- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- 1A-635-654/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-97-1-00150-2014-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Liudvinavičienė, Alenas Piesliakas, Nijolė Žimkienė
- Kaltinamasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- T. R.
- Advokatai
- Galina Kardanovskaja
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinį skundą dėl 2018 m. birželio 22 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios T. R. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. V. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. kovo 5 d., apie 18.50 val., kelyje Nr. 104 Šalčininkai – Dieveniškės, šio kelio 0,100 km, ties gyvenamuoju namu Nr. (duomenys neskelbtini), Šalčininkų m., vairuodamas jam priklausantį automobilį „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) blaivus, važiuodamas Nepriklausomybės gatve nuo Dieveniškių mstl. pusės šviesoforo link, pažeidė Kelių eismo taisyklių (KET), patvirtintų Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, (2013-01-19 KET redakcija), 133, 134 punktuose nurodytus reikalavimus, tai yra, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, atsiradus kliūčiai eismo saugumui, galėdamas tai pastebėti, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiuodamas Nepriklausomybės gatve nuo Dieveniškių mstl. pusės šviesoforo link apie 50 km/h greičiu dešinėje eismo juostoje (žiūrint šviesoforo link), pėsčiajai Y. S. įžengus į važiuojamąją dalį ir praėjus iš kairės kelio pusės į dešinę 5,8 m atstumą, nestabdė savo vairuojamo automobilio „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir apie 5,8 m atstumu nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto prieš daiktų išsibarstymo vietą automobilio priekinės plokštumos dešine puse (apie 1,2 m. atstumo nuo kairiojo gabarito) partrenkė pėsčiąją, nukentėjusiąją Y. S., kuri iki partrenkimo vietos nuo važiuojamosios dalies kairiojo krašto, žiūrint kryptimi link šviesoforo, įveikė apie 5,8 m. atstumą, po ko nukentėjusioji kontaktavo su automobilio bamperiu, užgriuvo ant variklio dangčio bei priekinio stiklo (dešinėje pusėje), buvo bloškiama į priekį bei į dešinę už važiuojamosios dalies, o automobilis „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po partrenkimo dar judėjo į priekį, kol sustojo schemoje užfiksuotoje padėtyje, dėl ko nukentėjusiajai Y. S. eismo įvykio metu buvo padaryti kūno sužalojimai: odos nubrozdinimai, poodinės ir intradermalinės kraujosruvos kūne, muštinė žaizda dešinėje plaštakoje, kaukolės skliausto ir pamato linijinis, dešinio raktikaulio skeveldrinis, abipusiai šonkaulių lūžiai, stuburo krūtininės dalies IX-X-o slankstelių skeveldriniai lūžiai su nugaros smegenų plyšimu, dešinio plaučio, aortos krūtininės dalies plyšimais su kraujavimu į krūtinplėvės ertmes, blužnies ir dešinio antinksčio sumušimas, dešinio inksto ir žarnų pasaito plyšimai, dešinio žastikaulio skeveldrinis, kairio dilbio kaulų linijiniai lūžiai, dubens kaulų skeveldriniai lūžiai su skeveldrų dislokacija į dubens ertmę ir dubens ir dubens žiedo suardymu, blauzdikaulių lūžiai, abiejų šeivikaulių skeveldriniai lūžiai, kurie kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu, nuo kurių nukentėjusioji Y. S. mirė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2018 m. birželio 22 d. nuosprendį, kuriuo V. K. buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, V. K. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir, taikant BK 50 straipsnį, paskirti jam 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejų metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taikyti BK 67 straipsnio 3 dalį, 68 straipsnį ir paskirti V. K. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise ir uždrausti jam 3 (trejus) metus vairuoti kelių transporto priemones.
2.1. Nukentėjusiosios T. R. civilinį ieškinį dėl 2075,36 Eur turtinės žalos ir 30000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilna apimtimi, priteisti 2075,36 Eur turtinės žalos ir 25000,00 Eur neturtinės žalos iš išteisintojo V. K., bei priteisti 5000,00 Eur iš draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“. Laikyti grąžintu išteisintajam V. K. ( Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu) automobilį „AUDI 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo perduotas pastarajam saugojimui.
