Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Jaliniauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. S. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nubaustas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo” (toliau – KET), 9, 14, 158 punktuose numatytus reikalavimus, t. y. už tai, kad 2014 m. birželio 4 d. 19.40 val., (protokole – 20.15 val.) Prienų r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kelio Lizdeikiai–Kupriai (duomenys neskelbtini) km, neblaivus (jam nustatytas lengvas 1,38 promilių girtumas) vairavo automobilį „Rover 400“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės - automobilio „Nissan Almera Tino“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir kuris priklauso J. L., ir su ja susidūrė. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai, žmonės nenukentėjo.

Apeliantas akcentuoja, kad jis iš karto po įvykio pripažino, jog norėdamas įsitikinti, ar jam įsukti iš šalutinio į pagrindinį kelią yra saugu, galimai per daug įvažiavo į pagrindinį kelią, nors nukentėjusiajam ir buvo pakankamai vietos jį apvažiuoti. Akcentuoja, kad asmens atsakomybės už padarytą žalą pripažinimas, išreikštas eismo įvykio deklaracijoje, laikytinas neteisminiu fakto pripažinimu. Tokį atsakomybės už padarytą žalą pripažinimą iš esmės galima laikyti įrodomuoju faktu, leidžiančiu daryti išvadą apie atitinkamo materialinio teisinio pobūdžio fakto egzistavimą. Pabrėžia, kad eismo įvykio deklaracija yra pildoma tik tuo atveju, kai eismo įvykio dalyviai dėl įvykio aplinkybių sutaria, o nagrinėjamu atveju būtent taip ir buvo – jis prisiėmė visą atsakomybę už kilusį eismo įvykį bei jo padarinius, nors šiuo konkrečiu atveju buvo akivaizdu, kad ir kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „Nissan Almera Tino“ vairuotojas J. L. pažeidė KET reikalavimus, t. y. nebuvo pasirinkęs saugaus greičio, kad bet kuriuo atveju, atsiradus kliūčiai kelyje, galėtų sustoti. Jo teigimu, policijos pareigūnai nesiaiškino kas sutrukdė J. L. apvažiuoti apelianto transporto priemonę, kuri tik dalinai buvo įvažiavusi į pagrindinį kelią, o priešpriešinė eismo juosta buvo tuščia. Nepaisant visų šių abejonių, V. S. deklaruoja, kad savo kaltės neginčija.

Apelianto nuomone, apylinkės teismas buvo akivaizdžiai šališkas jo atžvilgiu, ignoravo jį teisinančius įrodymus, atmetė jo atstovės prašymą iškviesti liudytoju A. M., kuris būtų patvirtinęs arba paneigęs įvykio vietoje buvus ir liudytoją R. J., kurio buvimą įvykio vietoje ginčijo nukentėjusysis ir jo sūnus. Kita vertus, teismas pats savo iniciatyva į teismo posėdį išsikvietė liudyti nukentėjusiojo sūnų N. L.. O priimdamas skundžiamą nutarimą, būtent J. L. ir N. L. parodymus vertino, kaip vienus iš patikimiausių, patvirtinančių aplinkybę, kad jis buvo neblaivus jau pačio įvykio metu. Apelianto teigimu, abu šie liudytojai suinteresuoti bylos baigtimi, turėjo tikslą jį apkalbėti, kadangi jis atsisakė sumokėti J. L. reikalaujamus 6000 Lt vien už tai, kad jis byloje sakytų tiesą. Kita vertus, J. L. teisme nurodė, kad po eismo įvykio jam nebuvo kilę jokių įtarimų, kad apeliantas gali būti neblaivus.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad tarp apylinkės teismo patikimais laikytų liudytojų parodymų, neva neginčijamai patvirtinančių apelianto kaltę, yra prieštaravimų, o būtent: liudytojas J. L. teismo posėdžio metu parodė, kad „deklaraciją jis pildė pas žmogų pavėsinėje, nes jau temo ir lijo lietus. Pavėsinėje su V. S. buvo dviese, po kiek laiko atvyko sūnus“. Liudytojas N. L. teisme kategoriškai tvirtino, kad „rado tėvą su kitu vairuotoju prie automobilių, šie jau buvo sutarę kas kaltas ir ėjo pildyti deklaracijos į žmogaus kiemą, nes lijo. Jie nuėjo trise pildyti deklaracijos“. Tačiau, anot V. S., apylinkės teismas nevertino tos aplinkybės, kad liudytojas N. L. į įvykio vietą atvažiavo po 20 minučių, tačiau ir per tas 20 minučių apeliantas turėjo realią galimybę su R. J. išgerti jo atsinešto alkoholio. Be to, nukentėjusiojo J. L. parodymus apie tai, kad jis visuomet buvo kartu su apeliantu, t. y. šis neturėjo galimybės išgerti alkoholio, paneigė liudytoja apklaustos pareigūnės V. V. parodymai apie tai, kad ji „rado nukentėjusįjį J. L. prie automobilių, šis jai paaiškino, kad kitas vairuotojas yra pavėsinėje pas žmogų kieme, kur jie sutarę dėl kaltės, pildė deklaracijas“. Be to, liudytoju apklaustas pareigūnas Ž. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, „kad jiems atvykus į eismo įvykio vietą, kas buvo prie sudaužytų automobilių nepamena, bet pamena, kad V. S. prie automobilių nebuvo“. Apelianto nuomone, pareigūnų parodymai patvirtina, kad prie automobilių policijos pareigūnai rado nukentėjusįjį J. L., nors šis teismui tvirtinęs, kad su apeliantu nebuvo atsiskyręs nė vienai minutei.

