Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-07-08 · Administracinė byla Nr. eI2-2890-809/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2021-03-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. I-a instancijaSprendimas · 2021-07-08Vilniaus apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2021-11-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-07-08
Bylos Nr.
eI2-2890-809/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03560-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Henrikas Sadauskas
Atsakovas
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija
Trečiasis asmuo
D. Z., R. K.
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba
Kategorijos
  • 2.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI2-2890-809/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03560-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.7; 26; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Henriko Sadausko ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl nurodymo ir sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuotieji asmenys D. Z., R. K.).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) kreipėsi su skundu į teismą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir VDAI) 2018 m. rugsėjo 19 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-5194 (2.13.) (toliau – ir Nurodymas) ir 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 3R-298 (2.13-1) ta apimtimi, kiek tai susiję su STT.

Pažymėdama ginčo faktines aplinkybes nurodo, kad 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 „Dėl informacijos apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai (toliau – ir SM) pateikė informaciją dėl galimai padaryto ar daromo tarnybinio nusižengimo. SM 2017 m. gegužės 17 d. raštu STT informavo, jog visapusiškam patikrinimui atlikti reikalingi turimi papildomi išsamūs duomenys apie D. Z. galimai neteisėtą veiklą, todėl prašė pateikti turimą papildomą medžiagą. Pareiškėja 2017 m. birželio 7 d. raštu pateikė prašomą papildomą medžiagą dėl Lietuvos Respublikos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus (toliau – ir Direkcija) pavaduotojo D. Z. galimo tarnybinio nusižengimo. Pareiškėja 2018 m. liepos 12 d. gavo VDAI raštą, kuriuo buvo prašoma pateikti informaciją, kuo vadovaujantis buvo teikti trečiųjų asmenų duomenys, kokie asmens duomenys buvo pateikti, ar atitinkami duomenys buvo pateikti tretiesiems asmenims, ar asmenys buvo informuoti apie jų duomenų tvarkymą ir supažindinti su jų teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jų asmens duomenys. STT į VDAI paklausimą atsakė 2018 m. liepos 26 d. raštu. VDAI priėmė 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 3R-298 (2.13-1) „Dėl D. Z. skundo“, kuriuo pareiškėjų D. Z. ir R. K. skundą dalyje dėl asmens duomenų tvarkymo SM ir STT veiksmų teikiant pareiškėjų asmens duomenis SM pripažino pagrįstu bei nusprendė pateikti STT nurodymą, siekiant užtikrinti asmens duomenų tvarkymą ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi. 2018 m. rugsėjo 20 d. Nurodymu VDAI nurodė STT užtikrinti, kad asmens duomenys tretiesiems asmenims būtų teikiami tik esant nors vienai 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmeny apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kurio panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 6 straipsnio 1 dalyje ar 9 straipsnio 2 dalyje numatytai sąlygai ir laikantis BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir KŽĮ) 19 straipsnio 3 dalį, kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Ši įstatymo norma numato vienintelį tokios informacijos panaudojimo tikslą ir nenumato konkretaus subjekto, kuriam tokia informacija turi būti perduodama (pvz. į pareigas skiriančiam asmeniui). VDAI nėra kvestionuojamas pirminio informacijos perdavimo SM teisėtumas, t. y. dar 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 „Dėl informacijos apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir 2017 m. vasario 17 d. raštas) informacijos perdavimo teisėtumo klausimas, taip pat nenurodoma, jog toks informacijos perdavimas galimai įvyko siekiant neaiškių išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos perdavimo tikslų tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) kontekste. Būtent STT 2017 m. vasario 17 d. raštu perduotos išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimas yra neatsiejamas nuo STT 2017 m. birželio 7 d. rašto Nr. 4-01-4268 (toliau – ir 2017 m. birželio 7 d. raštas), kuriame nurodyta, jog siunčiama tik papildoma medžiaga dėl Direkcijos vadovo pavaduotojo galimo nusižengimo. Pareiškėjos teigimu, iš šių aplinkybių darytina išvada, kad VDAI Nurodymas yra nepagrįstas, deklaratyvus, nėra įvertintas išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo procesas, nėra aišku, kokius dar asmens duomenų tvarkymo tikslus turi atitikti išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas drausminiams ir (ar) tarnybiniams nusižengimams tirti, kai tokia informacija perduodama vadovaujantis KŽĮ 19 straipsnio 3 dalimi. Pažymi, kad VDAI neanalizavo jai pateikto 2018 m. liepos 26 d. rašto, kuriame buvo aiškiai aprašyta pozicija bei nurodomas teisinis reguliavimas, iš kurio analizės akivaizdu, kad asmens duomenys nebuvo perduoti jokiems tretiesiems asmenims. Pabrėžia, kad šiuo atveju kriminalinės žvalgybos informacijos perdavimas buvo atliktas įgyvendinant vieną konkretų KŽĮ įvardintą tikslą bei pateikiant informaciją siekiant ne tik eliminuoti galimas korupcijos apraiškas, tačiau kartu ir užtikrinant išsamų galimos drausminės ir (ar) tarnybinės atsakomybės tyrimą šią informaciją pateikiant 2 kartus.

