Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui V. S. ir vertėjai Ritai Nasalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas V. S. 2013-05-06 padavė teismui skundą (b. l. 1–6), kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013-04-09 sprendimą Nr. (1.7.)-S-1137-13 ir 2013-04-23 raštą Nr. (1.7.)-SD-2002-13; 2) įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo 2013-03-07 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą; 3) priteisti turtinę (1000 Lt) ir neturtinę (5000 Lt) žalą.

Pažymėjo, kad, norėdamas prisiteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, turtinę ir neturtinę žalą, pareiškėjas visų pirma privalo įrodyti Tarnybos veiksmų neteisėtumą, tačiau skunde jis nenurodo jokių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų. Be to, V. S. nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie patirtą neturtinę žalą taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jų pasireiškimo tikimybės. Priešingai, tai, kad pareiškėjas sistemingai skundžia valstybės valdžios institucijų ir teismų sprendimus, įrodo, kad tokiu elgesiu jis siekia bylinėtis su institucijomis ir tai jam neturtinės žalos nesukelia. Taigi pareiškėjo reikalaujama atlyginti neturtinė žala yra formalus ir akivaizdžiai nepagrįstas reikalavimas. Nurodė, kad, atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo Tarnybos neteisėtų veiksmų, o pareiškėjas neįrodė patirtos turtinės ir neturtinės žalos, negali egzistuoti dar viena civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys.

Tarnybos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl Tarnybos 2013-04-09 sprendimo Nr. (1.7.)-S-1137-13, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, ir 2013-04-23 rašto Nr. (1.7.)-SD-2002-13 teisėtumo ir pagrįstumo, Tarnybos įpareigojimo patenkinti pareiškėjo 2013-03-07 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2013-03-12 Tarnyboje gautas pareiškėjo 2013-03-07 iš dalies rusų kalba surašytas prašymas (2013-03-14 gautas į lietuvių kalbą išverstas prašymas) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl perkėlimo iš trečios eilės kreditorių sąrašo į pirmos eilės kreditorių sąrašą (b. l. 92–96). 2013-03-18 atsakovė raštu Nr. (1.7.)-SD-1343-13 persiuntė pareiškėjo prašymą su priedais advokatei Renatai Janušytei (kopija išsiųsta V. S.) ir paprašė jos pateikti išvadą, ar nėra Įstatymo 11 str. 6 ir 7 d. nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (b. l. 90–91). 2013-03-26 Tarnyboje gautas pareiškėjo 2013-03-23 rusų kalba surašytas prašymas (2013-04-02 gautas į lietuvių kalbą išverstas prašymas), kuriame jis nesutinka su Tarnybos sprendimu kreiptis į advokatę dėl išvados gavimo ir su advokatės parinkimu (b. l. 80–84). 2013-04-05 Tarnyboje gauta advokatės Renatos Janušytės išvada, kurioje nurodyta, kad egzistuoja Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 p. nustatyti pagrindai neteikti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui (b. l. 88–89). Tarnyba, atsižvelgdama į minėtą išvadą ir vadovaudamasi Įstatymo 11 str. 6 d. 1, 2 p. ir 7 d. 3 p., 2013-04-09 priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-1137-13 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui (sprendimą pasirašė direktorė Solveiga Paulauskienė) (b. l. 10–12). Tarnyba, atsakydama pareiškėjui į jo 2013-03-23 prašymą, 2013-04-23 priėmė skundžiamą raštą Nr. (1.7.)-SD-2002-13, kuriame nurodė, kad pareiškėjo 2013-03-23 prašyme išdėstyti argumentai yra nepagrįsti (pasirašė Teisės skyriaus vedėja, pavaduojanti Tarnybos direktorę, Loreta Minkevičienė) (b. l. 14–17).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 str. apibrėžta, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokią, kokią ji yra pajėgi garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 str. 6 d. nustatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013). Įstatymo 11 str. 6 d. 1 ir 2 p. nuostatose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Nors sprendžiant, ar yra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiauti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį vertinimą, ar reikalavimas pagrįstas, suteikia Tarnybai. Tarnyba pagal savo kompetenciją turi įvertinti, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011-10-03 nutartimi buvo patvirtintas pareiškėjo 2726,11 Lt finansinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei ir V. S. įtrauktas į BUAB „Conama“ trečios eilės kreditorių sąrašą (b. l. 29). Pareiškėjas į Tarnybą su 2013-03-07 prašymu kreipėsi, siekdamas gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu perkelti jį iš trečios eilės į pirmos eilės kreditorių sąrašą civilinėje byloje Nr. B2-491-450/2013. Tarnyba, paprašiusi advokatės R. Janušytės pateikti išvadą, 2013-04-02, t. y. iki gaunant išvadą, gavo išverstą į lietuvių kalbą pareiškėjo prašymą, kuriame jis nesutinka su Tarnybos sprendimu kreiptis į advokatę dėl išvados pateikimo ir su advokatės parinkimu. Tačiau atsakovė, gavusi išvadą, priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ir tik po to atsakė į pareiškėjo prašymą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas teisme ginčija ir Tarnybos 2013-04-09 sprendimą, ir 2013-04-23 raštą. Iš teisinių santykių, susiklosčiusių tarp pareiškėjo ir Tarnybos, matyti, kad ginčas šiuo atveju kilo dar iki atsakovei priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, t. y. pareiškėjas teismui nurodė procedūrinius pažeidimus, kurie buvo padaryti ginčijamo sprendimo priėmimo procese. Pareiškėjas savo skunde prašo teismo panaikinti Tarnybos 2013-04-23 raštą Nr. (1.7.)-SD-2002-13, kuriame nurodyta, dėl kokių priežasčių Tarnyba naudojosi Įstatymo 11 str. 9 d. nustatyta teise prašyti advokato išvados ir kodėl pasirinko advokatę Renatą Janušytę, o ne pareiškėjo nurodytą advokatą E. Šriupšą.

