Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vitai Naureckienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, Danai Rutkaukaitei, gynėjui advokatui Jonui Kvaraciejui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d. ir nubaustas 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio bauda, nustatyta, kad bauda turi būti sumokėta per du mėnesius į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; išaiškinta, kad nustatytu laiku nesumokėjus baudos, bauda bus išieškoma priverstinai.

Civilinis ieškinys patenkintas, priteista ieškovui Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įm. k. 191351679, Kalvarijų g. 147, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke „Swedbank“, banko kodas – 73000 iš T. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 1536,00 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai trisdešimt šešis litai) P. S. gydymo išlaidų; ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d. už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus kelių policijos poskyrio viršininku, 2010 m. kovo 17 d. apie 13 val., Vasario 16-osios gatvėje, prie sankryžos su Žeimių gatve esančios pėsčiųjų perėjos, Jonavoje, sustabdė automobilį Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusį P. S., kurį, neturėdamas pagrindo pristatė į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariatą ir atvedęs į operatyvaus valdymo poskyrio patalpas, sėdinčiam ant kėdės už nugaros antrankiais surakintomis rankomis ir nesipriešinančiam P. S. sudavė ne mažiau kaip du smūgius ranka į veidą ir galvos dešinę sritį, spyrė ne mažiau kaip vieną kartą koja į veidą ir padarė P. S. galvos sumušimą, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, dešinės ausies sumušimą, pilvo ir juosmens sumušimą, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo P. S. sveikatą, nepagrįstai reikalavo P. S. eiti į jo tarnybinį kabinetą surašyti ATP protokolą, tokiu būdu pažeidė LR Policijos veiklos įstatymo 4 str. 2 d., 5 str. 1 d. 2 p., 16 str. 2 d., 21 str. 1 d. 1 p., tai, kad veiklą grįsti pagarbos žmogaus teisėms, teisėtumo principais, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, vykdant įgaliojimus vadovautis tik įstatymais, gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves, taip pat pažeidė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus kelių policijos poskyrio viršininko pareigybės charakteristikos 7.20 p., tai, kad vykdant tarnybines funkcijas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, vidaus reikalų ministro, generalinio komisaro įsakymais, nurodymais, specializuotų policijos įstaigų vadovų ir vyriausiojo policijos komisariato įsakymais ir teisės aktais, ir taip viršijo tarnybos įgaliojimus, dėl to didelės žalos patyrė Lietuvos Respublikos valstybė, kadangi tokiais veiksmais buvo sumenkintas policijos institucijos autoritetas, policininko vardas, bei fizinis asmuo - P. S..

Teismas nebandė atskleisti, kokį tikslą turėjo P. S., apkaltindamas apeliantą. Analizuojant byloje esančius įrodymus akivaizdžiai matyti, kad pagrindinis P. S. tikslas buvo išvengti administracinės atsakomybės dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo ir pasipriešinimo policijos pareigūnui bei teisėto reikalavimo nevykdymo.

Konfliktą tarp P. S. ir apelianto matė daugelis pareigūnų, tačiau tik vienas A. V. parodė, kad nuteistasis neva atliko neteisėtus veiksmus P. S. atžvilgiu. Tuo tarpu kiti policijos pareigūnai davė parodymus, kad apeliantas P. S. atžvilgiu visiškai nepadarė neteisėtų veiksmų. Ir pats A. V., užuot padėjęs nutraukti neva daromus neteisėtus T. M. veiksmus, padėjo sulaikyti administracinės atsakomybės vengiantį ir kitais aktyviais veiksmais besipriešinantį P. S.. Po ko jis surašė tarnybinį pranešimą dėl antrankių panaudojimo. A. V. nuvyko į ligoninę ir kalbėjosi su P. S., nors nei PK vadovybės, nei kito atsakingo pareigūno pavedimo tam neturėjo. Liko nepatvirtinta ir nepaneigta versija, kad A. V. galimai padarė poveikį P. S.. Teismas A. V. parodymus įvertino kaip įrodymus ir jį patį kaip liudytoją tiesiogiai mačiusį smurtą. A. V. parodymai nebuvo patvirtinti kitų įvykį mačiusių liudytojų parodymais, o priešingai, visiškai paneigti teisme specialisto išvada, kurioje P. S. padarytas sužalojimas įvardintas kaip neteisėtų veiksmų rezultatas. Skunde teigiama, kad taip susiklosčiusią situaciją galėjo nulemti tarpusavio konfliktas tarp A. V. ir T. M..

