Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-03-25 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-174-891/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-25
Bylos Nr.
AN2-174-891/2019
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-02715-2018-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Arūnas Budrys
Pažeidėjas
D. P.
Advokatai
Evelina Bakienė
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-174-891/2019Teisminio proceso Nr. 4-68-3-02715-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 19.10; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. P. įgaliotos atstovės advokatės Evelinos Bakienės (toliau ir – apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. nutarimo, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 90 € bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. P. nubaustas už tai, kad 2018 m. lapkričio 9 d., 23.30 val., Olandų g., Vilniuje, trukdė dirbti policijos pareigūnams, bendravimo metu pertraukdavo pokalbį, trukdė išsiaiškinti įvykio aplinkybes, į teisėtus policijos pareigūno reikalavimus pasitraukti ir netrukdyti dirbti nereagavo, priešinosi sulaikymo metu, nevykdė teisėto reikalavimo sėstis į tarnybinį automobilį, muistėsi, rėmėsi į tarnybinį automobilį, netraukė kojų, kad policijos pareigūnas galėtų uždaryti tarnybinio automobilio duris. D. P. veiksmai kvalifikuoti kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 506 straipsnio 4 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu D. P. įgaliota atstovė advokatė E. Bakienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. nutarimą (toliau ir – skundžiamas nutarimas) ir administracinio nusižengimo teiseną D. P. atžvilgiu nutraukti nesant jo veiksmuose ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo sudėties.

Žemesnės instancijos teismas

3. Nurodo, kad skundžiamame nutarime nurodyti įrodymai, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą dėl D. P. neteisėtų veiksmų (policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymas ir priešinimasis sulaikant), nėra patikimi, yra prieštaringi ir keliantys abejones, todėl skundžiamas nutarimas nėra teisingas ir negali būti laikomas teisėtu. Pažymi, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

4. Tvirtina, kad iš byloje esančių vaizdo ir garso įrašų nesimato, jog D. P. priešinosi pareigūnams ar nevykdė jų reikalavimų. Anot apeliantės, skundžiamu nutarimu nustatyta, kad nuo policijos pareigūnų atvykimo į autoįvykio vietą iki D. P. sulaikymo praėjo tik 4 minutės, iš kurių apie 2 min. 30 s. matosi byloje esančiame vaizdo įraše, tačiau jame fiksuoti D. P. veiksmai neatitinka skundžiamame nutarime konstatuotų, neva, neteisėtų jo veiksmų. Byloje nėra vaizdo medžiagos, kurioje buvo fiksuota tik pusantros minutės, per kurią D. P. atliko, neva, neteisėtus veiksmus, tačiau vertinant D. P. veiksmus laiko atžvilgiu, D. P. apie minutę laiko nebuvo šalia policijos pareigūnų (baigęs bendrą autoįvykio dalyvių ir pareigūnų pokalbį nuėjo į kitą gatvės pusę, kur stovėjo kitas atvykęs taksi automobilis, kuriuo jis nuvyko iki leistinos apsisukti vietos, apsisuko ir grįžo, kad galėtų tęsti kelionę su M. K. ir R. K.), todėl ir jos metu negalėjo atlikti skundžiamu nutarimu nustatytus neva neteisėtus veiksmus. Taigi, pasak apeliantės, lieka tik apie pusė minutės, per kurią D. P. turėjo galimybę atlikti neva neteisėtus veiksmus. Pažymi, kad nors D. P. ir policijos pareigūno R. O. nurodytos aplinkybės apie D. P. sulaikymą skiriasi, tačiau tiek iš vienos, tiek iš kitos versijos matosi, kad D. P. sulaikymo veiksmai, objektyviai vertinant, turėjo trukti ne mažiau negu pusę laiko, apie kurį nėra fiksuota objektyvių duomenų. Taigi, įvertinus aplinkybes matosi, kad D. P. nereaguoti ir nevykdyti teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų turėjo tik apie 15 sekundžių, tačiau policijos pareigūno nurodyta D. P. veiksmų gausa (jo 3-4 kartus neva buvo paprašyta pasitraukti saugiu atstumu, bet jis vis tiek lindo tarp jų, kišosi, stojosi veidu prieš veidą, aiškino teisiniais terminais, po to dar keletą sykių jam buvo paaiškinta pasitraukti į šoną) logiškai nėra įmanoma, turint omenyje, jog visa tai truko apie 15 sekundžių.