Teisėjų kolegijos nuomone, Įstatymo 3 str. įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai, inter alia taikaus ginčų sprendimo prioriteto principas, suponuoja išvadą, kad prieš priimdama galutinį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Tarnyba turėjo išspręsti kilusį klausimą dėl galimai padarytų procedūrinių pažeidimų, kurie gali turėti įtakos sprendimui priimti. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo prašymas, kuriame nurodyti galimai padaryti sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai, Tarnyboje buvo gautas dar iki advokatės išvados gavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba turėjo galimybę patikrinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes ir atsakyti į jo prašymą prieš priimdama sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Tik įsitikinusi, kad sprendimo priėmimo procedūra nebuvo pažeista, Tarnyba galėjo priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Taigi teismas daro išvadą, kad Tarnyba nepagrįstai neišsprendė pareiškėjo prašymo iki 2013-04-09 sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos priėmimo.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad L. Minkevičienė, pasirašydama Tarnybos 2013-04-23 raštą Nr. (1.7.)-SD-2002-13, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, nes minėtos tarnautojos atžvilgiu teisme privataus kaltinimo tvarka yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal pareiškėjo skundą. Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p. nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu, t. y. administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 str. 1 d. yra įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka yra nagrinėjama privataus kaltinimo byla Nr. 1A-698-495-2013, kurioje pareiškėjas yra privatus kaltintojas, o L. Minkevičienė kaltinama pagal Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d.

Tarnyba savo atsiliepime teigia, kad L. Minkevičienė nenagrinėjo pareiškėjo prašymo, o tik veikdama pagal įgaliojimą pasirašė 2013-04-23 raštą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 3 d. individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens. Teismas pažymi, kad ginčijamame Tarnybos 2013-04-23 rašte yra nurodyta jo rengėja, tačiau L. Minkevičienė, kuri pasirašė minėtą aktą, laikytina aktą priėmusiu subjektu, kuriam taikomas Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p. įtvirtintas objektyvumo principas. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 str. 1 d. yra įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Iš minėtos teisės normos matyti, kad draudimas yra apibrėžtas alternatyvių veiksmų atlikimu sprendimo priėmimo procese, t. y. asmeniui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, jeigu tai sukelia interesų konfliktą. Teismas konstatuoja, kad administracinio sprendimo priėmimas turi būti nešališkas ir objektyvus, o L. Minkevičienės, kurios atžvilgiu pareiškėjas yra inicijavęs privataus kaltinimo bylą, pasirašytas individualus administracinis aktas negali būti pripažintas atitinkančiu minėtus nešališkumo ir objektyvumo principus.

Be to, savo prašyme pareiškėjas nesutiko su R. Janušytės parinkimu išvadai pateikti. Pagal Įstatymo 11 str. 9 p. Tarnyba, parinkdama advokatą išvadai pateikti, atsižvelgia į Įstatymo 18 str. 5 d. nurodytas aplinkybes, t. y. į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato, pareiškėjo gyvenamąją vietą, advokato darbo vietą ir jo darbo krūvį, taip pat į kitas antrinei teisinei pagalbai teikti reikšmingas aplinkybes. Advokatą E. Šriupšą pareiškėjas nurodė 2013-03-07 prašyme dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau Tarnyba skundžiamame rašte ir atsiliepime į skundą nurodė, kad advokato E. Šriupšos neparinko, atsižvelgdama į jo darbo krūvį, t. y. į tai, kad minėtas advokatas 2013 m. kovo mėnesio pradžioje turėjo 87 bylas. Pažymėtina, kad Tarnyba advokatės parinkimą motyvavo viena iš Įstatymo 18 str. 5 d. nurodytų aplinkybių, t. y. darbo krūviu, tačiau nepateikė teismui duomenų apie pasirinktos advokatės R. Janušytės darbo krūvį, todėl teismas neturi galimybės įvertinti advokatės R. Janušytės darbo krūvio minėtu laikotarpiu.

