- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-08
- Bylos Nr.
- 2A-180/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Donatas Šernas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- D. B., A. B., Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, P. B.
- Ieškovas
- Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros, Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, Nordea Bank Finland PLC, Klaipėdos miesto 7-asis notarų biuras, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija
- Advokatai
- Arūnas Ivancius, Algirdas Gervaitis
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-370-360/2009 pagal ieškovo Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, D. B. , P. B. , A. B. , tretieji asmenys valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, Nordea Bank Finland PLC, Klaipėdos miesto 7-asis notarų biuras, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities valdytojo 1996 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 1226 „Dėl žemės sklypų pirkimo prie privačių valdų Klaipėdos mieste“, kuriuo D. B. leidžiama pirkti faktiškai naudojamą 0,2499 ha ploto privačios namų valdos sklypą (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančia 2006-01-24 Klaipėdos miesto septintajame notarų biure sudarytą dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. MV7-500, kuria P. B. ir D. B. dovanoja A. B. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją, pripažinti negaliojančia 1996-11-13 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P21/96-0520, taikyti restituciją ir grąžinti žemės sklypą valstybei, pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000-10-25 patvirtintą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, įpareigoti A. B. nugriauti nuosavybės teise priklausantį 172 kv. m užstatyto ploto ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad neteisėtais Klaipėdos apskrities valdytojo ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimais parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), minėtas žemės sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto rezervines teritorijas ir jis parduotas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 nuostatas, nes tai nebuvo derinta su Klaipėdos valstybine jūrų uosto direkcija. Bet to, Klaipėdos apskrities valdytojas 1996 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1226 „Dėl žemės sklypo pirkimo prie privačių valdų Klaipėdos mieste“ D. B. leisdamas pirkti faktiškai naudojamą 0,2499 ha ploto privačios namų valdos sklypą, nesant papildomo apskrities valdytojo sprendimo dėl sklypo ploto išplėtimo nuo 0,20 ha iki faktiškai naudojamo dydžio – 0,2499 ha, pažeidė Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 4 p. ir Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatas. Klaipėdos apskrities valdytojui 1996 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1226 D. B. leidus pirkti faktiškai naudojamą 0,2499 ha ploto namų valdos žemės sklypą ir Klaipėdos miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos viršininkui su D. B. sudarius 1996 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P21/96-0520, buvo nepagrįstai pritaikyta Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka ir tokiu būdu (duomenys neskelbtini), esančiam žemės sklypui neleistinai nustatytas namų valdos teisinis statusas. Pagal šias nuostatas (duomenys neskelbtini), esančių konstrukcijų savininkui galėjo būti formuojamas tik tokio dydžio žemės sklypas, kokio reikia statiniams pagal jo pardavimo metu buvusią tiesioginę paskirtį eksploatuoti, t. y. ne namų valdai, bet 20 proc. išlikusių pastato konstrukcijų eksploatuoti. Pastato konstrukcijas neleistinai įvertinus kaip namų valdą, perkant sklypą atsiskaityti su valstybe D. B. buvo nepagrįstai leista pagal specialaus Lietuvos Respublikos 1995 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. 