5. Taip pat teigia, kad iš bylos duomenų akivaizdu, kad vienas pareigūnas klaidingai surašė tarnybinį pranešimą, kuriame aprašė kito asmens (R. K.) veiksmus, o kitas pareigūnas tik perrašė klaidingas įvykio aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas įvertino, kad minėti tarnybiniai pranešimai yra patikimi įrodymai, tačiau iš bylos medžiagos matosi, jog juose yra fakto klaidų, abiejose tarnybiniuose pranešimuose aprašomos įvykio aplinkybės tik vieno iš pareigūnų suvokimu. Taigi policijos pareigūnų R. O. ir A. B.-S. 2018-11-10 tarnybiniai pranešimai nėra patikimi, teisingi ir objektyvūs įrodymai konstatuojant D. P. galimai neteisėtus veiksmus.

6. Pažymi, kad liudytoja A. B.-S. teismo posėdyje tik abstrakčiais teiginiais nurodė, kad D. P. neva nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams, o konkrečiai nurodė tik vieną minėtų pareigūnų teisėtą reikalavimą, kurio nevykdė D. P., t. y. nevykdė R. O. reikalavimo važiuoti namo. Anot apeliantės, minėtas pareigūno nurodymas važiuoti namo nėra susijęs su nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų atskleidimu, todėl nėra teisėtas, priešingai, netgi viršijantis pareigūno įgaliojimus. Taip pat pažymi, kad byloje esantys vaizdo ir garso įrašai paneigia pareigūno R. O. liudijimą, kad D. P. neteisėtai elgėsi tarnybinio automobilio viduje. Ši aplinkybė rodo, kad pareigūno R. O. liudijimas nėra patikimas, kaip ir tai, kad tarnybiniame pranešime jis nurodė, jog D. P. kalbėjo teisiniais terminais (šiuo aspektu painioja D. P. su R. K., kuris tikrai turi teisinį išsilavinimą). Teigia, kad liudytojais teismo posėdyje apklausti J. G. ir A. A. patikimai nepaliudijo, kad D. P. priešinosi policijos pareigūnams. Liudytojais teismo posėdyje apklausti M. K. ir R. K. parodė, kad negirdėjo jokių policijos pareigūnų reikalavimų, skirtų D. P. ir nepastebėjo, jog D. P. priešintųsi policijos pareigūnams. Byloje esančiuose vaizdo ir garso įrašuose nesimato, kad D. P. būtų atlikęs pareigūnų nurodytus veiksmus – priešingai, viso įvykio metu jis elgiasi tvarkingai, mandagiai bendravo su pareigūnais, vykdė pareigūnų nurodymus (pvz., prisisegė saugos diržą). Tai, ką pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose ir liudijimais teisme nurodė pasipriešinimu jiems, tebuvo D. P. fiziniu negebėjimu greitai ištraukti įstrigusios kojos tarp automobilio slenksčio ir šaligatvio.

7. Apeliantė taip pat tvirtina, kad yra pagrindo manyti, jog pareigūnas R. O. dėl nežinomų priežasčių panaudojęs kovinius veiksmus prieš D. P., po kurių jam buvo sumušta galva, viršijo tarnybinius įgaliojimus, o siekdamas išvengti atsakomybės, kuri galėtų būti taikoma dėl neadekvačių jo veiksmų, nurodė netikras nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurias abstrakčiai patvirtino ir pareigūnė A. B.-S., kuri yra R. O. porininkė, todėl turi interesą nepasakoti pareigūnui R. O. nepalankių nagrinėjamo įvykio aplinkybių.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas R. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su skunde išdėstytais reikalavimais nesutinka. Skundžiamas nutarimas yra pagrįstas ir teisingas. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisingą bei objektyvų nutarimą įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neigia, kad D. P. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą.

10. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įgaliotos atstovės skundu, atsiliepimu į skundą, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nors D. P. savo kaltę neigia, jo kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje, neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

11. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, išskyrus ANK 556 straipsnyje nurodytus atvejus. Tam, kad būtų šio administracinio nusižengimo sudėtis, kaltininkas turi kėsintis pažeisti nustatytą valdymo tvarką. Be to, tam, kad kiltų administracinė atsakomybė pagal minėtą straipsnį, statutinis valstybės tarnautojas (šiuo atveju policijos pareigūnas) turi vykdyti pareigas ir jo veikla bei veiksmai turi būti teisėti, tai yra turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame teisės akte. Nagrinėjamu atveju, D. P. nubaustas už tai, kad trukdė dirbti policijos pareigūnams, bendravimo metu nekartą įsiterpė į pokalbį, trukdė išsiaiškinti įvykio aplinkybes, nereagavo į teisėtus policijos pareigūno reikalavimus pasitraukti ir netrukdyti dirbti, priešinosi sulaikymo metu, nevykdė teisėto reikalavimo sėstis į tarnybinį automobilį, muistėsi, rėmėsi į tarnybinį automobilį, netraukė kojų, kad policijos pareigūnas galėtų uždaryti tarnybinio automobilio duris.

12. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė D. P. kaltės dėl jam inkriminuoto nusižengimo, konstatuodamas, kad D. P. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų ar priešinosi sulaikomas, rėmėsi tik nepatikimais, prieštaringais ir abejotinais įrodymais, tuo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi D. P. inkriminuoto administracinio nusižengimo požymiai yra įrodyti, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

13. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pirmiausia pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, D. P. neigė padaręs jam inkriminuotą nusižengimą, paaiškindamas, jog jis policijos pareigūnams netrukdė aiškintis eismo įvykio aplinkybių, su jais bendravo mandagiai, pareigūnai jo neprašė pasitraukti, pasišalinti, policijos pareigūnas R. O. jį be jokios priežasties stūmė į tarnybinį automobilį, nereikalavo į jo sėstis, pareigūnui neįkeldamas kojų į tarnybinį automobilį nesipriešino, jis tiesiog prarado pusiausvyrą ir negalėjo įkelti užstrigusių kojų. Tokia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškelta versija pirmosios instancijos teismo buvo motyvuotai atmesta. Nors apeliantė teigia, kad apylinkės teismas, pripažindamas D. P. kaltu dėl ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymo, rėmėsi tik nepatikimais, prieštaringais ir abejotinais įrodymais, kurie nepagrindžia D. P. neteisėtų veiksmų, tačiau su tokia apeliantės pozicija nesutiktina. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. P. padarė ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą, rėmėsi ne tik nuosekliais ir detaliais liudytojų policijos pareigūnų R. O., A. B.-S. parodymais, kuriais jie patvirtinto savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes, tačiau ir liudytojų J. G. ir A. A. parodymais, kuriais jie iš esmės patvirtino policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes, taip pat vaizdo ir garso įrašais, kurie iš esmės taip pat patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes, tai yra duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės šiai bylai teisingai išnagrinėti, ir tik ištyręs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą (sugretinęs byloje esančius parodymus tarpusavyje), padarė išvadas dėl D. P. kaltės. Taigi, apeliacinio teismo vertinimu, apylinkės teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Dėl visų surinktų įrodymų skundžiamame nutarime yra motyvuotai pasisakyta, nurodyta, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami padaryti neabejotinai išvadai dėl D. P. kaltės.