Kaip teisingai nurodė atsakovė, Tarnyba nėra saistoma pareiškėjo siūlymo paskirti jo pageidaujamą advokatą, ji turi įvertinti kitas aplinkybes, dėl kurių gali būti neskiriamas asmens pageidaujamas advokatas, tačiau pareiškėjo siūlymas dėl konkretaus advokato yra vienas iš kriterijų, kaip ir advokato darbo krūvis, kuriuos Tarnyba turi įvertinti parinkdama advokatą. Be to, teismas nesutinka su Tarnybos argumentu, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo advokatą E. Šriupšą, t. y. kad minėtas advokatas pareiškėjui pagalbą teikė kitose bylose. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino skunde išdėstytus argumentus, kad minėtas advokatas anksčiau jam yra teikęs antrinę teisinę pagalbą BUAB „Conama“ bankroto byloje ir yra susipažinęs su ginčo dokumentais. Teismas pažymi, kad Tarnyba, spręsdama dėl advokato parinkimo, turi atsižvelgti į pareiškėjo pasiūlymą dėl konkretaus advokato ir ne formaliai, o iš esmės įvertinti, ar teisinė situacija, kurioje prašoma suteikti teisinę pagalbą, yra susijusi su anksčiau teikta teisine pagalba, t. y. turi atsižvelgti į ginčo tęstinumą, šalis, dokumentus, pagrindą ir kitas aplinkybes.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Tarnybos 2013-04-23 raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas nebuvo išnagrinėtas prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, ir įvertinęs tai, kad Tarnybos 2013-04-23 raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, taip pat negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes visų pirma turi būti išspręstas klausimas, ar Tarnyba pagrįstai kreipėsi į advokatę išvados ir ar laikydamasi teisės aktų reikalavimų parinko advokatę, o tik po to priimamas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Taigi skundžiamas Tarnybos 2013-04-09 sprendimas naikintinas. Pareiškėjas savo skunde suformulavo išvestinį reikalavimą ir prašo teismo įpareigoti Tarnybą patenkinti pareiškėjo 2013-03-07 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas kompetenciją spręsti klausimą dėl antrinės pagalbos teikimo suteikė Tarnybai, o ne teismui. Taigi teismas, anksčiau šiame sprendime konstatavęs, kad ginčijami aktai yra nepagrįsti ir neteisėti, daro išvadą, kad yra pagrindas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus. Taip pat teismas atkreipia atsakovės dėmesį, kad, iš naujo nagrinėjant pareiškėjo prašymus, turi būti užtikrintas objektyvumo principo laikymasis, t. y. dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus turi tik nešališki asmenys, kuriems tai nesukelia interesų konflikto. Jeigu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje tokių asmenų nėra, reikėtų svarstyti klausimą dėl prašymo nagrinėjimo perdavimo kitam Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teritoriniam padaliniui.

Pareiškėjas V. S. trečiuoju skundo reikalavimu prašo priteisti 1000 Lt turtinę žalą ir 5000 Lt neturtinę žalą, patirtą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., iš kurio matyti, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 str. nustatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (turtinę ar neturtinę). Pažymėtina, kad pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų atsakovės veiksmų, atsisakant jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nors teismas atsakovės aktus pripažino neteisėtais ir nepagrįstais, tačiau įpareigojo ją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių patirtą materialinę žalą, tik abstrakčiai nurodė, kad materialinę žalą sieja su išlaidomis, kurios susidarė nuo 2010 m. sprendžiant ginčą ikiteisminėse ir teisminėse institucijose. Atsižvelgęs į tai, kad šiame ginčo nagrinėjimo etape pareiškėjas neįrodė žalos fakto, teismas konstatuoja, kad nėra vienos iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą negali būti tenkinamas. Be to, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodoma neturtinė žala dėl antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo nėra pagrįsta, nes, panaikinus ginčijamus sprendimus, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui iki šiol nėra išspręstas iš esmės, t. y. nėra Tarnybos atsisakymo teikti pareiškėjui prašomą antrinę teisinę pagalbą, su kuriuo pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, t. y. naikintinas Tarnybos 2013-04-09 sprendimas Nr. (1.7.)-S-1137-13, 2013-04-23 raštas Nr. (1.7.)-SD-2002-13 ir Tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013-03-07 ir 2013-03-23 prašymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p.). Pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-04-09 sprendimą Nr. (1.7.)-S-1137-13 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, 2013-04-23 raštą Nr. (1.7.)-SD-2002-13 „Dėl V. S. 2013-03-23 prašymo“ ir įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013-03-07 ir 2013-03-23 prašymus.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.