1-916 „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ nuostatą: „Asmeninėse investicinėse sąskaitose deponuotomis valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis gali būti atsiskaitoma perkant namų valdų žemės sklypus, naudojamus iki šio įstatymo įsigaliojimo“. Įstatymas įsigaliojo 1995 m. birželio 14 d. (duomenys neskelbtini), esantis žemės sklypas namų valdai keliamų reikalavimų neatitiko, nes jame nebuvo ne tik visų namų valdai būtinų statinių, bet ir gyvenamojo namo. Privatizuotų 20 proc. pastato konstrukcijų neturėjo vieningo teisinio santykių objekto – namų valdos požymių. Šis sklypas iki 1995 m. birželio 14 d. namų valdai naudojamas nebuvo, nes Klaipėdos miesto valdyba iš (duomenys neskelbtini), buvusio gyvenamojo namo 1991–1992 metais gyventojus iškeldino, o P. B. 20 proc. privatizuoto pastato konstrukcijų perėmė tik 1995 m. birželio 21 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje pagal Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pateiktą informaciją nustatyta, kad 2000 metais žemės sklype (duomenys neskelbtini), pastatytas 269,57 kv. m ūkinis pastatas kaip antros grupės nesudėtingas statinys, pagal Klaipėdos m. savivaldybėje suderintą projektą, statytoja – D. B. , statinys pripažintas tinkamu naudoti 2000 m. spalio 25 d., pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20 patvirtinto reglamento STR 1.07.01:1997 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ A priede nustatytų privalomų reikalavimų 5 p. nustatyta, kad „statant statinius teritorijose, kurioms nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, reikalinga laikytis joms nustatytų reikalavimų, o nukrypimus suderinti su specialiųjų reikalavimų valstybinės priežiūros institucijomis“, šiuo atveju buvo reikalingas derinimas su VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kuris neatliktas. Šio reglamento 7 p. nurodyta, kad „Statinių statyba turi neprieštarauti nustatytam teritorijų naudojimo ir tvarkymo režimui“, taigi šio statinio statyba negalėjo būti atliekama be detaliojo plano, tuo pažeista 1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. 1-1120 17 straipsnio nuostata, nustatanti, kad žemės sklypų savininkai, valdytojai, naudotojai ar savivaldybės detaliuosius planus privalo rengti tada, kai sklype numatoma statyba, rekonstrukcija ar griovimas. Taip pat nurodė, kad 2006 m. sausio 24 d. Klaipėdos m. 7-ajame notarų biure buvo sudaryta dovanojimo sutartis, notarinio registro Nr. MV7-500, kuria P. B. , ir D. B. , dovanojo A. B. žemės sklypą ir ūkinį pastatą. Atsakovai elgėsi nesąžiningai ir jų negalima laikyti sąžiningais įgijėjais, nes sandoriai dėl šio žemės sklypo sudaryti tarp giminių, taigi akivaizdu, kad sandorio šalys žinojo apie šiam žemės sklypui taikomus apribojimus, žinojo, kad sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto plėtros teritoriją ir kad negalima jo gyvenamoji paskirtis. Išdėstytos faktinės aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad sudarant sutartis šalys nebuvo sąžiningos, nes jos žinojo apie kitų asmenų interesus ir galimas teisių įgijimo kliūtis.
Ieškovas atsisakė reikalavimų pripažinti negaliojančia 1996 m. birželio 17 d. potvarkio Nr. 395 dalį, kuria patvirtinta parduodamo Lakštučių g. 4 Klaipėdoje, žemės sklypo naudojimo paskirtis – ūkinei komercinei veiklai, ir panaikinti hipotekos ir įkeitimo sandorius, kuriais buvo įkeista valstybinės žemės nuomos teisė ir ūkinis pastatas, pažymėjimų Nr. 03120070016863, Nr. 03120070016861. Prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, bylos dalį dėl reikalavimų pripažinti negaliojančia 1996 m. birželio 17 d. potvarkio Nr. 395 dalį, kuria patvirtinta parduodamo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimo paskirtis – ūkinei komercinei veiklai, ir panaikinti hipotekos ir įkeitimo sandorius, kuriais buvo įkeista valstybinės žemės nuomos teisė ir ūkinis pastatas, pažymėjimų Nr. 03120070016863, Nr. 03120070016861, nutraukė, priteisė A. B. iš Lietuvos Respublikos už advokato teisinę pagalbą 2 360 Lt. Teismas, remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad atsakovas P. B. 1995 m. gegužės 20 d. aukcione įgijo 20 procentų pastato konstrukcijų, esančių (duomenys neskelbtini). 