14. Apeliantė, bandydama pagrįsti liudytojų R. O. ir A. B.-S. parodymų nepatikimumą, teigia, kad policijos pareigūnų R. O. ir A. B.-S. tarnybiniai pranešimai yra identiški, kas rodo, kad tik vienas iš pareigūnų surašė tarnybinį pranešimą, o kitas tik perrašė kolegos tarnybinį pranešimą kitu asmeniu, taip pat, kad minėti tarnybiniai pranešimai yra klaidingi, nes juose aprašyti kito asmens (R. K.) veiksmai (juose nurodyta, kad D. P. nepagarbiai kreipėsi į pareigūnus vartodamas frazes: „tu“, „baik šitas nesąmones“, „esu teisininkas, turėsit problemų“, kurias, kaip matosi ir girdisi iš vaizdo ir garso įrašo, vartojo R. K.), taip pat teigia, kad liudytoja A. B.-S. teismo posėdyje tik abstrakčiais teiginiais nurodė, jog D. P., neva, nepakluso teisėtiems pareigūnų reikalavimams ir konkrečiai nurodė tik vieną jų teisėtą reikalavimą, kurio nevykdė D. P., tai yra nevykdė R. O. reikalavimo važiuoti namo, kuris, anot apeliantės, nėra teisėtas, o liudytojas R. O. parodė, kad D. P. neteisėti veiksmai buvo atliekami ir lauke, ir tarnybinio automobilio viduje, ką, anot apeliantės, paneigia byloje esantys vaizdo ir garso įrašai, be to, kaip ir tarnybiniame pranešime, R. O. nurodė, kad D. P. kalbėjo teisiniais terminais, kas, pasak apeliantės, rodo, kad pareigūnas R. O. painioja D. P. su R. K., kuris tikrai turi teisinį išsilavinimą. Šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tiek liudytojas R. O., tiek liudytoja A. B.-S. teismo posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog jiems aiškinantis eismo įvykio aplinkybes būtent D. P., o ne kitas asmuo, jiems trukdė jas aiškintis ir dirbti lįsdamas, kišdamasis į pokalbį, į reikalavimus pasitraukti ir netrukdyti nereagavo, toliau kišosi, o sulaikomas priešinosi, nevykdė teisėto reikalavimo sėstis į tarnybinį automobilį, muistėsi, rankomis laikėsi už tarnybinio automobilio, nekėlė kojų. Tai, kad policijos pareigūnas R. O. nurodė, jog D. P. jiems teisiniais terminais aiškino, kad jie kažką ne taip daro, jokiu būdu nepatvirtina, kad jis sumaišė D. P. su R. K., kadangi tokius terminus galėjo vartoti ir D. P.. Kita vertus, ta aplinkybė, kad D. P. kalbėjo teisiniais terminais, jam nėra inkriminuojama, todėl nustatinėti, ar D. P. iš tikrųjų bendraudamas su policijos pareigūnais vartojo teisinius terminus, nagrinėjamu atveju nereikia. Policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų identiškumas šiuo atveju nereiškia, kad juose nurodytos klaidingos įvykio aplinkybės, kadangi juose nurodytas aplinkybes policijos pareigūnai R. O. ir A. B.-S. iš esmės patvirtino ir teismo posėdžio metu. Taip pat pažymėtina, kad liudytoja A. B.-S. apklausiama teismo posėdžio metu pakankamai detaliai ir konkrečiai nurodė ne vieną policijos pareigūno reikalavimą, kurio nevykdė D. P. (neklausė nurodymų pasitraukti ir netrukdyti, lipti į tarnybinį automobilį ir kt.), todėl teigti, kad ji tik abstrakčiai papasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes negalima. Be to, kaip matyti iš liudytojos A. B.-S. parodymų, reikalavimas (liepimas) važiuoti namo nebuvo atskiras reikalavimas, o išvestinis iš pareigūno R. O. reikalavimų netrukdyti aiškintis įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytojų R. O. ir A. B.-S. parodymai yra nuoseklūs, esminėse detalėse nesikeitė viso proceso metu, iš esmės analogiškas aplinkybes jie nurodė savo tarnybiniuose pranešimuose, byloje duomenų, kad šie liudytojai turėtų suinteresuotumą apkalbėti D. P. ir duoti jam nepalankius parodymus, nėra, todėl pagrindo abejoti jų parodymų objektyvumu ir patikimumu teismas nenustatė. Be to, minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – liudytojų J. G. ir A. A. parodymai bei vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti duomenys.