Pareiškėjos teigimu, KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis yra specialioji teisės norma, kurios aiškinimas neturi būti siaurinamas ADTAĮ prasme. Toks reguliavimas turėtų būti suprantamas kaip specifinis siauro pobūdžio teisinių santykių reguliavimas, apibrėžtas specializuotame įstatyme. Tuo tarpu ADTAĮ neturėtų būti aiškinamas kaip siaurinantis KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytą galimybę perduoti informaciją siekiant visapusiškai atlikti galimai padarytų drausminių ir (ar) tarnybinių nusižengimų tyrimus. Minėta norma, be kita ko, nenumato, kad kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija gali būti pateikta tik asmenį į pareigas skiriančiam asmeniui, todėl pareiškėjai nesuprantama, kuo remiantis VDAI priėmė išvadą, jog asmens duomenys nebuvo tvarkomi teisėtai. VDAI nepateikė jokių argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog asmens duomenys buvo perduoti neteisėtai. Pareiškėjai taip pat nesuprantama, kodėl kalbama apie duomenų perdavimo metu galiojusio ADTAĮ 6 straipsnio pažeidimus, kuris, STT nuomone, šiuose epizoduose negali būti taikomas. Pareiškėjos teigimu, išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija neišvengiamai yra informacija, susijusi su fiziniu asmeniu (tuomet galiojusio ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalis), tačiau tuometinio ADTAĮ įvardyta asmens duomenų sąvoka nėra tapati KŽĮ įvardintai kriminalinės žvalgybos informacijos sąvokai. Būtent todėl tuometinio ADTAĮ nuostatos turi būti aiškintinos sistemiškai, atsižvelgiant į KŽĮ ir ADTAĮ reglamentavimo visumą. Sutiko, jog tokia informacija negali būti perduodama neapdairiai ir nenustatytam kiekiui asmenų, taip pat nesant tikslo, įvardyto KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje.

Pažymi, kad SM negali būti traktuojama kaip trečiasis asmuo teisėtai vykusiame procese, todėl konstatavimas, kad STT neteisėtai perdavė asmens duomenis būtent tretiesiems asmenims, šiuo atveju yra teisiškai nelogiškas ir nepagrįstas, nes atitinkamos srities ministras turi pagrįstą teisę žinoti savo kuruojamoje srityje vykdomą jam tiesiogiai pavaldžių institucijų veiklą. Nors pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 16 straipsnio 3 dalį valstybės ir savivaldybių įstaigose ir nevalstybinėse įstaigose už korupcijos prevenciją atsako vadovas, tačiau ši nuostata negali būti aiškintina kaip siaurinanti galimybes ministrui ir viceministrams žinoti apie savo srities ministerijoje ar jai pavaldžioje įstaigoje nustatytas galimos korupcijos apraiškas. Priešingu atveju, atitinkamos ministerijos ministrui, kaip ministerijos vadovui, nebus žinoma apie galimą korupciją ministerijai pavaldžioje institucijoje, bus kompromituojamos korupcijos prevencijos priemonės, atitinkamos srities ministras nežinos ir negalės imtis priemonių užkirsti kelią korupcijai. Pabrėžia, kad STT papildomų duomenų pateikimas KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatyto proceso metu, reaguojant į SM kreipimąsi, niekaip teisiškai negali būti traktuojamas kaip ADTAĮ pažeidimas. Atkreipia dėmesį, kad teismai, nagrinėdami bylas dėl D. Z. atleidimo, nekvestionavo proceso, pagal kurį duomenys buvo perduoti SM, teisėtumo. Teismų argumentai taip pat parodo, jog pats procesas, numatytas KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje, buvo teisėtas ir jokie duomenys tretiesiems asmenims nebuvo pateikti. Taigi, VDAI Nurodymas ir Sprendimas yra neteisėti, nepagrįsti, nes teisės aktai negali būti aiškintini taip, jog sudarytų prielaidas ar siaurintų galimybes užkirsti kelią korupcijai ne tik atitinkamoje ministerijoje, bet ir jos valdymo srities įstaigose, taip pat paneigtų galimybes panaudoti išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją tarnybinei ir (ar) drausminei atsakomybei nagrinėti

Nurodo, kad buvo praleisti skundo nagrinėjimo metu galiojusio ADTAĮ numatyti terminai, kas taip pat yra savarankiškas pagrindas pripažinti VDAI sprendimą ir nurodymą neteisėtais.

Pažymi, kad VDAI neteisingai pritaikė teisės aktus iš esmės ir tai lėmė įstatymo negaliojimo atgal principo pažeidimą, nes dėl STT veiksmų perduodant 2017 m. vasario 17 d. raštu teiktą informaciją, šiam veiksmui buvo pritaikytas reglamentavimas, kuris atsirado tik 2018 m. Pareiškėjai nėra aišku, kodėl VDAI nagrinėtas ir pritaikytas vėliau įsigaliojęs ADTAĮ, kadangi viso proceso, t.y. iki kol pateiktas fizinio asmens skundas turėjo būti ištirtas, metu galiojo ankstesnė ADTAĮ redakcija. Daro išvadą, jog VDAI Nurodymas ir Sprendimas, net ir tuo atveju, jeigu jie ir būtų pagrįsti, nurodymas turėjo būti priimtas ir duotas pagal tuomet galiojusį, o ne šiuo metu galiojantį ADTAĮ. Be to, proceso metu galiojusioje ADTAĮ redakcijoje nurodymas buvo suprantamas tiesiog kaip VDAI teisė (41 straipsnio 5 punktas) ir niekaip nebuvo siejamas su pažeidimo padarymo konstatavimu.

Nurodo, kad Kriminalinė žvalgyba yra siejama su nusikalstamų veikų prevencija, išaiškinimu, rengiančių, darančių ar padarusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymu bei kitais kriminalinės žvalgybos uždaviniais, įvardytais KŽĮ 4 straipsnyje. Teikiant kriminalinės žvalgybos informaciją KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu šiam procesui turi būti taikomos 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 Dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingos institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuria panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (toliau – ir Direktyva), o ne BDAR nuostatos. Atkreipia dėmesį, kad aptariamų STT veiksmų atlikimo metu BDAR, kaip ir naujos redakcijos ADTAĮ, dar nebuvo įsigaliojęs, todėl 2017 m. atlikti veiksmai neturėtų būti vertinami BDAR kontekste.

