, vykdant kitą projekto etapą.
Remdamasis bylos medžiaga, teismas taip pat nustatė, kad dalis žemės, į kurią nuspręsta pareiškėjoms ateityje atkurti nuosavybės teises vykdant kitą projekto etapą, suteikta kitiems asmenims asmeniniam ūkiui, dalis įsigyta privačion nuosavybėn. Tuo tarpu atsakovas siuntė pareiškėjoms raštus ir remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3 punktu, siūlė pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Tačiau pareiškėjos prašymo pakeisti būdą (atlyginti išmokant kompensaciją pinigais ar gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje) nepateikė, t. y. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o vietoj to reikalavo nuosavybės teises į joms tenkančią dalį – 3,17 ha negrąžintos žemės atkurti natūra (Nuosavybės teisių atkūrimo i byla Nr. 38, b. l. 95, 104 ). Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 02-07-11814 (b. l. 14) ir 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 69-19556 (b. l. 15) pareiškėjai Z. I. J. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko P. K. turėtą 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, Kauno apskrityje, atlyginant pinigais. Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 02-07-11816 (b. l. 13) ir 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 69-19557 (b. l. 16) pareiškėjai O. J. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko P. K. turėtą 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, Kauno apskrityje, atlyginant pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjos ir tretieji suinteresuotieji asmenys 2003 m. birželio 9 d. padavė ieškinį Prienų rajono apylinkės teismui, prašydami panaikinti sprendimus ir potvarkius, pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais jų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota kitų asmenų nuosavybėn. Prienų rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-143-05/2004 ieškinį patenkino iš dalies – panaikino kai kuriuos skundžiamus sprendimus ir potvarkius, kuriais atkurtos asmenims nuosavybės teisės natūra, taip pat Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymus, kuriais patvirtinti šių asmenų žemės sklypų planai ir jų ribos bei pripažino negaliojančiomis šių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 4, b.1.52-58 ). Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą – sprendimo dalis, kuriomis buvo panaikinti sprendimai ir potvarkiai, Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymai, kuriais patvirtinti atsakovų žemės sklypų planai ir jų ribos bei pripažintos negaliojančiomis šių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys, panaikino (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 4, b. l. 59-6) . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį paliko nepakeistą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 4, b. l. 65-74 ). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad sprendimai, potvarkiai bei sandoriai, kuriais pareiškėjų tėvui nuosavybės teise priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota kitų asmenų nuosavybėn, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojantys ir P. K. priklausęs žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) km., (duomenys neskelbtini) sen., Prienų r., Kauno apskr., atitinka valstybės išperkamos žemės teisinį statusą (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6, 7 punktai). Todėl nuosavybės teisės pareiškėjoms galėjo būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka – t. y. kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu (suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, kompensuojant pinigais, vertybiniais popieriais ir kt.).
Teismas padarė išvadą, jog Kauno apskrities viršininko administracija, priimdama skundžiamus administracinius aktus, kuriais atkūrė pareiškėjoms nuosavybės teises į 3,17 ha P. K. nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, Kauno apskrityje jos parinktu būdu, tinkamai įgyvendino Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių, 21 straipsnio bei Atkūrimo tvarkos 3 ir 112 punktų nuostatas. Todėl pripažino, kad pareiškėjų reikalavimas yra nepagrįstas.
III.
Pareiškėjos apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 53 – 54) prašė Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi (II t., b. l. 81-86) apeliacinį skundą atmetė. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas šioje byloje nukrypo nuo Vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos; teismas nepagrįstai rėmėsi galiojančiais kitų teismų sprendimais bei nutartimis; nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos nenurodė savo valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjos 1991 m. Prienų rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į P. K. valdytą žemės sklypą Kauno apskrityje, Prienų rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13799 (byla Nr. 38, b.l. 44) pareiškėjai Z. I. J. atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Prienų rajone, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su S. K. K., A. R. K. ir O. J.. Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13797 pareiškėjai O. J. atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,88 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Prienų rajone, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise kartu su kitais pretendentais. Nuosavybės teises į likusią kiekvienai pareiškėjai po 3,17 ha ploto žemės sklypo dalį nutarta atkurti rengiant projektą kitame etape. Pareiškėjos tokią žemę pageidavo gauti natūra. Taip pat byloje nustatyta, kad dalis žemės, į kurią nuspręsta pareiškėjoms atkurti nuosavybės teises rengiant projektą kitame etape, suteikta asmeniniam ūkiui tretiesiems suinteresuotiems asmenims, dalis įsigyta privačion nuosavybėn.
Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis prie valstybės išperkamos žemės priskiria žemę pagal įstatymus įsigytą privačion nuosavybėn, taip pat pagal įstatymus suteiktą ir naudojamą gyventojų asmeniniam ūkiui (12 str. 6 ir 7 p.).
Vertinta, jog pareiškėjos su kitais pretendentais į P. K. valdytą žemę bendrosios kompetencijos teisme ginčijo sprendimus ir potvarkius, sandorius, kuriais jų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn. Prienų rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimu, pareiškėjo ir kitų pretendentų ieškinį tenkino iš dalies, tačiau Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sprendimai, potvarkiai ir sandoriai, kurių pagrindu pareiškėjų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuosavybėn, yra galiojantys, jie nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti, todėl ši žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjoms ginčo žemės dalis negali būti grąžinama natūra, todėl visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su tokios žemės suteikimu tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nenagrinėtini, nes žemės suteikimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais teismo sprendimais.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, jog įvertinęs minėtus teismų sprendimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nesant nuginčytiems administraciniams aktams bei sandoriams, kurių pagrindu pareiškėjų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota kitų asmenų nuosavybėn, ši žemė atitinka valstybės išperkamos žemės statusą (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 p., 7 p.).
Prieita prie išvados, kad šioje situacijoje, nuosavybės teisės pareiškėjoms galėjo būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais.
Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko administracija jau nuo 2003 metų pradžios informavo pareiškėjas apie būtinybę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, negalint pareiškėjoms atkurti nuosavybės teisių grąžinant ginčo žemę natūra (byla Nr. 38, b.l. 49, 50, 89, 93,94 101). Tačiau pareiškėjos prašymo pakeisti būdą (atlyginti išmokant kompensaciją pinigais ar gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje) nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, Kauno apskrities viršininko administracija turėjo teisę parinkti Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o papildomi kriterijai, nustatant atkūrimo būdą, nenumatyti. Todėl ginčijamais administraciniais aktais Kauno apskrities viršininkas pareiškėjų atžvilgiu pagrįstai parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį ir priėmė teisėtą sprendimą. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Šalies argumentai
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuo suformuotos Vyriausiojo administracinio teismo praktikos nenukrypo. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodo apie žemę, kuri nėra valstybės išperkama. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad žemės dalis, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjos, yra valstybės išperkama.
IV.
Pareiškėjos Z. I. J., O. J., tretieji suinteresuoti asmenys S. K. K. ir A. R. K. pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl teisminio proceso atnaujinimo Panevėžio apygardos administraciniame teisme išnagrinėtai administracinei bylai Nr. I-150-279/2011 paduoti ir prašymą atnaujinti procesinės kategorijos teisminio proceso Panevėžio apygardos administraciniame teisme išnagrinėtą administracinę bylą Nr. I-150-279/2011.
Prašyme atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad skundo dėl pažeidimų nagrinėjimo Kauno apygardos administraciniame teisme metu (administracinės bylos Nr. 1-1129-422/2011 (kitur nurodomas Nr. 1-1129-422/2013)) gauta nauja informacija – Tarnybos Prienų ir Birštono skyriaus vedėjo įsakymas dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo Nr. 10VĮ-(14.10.2.)-286, 2012 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 10SK-(14.10.110.)-338. Ši informacija gauta 2013 m. spalio 2 d. Su Turto registro centro išrašais pareiškėjai susipažino 2013 m. lapkričio 15 d., o Tarnybos 2013 m. lapkričio 16 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-2400 gautas 2013 m. lapkričio 16 d. Anksčiau šie aktai pareiškėjams nebuvo žinomi. Teigia, jog pastarieji dokumentai rodo, jog kyla naujas ginčas dėl K. O. L. ir K. S. suteiktų sklypų vietos suteikimo. Tarnyba 2013 m. lapkričio 14 d. atsakyme Nr. 1SS-(7.5)-2400 nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo natūra grąžintas sklypas nebuvo atkurtas vien tik dėl neparengto plano, o vėlesniais veiksmais išdalintas, atmetė pareiškėjų prašymus administracine tvarka pakeisti prievartinius sprendimus kompensuojant pinigais į atkurti natūra.
Prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje skundai atmesti šališkais motyvais, nevertinta, iškreipta Prienų apylinkės teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-143-05/2004 sprendimų (nutarčių) esmė. Administracinių teismų motyvai, kad Kauno apygardos teismo nutartis 2005 m. balandžio 19 d. prilygsta žemės išvadai, kurios pagrindu pareiškėjai turėjo teisę patys ieškoti žemės kitoje vietoje ar pakeisti valią dėl pasirinkto atkūrimo būdo, nepagrįsti. Pareiškėjams neišduoti sprendimai sklypo kitoje vietoje suteikimui. Teismas rezoliucinėje dalyje neįpareigojo Kauno apskrities viršininko pakeisti 2003 m. sausio 21 d. sprendimų ir priimti sprendimą dėl žemės sklypo dalies išpirkimo bei paskaičiuoti tokio sklypo vertę. Administraciniai teismai pažeidė materialinės teisės normas ir padarė materialinę žalą. Gretimybėje pareiškėjams atkurto sklypo Nr. 86-2 yra K. O. L. atkurtas 6 ha sklypas, kuris jai suteiktas 2000 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 02-07-2357 lygiaverčiu plotu, o ne asmeninio ūkio suteikimo dokumentais ir ne 1996 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 07-4210 ir sprendimu Nr. 69-4061. P. K. sklypas likviduotas 2010 m. liepos 1 d., kai Kauno apskrities viršininkas 2010 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 02-07-4282 išdalino 6 ha sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) į sklypus įgytus paveldėjimo ir dovanojimo teise, o ne asmeninio ūkio dokumentais. Atsakovas civiliniam teismui pateikė duomenis, įrodančius, jog proceso dalyviams ne tik suteikti, bet ir 1993-1996 m. sklypai privatizuoti, o Kauno apskrities viršininkas 2000-2001 m. yra patvirtinęs kadastrinių vietovių planus. Išnagrinėtose administracinėse bylose nebuvo nagrinėjamas kaimyninių sklypų ribų klausimas, nebuvo paskirta įmonė, kuri būtų parengusi atkuriamo sklypo planą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (156 str. 2 d.).
Pagal ABTĮ 159 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.
Nors pareiškėjai tiek prašyme atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo, tiek prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog siekia atnaujinti procesą Panevėžio apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-150-279/2011, atsižvelgiant į tai, jog ši byla buvo nagrinėta apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-378/2012 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, vertintina, jog šiuo atveju pareiškėjos ir tretieji suinteresuoti asmenys siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-378/2012.
Aptariamos bylos procesas buvo baigtas 2012 m. kovo 8 d. Pareiškėjos ir tretieji suinteresuoti asmenys prašymą dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir patį prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2014 m. sausio 20 d. (II t., b. l. 176, pagal pašto spaudą ant voko).
Nors prašyme atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo nurodoma, jog vadovaujamasi ABTĮ 153 straipsnio 2, 4, 10, 12 dalimis (laikytina, kad norėta nurodyti 153 straipsnio 2 dalies 2, 4, 10 ir 12 punktus), iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog procesą siekiama atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Jokių argumentų, leidžiančių manyti, jog pareiškėjai siekia atnaujinti procesą byloją ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 4, 12 dalyse numatytais pagrindais, pareiškėjai nepateikė.
Pagal Lietuvos vyriausiojoje administracinio teismo praktiką, jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–73/2012).
Atsižvelgiant į ABTĮ 156 straipsnio 2 dalį, pareiškėjoms ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims praleidus trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą, šiuo atveju skaičiuojamą nuo 2012 m. kovo 8 d., šis terminas negali būti atnaujintas, nes prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas praėjus beveik dviems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atitinkamai konstatuotina, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti, todėl procesą atnaujinti atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria
Pareiškėjų Z. I. J., O. J., trečiųjų suinteresuotų asmenų S. K. K. ir A. R. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-378/2012 pagal pareiškėjų Z. I. J. ir O. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. I. J. ir O. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. K. K., A. R. K. dėl įsakymų ir sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.