15. Nors apeliantė bando sumenkinti liudytojų J. G. ir A. A. parodymus teigdama, kad jie turėtų būti vertinami kritiškai, nes liudytoja J. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad daugumos įvykio detalių neatsimena, kad D. P. ir R. K. atrodė panašūs, dėl ko, anot apeliantės, ji galėjo maišyti šiuos asmenis, o liudytojas A. A. nurodė, kad vienintelis pareigūnų reikalavimas D. P. buvo stovėti ant šaligatvio, o ne važiuojamojoje dalyje, tačiau apie tokio reikalavimo nevykdymą byloje nėra duomenų, tačiau tokie apeliantės teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Liudytoja J. G., nors ir teigė tam tikrų detalių neatsimenanti, tačiau aiškiai nurodė, kad būtent D. P. kišosi į pokalbius ir neklausė pareigūnų nurodymų nesikišti, taip pat, jog būtent jis priešinosi sodinamas į tarnybinį automobilį, o liudytojas A. A., priešingai nei teigia apeliantė, nurodė ne vienintelį policijos pareigūnų reikalavimą D. P. (reikalavo stovėti atokiau ir nesikišti į pokalbį, tačiau D. P. į tai nereagavo, taip pat nepakluso pareigūno reikalavimui sėstis į tarnybinį automobilį, įkelti kojas). Be to, reikalavimas stovėti ant šaligatvio, nors tiesiogiai ir nėra nurodytas D. P. suformuluotame kaltinime, tačiau šiuo atveju jis atitinka bendrą reikalavimą pasitraukti ir netrukdyti dirbti, kuris ir buvo inkriminuotas D. P.. Kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, liudytojų J. G. ir A. A. parodymai sutampa su liudytojų policijos pareigūnų R. O. ir A. B.-S. parodymais tais aspektais, kad D. P. trukdė policijos pareigūnams aiškintis eismo įvykio aplinkybes ir į jų reikalavimus netrukdyti nereagavo, taip pat, kad D. P. priešinosi policijos pareigūnui sulaikomas, nevykdė pareigūno reikalavimo sėstis į tarnybinį automobilį, kol nebuvo panaudota fizinė jėga, kas leidžia spręsti apie šių liudytojų duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą. Be to, pažymėtina, kad nei liudytoja J. G., nei A. A. niekaip nėra suinteresuoti duoti D. P. nepalankius parodymus, kadangi D. P. prieš juos jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

16. Apeliantė taip pat tvirtina, kad byloje esančiuose vaizdo ir garso įrašuose nesimato, kad D. P. būtų atlikęs pareigūnų nurodytus veiksmus – priešingai, viso įvykio metu jis elgėsi tvarkingai, mandagiai bendravo su pareigūnais, vykdė pareigūnų nurodymus (pvz. prisisegė saugos diržą). Nors tarnybiniame automobilyje įrengtomis vaizdo įrašymo priemonėmis užfiksuotuose vaizdo ir garso įrašuose, atsispindi tik dalis įvykio aplinkybių (maždaug pusė laiko iš 4 minučių, kurios, kaip matyti iš vaizdo įrašų, praėjo nuo policijos pareigūnų atvykimo iki D. P. sulaikymo ir pasodinimo į tarnybinį automobilį), tačiau su aukščiau minėtais apeliantės teiginiais sutikti negalima. Kaip matyti iš vaizdo įrašuose užfiksuotų duomenų, ką pažymėjo ir apylinkės teismas, vos tik policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą D. P. buvo itin aktyvus, iš karto priėjo prie pareigūnų ir juos užkalbino, vėliau iš esmės visą laiką kalbino vyriausiąją patrulę A. B.-S.. Nors, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, šios įraše užfiksuotos aplinkybės dar negali būti laikomos trukdymu pareigūnams atlikti savo pareigas, tačiau vaizdo įrašuose užfiksuota informacija leidžia spręsti apie liudytojų R. O., A. B.-S., J. G. ir A. A. parodymų teisingumą ir patikimumą, tai yra, jog būtent D. P. buvo itin aktyvus ir nuo pat pirmų minučių ėmėsi bendravimo su policijos pareigūnais iniciatyvos, kas galiausiai peraugo į trukdymą pareigūnams vykdyti savo pareigas ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Be to, kitas vaizdo ir garso įrašas, kuriame užfiksuotas D. P. sulaikymas ir sodinimas į tarnybinį automobilį, tiesiogiai patvirtina, kad D. P. iš tikrųjų nesielgė tvarkingai ir nevykdė policijos pareigūno reikalavimo sėstis į tarnybinį automobilį, muistėsi, nekėlė kojų į mašiną, net ir pareigūnui R. O. pareikalavus kelis kartus. O ta aplinkybė, kad D. P. jau įsodintas į tarnybinį automobilį prisisegė saugos diržą, jokių būdu nepatvirtina, kad iki tol jis elgėsi tvarkingai ir vykdė visus policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus.

17. Apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nėra aišku, kodėl policijos pareigūnas R. O. panaudojo kovinius veiksmus prieš D. P., po kurių D. P. buvo sumušta galva, kas leidžia manyti, kad panaudojęs kovinius veiksmus pareigūnas viršijo tarnybinius įgaliojimus, o siekdamas išvengti atsakomybės, kuri galėtų būti taikoma dėl jo neadekvačių veiksmų, nurodė netikras nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurias abstrakčiai patvirtino ir pareigūnė A. B.-S., kuri yra R. O. porininkė, todėl turi interesą nepasakoti pareigūnui R. O. nepalankių nagrinėjamo įvykio aplinkybių, yra visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad Lietuvos policijos veiklos teisinius pagrindus, policijos veiklos principus, policijos uždavinius, funkcijas ir kt. reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos įstatymas (toliau ir – Policijos įstatymas). Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad vienas iš policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas. O minėto įstatymo 21 straipsnyje, reglamentuojančiame pareigūno įgaliojimus, nustatyta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, <...>. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 2 punkto matyti, kad fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga ir fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi). Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, šiuo atveju policijos pareigūnai įvykio vietoje įgyvendino policijai priskirtą uždavinį atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus, nes į įvykio vietą atvyko pagal iškvietimą dėl kilusio eismo įvykio, t. y. administracinio nusižengimo, susijusio su transportu ir kelių ūkiu, kurio metu buvo galimai padaryta nusikalstama veika žmogaus sveikatai. Tokiu būdu, kaip tai numato Policijos įstatymo 21 straipsnis, tiek policijos pareigūnas R. O., tiek ir pareigūnė A. B.-S., tirdami administracinį nusižengimą ar ir galimai padarytą nusikalstamą veiką, turėjo teisę duoti sau nepavaldiems asmenims – šiuo atveju D. P., kuris buvo eismo įvykio dalyvis ir kuris, kaip nustatyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, įsiterpdamas į pokalbį, kišdamasis trukdė policijos pareigūnams dirbti ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes, teisėtus nurodymus ar reikalavimus. Nagrinėjamu atveju liudytojų parodymais ir kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis taip pat nustatyta, kad D. P. nereagavo į vyriausiojo patrulio R. O. reikalavimus pasitraukti ir netrukdyti, lipti į tarnybinį automobilį, tai yra vengė vykdyti pareigūno reikalavimus ir nurodymus, todėl, siekdamas priversti D. P. paklusti, policijos pareigūnas R. O. turėjo teisę panaudoti prieš jį prievartą, kas šiuo atveju ir buvo padaryta (įsodindamas D. P. į policijos tarnybinį automobilį pareigūnas R. O. panaudojo kovinių imtynių veiksmus). Pažymėtina, kad prievartos veiksmai prieš D. P. buvo panaudoti tik tada, kai jis buvo sulaikomas ir sodinamas į policijos pareigūnų tarnybinį automobilį po to, kai jis nepakluso teisėtam pareigūno reikalavimui sėstis į tarnybinį automobilį, tai yra po to, kai D. P. padarė ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. O tai, kad D. P. šį nusižengimą padarė, patvirtina byloje surinktų duomenų visuma. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, prievartos panaudojimo pagrindas šiuo atveju yra aiškus ir pagrįstas. Duomenų, kad policijos pareigūnas R. O., naudodamas prieš D. P. prievartą būtų viršijęs savo tarnybinius įgaliojimus, byloje nėra. To nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad po prievartos panaudojimo D. P. galimai buvo padaryti sužalojimai (sužeista ausis). Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos, surašant administracinio nusižengimo protokolą, D. P. policijos pareigūnams pastabų neturėjo, taip pat po sulaikymo jis greitosios medicinos pagalbos iškviesti neprašė, kas rodo, kad jo sveikata nebuvo sutrikdyta.

18. Nors apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl skirtos nuobaudos dydžio, apygardos teismas pabrėžia, jog apylinkės teismas įvertino visas bylai svarbias aplinkybes bei apeliantą charakterizuojančius duomenis bei jam paskyrė sankcijoje numatytą minimalų baudos dydį. Turint omenyje, kad byloje neįžvelgiama išimtinių pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, tokia nuobauda yra laikytina proporcinga ir teisinga.

19. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 8 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens D. P. įgaliotos atstovės advokatės Evelinos Bakienės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Arūnas Budrys