Pareiškėjos teigimu, VDAI neanalizavo KŽĮ reikalavimų ir (ar) informacijos gavimo bei teikimo aplinkybių, todėl suklydo nurodydama, jog teikiant informaciją pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį galimi atvejai, kai tokia informacija pateikiama institucijai paprašius. Pažymi, kad vadovaujantis KŽĮ nuostatomis, kriminalinė žvalgyba savo esme yra neviešo pobūdžio veikla, kuriai vienas iš keliamų reikalavimų yra tas, jog informacija yra renkama tik tam, jog būtų įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždaviniai, o tokia informacija būtų panaudota tik ta paskirtimi, kuri yra numatyta pačiame KŽĮ. STT duomenis SM teikė veikdama ne tuometinio ADTAĮ ribose, o atsižvelgdama į KŽĮ nustatytą reglamentavimą bei visų pirma jame nustatytas pareigas. Vadovaujantis KŽĮ reikalavimais, visa informacija turi būti renkama tik siekiant KŽĮ nustatytų tikslų, o ne tam, kad pastaroji būtų teikiama pagal atskirus institucijų paklausimus, todėl VDAI konstatuojamos aplinkybės neatitinka teisinės realybės. Pastebi, jog įstatymų leidėjas, numatydamas išlaptintos informacijos perdavimo mechanizmą, aiškiai numatė asmenų privatumo ir valstybės intereso balansą, kuris atsispindi visuminiame KŽĮ reguliavime, o ne ADTAĮ. Šiuo atveju informacijos pateikimas SM pateisinamas, kadangi informacija svarbi ne tik konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo prasme, bet ir veiklos organizavimo ir kontrolės prasme.

Pažymi, kad Nurodymas taip pat neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kuriame nurodoma laikytis ne to teisės akto, o pats Nurodymas priimtas pažeidžiant procedūrinius terminus bei nepagrįstai konstatuojami ADTAĮ pažeidimai, o tai ir yra esminis šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėjos teigimu, prašydama panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą VDAI nurodymą ir Sprendimą, taip pat siekia, kad būtų apgintas ir pažeistas viešasis interesas, nes STT, be kita ko, perduodant išslaptintą kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką drausminiams ir (ar) tarnybiniams nusižengimams tirti, negali „užtikrinti, kad asmens duomenys tretiesiems asmenims būtų teikiami, tik esant nors vienai BDAR 6 straipsnio 1 dalyje ar 9 straipsnio 2 dalyje numatytai sąlygai ir laikantis BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų.“, nes Reglamento 2 straipsnio 2 dalies d) punktas aiškiai numato, jog šis reglamentas netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko kompetentingos valdžios institucijos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais ir tokio reguliavimo netaikymą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies taikymo atveju patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

Pažymi, jog VDAI Nurodyme yra klaidinanti apskundimo tvarka, nes pasakoma, jog Nurodymas, kaip dokumentas, gali būti skundžiamas administraciniam teismui.

Apibendrindama nurodo, kad VDAI pozicija yra nepagrįsta, o STT 2017 m. birželio 7 d. raštas buvo tąsa jau susiklosčiusių santykių dėl informacijos teikimo pagal STT 2017 m. vasario 27 d. raštą, kuriame jau buvo išdėstytas 2016 m. vasario 4 d. pokalbio turinys. Be to, nėra jokių duomenų apie tai, jog pradinis informacijos pateikimas jau būtų buvęs ginčytas ar būtų buvęs neteisėtas.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos tarnyba atsiliepimų argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad Direkcijos nuostatų, patvirtintų Susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457 (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2016 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 3-19(1.5 E) redakcija) (toliau – ir Nuostatai) 17 punkte numatyta, kad Direkcijai vadovauja direktorius. Pagal Nuostatų 19 punktą, direktorius turi pavaduotojus, kuriuos jis skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Direkcijos direktoriaus pavaduotojai tiesiogiai pavaldūs ir atskaitingi Direkcijos direktoriui, kuris nustato jų administravimo sritis. Iš šių teisės normų darytina išvada, kad Direkcijoje už korupcijos prevenciją atsako ne Susisiekimo ministras, o Direkcijos direktorius. Pažymi, jog nekvestionuoja, jog ministrai jokiu atveju neturi teisės gauti jokios korupcinių nusižengimų prasme svarbios informacijos jiems pavestose srityse, tačiau tokių asmens duomenų teikimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į tai, ar yra teisėtas asmens duomenų teikimo ir gavimo pagrindas. Šiuo atveju 2017 m. gegužės - birželio mėn. SM neatliko jokio drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrimo trečiojo asmens D. Z. atžvilgiu, todėl atsakovei nesuprantama, kodėl tokius asmens duomenis kaip slapti pokalbių įrašai reikėjo teikti SM ir kodėl jų nebuvo galima pateikti pačiai Direkcijai, kuri tuo metu ir atliko D. Z. tarnybinės veiklos patikrinimą.

Pripažįsta, kad trečiojo asmens D. Z. 2017 m. gruodžio 22 d. skundas buvo nagrinėjamas ilgiau nei ADTAĮ 49 straipsnyje numatytas 4 mėnesių terminas, tačiau šis terminas nėra naikinamasis ir jo praleidimas nedaro jokios įtakos STT pareigoms, neeliminuoja STT padaryto pažeidimo ir nedaro Nurodymo negaliojančiu ar neteisėtu.