Teismas padarė neteisingą išvadą, kad P. S. mušė T. M., kadangi P. S. duoti parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nepagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl ko teismo negalėjo būti vertinami kaip nuoseklūs ir detalūs. P. S. parodymais nustatyta, kad P. S. sulaikymo metu trenkėsi į sieną, muistėsi, krito bei trenkėsi galvą į sieną, dėl ko jis galėjo susižaloti ir pats. Teismas šios aplinkybės tinkamai neįvertino. Teismas visiškai nevertino tos objektyvios aplinkybės, kad P. S. visais būdais vengė atsakomybės. Medicinos felčerė, apžiūrėjusi PK P. S., parodė, kad ant jo veido jokių sumušimo žymių nebuvo. Tokiu būdu visi liudytojai patvirtino ir teisme buvo įrodyta, kad sumušimo žymių nebuvo, smurtas P. S. atžvilgiu vartotas nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu P. S. nurodė, kad nuteistasis vartojo smurtą jo atžvilgiu, tačiau nurodė, kad jį mušė ir kiti pareigūnai. A. V. nurodė, kad nuteistasis neva P. S. sudavė dešine ranka ir spyrė dešine koja į kairę veido sritį. Visi kiti liudytojai – P. S., R. S., E. R., J. R., O. B., D. S., R. D., A. Š. nurodė, kad prieš P. S. joks smurtas vartotas nebuvo, jie patvirtino nuteistojo parodymus. Lieka neaišku, dėl ko teismas P. S. ir A. V. parodymus įvertino kaip pakankamus parodymus, neva nuteistasis vartojo smurtą P. S. atžvilgiu, kuo jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tikrosios P. S. sužalojimo aplinkybės tyrimo metu nenustatytos, vadovautasi jo paties nurodytomis aplinkybėmis, kad jis buvo sužalotas. Specialistė M. K. nurodė, kad sužalojimas galėjo gautis tiesioginio poveikio pasekoje. Tokiu būdu nuteistasis apkaltintas nepagrįstai.

P. S. nepakluso teisėtam pareigūno reikalavimui eiti į kabinetą, aktyviai priešinosi, kas yra vertintina kaip teisės pažeidimas. P. S. atsisakius eiti ir aktyviai pasipriešinus, buvo pavartota fizinė prievarta ir užlauštos rankos, kad būtų uždėti antrankiai, imtasi kovinių veiksmų, ir uždėti antrankiai, kaip tai numato Policijos veiklos įstatymas. Tyrimo metu liudytojų ir paties P. S. parodymais įrodyta, kad jis aktyviai priešinosi, nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, dėl to buvo visos sąlygos jį sulaikyti ir pristatyti protokolui surašyti bei jam nepaklusus ir aktyviai pasipriešinus, vartoti policijos veiklos įstatyme numatytą prievartą. Tačiau teismas tai įvertino priešingai įrodytoms aplinkybėms ir nuosprendyje visa tai vertino kaip nuteistojo nepagrįstą reikalavimą ir įgaliojimų viršijimą.

Teismas pažeidė konstitucinę normą, kad visi lygūs prieš įstatymą. P. S. padarė teisės pažeidimus, tyrimo metu pats tai patvirtino ir tai dar buvo patvirtinta liudytojų parodymais, tačiau jis atsakomybės išvengė, tuo tarpu savo profesines pareigas sąžiningai ėjęs pareigūnas buvo neteisingai nubaustas. Daroma išvada, kad apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas, ir T. M. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo išteisintas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. M. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo motyvas, kad T. M. neįvykdė Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., 395 str. visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, ištirtus įrodymus įvertino teisingai, ir pagrįstai T. M. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmos instancijos teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, dėl ko T. M. nuteistas dėl BK 228 str. 1 d. nusikalstamos veikos padarymo pagrįstai.