1995 m. lapkričio 9 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filiale (duomenys neskelbtini), esančių 20 procentų pastato konstrukcijų nuosavybės teise buvo įregistruotos P. B. vardu. 1996 m. kovo 8 d. Klaipėdos m. 2-ajame notarų biure buvo užregistruota dovanojimo sutartis, kuria P. B. padovanojo šias konstrukcijas D. B. . 1996 m. lapkričio 12 d. Klaipėdos apskrities valdytojui įsakymu Nr. 1226 D. B. leidus pirkti faktiškai naudojamą 0,2499 ha ploto namų valdos žemės sklypą, 1996 m. lapkričio 13 d. buvo sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. D. B. su valstybe atsiskaitė vienkartinėmis išmokomis pagal valstybės institucijos įkainojimo aktą. 2000 m. spalio 25 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija aktu pripažino statinį, esantį (duomenys neskelbtini), tinkamu naudoti. 2006 m. sausio 24 d. Klaipėdos m. 7-ajame notarų biure buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią P. B. ir D. B. padovanojo sūnui A. B. šio ginčo žemės sklypą. Teismas nurodė, kad atsakovai prašo taikyti senatį, o ieškovas prašo atnaujinti senaties terminą. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju prašoma pripažinti negaliojančiais 1996 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 1226, 1996 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P21/96-0520 bei po šios sutarties sudarytas kitas sutartis. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 1996 m. ir jis, vadovaujantis tuo metu galiojusio 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalimi, buvo treji metai. Pasibaigus ieškinio senaties terminui dėl pagrindinės sutarties nuginčijimo, teisė į papildomus reikalavimus taip pat baigiasi. Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004 m., kai buvo gauta medžiaga dėl valstybinės žemės sklypų, patenkančių į uosto rezervinę teritoriją, disponavimo pagal atskirus nekilnojamojo turto objektus. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais yra praleistas (CK 1.126 str. 2 d., 1.127 str. 1 d. ). Teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nelaikytinos pakankamu pagrindu ieškinio senatį atnaujinti. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas, kaip turintis didelį teisinį potencialą bei galimybes ginti viešąjį interesą valstybinė institucija, kreipėsi į teismą po nepagrįstai ilgo laiko tarpo, t. y. 2008 m. rugsėjo 11 d., iš esmės ginčijami sandoriai sudaryti bei valstybės institucijų aktai priimti jau 1995–1996 metais, byloje nenustatyta, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai, papildomai sukūrė ir valdo nekilnojamą turtą, restitucijos atveju galėtų valstybei kilti įsipareigojimai, bei atsižvelgiant ir į civilinių teisinių santykių stabilumo institutą būtų teisinga viešųjų interesų užtikrinimą apsaugoti nepažeidžiant ir atsakovų bei trečiųjų asmenų teisių, todėl remiantis CK 131 straipsnio 1 dalimi ieškinio senaties terminui pasibaigus ieškinys atmestinas. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovo nurodomi įstatymo pažeidimai priimant byloje minimus administracinius aktus ir sudarant sandorius nelaikytini šiurkščiais, šiuo metu galiojantys sandoriai sudaryti derinant bei dalyvaujant valstybės institucijų pareigūnams, atsakovų nesąžiningumas sudarant sandorius nenustatytas. Be to, šioje byloje ieškovo nurodomas vienas iš įstatymo pažeidimų – 1994 m. gegužės 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 376 normų nesilaikymas yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu pripažintas negaliojančiu. Ieškovo reikalavimų pripažinti negaliojančia 1996 m. birželio 17 d. potvarkio Nr. 395 dalį, kuria patvirtinta parduodamo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimo paskirtis – ūkinei komercinei veiklai, ir panaikinti hipotekos ir įkeitimo sandorius, kuriais buvo įkeista valstybinės žemės nuomos teisė ir ūkinis pastatas, pažymėjimų Nr. 03120070016863, Nr. 03120070016861, atsisakymą teismas priėmė ir šią bylos dalį nutraukė (CPK 293 str. 4 p.).