Pažymi, kad VDAĮ, nagrinėdama skundą, neturėjo tyčios vilkinti skundo nagrinėjimą, dėjo visas pastangas aiškinantis galimo teisės pažeidimo padarymo aplinkybes, tačiau dėl didėjančio darbo krūvio, gaunamų skundų pobūdžio ir sudėtingumo, skundus nagrinėjančių specialistų trūkumo ir kitų aplinkybių, nurodytų VDAI D. Z. adresuotuose 2018 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 2R-2933(2.13.) ir 2018 m. liepos 12 d. rašte Nr. 2R-4433(2.13.) „Dėl prašymo nagrinėjimo termino pratęsimo“ skundo nagrinėjimas VDAI užtruko.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad nėra aišku, kodėl Sprendime ir Nurodyme minimas šiuo metu galiojantis ADTAĮ, o ne ankstesnė ADTAĮ redakcija, galiojanti tuo laiku, kuomet turėjo būti ištirtas fizinio asmens skundas, nurodo, kad teisės norma, įtvirtinanti VDAI teisę teikti nurodymus, yra procesinė, todėl nurodymai turėtų būti teikiami vadovaujantis nurodymo teikimo metu galiojančiais teisės aktais, kaip ir buvo padaryta šiuo atveju. Pažymi, kad lyginant pažeidimo padarymo metu ir Nurodymo teikimo metu galiojusias ADTAĮ redakcijas, VDAI teisė teikti nurodymus, jų teisinė galia, apskundimo tvarka, priimami sprendimai iš esmės nesiskiria. Tiek pagal iki 2018 m. liepos 15 d. galiojusią ADTAĮ redakciją (41 straipsnio 5 punktas), tiek pagal šiuo metu galiojančią ADTAĮ redakciją (12 straipsnio 2 dalies 5 punktas) VDAI turėjo ir turi teisę teikti duomenų valdytojams nurodymus.

Dėl skundo argumentų, kad teikiant kriminalinės žvalgybos informaciją KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nurodytu pagrindu šiam procesui turi būti taikomos 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuria panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (toliau – ir Direktyva), o ne BDAR nuostatos, be to, aptariamų STT veiksmų atlikimo metu BDAR, kaip ir naujos redakcijos ADTAĮ, dar nebuvo įsigaliojęs, todėl 2017 m. atlikti veiksmai neturėtų būti vertinami BDAR kontekste, nurodo, kad STT 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. 4-01-4268 teikdama SM trečiųjų asmenų asmens duomenis, pažeidė ADTAĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 6 straipsnį, t. y., STT veika buvo vertinama pagal pažeidimo metu galiojusį teisės aktą. VDAI nuomone, būtų nelogiška nurodyti ateityje užtikrinti jau nebegaliojančių teisės normų laikymąsi, todėl VDAI nurodė užtikrinti Nurodymo teikimo metu galiojančių teisės aktų laikymąsi (kad asmens duomenys tretiesiems asmenims būtų teikiami, tik esant nors vienai BDAR 6 straipsnio 1 dalyje ar 9 straipsnio 2 dalyje numatytai sąlygai ir laikantis BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų).

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų atliekamam asmens duomenų tvarkymui, kai asmens duomenys tvarkomi nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, taip pat apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos tikslais. VDAI nuomone, nagrinėjamu atveju STT trečiųjų asmenų asmens duomenis SM teikė ne nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos, o tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslu, o tai nepatenka į Direktyvos ir Kompetentingų institucijų ADTAĮ reguliavimo sritį, todėl turėtų būti taikomos ADTAĮ ir BDAR nuostatos. Be to, pareiškėja asmens duomenis SM teikė 2017 metais, t. y. kai dar nebuvo taikomas nei BDAR, nei Direktyva, o buvo taikomas ADTAĮ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.), kuriame nebuvo numatyta jokių jo taikymo išimčių tokio tvarkymo atžvilgiu.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad Sprendimas ir Nurodymas yra neteisėti, nes ADTAĮ reikalavimai yra netaikytini atsižvelgiant į tai, jog išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimas yra reglamentuojamas KŽĮ, o ne ADTAĮ, nurodo, jog remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu KT13-N5/2019, darytina išvada, kad pagal KŽĮ renkant ir išslaptinant informaciją taikomos Direktyvos nuostatos, o išslaptintos informacijos panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus patenka į BDAR taikymo sritį. Konstitucinis Teismas minimame nutarime nekonstatavo, jog KŽĮ pagrindu surinktos informacijos perdavimas tiriant tarnybinius nusižengimus patenka į KŽĮ taikymo sritį. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su STT argumentais, kad jos veiksmai perduodant informaciją pateko į KŽĮ reguliavimo sritį, bet ne į asmens duomenų apsaugą reglamentuojančio teisės akto - tuo metu galiojusio ADTAĮ taikymo sritį.

Tretieji suinteresuoti asmenys R. K. ir D. Z. atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Šalies argumentai

Nurodo, kad 2017 m. gruodžio 22 d. su skundu kreipėsi į atsakovę dėl to, kad 2017 m. lapkričio 14 d. interneto svetainėje www.15min.lt buvo paskelbtas trečiojo suinteresuoto asmens R. K., N. E. ir A. R. pokalbio, vykusio 2016 m. vasario 4 d., garso įrašas, kuriame minimas trečiasis suinteresuotas asmuo D. Z.. Skunde nurodė, kad laikotarpiu, kai pareiškėja pateikė minėto pokalbio garso įrašą SM, trečiasis suinteresuotas asmuo D. Z. Direkcijoje nedirbo. Taip pat, SM nebuvo administracinio teisminio proceso tarp trečiojo suinteresuoto asmens D. Z. ir Direkcijos dalyvis bei, SM neatliko jo atžvilgiu jokių patikrinimų ar tyrimų, todėl jų asmens duomenys buvo tvarkomi ir SM perduoti neteisėtai.

