- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-20
- Bylos Nr.
- A-3351-556/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00128-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (nuo 2015 m. liepos 1 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos), dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–7), kurį patikslino (b. l. 80–86), kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, priteisti 50 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Klaipėdos VGTPT) priėmė sprendimus: 2015 m. vasario 17 d. Nr. (1.7.)-SR-721 ir 2014 m. rugsėjo 16 d. Nr. (1.31.)-TPD-80-14, kurie yra nepagrįsti, neatitinka teisės normų reikalavimų bei pažeidžia jo interesus. Teigė, kad 2015 m. sausio 27 d. jis kreipėsi į Klaipėdos VGTPT, prašydamas peržiūrėti bei panaikinti 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-80-14, parengti motyvuotą atsakymą, nurodant jo apskundimo tvarką. Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-80-14 jam nepagrįstai buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas ir jis buvo įpareigotas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 17 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-721 jis buvo informuotas, kad Klaipėdos VGTPT 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nr. (1.31.)-TPD-80-14 buvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir jis nėra panaikintas, todėl yra teisėtas ir galiojantis. Pareiškėjo manymu, atsakovo 2015 m. vasario 17 d. raštas Nr. (1.7.)-SR-721 yra nepagrįstas, prieštarauja teisės normoms, laikytinas neveikimu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir neteisėto neveikimo jis patyrė 100 eurų turtinę ir 50 eurų neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 109–110) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas įrodymais, pareiškėjas neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Atsakovo teigimu, vien pareiškėjo subjektyvaus įsivaizdavimo apie tariamą teisių pažeidimą bei žalos padarymą nepakanka civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovas pažymėjo, kad į pareiškėjo kreipimąsi buvo atsakyta laiku ir tinkamai. Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 17 d. atsakymas Nr. (1.7.)-SR-721 yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio raštas, kuriuo pareiškėjui nebuvo sukurtos ar atimtos jokios teisės ir pareigos. Neteisėtais veiksmais taip pat negali laikoma tai, kad Klaipėdos VGTPT pareiškėjo reikalavimu neatliko 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPD-80-14 ,,peržiūrėjimo ar atšaukimo“, nes teisės aktai Klaipėdos VGTPT tokios pareigos nenumato.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 1 d. sprendimu (b. l. 140–141) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant visoms trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Nurodyto straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadinasi, sprendžiant pareiškėjo skundo dėl turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumo klausimą pirmiausia turi būti nustatyta, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis). Be to, sprendžiant atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą (CK 6.271 bei 6.250 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu. Dėl šios priežasties turi būti analizuojamas konkretus institucijos aktas (veiksmas, sprendimas), kuriuo pareiškėjui, jo teigimu, sukelta žala. Pareiškėjo teigimu, žalą jis patyrė dėl neteisėtų Klaipėdos VGTPT veiksmų, susijusių su sprendimo, įforminto 2015 m. vasario 17 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-721 ir 2014 m. rugsėjo 16 d. Nr. (1.31.)-TPD-80-14 sprendimo priėmimu. Kadangi skundo dalis dėl Klaipėdos VGTPT 2015 m. vasario 17 d. rašto Nr. (1.7.)-SR-721 ir 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TDP-80-14 panaikinimo bei įpareigojimo peržiūrėti ir patenkinti pareiškėjo 2015 m. sausio 27 d. kreipimesi pareikštus reikalavimus nebuvo priimtas, laikytina, jog Klaipėdos VGTPT pareigūnų veiksmų neteisėtumas nėra įrodytas ir kitų sąlygų civilinei atsakomybei kilti buvimas nebevertintinas. Nenustačius vienos iš pagrindinių sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, skundas netenkintas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 144–154) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas ignoravo bylos faktus, išgalvojo melagingus motyvus, nukrypo nuo teismų praktikos, priėmė šališką, neobjektyvų teismo sprendimą.
2. Teismas pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnį, draudžiantį diskriminaciją dėl turtinės padėties, o taip pat 6 straipsnį, teisingumo pasiekimas, kas jam tampa neįmanoma be teisinės pagalbos.
3. Teismas, jei susidarė sudėtinga situacija, turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 171) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas (apeliantas) pasinaudojo teise į teisminę gynybą, siekdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas teisingai bei aiškiai nurodė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas (jos nebekartotinos šioje baigiamojo akto dalyje), apibrėžė sąlygas (kaip ir buvo minėta jos turi būti trys), reikalingas prašomai žalai atlyginti, ir pagrįstai nenustatęs vienos iš jų (šiuo konkrečiu atveju neteisėtumo), neturėjo pagrindo kitokiam sprendimui, kaip atmesti reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde teigiama apie nukrypimą nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, bet toks teiginys visiškai nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad nesant bent vienos iš sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, kitų sąlygų nustatinėjimas teisiškai beprasmis – skundas vis tiek negalės būti patenkintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2055/2013).
Nesutinkant su Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu, nurodomi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 14 straipsnių pažeidimai, su kuo nėra pagrindo sutikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-164/2008 yra pažymėjęs , kad tiek Konvencijos, kaip tarptautinės kilmės teisės akto, pobūdis, tiek šios Konvencijos paskirtis – žmogaus teisių apsauga – lemia, kad ši Konvencija byloje ginčytiniems teisiniams santykiams Lietuvos Respublikoje taikoma tiesiogiai, o esant kolizijai su nacionaliniais įstatymais, turi taikymo prioritetą jų atžvilgiu.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje yra dėstoma, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Tikrinamoje administracinėje byloje nenustatyta, kad apeliantui kaip nors buvo apribotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamos teisės ir laisvės, netgi jo nurodoma teisė į teisingą bylos nagrinėjimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.). Juk pareiškėjo skundas buvo priimtas, išnagrinėtas per įmanomai trumpiausią laiką, laikantis nustatytų reikalavimų, priimtas procesinis sprendimas, kuris tikrinamas apeliacine tvarka. Nenustatyta, kad naudojantis teismine gynyba su pareiškėju būtų elgiamasi kitaip nei su kitais, kurie kreipėsi į teismą keldami atitinkamus reikalavimus. Be to, V. S. ir neįvardijo, kaip konkrečiai galbūt pasireiškė aptariamo teisinio reguliavimo pažeidimas, todėl ši apeliacija negali pakeisti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Skundžiant Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą pasisakoma ir dėl poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą, bet tai visiškai abstraktaus pobūdžio teiginys, o nurodoma norma, esanti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte, dėl kurios atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir keliama teisinė abejone, sprendžiant reikalavimą net nėra taikoma.
Be kita ko, Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje yra nurodyta, jog bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.
O vada nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai yra šio įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytos formos prašymo padavimas Konstituciniam Teismui.
Taigi siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto ar jo dalies atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas tik tokiu atveju, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.
Apeliantas aiškaus prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą neišreiškė, bet aktualiausia yra tai, jog apeliacinės instancijos teismui, turint omenyje formuojamą administracinių teismų praktiką, nekyla teisinių abejonių dėl nurodytos taisyklės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.