Šalies argumentai
Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio senaties terminą atnaujinti ir ieškinį tenkinti. Skundą grindžia ieškinyje nurodytais bei šiais argumentais:
1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovo nurodomi įstatymo pažeidimai priimant administracinius aktus ir sudarant sandorius nelaikytini šiurkščiais. Klaipėdos apskrities valdytojo ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sprendimais parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), minėtas žemės sklypas patenka į Valstybinio jūrų uosto rezervines teritorijas ir jis parduotas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimo Nr. 376 nuostatas, nes tai nebuvo derinta su Klaipėdos valstybine jūrų uosto direkcija.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu Vyriausybės 1994 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 376 pripažintas negaliojančiu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nesuteikta teisė, pagal kompetenciją, pripažinti Vyriausybės nutarimus negaliojančiais. Pagal įstatymais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str., Konstitucinio teismo įstatymo 1 str.) nustatytą kompetenciją tai gali tik Vyriausybė, nustatydama nuo kada jos priimti nutarimai netenka galios arba Konstitucinis teismas gali nuspręsti, ar Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai, ar įstatymams.
3. Nepagrįsti teismo argumentai dėl ieškinio senaties skaičiavimo. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2004 m. kovo 19 d. gauta medžiaga dėl valstybinės žemės sklypų patenkančių į uosto rezervinę teritoriją disponavimo pagal atskirus nekilnojamojo turto objektus, tarp kurių buvo ir nagrinėtinas (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2004 m. birželio 14 d. papildomai atsiuntė ir valstybinio audito ataskaitą su priedais. Papildoma medžiaga, reikalinga ieškiniui pareikšti teisme Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje pradėta rinkti 2008 m. liepos 31 d. Reikalinga medžiaga ieškiniui pateikti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos gauta 2008 m. rugpjūčio 21 d. raštu. Atsižvelgiant į tai, kad prokuroras praleido kreipimosi į teismą terminus, 2008 m. rugsėjo 22 d. buvo pateiktas prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, šiuo atveju sužinojimo data dėl neteisėtai sudarytų sandorių laikytina 2004 m. birželio 14 d., taigi senaties terminas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nepraleistas. Šiuo atveju yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, be to, dėl šios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.). Pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas šiuo konkrečiu atveju yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio šiuo atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises, o, atsižvelgiant į žemės sklypo reikalingumą uostui plėsti – ir visos visuomenės interesus (CK 1.5 str., 1.131 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovai Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje iš Valstybės kontrolės dar 2004 m. kovo 19 d. buvo gauta medžiaga dėl žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto juose disponavimo. Be to, 2004 m. birželio 14 d. Valstybės kontrolė prie jau pateiktos medžiagos papildomai atsiuntė ir valstybinio audito ataskaitą. Taigi ieškovas, 2004 metais du kartus gavęs informaciją apie ginčijamus administracinius aktus, manydamas, kad yra pagrindas reikšti ieškinį teisme dėl administracinių aktų panaikinimo, galėjo ir privalėjo tai padaryti per protingą terminą. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad medžiaga ieškiniui pareikšti prokuratūroje pradėta rinkti tik 2008 m. liepos 31 d., nesuteikia pagrindo teigti, kad sužinojimo apie pažeistą teisę momentas ir kartu ieškinio senaties termino eigos pradžia – 2008 m. liepos 31 d. Ieškovas prašo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, dovanojimo sandorius, sudarytus nuo 1996 m. iki 2006 m., kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau nenurodo konkrečių įstatymų imperatyvių normų, kurioms ginčijami sandoriai prieštarautą, nenurodo kuo pasireiškia viešo intereso buvimas, nenurodo nei vieno argumento, pagrindžiančio, kad ginčijamų sandorių pripažinimu negaliojančiais siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką.
Atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą naikinti individualius administracinius teisės aktus, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės kontrolės medžiaga Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje buvo gauta 2004 m. kovo 19 d., o Valstybinio audito ataskaitą Nr. 2030-3-3 ,,Rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti naudojimo vertinimas“ su priedais buvo gauta 2004 m. birželio 14 d., Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ne dėl svarbių priežasčių. Ieškovas remiasi tuo, kad priimant administracinius aktus buvo pažeistas 1994 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 376 2.2 punktas, tačiau šis Vyriausybės nutarimas niekada nebuvo viešai paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka ir negali būti taikomas šioje byloje.
Atsakovai D. B. , P. B. , A. B. atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, dėl kurių Klaipėdos apygardos teismas turėjo atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Įstatymuose nenustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą po nepagrįstai ilgo laiko tarpo, t. y. 2008 m. rugsėjo 11 d., o ginčijami sandoriai sudaryti bei valstybės institucijų aktai priimti 1995-1996 m. Ieškinio senaties termino eigos metu neegzistavo aplinkybių, kurios kliudė ieškovui ar VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai laiku ir tinkamai ginti tariamai pažeistas valstybės nuosavybės teises ir kurios nepriklausė nuo jų valios. Ieškovo pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas pažeidžia atsakovų ir trečiųjų asmenų teises, neužtikrina civilinių santykių teisėtumo, stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo. Jeigu VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai yra būtina uosto reikmėms perimti žemės sklypą, esatį (duomenys neskelbtini), tai valstybė turi galimybę šį sklypą paimti visuomenės poreikiams, atlyginant jo savininkui pinigais rinkos kaina.
Tretieji asmenys VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o taip pat visais atvejais patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Apeliantas apeliaciniame skunde be kitų argumentų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią bei nepagrįstai netenkino apelianto prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti pažeistas savo teises ar teisėtus interesus pareikšdamas ieškinį (1964 m. CK 83 str. 1 d.; 2000 m. CK 1.124 str.). Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (1964 m. CK 86 str.; 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.).
Nagrinėjamos bylos ypatybė yra ta, kad ieškinį pareiškė prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d.; Prokuratūros įstatymo 19 str.). Asmuo, reiškiantis ieškinį viešajam interesui apginti (CPK 49 str. 1 d.), yra šalis procesine prasme (CPK 41 str. 2 d.), bet nėra ginčo materialiojo teisinio santykio šalis. Materialiojo teisinio intereso neturinčio ieškovo institutas teisės doktrinoje vadinamas teisine fikcija. Tokio viešajam interesui atstovaujančio asmens procesinio teisinio statuso esmė ta, kad jis turi tiek teisių, kiek ir materialųjį interesą turintis ieškovas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, pažymėjo, kad prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialiajam teisiniam interesui ginti pareikštas ieškinys. Tas faktas, kad prokuroras neturi materialiojo teisinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių negu kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas. Įstatymuose nenustatyta bendrųjų ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo taisyklių išimčių tais atvejais, kai ieškinį pareiškia asmuo viešajam interesui ginti. Dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios spendžiama pagal tai, kada apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, nepaisant to, kas kreipėsi į teismą teisminės gynybos: pats asmuo, kurio teisė pažeista, jo atstovas pagal pavedimą, įstatyminis atstovas (CPK 51, 54, 59 str.), arba įstatymų nustatytais atvejais – asmenys viešajam interesui ginti (CPK 49, 50 str.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad šiuo atveju prašoma pripažinti negaliojančiais 1996 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 1226, 1996 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P21/96-0520 bei po šios sutarties sudarytas kitas sutartis, padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 1996 m. Tačiau teismas visiškai neargumentavo, kodėl šią datą laiko ieškinio senaties termino eigos pradžia.