2.2. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, netinkamai vertino įrodymus, sureikšmindamas atskirus įrodymų šaltinius bei pateikdamas neįtikinamus argumentus, kurie iš esmės pagrįsti prielaidomis. Teismo išvada, kad byloje nesurinkta neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad V. K. turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti kliūtį ir išvengti pėsčiosios partrenkimo, yra padaryta sureikšminus neesmines bylos aplinkybes, o pateikti argumentai nėra įtikinantys ir iš esmės pagrįsti prielaidomis, kad nukentėjusioji Y. S. neva galėjo išbėgti į važiuojamąją kelio dalį bei bėgti per kelią didesniu nei 8,3 km/h greičiu, kad automobilio vairuotojas V. K. sustojo apie 33 m. nuo tikėtinos kliūties partrenkimo vietos, kad vairuotos transporto priemonės stabdymas stresinėje situacijoje galėjo būti netolygus, kad pėsčioji neabejotinai vairuotojo regėjimo lauke turėjo būti tik perėjus vieną važiuojamosios dalies juostą (3,7 m) ir pan.
2.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir paties V. K. parodymais, jis iki pat susidūrimo nepastebėjo pėsčiosios nei važiuojamosios kelio dalies šaligatvyje, nei važiuojamojoje kelio dalyje, pradėjo stabdyti automobilį tik tuo metu, kai priešais automobilį pamatė žmogaus siluetą bei partrenkė pėsčiąją. Prokuroro manymu, visiškas nesureagavimas į kelyje esančią kliūtį ir nestabdymas iki partrenkimo neabejotinai smarkiai padidino sunkių padarinių atsiradimo riziką. Nei iš karto po eismo įvykio, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. K. nesugebėjo paaiškinti, kodėl nepastebėjo pėsčiosios.
2.4. Teismas V. K. parodymus, kad eismo įvykio metu buvo itin prastas matomumas, rūkas, vertino kaip gynybinę versiją, iškeltą ikiteisminio tyrimo metu. Be to, teismo posėdžio metu apklausti liudytojai I. K. ir A. B. patvirtino, kad įforminant eismo įvykį matomumas buvo pakankamai geras, didesnis nei 50 m, šią aplinkybę taip pat patvirtina ir 2014 m. balandžio 7 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažyma apie hidrometeorologines sąlygas. Be to, 2014 m. balandžio 17 d. Šalčininkų seniūnijos raštas Nr. S-67, dėl kurio teismas nuosprendyje iš viso nepasisakė, patvirtina, kad gatvės apšvietimas ties (duomenys neskelbtini), Šalčininkuose yra įrengtas ir įvykio metu taip pat buvo įjungtas. Anot prokuroro, iš byloje esamų rašytinių įrodymų, t. y. 2015 m. vasario 24 d. kelio ruožo apžiūros protokolo bei papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo ir esamų fotonuotraukų matyti, kad jokių šaligatvyje esančių kliūčių nenustatyta. Pėsčiųjų takas iš važiuojamosios kelio dalies pusės gerai apžvelgiamas, jokių kliūčių matyti pėsčiuosius einančius pėsčiųjų taku arba įžengusių į važiuojamąjį kelio dalį, vairuotojui nėra.
2.5. Prokuroro manymu, teismas taip pat nepagrįstai neteikė detalesnės analizės atliktiems eksperimentams dėl kliūties matomumo. 2018 m. sausio 4 d. vykusio eksperimento metu buvo nustatytos bylai svarbios aplinkybės apie kurias teismas, priėmęs skundžiamą nuosprendį, visiškai nepasisakė. Pirmojo eksperimento atlikimo metu eksperimento dalyvis A. V. važiavo 50 km/h greičiu ir sustabdė automobilį 17,40 metrų atstumu nuo kliūties. Pastarasis paaiškino, kad važiuodamas jis visą laiką žiūrėjo į spidometrą tam, kad išvystyti 50 km/h greitį, todėl į važiuojamąją dalį pasižiūrėjo prieš sustabdant automobilį. Antrojo ir trečiojo eksperimento atlikimo metu, kuomet eksperimento dalyviai A. V. bei G. M. buvo dėmesingi važiuojamojo kelio aplinkai, kliūties matomumo rezultatai buvo 87 m. bei 53,90 m. 2018 m. sausio 4 d. nustatyti rezultatai pilna apimtimi patvirtino ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento rezultatus.