Sutinka su atsakovės priimta išvada, kad SM 2017 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 2-1551 nebuvo nurodytas trečiųjų suinteresuotų asmenų asmens duomenų teikimo teisinis pagrindas; trečiųjų suinteresuotų asmenų asmens duomenų gavimo SM teisinis pagrindas; trečiojo suinteresuoto asmens R. K. asmens duomenų naudojimo tikslas; trečiojo suinteresuoto asmens D. Z. asmens duomenų naudojimo tikslas SM. Tokia atsakovės išvada atitiko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pasisakyta dėl ADTAĮ 6 straipsnio aiškinimo ir taikymo: vienkartinio duomenų teikimo atveju nereikia sudaryti duomenų teikimo sutarties; tačiau įstatymas numatė, kad net ir vienkartinio duomenų teikimo atveju duomenų gavėjas turi pateikti prašymą ir jame nurodyti duomenų naudojimo tikslą; taigi, tiek iki 2001 m. sausio 1 d., tiek po šios datos ADTAĮ reikalavo, kad asmens duomenų vienkartinis perdavimas būtų rašytinės formos, nurodant duomenų naudojimo tikslą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N-02-01774-01). Todėl pagrįsta atsakovės išvada, kad SM siekis trečiųjų suinteresuotų asmenų asmens duomenimis „sustiprinti teisminio ginčo procesą“, kuriame SM net nedalyvavo, negali būti laikomas teisėtu asmens duomenų teikimo ir/ar gavimo teisiniu pagrindu.

Pažymi, kad pagrįstai buvo taikoma ADTAĮ 2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1426 redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 16 d., kadangi skundžiamas Nurodymas priimtas 2018 m. rugsėjo 19 d., t. y. galiojant šiai įstatymo redakcijai.

Nepagrįstais vertino pareiškėjos argumentus, kad Direkcija priklauso vykdomosios valdžios šakai, kuriai būdinga hierarchinė sistema, ir patenka į susisiekimo ministrui pavestą valdymo sritį. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – ir KPĮ) 16 straipsnio 3 dalį valstybės ir savivaldybių įstaigose už korupcijos prevenciją atsako vadovas, o pagal Direkcijos nuostatų 17 punktą Direkcijai vadovauja direktorius, kuris skiria į pareigas ir atleidžia iš jų jam pavaldžius direktoriaus pavaduotojus. Šios bylos kontekste reikšminga tai, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai trečiąjį suinteresuotą asmenį D. Z. atskirais laikotarpiais siejo su Direkcija, o ne su Ministerija. Tarnybinį patikrinimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens D. Z. atliko ir teisminiame procese dėl apelianto D. Z. galimai neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos taip pat dalyvavo ne SM, o Direkcija. Tai reiškia, kad už korupcijos prevenciją Direkcijoje atsakė ne susisiekimo ministras, o Direkcijos direktorius, todėl SM nebuvo įstatymu įpareigota rinkti trečiųjų suinteresuotų asmenų asmens duomenis iš pareiškėjos, o atitinkamai pareiškėja neturėjo pagrindo teikti trečiųjų asmenų asmens duomenų SM. Trečiojo suinteresuoto asmens R. K. jokie teisiniai santykiai nei su Ministerija, nei su Direkcija iš viso niekada nesiejo. Vadinasi, SM prašė pateikti, o pareiškėja pateikė SM pašalinių asmenų asmens duomenis, todėl tokie pareiškėjos veiksmai atsakovės Sprendime pagrįstai buvo įvertinti kaip neteisėti.

Pareiškėjos argumentus, kad informacijos pateikimas SM pateisinamas korupcijos prevencijos prasme, stokoja konkretumo ir faktinio pagrindimo, todėl vertintini tik kaip prielaidos bei spėlionės. Pažymi, kad Bendradarbiavimo sutartis Nr. 6-169/8-57 negali būti laikoma sutartimi dėl asmens duomenų teikimo ar kitu teisėtu pagrindu teikti asmens duomenis ADTAĮ ir/ar Reglamento (ES) 2016-679 6 str. 1 d. a) – f) papunkčių prasme.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas ne Reglamentas (ES) 2016/679, bet 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/680 Dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuria panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR nurodo, kad tokie pareiškėjos argumentai nepagrįsti, nes Direktyvos (ES) 2016/680 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje nustatytos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo, be kita ko, apsaugos nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevencijos, tikslais. Šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens D. Z. atžvilgiu nebuvo atliekami jokie ikiteisminiai tyrimai, jam nebuvo reiškiami įtarimai, nebuvo nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. Z. keltų grėsmę visuomenės saugumui, nebuvo taikomos baudžiamosios sankcijos ir pan. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. iš viso jokia forma ir apimtimi tarnybiniame ginče tarp trečiojo suinteresuoto asmens D. Z. ir Direkcijos nedalyvavo. Todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų asmens duomenų perdavimas SM neatitiko Direktyvos (ES) 2016/680 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų ir ši direktyva nagrinėjamoje byloje susidariusiai situacijai netaikytina.

Tai, kad atsakovė trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą išnagrinėjo per ilgesnį terminą nei ADTAĮ 49 straipsnyje nustatytas 4 mėnesių terminas, neturi reikšmės Sprendimo ir Nurodymo teisėtumui ir pagrįstumui.

Nurodo, kad kadangi byloje aktualu, kuris Europos Sąjungos teisės aktas – Reglamentas (ES) 2016/679 ar Direktyva (ES) 2016/680 taikytinas ginčo situacijai, yra pagrindas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje keliamas ginčas dėl VDAI 2018 m. rugsėjo 19 d. nurodymo dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-5194 (2.13.) ir 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 3R-298 (2.13-1), kiek tai susiję su STT, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytine medžiaga nustatyta, kad STT 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 4-01-1353 „Dėl informacijos apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą“ SM pateikė informaciją dėl galimai padaryto ar daromo tarnybinio nusižengimo, kuriuo informavo SM apie Direkcijos direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimai padarytas ir daromas korupcinio pobūdžio neteisėtas veikas, turinčias tarnybinio nusižengimo požymių. Šios informacijos pagrindu buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas D. Z. atžvilgiu.

SM 2017 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 2-1551 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į STT nurodydama, kad visapusiškam patikrinimui atlikti ir teisminio ginčo procesui sustiprinti reikalinga pateikti turimus išsamius duomenis apie D. Z. galimai neteisėtą veiklą. Atsakydama STT 2017 m. birželio 6/7 d. raštu Nr. 4-01-4268 „Dėl medžiagos pateikimo“ SM pateikė prašomus pateikti papildomus duomenis.