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyti, praleistas ieškinio senaties terminas ar ne, galima tik išsiaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas prašyme dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2004 m. kovo 19 d. buvo gauta medžiaga dėl valstybinės žemės sklypų patenkančių uosto rezervinę teritoriją disponavimo pagal atskirus nekilnojamojo turto objektus, tarp kurių buvo ir nagrinėtinas (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, prie minėtos medžiagos, 2004 m. birželio 14 d. papildomai atsiuntė ir valstybinio audito ataskaitą Nr. 2030-3-3 ,,Rezervinių teritorijų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti naudojimo vertinimus“ su priedais. Ieškovas taip pat nurodė, kad papildoma medžiaga Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje pradėta rinkti 2008 m. liepos 31 d. kreipiantis į įvairias institucijas, ir reikalinga medžiaga ieškiniui pateikti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos gauta 2008 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. R1-643-(1.6). Tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė jokių motyvų dėl kurių atmetė ieškovo argumentus, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2004 m., nors su šia ieškinio senaties termino pradžia sutiko ir atsakovai Klaipėdos miesto savivaldybės administracija bei Klaipėdos apskrities viršininko administracija.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, svarbus momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą, tačiau visiškai nepasisakė dėl ieškovo argumentų, jog reikalinga medžiaga ieškiniui pateikti buvo gauta tik 2008 m., bei neanalizavo šių dokumentų svarbos pateikiant ieškinį ir šios datos laikymo ieškinio senaties termino pradžia.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą atmetė ir ieškovo prašymą dėl ieškinio senaties atnaujinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors ieškinio senaties institutas, kurio paskirtis – saugoti civilinių teisinių santykių stabilumą, nustatytu ieškinio senaties terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, vis dėlto šio instituto normose įtvirtinta teismo teisė atnaujinti nurodytą terminą, kai teismo pripažįstama, kad šis praleistas dėl svarbios priežasties, kurią nustačius pažeista teisė turi būti ginama (1964 m. CK 90 str. 2 d.; 2000 m. CK 1.131 str. 2 d.). Dėl senaties termino praleidimo priežasčių svarbos teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio instituto esmę ir paskirtį, vertindamas kiekvienos konkrečios bylos reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Jeigu teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007, 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pabrėžęs, kad, atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimus neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsirastų teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).
Tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys. Taigi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai prokuroras prašo apginti pažeistą valstybės nuosavybės teisę, kartu ir viešąjį interesą, tačiau ieškinys dėl dalies pastatų pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės reiškia tai, kad reikia nustatyti, kurį iš dviejų viešųjų interesų šiuo konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio senaties instituto svarbą civiliniuose teisiniuose santykiuose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo bei ieškinio senaties termino atnaujinimo šiuo konkrečiu atveju.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareikšimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Taigi teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008), tačiau, kaip reikalauja ieškinio senatį reglamentuojančių normų visetas, tokia situacija galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, taip pat ir ieškovo reikalavimo teisėtumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų.
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo su ieškinio reikalavimais susijusių aplinkybių, t. y. teismas neatskleidė bylos esmės, o apeliacinės instancijos teisme pagal byloje pateiktus įrodymus šių aplinkybių nustatyti negalima, be to, reikalaujant ir analizuojant įrodymus dėl ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų, būtų nesilaikyta instancinės teismų sistemos, tai yra teismo padarytų išvadų kita šalis netektų galimybės apskųsti apeliacine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos panaikintina ir ši bylos dalis perduotina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, paliekant nepakeistą sprendimo dalį, kuria nutraukta bylos dalis dėl reikalavimų pripažinti negaliojančia 1996 m. birželio 17 d. potvarkio Nr. 395 dalį, kuria patvirtinta parduodamo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo naudojimo paskirtis – ūkinei komercinei veiklai, ir panaikinti hipotekos ir įkeitimo sandorius, kuriais buvo įkeista valstybinės žemės nuomos teisė ir ūkinis pastatas, pažymėjimų Nr. 03120070016863, Nr. 03120070016861 (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Perduodant nagrinėti bylą iš naujo, turėtų bylinėjimosi išlaidų klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir šią bylos dalį perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.