2.6. Remiantis 2014 m. liepos 30 d. specialisto išvada Nr. 11-1939(14), sustabdymui reikalingas atstumas pagal buvusias kelio sąlygas yra 35 m. Prokuroro įsitikinimu, V. K. turėjo objektyvią galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo ir tai įrodo šios aplinkybės: pats išteisintasis V. K. parodė teismui, kad pėsčiąją pastebėjo tik paskutinę akimirką, iki pėsčiosios partrenkimo V. K. vairuojamas automobilis greičio nesulėtino ir važiavo 50 km/h greičiu; važiuojamoji kelio atkarpa kurioje įvyko eismo įvykis buvo apšviesta; liudytojai I. K. ir A. B. patvirtino, kad matomumas buvo ne mažesnis nei 50 metrų, eksperimento metu buvo nustatytas kliūties matomumas didesniu nei 50 metrų atstumu; byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusioji Y. S. kelio važiuojamojoje dalyje buvo partrenkta 1 metro atstumu nuo kelkraščio, t. y. praktiškai jau perėjusi visą važiuojamąją kelio dalį, o ne staiga įžengus į važiuojamąją dalį. Byloje yra visiškai eliminuota „netikėtos kliūties“ atsiradimo versija ir tuo pačiu paneigti V. K. parodymai, kad važiuodamas jis nematė/negalėjo pamatyti kliūties bei to pasėkoje neva negalėjo sulėtinti greičio, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
2.7. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad V. K. stabdė transporto priemonę. Prokuroras mano, kad tokia išvada padaryta neįvertinus visų surinktų reikšmingų įrodymų bei yra akivaizdžiai klaidinga. Nurodo, kad 2014 m. kovo 5 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokole parašyta, kad „padangų pėdsakų“ ir „stabdymo žymų“ nėra. Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir teisme apklaustas policijos pareigūnas I. K.. Analogiškai ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu išteisintasis V. K. patvirtino, kad pradėjo stabdyti automobilį tik po to, kai partrenkė pėsčiąją. Anot prokuroro, teismo išvada, jog V. K. automobilio stabdymas stresinėje situacijoje galėjo būti netolygus, pripažintina tik teismo prielaida, kuri net neparemta nei vienu byloje esančiu įrodymu. Analogiškai prokuroras pasisako ir apie teismo motyvus, kad pėsčioji vairuotojo regėjimo lauke turėjo būti tik perėjus vieną važiuojamosios dalies juostą ir šį atstumą galėjo įveikti bėgdama.
2.8. Be to, teismo nurodoma aplinkybė, kad automobilis buvo stabdomas tik po to, kai vairuotojas partrenkė pėsčiąją, t. y. automobilis sustojo 33 metrų atstumu nuo tikėtinos kliūties partrenkimo vietos, sprendžiant V. K. atsakomybės taikymo klausimą pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, nes V. K. kaltinamas tuo, jog pastebėdamas/galėdamas pastebėti kliūtį ne tik, kad nesulėtino greičio, bet net nesiėmė priemonių visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį tam, kad nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, ko pasekoje partrenkė pėsčiąją ir ant automobilio priekinio dangčio bei stiklo vežė 33 metrų atstumu kol nubloškė ant žemės.
2.9. Prokuroras taip pat nesutinka su teismo išvada, jog V. K. pasirinktas važiavimo greitis (50 km/h) buvo saugus, atsižvelgiant į paros laiką, meteorologines sąlygas, vietovės reljefą, V. K. savijautą. Nurodo, kad nepaisant to, jog nenustatyta, kad vairuotojas V. K. viršijo maksimalų leistiną greitį, jis, atsižvelgęs į važiavimo sąlygas (paros laiką - tamsų vakarą, meteorologines sąlygas - lijo lietus; vietovės reljefą - įkalnė, V. K. turimą patirtį važinėjant šiuo kelio ruožu ir žinant, kad netoliese yra autobusų stotis, kad tai yra miesto centras (kelio ruožo važiuojamoje dalyje (kelkraštyje) skersai arba išilgai vaikšto pėstieji), privalėjo pasirinkti saugų greitį, kuris jam leistų prireikus sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios numatomos kliūties, tačiau V. K. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą ir nepasirinko saugaus greičio, dėl ko įvyko eismo įvykis.