Liudytojas A. V. parodė, kad pastaruoju metu jo santykiai su nuteistuoju T. M. buvo įtempti. Iki įvykio A. V. dirbo viešosios policijos viršininku, dabar jis eina buvusias T. M. pareigas – jis yra kelių policijos viršininkas. Įvykio datos jis nepamena, tačiau žino tik, kad tą dieną po pietų rūkant kieme išgirdo triukšmą, ir pamatė, kad policijos pareigūnas grumiasi su civiliu vaikinu. T. M. pagalbos nešaukė, neprašė padėti sulaikyti jam nepaklūstančio vaikino. Tas vaikinas laikė už vienos rankos T. M., o už kitos rankos jį laikė to vaikino tėvas. Buvo panaudota jėga, vienas pareigūnas pasiliko su tėvu, o A. V. ėjo su T. M., „užlaužė“ tam vaikinui rankas ir budėtojų dalyje jam uždėjo antrankius. Budėtojų patalpoje buvo A. V., T. M. ir pareigūnas E. R., kuris padavė antrankius, bet tolesniuose veiksmuose nedalyvavo. Sėdint budėtojų dalyje, T. M. dešinės kojos pėda (apauta tarnybiniu batu) spyrė tam vaikinui į veidą vieną kartą. Tuo metu dar buvo budėtoja D. S.. A. V. T. M. nustūmė į šoną, jis pasimuistęs ir ištrūkęs trenkė tam vaikinui ranka į veidą. Paskui T. M. aprimo, o A. V. išėjo į susitikimą, ir tik grįžęs sužinojo, kad vaikinui buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Budėtojų dalyje liko P. S. ir T. M., P. S. tėvas buvo koridoriuje, pareigūnas O. B. su nukentėjusiuoju buvo už stiklinės pertvaros. A. V. buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį į ligoninę po kelių dienų, nes T. M. yra jo pavaldinys. Ligoninėje kalbėjosi apie jo savijautą, bandė atsiprašyti dėl įvykio. A. V. matė, kaip T. M. smūgiavo koja ir ranka P. S., liepė jam liautis, tai matė ir budėtoja D. S.. Po T. M. smūgių P. S. veidas buvo raudonas, jis buvo sutrikęs, ir ligoninėje jo veidas dar buvo paraudęs. Savo parodymuose ir tarnybiniame pranešime jis neįžvelgia prieštaravimų, nurodymo, kad nerašyti, jog T. M. mušė P. S. jam niekas nedavė. Jis nusikaltimo neslėpė.

Liudytoja D. S. parodė, kad kovo 17 dieną ji dirbo budėtojų dalyje Jonavos policijos komisariate, apie 13 val. telefonu 112 T. M. paskambino ir paprašė atsiųsti patrulių ekipažą. Ekipažui nuvykus į vietą, nieko nerasta. Netrukus į komisariatą atėjo jaunuolis ir T. M., jaunuolis nenorėjo eiti į budinčiąją dalį. T. M. bandė jį vesti, įvyko susistumdymas, budėtoja skambino į gretimus kabinetus prašyti pagalbos, kai tuo metu įėjo jaunuolio tėvas ir tempė T. M. už rankos. Iš kiemo pusės atbėgo A. V. ir O. B.. Jaunuoliui buvo uždėti antrankiai užlaužiant rankas, jis buvo atvestas į budinčią dalį ir pasodintas ant kėdės prieš budėtoją. T. M. paėmė jo daiktus. Budėtoja nematė, kad kuris nors pareigūnas būtų mušęs jaunuolį. Ji nesakė žodžių „Tomai, nemušk“, nors P. S. rėkė, kad tėvas pažiūrėtų, kad jį muša. Tuo metu jo niekas nemušė. Ji nežino, kodėl jis taip šaukė. Jei jį būtų mušę, ji būtų mačiusi. Viskas truko pora minučių. Antrankiai P. S. buvo uždėti budinčioje dalyje, juos padavė pareigūnas E. R.. Budinčioje patalpoje buvo ji, O. B., A. V., T. M., J. R.. P. S. ji stebėjo beveik pastoviai, tačiau tuo pat metu ir dirbo savo darbą. A. V. T. M. nestabdė. Budinčioje dalyje nuolat buvo pareigūnų. Kai nukentėjusysis šaukė, kad jį muša, šalia buvo pareigūnai – A. V., gal J. R., A. Š.. Atvestas iš T. M. nukentėjusysis nebuvo sužalotas, jis pasakė, kad jam bloga ir kad reikia medikų pagalbos. Su juo kartu į ligoninę vyko pareigūnas R. D.. Jie visi po to įvykio surašė tarnybinius pranešimus. Niekas iš pareigūnų nerašė apie nukentėjusiojo mušimą. Ji stebėjo nukentėjusiojo ir T. M. susitumdymą, buvo atliekami tik sulaikymo veiksmai. Tiesioginių smūgių iš T. M. nebuvo. Nukentėjusiojo brolis jos klausė, ar negalima sutvarkyti viską taip, lyg nieko nebūtų buvę, tačiau ji atsakiusi, kad ne. Tada jie sakė kreipsis į prokuratūrą. Pirmiausia buvo kaltinimas dėl to, kad P. S. sumušė pareigūnai policijoje, tačiau konkretus pareigūnas nurodytas nebuvo.