V. S. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, posėdžio metu pademonstravo savo išankstinį nusistatymą prieš liudytoją R. J., kuris davė parodymus apie tai, kad jau po eismo įvykio kartu su apeliantu išgėrė alaus ir degtinės, o prieš išgeriant su juo, apeliantas buvo visiškai blaivus. Anot jo, kadangi R. J. parodymai netenkino apylinkės teismo, šis jam dar kartą priminė apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, tokiu būdu darydamas jam akivaizdų spaudimą. Iš tokių teismo pasisakymų buvo akivaizdu, kad teismas minėto liudytojo parodymų nevertins. Tačiau, anot V. S., R. J. neturėjo jokio suinteresuotumo bylos baigtimi ir davė teisingus parodymus byloje apie tai, kad iki jo atėjimo į eismo įvykio vietą, apeliantas buvo visiškai blaivus.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis J. L. savo parodymais siekė įtikinti teismą, kad R. J. po eismo įvykio į kiemą apskritai nebuvo atėjęs, nors tuo pačiu nurodė ir tai, kad jis yra ne vietinis, aplinkinių gyventojų nepažįsta, o žmonių aplink pavėsinę, kur buvo pildoma deklaracija, susirinko visas būrys. Apelianto nuomone, iš to seka, kad nukentėjusysis nesiekė teismui padėti nustatyti objektyvią tiesą, o priešingai – stengėsi suklaidinti. Tačiau tą aplinkybę, kad R. J. tikrai buvo atėjęs į įvykio vietą, patvirtino liudytojas J. L..

Nepaisant aptartų aplinkybių, apelianto teigimu, apylinkės teismui nebuvo aktualu ir nustatyti aplinkybes, kas iškvietė policijos pareigūnus į įvykio vietą, nes nei apeliantas, nei nukentėjusysis (jo paties tvirtinimu) policijai apie įvykį nepranešė ir jos nekvietė. Būtent todėl jis, po visų eismo įvykio aplinkybių nustatymo, išgėrė kartu su R. J., nes nesitikėjo, kad į šį neįskaitinį eismo įvykį, nekviesti įsikiš policijos pareigūnai ir tikrins jo blaivumą. V. S. nurodo, kad buvo įsitikinęs, jog visi formalumai, susiję su eismo įvykio aplinkybių nustatymu yra baigti. Skunde akcentuojama, kad jo vairuotojo stažas yra daugiau nei keturiasdešimt metų, jis niekada nebuvo baustas už tokio pobūdžio KET pažeidimus, įvykio dieną vairavo būdamas visiškai blaivus, nes buvo susiruošęs važiuoti tolimesnį atstumą, be to, nėra įrašytas į narkologo įskaitą, neturi priklausomybės nuo alkoholio. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, V. S. mano, kad jis administracinėn atsakomybėn turi būti traukimas ne pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, bet šio straipsnio 2 dalį, pripažįstant, kad jis eismo įvykio metu buvo blaivus.