2.10. Teismo išvada, kad negalima nustatyti kas lėmė įvykį, yra nelogiška, pakankamai nepagrįsta, todėl atmestina. Eismo įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota nukentėjusiosios Y. S. partrenkimo vieta, pažymėta nukentėjusiosios kepurė, kuri patvirtina, kad būtent šioje vietoje buvo pirminis smūgis, po ko nukentėjusioji buvo užblokšta ant automobilio priekinio dangčio bei numesta ant žemės automobiliui sustojus 33 metrų atstumu nuo pirminio kontakto su nukentėjusiąją vietos. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios daiktų bei automobilio detalių išsidėstymas važiuojamojoje kelio dalyje. Be to, eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota nukentėjusiosios partrenkimo vieta visiškai sutampa su V. K. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodoma nukentėjusiosios partrenkimo vieta. Liudytojas R. S. patvirtino, kad nukentėjusioji ėjo šaligatviu palei kelią Dieveniškės-Šalčininkai (žiūrint link šviesoforo) bei buvo partrenkta jau praktiškai bebaigianti pereiti kelią. Nors pėsčiosios judėjimo greitis nenustatytas, tačiau remiantis įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada, išteisintojo bei liudytojų parodymais, nustatyta, kad pėsčioji partrenkta ties pirmosios eismo juostos šaligatviu, t. y. jau perėjusi kitą eismo juostą ir bebaigianti pereiti kelią, ji partrenkta dešinės pusės priekine automobilio dalimi netoli kelio šaligatvio, ta vieta yra pakankamai apšviesta, jokio stabdymo kelio nėra. Pėsčioji kirsdama važiuojamąją kelio dalį KET reikalavimų nepažeidė, nes nurodytoje kelio atkarpoje nėra draudimų, todėl vadovaujantis Kelių eismo taisyklėmis, pėstiesiems vaikščioti nedraudžiama.
2.11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusioji ėjo per gatvę ne pėsčiųjų perėja, tačiau šis pažeidimas nebuvo kilusių padarinių priežastis, nes gatvė buvo apšviesta, žuvusioji pradėjo eiti per gatvę, kai automobilis dar buvo pakankamai toli, kadangi partrenkimo metu jau beveik buvo perėjusi gatvę. Akivaizdu, kad, jeigu V. K. vairuojamas automobilis nebūtų partrenkęs pėsčiosios Y. S., ši nebūtų žuvusi. Taigi V. K. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Prokuroro įsitikinimu, nagrinėjamu atveju, jeigu V. K. būtų laikęsis KET reikalavimų, jis būtų galėjęs išvengti susidūrimo, todėl V. K. veika buvo autoavarijos metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji palaikė prokuroro apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Prokuratūros skundas atmetamas.
7. Savo skunde prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo išvadas, prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų, netinkamai vertino įrodymus, sureikšmino atskirų įrodymų šaltinius bei pateikė neįtikinamus argumentus, kurie iš esmės pagrįsti prielaidomis. Dėl BPK 20 straipsnio taikymo yra plačiai pasisakyta teismų praktikoje, dalis aktualių nutarčių yra nurodytos prokuroro skunde, o ir be jų yra daug Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių dėl įrodymų vertinimo taisyklių, kurios tiek kolegijai, tiek proceso dalyviams neabejotinai yra žinomos ir teismas jų nekartoja.
8. Lietuvos Respublikos BPK 1 ir 2 straipsnių, 35 straipsnis, Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia, kad prokuroro funkcija baudžiamajame procese yra pateikti teismui pakankamą kiekį įtikinamų įrodymų, kad teismas galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl kaltinamojo veiksmų teisinio vertinimo. Prokuroras negali savo pozicijos grįsti abejonėmis, įrodymų interpretacijomis, tai gali daryti tik gynyba. Kritikuodamas teismą dėl jo neįtikinamos argumentacijos skunde prokuroras pats pateikia niekuo nepagrįstas išvadas, kai kuriais svarbiais klausimais prokuroro pozicija nėra aiški, dėl kai kurių klausimų prokuroras pateikia abejones ar interpretacijas, ko neturėtų daryti. Taip skundo 5 lape esantis prokuroro teiginys, kad tikėtina, kad vairuotojas važiuodamas automobiliu nežiūrėjo į važiuojamąją kelio dalį, o buvo užsiėmęs pašaliniais dalykais, ko pasekoje nebuvo dėmesingas kelio aplinkai, dėl savo nepagrįstumo net neanalizuotinas. Prokuroro pareiga yra įrodyti, kad išteisintasis važiuodamas nežiūrėjo į kelią, buvo užsiėmęs konkrečiais dalykais, tačiau tokių įrodymų nėra. Net ir be šio prokuroro teiginio baudžiamoji byla yra pagrįsta netiesioginiais įrodymais, kurie leidžia spręsti apie labai mažai inkriminuotos BK 281 straipsnio 5 dalies požymių buvimą išteisintojo veiksmuose, o tokiu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi in dubio pro reo principu.