STT 2018 m. liepos 12 d. buvo gautas VDAI raštas Nr. 2R-4449(2.13), kuriuo buvo prašoma pateikti informaciją, kuo vadovaujantis buvo teikti trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenys, taip pat buvo prašoma pateikti informaciją ar tretieji asmenys buvo informuoti apie jų duomenų tvarkymą ir supažindinti su jų teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jų asmens duomenys.

STT į VDAI raštą Nr. 2R-4449(2.13) atsakė 2018 m. liepos 26 d. raštu Nr. 4-01-5908.

VDAI, atlikusi tyrimą, 2018 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą „Dėl D. Z. skundo“ Nr. 3R-298 (2.13-1) (Sprendimas), kuriuo nusprendė, kad STT 2017 m. birželio 6/7 d. raštu SM pateikdama trečiųjų asmenų skunde minimą 2016 m. vasario 4 d. garso įrašą, tai atliko neturėdama nei vieno iš teisinių pagrindų, numatytų ADTAĮ 3 ir 5 straipsniuose, t. y. pasielgė neteisėtai.

STT 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo gautas VDAI nurodymas dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-5196(2.13.), kuriame buvo nurodyta užtikrinti, kad asmens duomenys tretiesiems suinteresuotiems asmenims būtų teikiami tik esant nors vienai BDAR 6 straipsnio 1 dalyje ar 9 straipsnio 2 dalyje numatytai sąlygai ir laikantis BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimų.

STT dėl Nurodymo teisėtumo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. eI-944-1066/2019 pareiškėjos skundą patenkino ir Nurodymą pataikino.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 31 d. nutartimi eA-594-525/2021 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad esminis dokumentas, kuriuo buvo konstatuotas pareiškėjos padarytas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimas bei priimtas sprendimas teikti pareiškėjui atitinkamą nurodymą yra atsakovės 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 3R-298 (2.13-1). Tuo tarpu atsakovės 2018 m. rugsėjo 19 d. nurodymas Nr. 2R-5196(2.13.) vertintinas kaip jau priimtą sprendimą vykdantis dokumentas. Atsižvelgiant į tai, priėmė išvadą, kad atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjai sukelia VDAI 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 3R-298 (2.13-1), kurį, siekiant apginti savo teises, pareiškėja ir turėtų ginčyti administraciniame teisme.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nutarties eA-594-525/2021 argumentus pareiškėja patikslino skundo reikalavimus, papildomai suformuluodama reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo.

Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir Nurodymu bei prašo juos panaikinti kaip nepagrįstus iš esmės.

Nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo D. Z. su 2017 m. gruodžio 22 d. skundu (vėliau 2018 m. vasario 28 d. buvo gautas trečiojo suinteresuoto asmens R. K. įgaliojimas, kuriuo jis įgaliojo D. Z. atstovauti jį VDAI) kreipėsi į VDAI, nurodydamas, kad 2017 m. lapkričio 14 d. interneto svetainėje www.15min.lt buvo paskelbtas R. K. ir kitų asmenų pokalbio, vykusio 2016 m. vasario 4 d., garso įrašas, kuriame buvo minimas ir D. Z.. D. Z. SM, kuri gavo įrašą, nedirbo, taip pat vykusiame ginče tarp D. Z. ir Direkcijos SM nebuvo proceso dalyvis ir SM jo atžvilgiu jokių tyrimo veiksmų nebuvo pradėjusi.

VDAI atlikusi tyrimą ir įvertinusi sekančias aplinkybes: SM STT adresuotame 2017 m. gegužės 18 d. rašte Nr. 2-1551 buvo nurodyta, kad D. Z. tarnybinės veiklos patikrinimą atlieka Direkcija, o ne SM; SM D. Z. atžvilgiu jokio tarnybinio patikrinimo neatliko; už korupcijos prevenciją Direkcijoje atsakingas jos direktorius; Direkcija SM neprašė pateikti jokių duomenų; SM iš STT gautus duomenis Direkcijai persiuntė tik po 9 mėnesių ir per šį laiką duomenų niekam nenaudojo priėmė išvadą, kad SM rinko trečiųjų suinteresuotų asmenų asmens duomenis iš STT ir juos tvarkė neteisėtai, nesant nei vieno ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus, todėl tuo pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 6 straipsnį.

Pagal ADTĮ 1 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 iki 2018 m. liepos 26 d.), ADTĮ tikslas - ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę, tvarkant asmens duomenis. ADTĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Šio įstatymo 5 straipsnis nustatė asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijus. ADTĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustatė, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu juos reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys, ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. ADTĮ 6 straipsnis numatė, kad asmens duomenys šio įstatymo nustatytais atvejais teikiami pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį (daugkartinio teikimo atveju) arba duomenų gavėjo prašymą (vienkartinio teikimo atveju). Sutartyje turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo ir gavimo teisinis pagrindas, sąlygos, tvarka ir teikiamų asmens duomenų apimtis. Prašyme turi būti nurodytas asmens duomenų naudojimo tikslas, teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti asmens duomenų apimtis. Kai asmens duomenys tvarkomi automatiniu būdu ir taikomos tinkamos duomenų saugumą užtikrinančios priemonės, teikiant asmens duomenis pagal duomenų valdytojo ir duomenų gavėjo sudarytą asmens duomenų teikimo sutartį, prioritetas turi būti teikiamas automatiniam duomenų teikimui, o teikiant asmens duomenis pagal duomenų gavėjo prašymą, – duomenų teikimui elektroninių ryšių priemonėmis.

Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atvejai ir tvarka įtvirtinti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje ,,Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas”.

KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudota tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje kriminalinės žvalgybos informacija apibrėžiama, kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatos, leidžiama pasinaudoti ne visa kriminalinės žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

Ginčo faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai Sprendime ir Nurodyme suformuluotas įpareigojimas taikytas įvertinus jos veiksmus perduodant SM su trečiaisiais suinteresuotais asmenimis susijusius duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti ir perduoti duomenys (garso įrašas ir kt.) apie Direkcijos direktoriaus pavaduotojo D. Z. galimai padarytas tarnybinio nusižengimo veikas buvo išslaptinti bei SM perduoti pagal jos prašymą (visapusiškam patikrinimui atlikti ir teisminio ginčo procesui sustiprinti). Nagrinėjamu atveju, ginčo šalių pozicijos išsiskyrė dėl to, ar STT, trečiųjų asmenų duomenis perduodama SM, su kuria tretieji suinteresuoti asmenys nebuvo tiesiogiai susiję nei tarnybiniais, nei kitokio pobūdžio santykiais, taip pat, SM šių asmenų atžvilgiu pati neatlikinėjo jokių tarnybinio patikrinimo ar kt. veiksmų, asmens duomenų tvarkymo aspektu, iš esmės veikė teisėtai. Todėl, nagrinėjamoje byloje, siekiant įvertinti pareiškėjos veiksmus (duomenų perdavimą) teisėtumo aspektu, pirmiausia esminga pasisakyti dėl SM sąsajumo su STT perduotais duomenimis ir teisės šiuos dokumentus gauti. Taip pat ginčo šalys skirtingai vertino kilusio ginčo situacijoje taikytą teisinį reglamentavimą (ar nagrinėjamu atveju taikytinos ADTAĮ (BDAR) ar KŽĮ (Direktyvos 2016/680) nuostatos).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Pagal Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 1 dalį, ministerija steigiama formuoti politiką, taip pat organizuoti, koordinuoti, kontroliuoti jos įgyvendinimą pavestoje srityje. Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 12 punktas ministrui paveda koordinuoti ir kontroliuoti įstaigų prie ministerijos veiklą. Įstaigos prie ministerijos vadovas atskaitingas ministrui (Vyriausybės įstatymo 30 straipsnio 5 dalis). Ministerijos nuostatai paveda kontroliuoti politikos įgyvendinimą (SM nuostatų 7 punktas). Direkcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 įsakymu Nr. 3-457, 4 punkte nurodyta, kad Kelių direkcijos savininko teises ir pareigas įgyvendina Susisiekimo ministerija.

Korupcijos prevencijos įstatymo, reglamentuojančio pagrindinius korupcijos prevencijos ir nacionalinio saugumo stiprinimo mažinant korupcijos keliamas grėsmes principus, tikslus ir uždavinius viešajame ir privačiame sektoriuose, korupcijai atsparios aplinkos kūrimo priemones ir jų teisinius pagrindus, korupcijos prevencijos subjektus bei jų teises ir pareigas korupcijos prevencijos srityje (1 straipsnis) 19 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose nustatyta, kad Vyriausybė, įgyvendindama šį įstatymą kontroliuoja ir užtikrina korupcijai atsparios aplinkos kūrimo priemonių įgyvendinimą Vyriausybei atskaitinguose viešojo sektoriaus subjektuose, ministerijose ir joms pavaldžiuose ir (ar) valdymo sričiai priskirtuose viešojo sektoriaus subjektuose; numato ir skiria veiksmingam korupcijos prevencijos įgyvendinimui būtinas lėšas.

Sistemiškai įvertinus nurodytas teisės aktų nuostatas darytina išvada kad STT veiksmuose – perduodant atitinkamą medžiagą SM (duomenų tvarkymas), neteisėtumo, kaip jis apibrėžiamas ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nenustatyta. Iš aptartų teisės nuostatų turinio matyti, kad SM, kaip Direkcijos savininko teises ir pareigas įgyvendinantis subjektas, turi pareigą ne tik kontroliuoti bet ir užtikrinti korupcijai atsparios aplinkos kūrimo priemonių įgyvendinimą taip pat ir jai pavaldžiuose ir (ar) valdymo sričiai priskirtuose viešojo sektoriaus subjektuose. Atitinkamai tam numatydama ir skirdama veiksmingam korupcijos prevencijos įgyvendinimui būtinas lėšas, ir tai tik dar labiau sustiprina ministerijai atskaitingo (pavaldaus) subjekto atsakomybę. Byloje nėra ginčo, kad Direkcija patenka į susisiekimo ministro valdomą sritį, todėl SM kontrolės, Direkcijos atžvilgiu, įgyvendinimas, tame tarpe ir Direkcijos darbuotojų, įtariamų korupcinio pobūdžio pažeidimo (-ų) padarymu, duomenų tvarkymas, teisiškai pateisinamas. Remiantis šiais argumentais nesutiktina su atsakovės Sprendime priimta išvada, kad STT 2017 m. birželio 6 d. raštu duomenis apie trečiuosius suinteresuotus asmenis SM teikė neteisėtai, t. y. nesant nei vieno ADTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens duomenų teisėto tvarkymo kriterijaus. Nagrinėjamu atveju trečiųjų suinteresuotų asmenų duomenų tvarkymas (jų perdavimas SM) buvo susijęs su ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktuose įtvirtintais kriterijais – įgyvendinami oficialūs įgaliojimai; teisėtas interesas (SM kontroliuoja ir užtikrina korupcijai atsparios aplinkos kūrimo priemonių įgyvendinimą jai pavaldžiose įstaigose; būtent SM pavaldžios įmonės direktoriaus pavaduotojo atžvilgiu atliekamas tarnybinis tyrimas dėl korupcinio pobūdžio pažeidimo). Teismo vertinimu, atsakovė Sprendime, remdamasis Direkcijos Nuostatų 17, 19 bei nurodydama, kad SM trečiųjų suinteresuotų asmenų atžvilgiu jokio tyrimo neatlikinėjo/neatliko, todėl neturėjo teisės jų gauti, pernelyg siaurai aiškino ir vertino ginčo aplinkybes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad STT SM trečiųjų asmenų duomenis teikė neteisėtai.

