Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. S. pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo, suinteresuoti asmenys J. B., S. E., Ž. Š., S. V., S. V., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Jis šį turtą valdė, juo disponavo kaip nuosavu turtu, tačiau daiktinių teisių į minėtą turtą jis neįregistravo, o apie 1986 - 1987 metus pareiškėja iš J. D. už 500 rublių įsigijo minėtus statinius, tačiau namo ir kitų pastataų dalies įsigijimo dokumentai niekada nebuvo baigti sutvarkyti ir įforminti. J. D. išvyko iš (duomenys neskelbtini). ir iki pat savo mirties grįžęs nebuvo. Pareiškėja nurodė, jog ji atsikėlė gyventi į J. D. priklausančią namo dalį ir gyvena jame iki šiol bei naudojasi kitais pastatais, moka visus reikiamus mokesčius, darė einamuosius remontus ir kitaip rūpinosi kaip savo iš J. D. įsigytomis dalimis gyvenamojo namo bei kitų pastatų, žinodama, kad ji yra vienintelė ir teisėta šių nekilnojamųjų daiktų valdytoja. Ji prašė teismo patvirtinti jai valdymo faktą kaip atskirą daiktinę teisę į ¼ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - tvarto, ½ dalį kitų statinių (inžinerinių), esančių (duomenys neskelbtini) (1-3 b.l.).

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas prašė teismo prašė teismo pareiškimą tenkinti pilnutinai ir patvirtinti jai, t. y. pareiškėjai I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valdymo faktą kaip atskirą daiktinę teisę į ¼ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - tvarto (unikalus Nr (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

L. M. teismo posėdyje parodė, kad yra pareiškėjos I. S. kaimynė. Patvirtino, jog pareiškėja dar apie 1985 metus įsigijo iš J. D. ¼ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - tvarto (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), už 500 rublių ir nuo to laiko gyvena minėtame gyvenamajame name ir naudojasi kitais pastatais. J. D. buvo pagyvenęs, ligotas žmogus ir jį pas save pasiėmė sūnus, kuris šiuo metu irgi yra miręs. Nuo to laiko ji J. D. ar kokių nors jo giminaičių nėra mačiusi.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Daikto valdymo teisė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Tam, kad asmuo, kuris teisėtai valdo daiktą, galėtų šia teise visavertiškai naudotis (taip pat ir prieš trečiuosius asmenis), jis šią teisę turi įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 straipsnis). Asmuo, teisėtai valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas, minėta, gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė (CK IV skyrius), visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise, kaip savarankiška daiktine teise, įsigaliojo nuo 2003-07-01, išskyrus tuos atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnis).

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų turinio, pareiškėjos, liudytojos paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjai I. S. 1985-04-29 pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 71 pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai: ¼ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr (duomenys neskelbtini), pastatas - viralinė (unikalus duomenys neskelbtini), pastatas - malkinė (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato - tvarto (unikalus Nr. 6193-6002-2158), kiti statiniai (inžineriniai) - kiemo statiniai (unikalus duomenys neskelbtini esantys duomenys neskelbtini. Nekilnojamojo turto Registrų centro duomenimis nuosavybės teisės į ¼ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - tvarto (unikalus duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini.), yra neįregistruotos, o minėtų pastatų naudotoju nurodytas J. D., gimęs 1907-02-07. J. D. mirė 1993-03-25. Po jo mirties palikimą turėjo priimti jo dukros Joana B. S. E. L. V.. L. V. mirė 2014-12-19 ir po jos mirties palikimą priėmė S. V., Ž. Š. ir S. V., kurie jokių pretenzijų dėl nuosavybės teisių į minėtus statinius nereiškė. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Židikų seniūnijos 2014-10-29 pažyma duomenys neskelbtini patvirtina, kad I. S. nuo 1986-1987 metų gyvena namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini) dalyje, kurioje iki tol gyveno J. D., už sunaudotą elektros energiją moka pagal vieną skaitiklį ir visi šie pastatai nėra seniūnijos balanse. Iš 2014-11-10 AB LESTO pažymos Nr. duomenys neskelbtini matyti, kad už tiekiamą adresu (duomenys neskelbtini.) elektros energiją atsiskaito I. S. ir I. S.. Nuo 1998-12-02 bendrovė tiekia elektros energiją vartotojai I. S., mokėjimai už suvartotą elektros energiją vykdomi reguliariai.

Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėja nuo 1986-1987 metų apsigyveno gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)., dalyje, kuri iki tol buvo naudojama J. D., ir minėtame name gyvena iki šiol. Suinteresuoti asmenys šio fakto neginčijo. Be to, pagal bylos duomenis nuosavybės teisės į minėtą gyvenamojo namo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ¼ dalį bei ½ dalį tvarto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) ir kitų kiemo statinių (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančių duomenys neskelbtini., viešame registre nėra įregistruotos. Šie pastatai nebuvo perduoti valstybei, o I. S. nepertraukiamai ir atvirai valdo šiuos nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėja į šią gyvenamojo namo dalį įsikėlė gyventi sąžiningai ir teisėtai, kadangi po susitarimo su J. D., sumokėjusi jam 500 rublių, ji pagrįstai buvo įsitikinusi, kad jis leido jai gyventi šioje namo dalyje bei naudotis kitais statiniais. Niekas jai pretenzijų dėl minėtos gyvenamojo namo dalies ir kitų statinių nereiškė. Todėl pareiškėja yra teisėta gyvenamojo namo valdytoja. Be to, valdymo sąžiningumas ir teisėtumas yra preziumuojami, kol nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių pareiškėjos valdymo sąžiningumą ir teisėtumą.

Pareiškėjos namas ir kiti pastatai niekuomet nepriklausė valstybei nuosavybės teise, valstybės institucijos nebuvo pradėjusios pareiškėjos valdomo namo ir kitų pastataų pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą. Pagal 1964 m. CK (redakcija, galiojusi iki 1994 m.) 95 straipsnį buvo skiriamos savarankiškos valstybinė ir kolūkių nuosavybės rūšys, t.y. kolūkis buvo savarankiškas nuosavybės teisės subjektas, nuosavybės teise valdęs jam priklausantį turtą ir šiuo turtu disponuoti galėjo išimtinai tik kolūkis (1964 m. CK 102 straipsnis). Taigi, pareiškėjos valdomas gyvenamasis namas ir kiti pastatai priklausė nuosavybės teise kolūkiui (1964 m. CK 103 straipsnis), o ne valstybei. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjos valdomas namas iš kolūkinės nuosavybės buvo perduotas valstybės nuosavybėn. Kuriam kolūkiui pareiškėjos namas priklausė nuosavybės teise, iš esmės teisinės reikšmės neturi, nes po bylos pagal pareiškėjos prašymą iškėlimą niekas pretenzijų į pareiškėjos valdomus namą ir kitus pastatus nepareiškė. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekciją, prieštaraudama prašymui, taip pat nenurodo, jog namas ir kiti pastatai priklauso valstybei.

Taigi, pagal bylos įrodymus pareiškėjos valdoma ¼ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr, duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato - tvarto (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), ½ dalis kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), duomenys neskelbtini., neturi savininko. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus bei aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėja sąžiningai užvaldė ¼ gyvenamojo namo, ½ kitų statinių, kuriais naudojosi iki 1986-1987 metų J. D., pagrįstai galėjo tikėtis, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į užvaldomus pastatus. Duomenų, kad pareiškėjai būtų žinoma apie kokias nors kliūtis nuosavybės teisei įgyti, nėra. Pareiškėjos valdymo sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta bylos įrodymais. Per visą pareiškėjos valdymo laikotarpį joks savininkas nepasinaudojo teise įgyvendinti nuosavybės teises į pareiškėjos valdomus pastatus, įrodymų apie kliūtis tam byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais, 529 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškimą patenkinti.

Patvirtinti faktą, kad I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) nuo 1990 m. sąžiningai valdo nekilnojamuosius daiktus: ¼ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato - tvarto (unikalus Nr duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo statinių (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančių duomenys neskelbtini.

Sprendimas per trisdešimt dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.