6.1. Skunde prokuroras nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išvadas, kad nesurinkta neabejotinų įrodymų, jog V. K. turėjo ir galėjo numatyti eismo įvykio kilimo galimybę, turėjo realią galimybę pastebėti kliūtį ir išvengti pėsčiosios partrenkimo, padarė sureikšminęs neesmines bylos aplinkybes, pateikti argumentai nėra įtikinantys, pagrįsti neva prielaidomis. Kaip prielaidas prokuroras vertina teismo išvadą, kad nukentėjusioji galėjo bėgti per gatvę didesniu nei 8,3 km/h greičiu, kad V. K. sustojo apie 33 metru atstumu nuo tikėtinos nukentėjusiosios partrenkimo vietos, kad stabdymas stresinėje situacijoje galėjo būti netolygus, kad pėsčioji vairuotojo regėjimo lauke turėjo būti perėjusi tik vieną važiuojamosios dalies juostą. Kai kurie iš šių pirmosios instancijos teismo pateiktų motyvų iš ties yra abejotini. Taip teismo išvados dėl stabdymo netolygumo stresinėje situacijoje ir pėsčiosios atsidūrimo vairuotojo regėjimo lauke iš ties yra įrodymais nepagrįstos, to nepasakė net teisme apklaustas išteisintasis, o kitų tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Nuosprendyje teismas turėtų vengti tokių įrodymais ir aiškiais motyvais nepagrįstų išvadų.
6.2. Kitą vertus teisinga ir pagrįsta teismo išvada, kad V. K. sustojo už 33 metrų nuo partrenkimo vietos. Schemoje prie įvykio vietos apžiūros protokolo nurodyta, kad nuo pirmojo kelyje esančio daikto (kepurės) iki sustojusio automobilio yra 33,2 metrai. Specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 172) yra nurodyta, kad 60-70 metų amžiaus moterų ribinės judėjimo reikšmės yra: ramaus ėjimo - 3,5-4,4 km/h, greito ėjimo – 4,5-5,6 km/h. Kitoje specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 159) nurodyta, kad ramaus bėgimo ribinės reikšmės – 6,2-7,5 km/h, greito bėgimo ribinės reikšmės yra 8,5-11,5 km/h. Nukentėjusiosios susirgimai neturėjo tiesioginės įtakos gebėjimui judėti. Teismo padaryta išvada, kad mirusioji važiuojamąją dalį juostą galėjo įveikti bėgdama yra prielaida, kaip ir galimos išvados, kad mirusioji ramiai ėjo, greitai ėjo arba ramiai bėgo. Nenustačius tikslaus mirusiosios judėjimo greičio ir jam turint reikšmės teismo išvadoms dėl V. K. kaltės, vadovaudamasis in dubio pro reo principu teismas rėmėsi išteisintajam palankiausia versija. Šios išvados savo skunde neginčijo ir prokuroras. Nors jame viena skundo dalis yra mirusiosios judėjimo greičiui nustatyti, tačiau joje nėra jokių prokuroro išvadų dėl mirusiosios judėjimo greičio. Kritikuodamas šią teismo išvadą prokuroras pats nesuformulavo ir nepasiūlė jokios išvados.