Papildomai pažymėtina, kad asmuo, einantis valstybės tarnautojo pareigas turi susitaikyti su proporcingo lygio privatumo praradimu. Viename iš naujausių nutarimų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas neprieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatas, pagal kurias kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant valstybės tarnautojas (pareigūnas), nesilaikantis Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnybai ir joje dirbantiems asmenims keliamų konstituciškai pagrįstų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės. Siekiant konstituciškai svarbaus valstybės tikslo užkardyti korupcijos apraiškas ar korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje, kad būtų užtikrintas tinkamas valstybės tarnybos funkcionavimas, jos skaidrumas ir viešumas, valstybės tarnautojui (pareigūnui), galimai darančiam nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, be kita ko, tarnybinius nusižengimus, gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis ribojamas naudojimasis teise į privataus gyvenimo apsaugą.

(Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimas byloje Nr. KT13-N5/2019). Taigi, teismas išaiškino, kad Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privatumą nėra absoliuti. Be to, šiuo atveju SM perduota informacija buvo tiesiogiai susijusi su valstybės tarnautojo pareigomis (Direkcijoje vykdomais viešaisiais pirkimais), todėl tokios informacijos teikimas SM tik dar labiau pateisinamas ir proporcingas. Taip pat atkreiptina, jog byloje nagrinėjamas STT duomenų perdavimas SM buvo tęstinis veiksmas. STT SM dėl ginčo atvejo jau buvo teikusi informaciją (2017 m. vasario 27 d. raštu), kuri, beje, sudarė faktines prielaidas pradėti trečiojo suinteresuoto asmens tarnybinį patikrinimą, tačiau dėl šio fakto VDAI tyrimo nebuvo pradėjusi (byloje nėra duomenų, kad dėl 2017 m. vasario 27 d. rašte nurodytos informacijos tretieji suinteresuoti asmenys būtų teisę skundą VDI).

Nesutiktina su atsakove dėl STT padaryto ADTAĮ 6 straipsnio pažeidimo (STT teikiant duomenis 2017 m. birželio 6 d. raštu nebuvo nurodyti duomenų tvarkymo SM tikslai). SM teisė gauti STT pateiktus duomenis aptarta šiame sprendime nurodytais argumentais (SM vykdoma politika korupcijos prevencijos srityje (prioritetinė sritis); Direkcijos, kuri pavaldi SM, darbuotojų, įtariamų korupcinio pobūdžio pažeidimo (-ų) padarymu, duomenų tvarkymas, teisiškai pateisinamas ir pan.), todėl SM teisėtas interesas ir teisė gauti duomenis buvo aiškus ir pagrįstas (teikiama medžiaga buvo susijusi galimai padarytu korupciniu pažeidimu). Be to, SM kreipimesi buvo nurodžiusi, kad papildoma medžiaga reikalinga visapusiškam patikrinimui atlikti.

Proceso šalys taip pat skirtingai vertino ginčo situacijoje taikytiną teisinį reglamentavimą (ar nagrinėjamu atveju taikytinos ADTAĮ (BDAR) ar KŽĮ (Direktyvos 2016/680) nuostatos).

Konstitucinis Teismas jau minėtame 2019 m. balandžio 18 d. nutarime byloje Nr. KT13-N5/2019 (68.7 p.) išaiškino, kad: <...> KŽĮ pagrindu vykdomas kriminalinės žvalgybos informacijos inter alia apie korupcinio pobūdžio nusikaltimų veikų požymių turinčias veikas, rinkimas priskirtinas asmens duomenų tvarkymui nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar traukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas arba baudžiamųjų sankcijų vykdymo tikslais; taigi asmens duomenų apsaugai renkant tokią informaciją inter alia pagal KŽĮ ir išslaptinant ją pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį taikomos ne Reglamento (ES) 2016/679, o Direktyvos (ES) 2016/680 nuostatos; tuo tarpu pagal ginčijamą KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį perduotos išslaptintos kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymių turinčias veikas panaudojimas tiriant tarnybinius nusižengimus, skirtingai nei jos rinkimas, išslaptinimas ir perdavimas, patektų į Reglamento (ES) 2016/679 taikymo sritį. Taigi, Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas KŽĮ nuostatų santykį su asmens duomenų apsaugą reguliuojančiais teisės aktais pateikė KŽĮ 19 straipsnio 3 dalies aiškinimą, pagal kurį KŽĮ pagrindu surinktos informacijos perdavimas tiriant tarnybinius nusižengimus patenka į KŽĮ, o ne į asmens duomenų apsaugą reguliuojančių teisės aktų reguliavimo sritį. Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, būtent KŽĮ 19 straipsnio 3 dalis reglamentavo duomenų perdavimą SM. Todėl ir STT veiksmai, perduodant informaciją SM, pateko į KŽĮ reguliavimo sritį.

Proceso šalys, savo pozicijos teisingumą taip pat įrodinėja ir kitais motyvais, tačiau šiame sprendime jau aptartais argumentais pripažinus atsakovės Sprendime konstatuotų išvadų ir tuo pagrindu Nutarime suformuluoto įpareigojimo neteisėtumą iš esmės, kitų argumentų nagrinėjimas teisinės reikšmės neturėtų ir būtų perteklinis.

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-2685/2011).

Nagrinėjamu atveju nebuvo apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis), todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 3R-298 (2.13-1) ta apimtimi, kiek tai susiję su Specialiųjų tyrimų tarnybos veiksmų teisėtumu.

Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 19 d. nurodymą dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 2R-5194 (2.13.).

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėHenrikas SadauskasEglė Žulytė-Janulionienė