V. S. apeliacinis skundas netenkintinas

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neginčija savo kaltės dėl KET pažeidimo, nulėmusio J. L. priklausančios transporto priemonės apgadinimą, tačiau nesutinka su KET pažeidimo kvalifikacija pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį, t. y. kad jis minėtą pažeidimą padarė būdamas neblaivus. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarimą tik apeliacinio skundo apibrėžtose ribose (ATPK 302¹¹ str. 1 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotoje teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, nepritaria apeliacinio skundo argumentams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytus ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, yra motyvuotos, teisingos ir pagrįstos, atitinkančios faktines aplinkybes. Prienų rajono apylinkės teismas nepažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia bylos duomenų analize. Padarytos išvados neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, nukentėjusįjį bei liudytojus, betarpiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis, aptartais priimtame nutarime, įrodyta, jog V. S. eismo įvykio metu buvo neblaivus, todėl jo veikoje yra visi ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, o ne šio straipsnio 2 dalyje, numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai.

Nepaisant to, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę dėl to, jog eismo įvykį jis sukėlė būdamas neblaivus, neigė tvirtindamas, jog alkoholį vartojo jau po įvykio, pirmos instancijos teismas šią jo versiją pagrįstai laikė neįtikinama ir prieštaraujančia įprastai logikai bei byloje surinktais įrodymais nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pirmiausia, net ir tikint apelianto iškelta versija, kad jis alkoholį pavartojo tik tuoj pat po autoįvykio, visiškai nelogiška, kad apeliantas, būdamas patyrusiu vairuotoju (vairavimo stažas yra daugiau nei keturiasdešimt metų) ir žinodamas, kad KET draudžia ne tik vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims (KET 14 p.), bet ir su eismo įvykiu susijusius eismo dalyvius įpareigoja nevartoti alkoholio iškart po eismo įvykio, kol bus patikrintas blaivumas (KET 221 p.), vis dėlto buvo toks neatsakingas ir vartojo alkoholį, nesant tinkamai įformintoms eismo įvykio aplinkybėms bei patvirtintoms abiejų eismo įvykyje dalyvavusių šalių parašais.

Kita vertus, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, tai, kad apeliantas jau eismo įvykio metu buvo neblaivus, patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų V. V., Ž. Š., o iš dalies ir J. L., N. L. bei R. J. paaiškinimai. Pažymėtina, kad 2014 m. birželio 4 d. administracinio teisės pažeidimo protokole V. S. savo parašu patvirtino jame nurodytų duomenų teisingumą (b. l. 1-2). 2014 m. birželio 4 d. rašytiniame paaiškinime jis ir pats nurodė, jog automobilį vairavo išgėręs (b. l. 10), o 2014 m. birželio 4 d. alkotesterio „Lion alcometer 500“ duomenys patvirtina, kad 2014 m. birželio 4 d. 20.45 val. V. S. buvo nustatytas 1,38 promilių girtumas (b. l. 4). Be to, šias aplinkybes patvirtina ir liudytojais apklausti ir jame visiškai nesuinteresuoti pareigūnai. Pareigūnas Ž. Š. parodė, kad V. S. iš pradžių neigė vartojęs alkoholį, tačiau alkotesteriu nustačius girtumą, šią aplinkybę pripažino, neminėdamas, jog alkoholį gėrė po eismo įvykio (b. l. 51-52). Pareigūnė V. V. taip pat parodė, kad apeliantas minėjo, kad gėrė alaus, tačiau, kad jo gėrė po eismo įvykio, nenurodė. Liudytojos teigimu, jeigu V. S. būtų nurodęs aplinkybę, jog alaus gėrė po eismo įvykio, tuomet eismo įvykį būtų „forminę“ kitaip (b. l. 43-44). Šiame kontekste pažymėtina, kad liudytoju apklaustas R. J., neva kartu gėręs su V. S., parodė, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo gėrė ir degtinės, ir alaus (b. l. 44), nors pats V. S. tiek paaiškinime, tiek pareigūnei V. V. eismo įvykio vietoje (tokius parodymus davė pareigūnė teisme), tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino gėręs tik alaus (b. l. 10, 30, 44). Taigi tai, kad R. J. teisme „suklydo“ konkrečiai įvardindamas, kokį gėrimą neva kartu su juo po eismo įvykio gėrė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, leidžia daryti išvadą, kad jis tiesiog jo nurodomomis aplinkybėmis kartu su V. S. apskritai negėrė. Be to, nelogiška, kad iš eismo įvykio vietoje buvusių žmonių, daugiau niekas nematė, jog V. S. vartoja alkoholį. Todėl tokia jo versija vertintina kritiškai, kaip siekimas išvengti atsakomybės.