2. Šioje byloje iš viso nėra ginčo, kad išteisintasis partrenkė pėsčiąją, taip pat patikimai nustatyta, kurioje vietoje ji buvo partrenkta, aišku, kad išteisintasis iki pat partrenkimo mirusiosios nematė. Abejonių nekelia ir eismo įvykio pasekmės – Y. S. mirtis. Tačiau pagrindinis dėmesys turėtų būti sutelktas ne į šiuos klausimus, o į tai, ar V. K. pažeidė jam inkriminuotus KET punktus, taip pat į priežastinio ryšio ir kaltės analizę. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo išteisintajam inkriminuotų KET punktus, kaltės klausimą ir teisingai pasisakė dėl priežastinio ryšio, tačiau pateikė nepilnus motyvus. Prokuroro skunde kaltės klausimas iš viso neaptariamas (kaip ir kaltinamajame akte nėra nurodyta, kokia kaltės forma ir rūšimi prokuroras manė V. K. padarius nusikalstamą veiką), o priežastinio ryšio klausimas aptariamas formaliai, nepateikiant detalių ir svarbių išvadai argumentų.
7.1. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 13 – 15 lapuose teisingai aptarė V. K. inkriminuotų Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktų turinį, su jų taikymu susijusią teismų praktiką, nustatytas bylos aplinkybes ir jų reikšmę darant išvadą dėl inkriminuotų KET punktų pažeidimų. Kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. K. pasirinktas važiavimo greitis, atsižvelgiant į paros laiką, meteorologines sąlygas, vietovės reljefą, V. K. savijautą, taip pat į kelio ženklų matomumą, buvo saugus. Išteisintasis, važiuodamas nustatytu 50 km/h greičiu ir būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, galėjo sustabdyti transporto priemonę iki bet kokios iš anksto numatomos kliūties. Toks teismo sprendimas reiškia, kad V. K. jam inkriminuotų KET 133 ir 134 punktų nepažeidė.
7.2. Visiškai nesuprantamas prokuroro skundo teiginys, kad pėsčioji KET reikalavimų nepažeidė, nes nurodytoje kelio atkarpoje nėra draudimų, todėl pėstiesiems vaikščioti nedraudžiama. Iš ties, nurodytoje kelio atkarpoje nėra draudimų ir pėstiesiems vaikščioti nedraudžiama, jei turima omenyje bendrą žmonių teisę judėti. Be to, nėra aišku, koks galėtų būti draudimas pėstiesiems vaikščioti. Jeigu kalbama apie pėsčiųjų ėjimą per važiuojamąją kelio dalį, tai ji yra reglamentuota KET ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje reikšmingos KET nuostatos dėl Y. S. KET pažeidimo yra detaliai ir teisingai išnagrinėtos. Nors pirmosios instancijos nuosprendyje nėra padaryta išvada dėl Y. S. veiksmų vertinimo, kolegija daro išvadą, kad ji pažeidė KET 49 ir 51 punktus.
7.3. Nuosprendžio 16 ir 17 lapuose pirmosios instancijos teismas analizavo priežastinį ryšį tarp išteisintojo veiksmų ir kilusių pasekmių, tačiau pateikė nepilnus motyvus. Teismas teisingai nurodė, kad siekiant konstatuoti priežastinį ryšį tarp išteisintojo veiksmų ir kilusių pasekmių būtina nustatyti, kad V. K. veiksmai buvo būtina kilusių padarinių sąlyga. Tačiau priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, autoavarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės kelių eismo taisyklių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalga). Remiantis šia priežastinio ryšio nustatymo taisykle, eliminavus iš įvykių sekos nustatytą Y. S. pažeidimą – į kitą važiuojamosios dalies dalį ji ėjo ne pėsčiųjų perėjoje, kai matomumo zonoje ji yra, pasirinkus eiti ne per pėsčiųjų perėją ji neįsitikino, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms (KET 49 punkto pažeidimas), į važiuojamąją dalį įėjo neįvertinusi atstumo iki artėjančios transporto priemonės, jos greičio, neįsitikino, kad tai daryti saugu (KET 51 punkto pažeidimas), o laikantis KET jai padarius išvadą, kad dėl V. K. artėjančio automobilio eiti nesaugu ir dėl to važiuojamosios dalies nekirtus, V. K. pravažiuotų įvykio vietą ir eismo įvykis neįvyktų. Tai leidžia teismui konstatuoti, kad Y. S. veiksmai buvo kilusių pasekmių priežastis.
3. Remdamasi šiais motyvais kolegija daro išvadą, kad prokuroro skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti.
Remiantis išdėstyti ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro skundą atmesti.