Liudytojas P. S. patvirtino, kad matė, kaip sūnų su uždėtais antrankiais mušė tik T. M., tai suprato, nes matė jį mosikuojant rankomis, suvokė iš jo gestų.

Nors liudytoja D. S. tvirtina nemačiusi kaip mušė T. M. nukentėjusįjį P. S., tačiau jos parodymai nepaneigia, kad P. S. sumušė T. M.. Kolegija daro išvada, kad liudytoja galėjo tuo momento nematyti, kadangi ji tuo pačiu dirbo ir darbą, bei užtraukinėjo žaliuzes.

Kolegija daro išvadą, kad esminė aplinkybė, kad nukentėjusysis P. S. buvo sumuštas policijoje, yra nepaneigta ir įrodyta bylos medžiaga. Liudytojai patvirtino, kad iki pristatymo į policiją, nukentėjusysis P. S. buvo sveikas. Neginčijamai yra nustatyta, kad pristatytas P. S. nepakluso policijos reikalavimams ir buvo prieš jį panaudotos spec. priemonės – antrankiai. Taip pat nukentėjusiojo P. S., liudytojo A. V., liudytojo P. S. parodymais nustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo naudotas ir tuomet, kai jam buvo uždėti antrankiai ir pasodintas ant kėdės, kai pasipriešinimas buvo numalšintas, ir tą smurtą naudojo nuteistasis T. M.. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuo to momento, kai nukentėjusiajam P. S. buvo uždėti antrankiai ir jo pasipriešinimas policijos pareigūnams buvo numalšintas, bei pasodintas ant kėdės, jau sėdinčiojo atžvilgiu panaudotas smurtas peraugo į įgaliojimų viršijimą.

Apeliacinės instancijos teismas nelaiko esminiu prieštaravimu nukentėjusiojo P. S. teiginio, kad T. M. jam į galvos sritį sudavė keliu, o liudytojas A. V. teigia, kad T. M. spyrė koja. Vertinant tai, kad nukentėjusysis taip pat teigia, kad jam taip pat buvo spirta ir koja, tai darytina išvada, kad nukentėjusysis gali klysti, kad T. M. sudavė į galvą keliu, o ne koja. Tačiau šis prieštaravimas esminės aplinkybės, kad T. M. naudojo fizinį smurtą prieš sėdintį ant kėdės nukentėjusįjį surakintą antrankiais, nepaneigia.

Gynyba pateikė A.Garmaus konsultacinę išvadą ( t.2. b.l. 168), kurioje sukritikuota teismo medicinos specialisto išvada dėl nukentėjusiajam P. S. nustatyto nesunkaus kūno sužalojimo padarymo (t.1, b.l.67-68). A.Garmaus konsultacinėje išvadoje teigiama, kad nepagrįstai P. S. nustatytas nesunkus kūno sužalojimas. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja šia A.Garmaus išvada, kadangi nėra duomenų apie A.Garmaus įtraukimą į ekspertų sąrašą, kad A.Garmus būtų įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisingą išvados davimą ir būtų prisiekęs, tai yra atitiktų LR BPK 33 str., BPK 210 str. keliamiems reikalavimams. Be to, T. M. nebuvo inkriminuota pagal sutaptį nesunkus sveikatos sutrikdymas ( BK 138 str.), o tik įgaliojimų viršijimas padarius valstybei didelę žalą, todėl nukentėjusiojo sužalojimo laipsnis kvalifikacijai neturi įtakos, o veiką kvalifikuoja neteisėtas smurto panaudojimas prieš sėdintį ant kėdės su antrankiais nukentėjusįjį P. S..

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma T. M. kaltę patvirtino, įvykdytą nuosprendyje paminėtą nusikaltimą. Todėl apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.