Aukštesnysis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog tarp liudytojais apklaustų asmenų parodymų yra prieštaravimų dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir nuketėjusiojo buvimo vietos atvykus tiek N. L., tiek policijos pareigūnams, tačiau ši aplinkybė nėra tokia reikšmingą ir esminė, kad sudarytų pagrindą paneigti ne ir paties V. S. pasirašytus dokumentus (protokolą, paaiškinimą), jog jis automobilį vairavo išgėręs. Be to, tai, kad dėl tam tikrų neesminių įvykio detalių nukentėjusiojo J. L., liudytojų V. V., Ž. Š. ir/arba N. L. parodymai nesutampa, nereiškia, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, siekia V. S. apkaltinti nebūto pažeidimo padarymu ar kitaip jam pakenkti, nurodydami neteisingas įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, kad policijos pareigūnai, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nukentėjusysis ar liudytojas N. L. būtų anksčiau pažįstami. Be to, šių bylos dalyvių teisme duoti parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa tiek tarpusavyje tiek su tarnybiniu pranešimu, paaiškinimais, kuriuose su padarytu pažeidimu susijusios aplinkybės nurodytos nuosekliai ir logiškai. Eismo įvykio dieną surašyti dokumentai (protokolas, paaiškinimai, tarnybinis pranešimas) patvirtina, kad dėl V. S. kaltės sukėlus eismo įvykį būnant neblaiviam tuo metu nebuvo jokių abejonių. Taigi, akivaizdu, kad V. S. teisme keliama versija atsirado vėliau, jau siekiant išvengti itin griežtos administracinės atsakomybės.

Aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis ir apeliacinio skundo argumentą, jog liudytojai J. L. ir N. L. buvo suinteresuoti bylos baigtimi, nes turėjo tikslą apeliantą apkalbėti, kadangi jis atsisakė sumokėti J. L. reikalaujamus 6000 Lt, vien už tai, kad jis byloje sakytų tiesą. Be to, ši versija atsirado tik apeliacinės instancijos teisme.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog V. S. vairuotojo stažas yra daugiau nei keturiasdešimt metų, jis niekada nebuvo baustas už tokio pobūdžio KET pažeidimus, įvykio dieną vairavo būdamas visiškai blaivus, nes buvo susiruošęs važiuoti tolimesnį atstumą, be to, jis nėra įrašytas į narkologo įskaitą, neturi priklausomybės nuo alkoholio, nei paneigia, nei patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotą faktą, jog jis 2014 m. birželio 4 d. 19.40 val., Prienų r. sav., (duomenys neskelbtini) k., kelio Lizdeikiai–Kupriai (duomenys neskelbtini) km, neblaivus (jam nustatytas lengvas 1,38 promilių girtumas) vairavo automobilį „Rover 400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančios transporto priemonės „Nissan Almera Tino“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausančios J. L., ir su ja susidūrė, dėl ko buvo apgadinti abu automobiliai.

Kritiškai vertintini apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas buvo akivaizdžiai šališkas apelianto atžvilgiu, ignoravo jį teisinančius įrodymus, atmetė jo atstovės advokatės prašymą, tačiau savo iniciatyva į teismo posėdį išsikvietė liudyti nukentėjusiojo sūnų N. L.. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, pagal ATPK 256 straipsnio 1–3 dalių, 257 straipsnio nuostatas, duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiam organui) gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime ATPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad advokatės Rasos Malinauskienės prašymas apklausti liudytoją A. M., netenkintinas, nes šiam liudytojui žinomos aplinkybės nesusiję su byloje reikšmingų aplinkybių nustatymu. Akivaizdu, jog šis liudytojas negalėtų patvirtinti, kokiomis aplinkybėmis V. S. vartojo alkoholį, nes jis nei eismo įvykio metu, nei po jo (iki neblaivumo fakto nustatymo), eismo įvykio vietoje nebuvo. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Proceso metu turi būti surenkami ne visi įmanomi įrodymai, o tik toks įrodymų kiekis, kurių pagrindu būtų galima padaryti išvadą dėl asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės ar nekaltumo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų kiekis yra pakankamas konstatuoti, jog V. S. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.